Pietiniu keliu (Antrasis amžius) – žaidimas

Dvorfas gavęs reikalingos informacijos ir dar daugiau nereikalingos, jau kilo nuo kėdės ir ruošėsi prisijungti prie sargybinių, kurie kvietė jį palošti kaulais, tačiau tuo metu prišoko elfas, norėdamas apie kažką pakalbėti. Dvorfas į jį piktai dėbtelėjo ir tarė:
- Na gerai, eime į lauką - man kaip tik reikia rabarbarą nugręžt.... - priėjęs prie sargybinių gerokai gurkštelėjo iš bokalo, pastatė ant jų stalo ir pasakęs: "Palaukit vyrai, tuoj prisijungsiu", truputį svirduliuodamas, nes šiandien jau buvo nemažai bokalų išlenkęs, dvorfas išsmuko iš smuklės. Elfas nusekė iš paskos. Lauke jau buvo gana tamsu. Dvorfas įkvėpė vėsaus oro gurkšnį ir paėjęs už smuklės kampo, pradėjo laistyti krūmus. Bestebėdamas prietemoje kylančius garus paklausė:
- Na, tai klok, kaip reikalai? Dėl arklių jau susitarei? Ar dar kažkokių problemų iškilo?

- Arkliai bus, dėl šito gali nesijaudinti,- tarė elfas dworfui, kol anas naudojosi krūmais kaip tualetu,- mano klausimas visiškai iš kitos operos.
Tai taręs elfas palaukė, kol dworfas baigs lengvintis ir atsisuks. Kai tai pagaliau įvyko, Felenoras iš maišelio, prisegto prie diržo, ištraukė sagę.
Pamatęs kūrinį, dworfas nesugebėjo nuslėpti nuostabos. Sagė išties buvo nepaprasto grožio, labai įmantriai išraižyta, tačiau vienas kampas buvo nulenktas.
- Dirbu prie tokių dalykėlių, gerbiamas dworfe,- tarė Felenoras, nutraukdamas tylą, kuri vyravo kol dworfas žiūrėjo į sagę,- dirbu, ir žinau, jog šitas žaisliukas nepaprastas... Galite apžiūrėti sagę ir pats įsitikinsite, jog jos sudėtyle yra ir mitrilo,- tai sakydamas elfas davė sagę dworfui ir jis atsargiai ją paėmė,- o pagal runas matau, kad sagė - jūsų tautiečių darbo. Ir... gal žinote, kur galiu rasti pakankamai gerą kalvę jai pataisyti? Nuo pietinio kelio perdaug nuklysti nenorėčiau...- užbaigė elfas ir šyptelėjo. Dworfas dar šiek tiek pasimetęs žiūrėjo į sagę.

Dvorfas buvo gerokai suglumintas, kad pas elfą iš kažkur atsirado puikiai pagaminta dvorfų rankų darbo segė. O kadangi buvo nemažai išgėręs, tai ši segė, gulinti delne, ilgam suglumino dvorfą.
- Eee, ką sakei?.. - dvorfas pasižiūrėjo į elfą, į segę, po to - vėl į elfą.- Aa, taip. Na į Moriją, tai reikėtų gerokai nusukti iš kelio, be to, tavęs ten tikrai niekas neįleistų... - dvorfas šyptelėjo,- O jei toliau, tai Minas Tirite turėtų būti koks neblogas juvelyras. Žinoma, dvorfams neprilygstantis, ale, manau, tavo pageidavimą patenkins. Tiesa, pakeliui dar gal Agrenosto apylinkėse pasitaikys koks meistras, bet negarantuoju.
Dvorfas pamanė, kad reikėtų paklausti iš kur toks dalykas atsirado pas elfą, bet nusprendė, kad tam išsiaiškinti dar turės marias laiko. tad atidavė segę elfui. Elfas dar norėjo kažką pasakyti, bet dvorfas net neleido jam pradėti:
- Jei dar ko nori paklaust, tai galėsi rytoj. O dabar manęs laukia daug smagesnė kompanija.
Dvorfas nusisuko ir nužingsniavo į smuklę. Įėjęs iš karto prisėdo prie sargybinių, nugėrė iš savo bokalo, išsitraukė kapšą, kauliukus, pasiraitojo rankoves:
- Galim pradėti.
Palošė dvorfas apie valandą, išgėrė dar porą bokalų. Kauliukai neblogai krito, tačiau kadangi sumos buvo nedidelės, tai išlošė tik apie 5 auksinius. Belošiant vis žvengė su sargybiniais iš to, kad tenka dvorfui į tokią ilgą kelionę traukti su mergų kompanija. "Ach, kad mano pakeleiviai būtų šie vyrai..." Nusprendęs, kad alus ir miegas greit įveiks budrumą, Kronas susirinko pinigus, kauliukus, atsisveikino su sargybiniais ir nusvirduliavo į savo miegamąjį. Užtrenkęs duris ir nusijuosęs diržą, Kronas įvirto į lovą ir netrukus užsnūdo girtu saldžiu miegu.

Tuo tarpu Tala, ramiai gurkšnojo elį. Dwarfui ir elfui sugrįžus ji pamojo elfui prisidėti. Šiam prisėdus Tala prakalbo apie keliones, vėliau kalba perėjo prie ginklų. Tala papasakojo apie savo pomėgį kolekcionuoti durklus ir peilius. Aptarė su elfu keistą plėšimo atvejį pilkapiuose ir kad toks peilis kurį turi tas sargybinis, puikiai papildytų jos kolekciją. Taip taip išgėrus po bokalą elio Tala tarė:
-Šiai dienai man pakanka. Prieš kelionę reikia pailsėti,
ir atsiskaičiusi su smuklininku pasuko į savo kambarį. Tuo tarpu nuo stalo pradėjo skirstytis ir girti sargybiniai. Smuklė patuštėjo ir beliko tik pora naktibaldų.

Grįžęs į smuklę, Felenoras prisėdo prie savo būsimos bendrakeleivės ir dar gana ilgai prakalbėjo apie būsimą kelionę, neseniai įvykusį apiplėšimą pilkapiuose bei ginklus. Merginai pakilus ir nuėjus, elfas nebematė prasmės dar sėdėti smuklėje. Padėkojęs šeimininkui už svetingumą ir sumokėjęs už kuklų savo šiandienos maistą, Felenoras išėjo iš smuklės ir grįžo tiesiai pas savo bičiulį namo. Arklių jam ieškoti nereikėjo, nes jo draugas būtent jais ir užsiiminėjo. Palikęs ant stalo už arklius surinktus pinigus bei raštelį, elfas susirinko savo kuklią mantą ir patraukė link Brijaus vartų. Iki ryto jam dar reikėjo kai ką nuveikti.
Tyliai išėjęs pro vartus elfo šešėlis dingo miške. Iki saulei patekant Brijuje jo niekas nematė.

Jau visai sutemus Chaja, veikiausiai, paskutinė išsmuko pro vartus. Šiaip nieks nakčiai iš miesto neidavo. Eidama grožėjosi naktiniu dangumi, kartais praeidavo vienišus vienkiemius. Galiausiai mergina priėjo gale lauko stovinčią daržinę. Buvo akivaizdu, kad medinis, kiek pakrypęs pastatas čia stovi jau seniai niekieno nelankomas. Iš už šalia daržinės sienos esančio didelio akmens, Chaja paieškojusi ištraukė savo paliktą mantą. Tada įėjo į vidų ir užsiropštusi į patį viršų, išsitiesė ant šieno. Stoge buvo kelios skylės todėl puikiai matėsi dangus. Ore tvyrojo saldus šieno kvapas, o kaip pavasario nakčiai buvo labai šilta. Nors miegas ir neėmė, pailsėti reikėjo. Ryt prasidės ilga kelionė.

Smuklė beveik ištuštėjo, tik viename kitame kampe dar tūnojo apsnūdę ar biškutį padauginę lankytojai. Helas nuėjo išprašyti vieno svetimo, tik vakare atvykusio keliauninko, Ibeta prisiartino ir pakratė už peties ant stalo užmigusi Aragundą.
- Nagi, vaikine, panašu, jog tavo žygdarbiai už stalo jau viršija kovinius, kelkis!
Sargybinis nuslydo ir nukrito ant grindų, be sąmonės. Apimta negeros nuojautos, mergina drebančia ranka palietė jo riešą. Pirštus persmelkė nenatūralus šaltis…
Ibeta suspiegė. Visi esantys salėje atsigręžė į ją; už poros minučių iš viršaus pasigirdo žingsniai – keli išsigandę ar smalsaujantys lankytojai nusileido išsiaiškinti, kas įvyko.

Tala kai ko laukė ir dar nemiegojo. Išgirdusi apačioje riksmą bėgte nusileido laiptais. Pamatė susispietusius kelis smuklės lankytojus, Ibeta kažką pasakojo drebančiu balsu. Tala perėjo salę ir priėjusi prie būrelio pamatė ant žemės sargybinio lavoną. Pora sekundžių žvelgė į kūną jausdama neviltį ir kylantį pyktį. Jos mažutis planas žlugo dar neprasidėjęs, tačiau šis įvykis suteikė naują veikimo būdą, o tikslas galbūt arčiau negu tikėjosi. Skubiai apžvelgusi smuklę, pastebėjo vėlai atvykusį lankytoją, kurio nebuvo kai ji išėjo.
- Nieko neišleisk - tarė Helui - sargybos vadas už tai tau padėkos.
Atsisukusi į Ibetą paklausė:
- Tai labai svarbu. Kas išėjo iš smuklės po to, kai jie - mostelėjo į lavoną - baigė lošti?

- Ponas Felenoras, elfas išejo, - sumurmėjo Ibeta, sutrikusi, - ir mergina, kuri su jumis sėdėjo. Beniras iš Četvudo su broliu… buvo ir daugiau.
Ji apsidairė – motina jau seniai buvo atsigulus, tėčio nesimatė. Pamažu atsitokėjusi, susigriebė:
- Luktėlkit, luktėlkit! Ačiū už pagalba be abejo, tačiau šiuo metu aš čia už šeimininkę. Helai, nieko neišleisk, - pakartojo ji Talos įsakymą. – Bet ką nors iš tarnų nusiųsk sargybinių. Ir tegu dar kas nors paieško tėvo. – Ji atsisuko į svečius, subėgusius iš kambarių. – Prašau, grįžkite pas save. Čia rimtas reikalas; jeigu kas nors turi, ką papasakoti, kažką naudingą, tai gali palaukti sargybinių.
Apėjusi ant grindų išsikerojusį lavoną kuo toliau, Ibeta įsitaisė už baro ir, nusisukusi, drebančiu balsu paprašė iš tarnaitės gurkšnelį žolelių trauktinės. Skirstytis, žinoma, niekas neskubėjo, žmonės pirma pusbalsiu, paskui garsiau aptarinėjo įvykį.

Talos netenkino Ibetos atsakymas. Tačiau per daug kamantinėti butų įtartinai atrodę. Tuo labiau, kad Ibeta rodės atgavo blaivų protą. Tala prisijungė prie aptarinėjančių įvykį, klausnatis, jei tai tinkamai darai, gali nemažai sužinoti. Greitai pasirodė ir sargybos vadas su keliais vyrais bei smuklininkas.

Karį pažadino klyksmas, nejučia pradėję bildėti laiptai nuo žmonių kojų ir smalsumas.Tai ji privertė atsikelti ir eiti žemyn. Pasiėmęs tik dviranki kalavyją, o durklą ir kelionini apsiaustą palikęs prie lovos pradarė duris. Suėmęs už kardo rankenos, savo plačiu žingsniu tiesiog peršoko laiptus. Pamatęs išsigandusias akis ir tarp žmonių gulinti lavoną priėjo arčiau sargybinio kūno ir nuleidęs galvą pradėjo kažka murmėti.

Sargybos vadas visu pirma nuėjo prie negyvėlio.
- Pasitrauk! – riktelėjo jis šalia stovėjusiam šiauriečiui. Tas atsisuko ir nusišypsojo, bet po rūsčiu vado žvilgsniu jo šypsena akimirksniui nunyko, ir jis pasitraukė prie kitų lankytojų.
Kurį laiką pažiūrėjęs, vadas liūdnai palingavo galva ir, atsisukęs į salę, rūsčiai liepė tiems, kas negali papasakoti nieko naudingo, nesipainioti po kojomis. Po to paklausė:
- Kas rado kūną?
Ibeta kruptelėjo, nors nuo pat vado pasirodymo laukė šio klausimo ir stabčiodama vargais negalais papasakojo, kaip norėjo pažadinti vaikiną ir staiga…
Dvi tarnaitės, kurios tik prieš keletą valandų lakstė aplink Aragunda darniai pradėjo žliumbti.
- Aišku, - tarė vadas, ir, atsiklaupęs, ėmė apžiūrinėti lavoną. Keletą minučių tylą drumstė tik tarnaičių kūkčiojimas. Atsisukęs, vadas liepė smuklininkus išvesti visas mergiotes.

Apie miegą be abejo negalėjo būti ir kalbos. Ibeta sulaikę, kol grįžo iš apačios Helas, ir prasmuko į jo kambarį:
- Kuo ten baigėsi?
Brolis papasakojo, kaip, Ibetai ir tarnaitėms išėjus, vadas liepė nurengti numirėlį. Lavono dešinė ranka buvo visa ištinusi ir pajuodavusi, tad buvo nutarta, jog Aragundas mirė dėl į žaizdą patekusių nuodų.
- O aš maniau, jog jisai išsidirbinėja, kad vis susigriebdavo už rankos, - su siaubu sušnibždėjo Ibeta.
- Aš ir... O tada vadas pradėjo ieškoti to peilio, kuriuo buvo jis sužeistas, bet nerado. Supyko baisiausiai...
- Ar tik ne kuriai iš mūsų gražuolių padovanojo?
Helas nusijuokė:
- Tikrai. Nueisiu, paklausinėsiu, o tai dar įsipjaus.
Jau beišeinant jis atsisuko į seserį ir pusbalsiu paklausė:
- Klausyk... Gal dar neišvyksi?
- Ne. Privalau.

Ankstokai pakirdęs iš miego, Kronas prasitrynė akis, pasiražė ir, prisiminęs, kad šiandien jau reikia išvykti, pradėjo rengtis. Apsirengęs sutvarkė kambarį, susikrovė daiktus į kelionmaišį, šalia sudėjo šarvus bei ginklus ir nuėjo papusryčiaut.
Skirtingai nei vakar, Kronas į smuklę įėjo ne vienmarškinis, o su gražiai išsiuvinėta vilnone sermėga. Apsižvalgęs ir pamatęs tik 2 pusryčiaujančius žmogėnus, Kronas prisėda prie baro.
- Labą rytą,- taria dvorfas gergždžiančiu balsu.
- Labą rytą, - atsako smuklininkas.- Ko pageidausit?
- Ko nors sotaus pusryčiams ir alaus pintą,- Juodabarzdis mirkteli smuklininkui,- pas mus sako, kad bokalas alaus ryte - geros dienos pradžia...
Gavęs alaus ir belaukdamas pusryčių, Kronas pradėjo mintyse sudarinėti sarąšą maisto produktų, kokių reikės užsipirkti kelionei.
"Na, tikiuosi, kad mano keliaujantis cirkas nemiegos iki pietų ir neužilgo prisistatys į smuklę..."

Dwarfui bepusryčiaujant pro smuklės duris įėjo Tala. Lauke lynojo nestiprus lietutis. Numetusi drėgną apsiaustą ir nedidelį krepšį ant kėdės prisėdo šalia dwarfo.
- Labas rytas, - pasisveikino dwarfą ir smuklininką- norėčiau kepsnio.
Ir pridūrė:
- Na ir naktelė pas jus čia pasitaikė. Reikia tikėtis klientų nesumažės, tokia šauni smuklė.
Smuklininkas linktelėjo, kažką numykė ir nuėjo prie kito kliento, kuris nekantravo alaus.
"Įdomu kur kiti keliauninkai." pagalvojo.
-Na, - tarė dwarfui jį nužvelgdama - pasirenges kelionei?

- Laba rytą - žiaumodamas savo šiupinį atsakė dvorfas.- Aš tai visad pasiruošęs, tik vat laukiu kol jūs susirinksit ir elfo žadėtas vežimas privažiuos. Reiks dar maisto bei alaus užsipirkt....
Kronas vėl kibo į savo šiupinį. Tuo tarpu į smuklę įėjo dar pora žmogėnų.
- Tiesa, o kas ten tokio naktį įvyko? Čia tikriausiai jau po to, kai nuėjau miegot, nes iki to lyg ir viską pamenu....

- Buvo nužudytas vakarykštis didvyris su kuriuo lošei. Taip pat dingo jo peilis. Atrodo to peilio ašmenys buvo ištepti nuodais. Gerai, kad neisipjovėt apžiurinėdami, butu dar kas nors kanopas užvertęs. - pasakė Tala valgydama ka tik atneštą kepsnį. - Gerai miegojai, kad nieko negirdėjai. Tiesa, kelios moteriškės dėl dingusio peilio tamstą įtarinėjo, bet reik manyt be reikalo? - šyptelėjo. Kurį laiką abu valgė tylėdami. Smuklėj pamažu rinkosi rytiniai lankytojai. Atėjo pora lankytojų buvusių iš vakaro, kurie dabar pasakojo nakties įvykį kitiems, bei garsiai aptarinėjo. Netrukus realūs faktai buvo iškraipyti, iškeltos absurdiškos teorijos, kiekvienam stengiantis pasirodyti gudresniam už kitą.
Tuo tarpu Tala galvojo apie būsimą kelionę ir mintyse skaičiavo aukinius bei reikiamų atsargų kiekį. Bebaigiant pusryčius tarė:
- Na ką gi, kelionėje reiks būt atsargesniems, kai plėšikai užnuodytais ginklais švaistosi.
Sumokėjusi už maistą nuėjo į savo kambarį susirinkti likusių daigtų.

Paryčiais Felenoras grįžo į miestą. Per daug niekur nevaikščiodamas ir nė kiek nesidžiaugdamas prasidėjusiu lietumi jis pasuko link savo draugo namo, kuriame elfas gyveno pastaruoju metu. Arkliai jau buvo paruošti, vežimas taip pat stovėjo prie arklidžių. Niekur neradęs savo draugo elfas paprašė jo padėjėjo pakinkyti arklius. Kai gyvuliai jau buvo pasirengę traukti vežimą, Felenoras padėkojo tarnui ir, įšokęs į vežimą, pasuko link smuklės.
Pasiekęs "Šokantį Ponį" jis atidavė vadžias smuklėje dirbančiam vyrukui ir įėjo vidun. Prie baro jau sėdėjo dworfas. Nusistebėjęs, jog būtent šis alaus megėjas pirmasis atsikėlė šįryt, Felenoras priėjo ir atsisėdo šalia jo.
- Laba ryta,- tarė dworfui, ranka rodydamas smuklininkui, kad nieko nenori užsisakinėti,- mūsų transportas jau prie smuklės. Išvykti galime nors ir šią akimirką. Daugiau mūsiškių nesusirinko?- paklausė Felenoras apžiūrinėdamas smuklės kambarį.

Juodabarzdis kaip tik baigė pavalgęs valytis ūsus, kai į smuklę įžengė ir elfas.
- Labryt. - Dvorfas vienu mauku pribaigė likusį alų ir vėl nusivalė ūsus, - viena iš mergiočių jau atėjo. Kaip supratau - nuėjo į kambarį susirinkt mantos. Mano manta irgi jau sukrauta laukia kambary. Kai tik visi susirinks - įmesiu vežiman. Dabar reikia čia pat maisto užsipirkt.
Kronas pasisuko į smuklininką, kuris tuo metu tvarkė kažką po baru:
- Čia pinigai už mano nakvynes, šios bei vakar dienos alų ir maistą,- dvorfas atskaičiavo auksinius ir pastūmė smuklininko pusėn,- O dabar norėtume užsipirkt maisto kelionei: kokią 30 litrų alaus bačką, porą vandenmaišių tyro vandens, 8 kepalus duonos, 6 kg džiovintos mėsos, porą maišų daržovių ir dar savo nuožiūra ko nors. Turėsit viso šito?
Ir atsisukęs į elfą paklausė:
- Dar ko nors reikia? Kaip manai?

- …daržovių, - perdavė tarnui smuklininkas. Atsisukęs į dvorfą, pridėjo: - Girdėjau, turit arklių, tai gal dar pašaro įdėti? Druskos, medaus, džiovintų vaisių, grybų? – ir vėl nusisukęs, pašaukė tarnaitę: - O kur Ibeta dingo?
- Panelė sakė, kad silpnai jaučiasi po vakar nakties, nuėjo pogulio, - akivaizdžiai nepatenkinta burbtėlėjo tarnaitė.
- Tiek tos, - smuklininkas numojo ranka. – Gal dar ko nors? Ko panelė pageidaus? – kreipėsi jis į ką tik įėjusią Chaja. – Gal avižinių sausainukų kelionei?
Tačiau mergina išraudo ir kukliai atsakius, kad jai nieko ypatingo nereikia, prisėdo prie kompanijos

Tala sugrįžusi į kambarį susirinko mantą ir netrukus sugrįžo į smuklę. Dwarfui užsakinėjant pridūrė:
- Taip, druskos ir kaušelį medaus būtinai pridėkit.
Numetusi ant grindų kelioninį krepšį pasisveikino kitus du keliauninkus.
- Na beveik visi. - tarė apžvelgdama kompaniją. - Kol smuklininko tarnas sukraus maistą į vežimą, siūlau išgerti elio, kad kelias nedulkėtų ir susimesti už užsakytą maistą, gal tuo tarpu ir mūsų karys pasirodys.