Pietiniu keliu (Antrasis amžius) – žaidimas

Ibeta kelias akimirkas žiūrėjo į elfą pasimetusi:
- Nelabai suprantu, ką tuo norite pasakyti, gerbiamasai... Kaip tik išvykau jo paliepimu.
- Esu vardu Elenvė, - įsijungė į pokalbi elfė. – Nemanau, kad dėl mūsų turėtumėte keisti savo planus. Turiu su savimi atsargu, ir panelė Ibeta, kaip supratau irgi.
Mergina šyptėlėjo:
- Smuklininkė be atsargų? Nesulauksit.

"Visai pamiršau, kad kaip žmogus ji jau nebe vaikas ir gali keliauti kada nori ir kur nori, net jei tėvas ir neleido... Bet, pasirodo jis ją išleido..."
- Pamiršk,- mirktelėjo elfas Ibetai ir žvilgtelėjęs į elfę paklausė,- o jūs, panelės, žadate keliauti šalia mūsų savo žirgais? O galbūt jūs norėtumėt juos įkinkyti į vežimą?

Kronas pradžioje pasimetęs stebėjo įvykius, vėliau pradėjo piktintis:
- Ne, čia tai jau viršūnė. Kompanija tokia susirinko, kad mane dabar kiekvienam kaime pirštais badys. O dar, neduokdie, dvorfas kur pasitaikytų....,- bekalbėdamas dvorfas pastoviai raukėsi ir spjaudėsi,- Na, kur tai matyta?.. Penkios mergiotės ir miegantis drimba..... Dar pasakykit, kad kažkuri iš jūsų siuvinėti mėgsta ir mus mielai pamokytų....
Dvorfui beputojant šiaurietis burbtelėjo, kad jis, esą, naktį mažai miegojęs, o šiaip yra budrus ir energingas, ir nesiveldamas į diskusijas su dvorfu, toliau apžiūrinėjo naujas pakeleives.

Chają kiek apstulbino prisijungusios elfė ir Ibeta. Nors merginai jos nė kiek netrukdė, o atvirkščiai - kuo daugiau tuo saugiau ir smagiau- bet atrodo dworfui tai buvo paskutinis smūgis. Jis pradėjo putoti dėl "mergiočių šutvės" ir, kad jį pirštais užbadys. "Na, kompanija tikrai moteriška, bet argi reikia šitaip."
-Na, gerbiamasai, nereikia čia taip mūsų įžeidinėti,- žvilgtelėjo ji į elfą, kurį dworfas pavadino mergiote, jau nekalbant apie save pačią.- Mes tai juk nesiskundžiam.
Chajai pasižiūrėjus į Elenvę su Ibeta, galvoje iškilo mintis, kad vakar smuklėje lyg niekas ir nesiruošė keliauti kartu, bet mergina metė tai iš galvos: "Ne mano reikalas".

Tala tylėdama ramiai visus stebėjo. "Linksmiau darosi..." pamanė ir šyptelėjo iš dwarfo reakcijos. Iš pažiūros tos dvi merginos buvo neginkluotos, tai vienintelis dalykas, kuris ją šiek tiek neramino. "Mhm, kurgi ne... tėvas išleido... ir dar vieną, kai vos prieš valandą galėjo "išleist" su visu būriu. Reik tikėtis užteko proto bent arklį iš savo arklidžių, o ne kaimyno pavogt." pagalvojo žvelgdama į Ibetą. Na o elfė Talai buvo nematyta, tačiau pagal šios išvaizdą numanė iš kurios elfų gyvenvietės ji kilus.

Elenvė kurį laiką tyliai žvelgė į sėdinčius vežime. Nužvelgusi Felenorą linktelėjo ir nusišypsojo. "Matytas veidas" - ji truputį prisimerkė ir dar kartą nusišypsojo, "o taip aš prisimenu tave..." Staiga mintį nutraukė Felenoro klausimas apie žirgus. "Įkinkyti į vežimą?!" Elenvė papurtė galvą:
- Jei jūs nieko prieš, josiu ant savo žirgo, - pasakė kiek galėdama ramiau ir švelniau, bet tonas leido suprasti, kad ji bet kuriuo atveju jos.
Elenvės akys nukrypo į Kroną, kai šis pagaliau atsipeikėjęs ėmė burnoti ir piktintis. Elfei buvo labai juokinga jo klausytis, ypač kai buvo užsiminta apie siuvinėjimą. Elenvė gudriu žvilgsniu nužvelgė dworfo aprangą - "Kai ką čia paderinti ir pataisyti nekenktų", - pamąstė, ir vos susilaikė jam nemirktelėjusi, bet garsiai tepasakę:
- Malonu, kad priimate į kompaniją, nesinorėtų keliauti vienai. Esu dėkinga Ibetai ir jos proseneliui. - ji linktelėjo Ibetai ir vėl atsisukusi į kompaniją, tarė, - tikrai nebūsime jums našta, - elfė mostelėjo į savo kelionmaišį ir pro apsiausto kraštą sužibo puošta kardo rankena.

- Įkinkyti gal kol kas neverta, tegu pabūna atsarginė, - pasiūlė Ibeta. - O pati maloniai persikraustysiu pas jus.
Sustabdžius vežimą, kumelaitę pririšo gale. Ibeta įmetė į vežimą pilvotą maišą ir už jo beveik pasleptą trumpą medžioklinį lanką odiniame dėkle su strėlinę. Įsitaisiusi tarp Chajos ir Talos, linksmai nužvelgę kaimynes, kurios atsakė kiek skeptiškais žvilgsniais.
Jei brijetė ir sumišo, tai niekuo to neparodė. Galu gale jau kur, o smuklėje greitai pripranti, kad nesi auksinis, kad visiems patiktum.

Karis pabudo apspjautas dvorfo. Apsižvalgė ir pamatė Ibeta o šalia jos jojo Elenvė. Žmogus giliai ikvėpė, nusišypsojo ir tarė:
-labas rytas .- ir suprato kad daugiau nieko negali pasakyt tiesiog šypsotis. Papurtęs galvą ,numętęs nuo veido šypseną, atsilošęs ir nustatęs protingo žmogaus miną atsisuko į Ibeta ir tarė:
-kas jus atvedė paskui mus ir ar toli žadat keliauti ?- mirgtelėjo Elenvei

- Labas rytas, pone... - Elenvė svarbiai pažvelgė jaunuoliui į akis ir luktelėjo. Šis tuojau prisistatė linktelėdamas ir vėl nusišypsodamas. - Keliauju iki Minas Itilio, - tęsė elfė šypsniu atsakydama į mirktelėjimą. Tada ėmė žvalgytis po apylinkes - vietos jai buvo visai nepažįstamos, niekad čia nebuvo ir iš vis mažai keliavo. Tačiau dar įdomesnė jai atrodė kompanija - "labai skirtingi ir ne visi tuo skirtingumu džiaugiasi" - pagalvojo Elenvė prisiminus Dvorfo "pasveikinimą" ir jos akyse pasirodė nerimo šešėlis. "Teks pasistengti", - pamanė ji ir vėl apžvelgė sėdinčius vežime.

Vežimas judėjo toliau. Naujoji elfė risnojo ant savo žirgo šalia vežimo. Karis vėl pradėjo knapsėti. Mergiotės kažką negarsiai šnekučiavosi tarpusavyje. Kronas buvo tiek susinervinęs, kad nesugebėjo toliau drožinėti. Pasidėjo kirvį šalia ir peiliu pradėjo badyti vežimo šonines lentas.
"Prakeiktos mergiotės. Ko joms dabar visoms kaip tik dabar prireikė keliauti į pietus? Kam aš susidėjau su šita chebra? Gi galėjau sau laisviausiai vienas žygiuoti, kartais įsėsdamas į pakeleivingus vežimus." - piktų minčių kamuojamas, dvorfas intensyviai smaigstė vežimą.

Kelionė tęsėsi toliau. Elfė nepanoro nusėsti nuo žirgo, o štai Ibeta su mielu noru įsispraudė tarp Chajos ir Talos. Mergina matė, kad dworfas savo įsiutį reiškė badydamas vežimą. "Jei taip ir toliau, tuoj teks eiti pėsčiomis" pamanė ji. Nuo monotoniško vežimo lingavimo ir priešais snaudžiančio šiauriečio šiek tiek apsnūdusi, ji klausėsi ką šneka kaimynės.

Elenvė žvelgė į tolį: gražūs ir ramūs vaizdai buvo mieli jos akiai, bet ji pajuto ilgesį - panoro vėl atsidurti ramiame Rivendele. Tada atsisuko į pakeleivius. Ji nužvelgė besikalbančias merginas, snaudžiantį šiaurietį ir vis labiau besinervinantį dvorfą. Akys nukrypo į šalia padėto kirvio kotą. "Gražu, - pasigėrėjo elfė, - net ir su tokiu bambekliu bus apie ką pašnekėt,- ji šyptelėjo sau,- bet vėliau". Elenvė pavarė žirgą į priekį ir prisigretino prie važničiojančio Felenoro. Felenoras atsisuko ir prisistatė. Nelengva elfei buvo pradėti kalbą:
- Atrodo jau buvome susitikę, Felenorai? Daug laiko nuo tada praėjo, - ji nusišypsojo ir įdėmiai pažvelgė į pašnekovą. - Tikiuosi tavo meilė dainoms neišblėso? Ir kur keliauji dabar?

- Atleiskit, bet neatsimenu jūsų,- atsakė Felenoras elfei, kiek pristabdydamas arklius, nes šie pradėjo nemaloniai kratyti vežimą,- kur mes buvome susitikę? Gyvenau nevienoje didelėje elfų gyvenvietėje, pažinojau nemažai elfų... Jūs galbūt iš Lindono ar Rivendeilo? Beja,- terė šyptelėjęs,- senokai niekur nedainavau, užsisėdėjau Brijuje.

Saulė kilo vis aukščiau ir darėsi šilta.
- Nesistebiu, kad neprisimeni. Aš taip pat ne iš karto tave atpažinau,- Elenvė akimirka stabtelėjo, kad vežimas ją prisivytų,- matėmės tikrai seniai, Rivendele. Ir labai trumpai. Bet apie tavo dainas teko daug girdėti, - elfė pasisuko ir pažvelgė Felenorui tiesiai į akis,- norėčiau dar kartą kokią išgirsti. Kelias tolimas, gal daina jį sutrumpintų?
Elenvė atsigręžė ir nužvelgė kitus bendrakeleivius - šiaurietis miegojo, merginos smagiai plepėjo, o nepatenkintas dvorfas niūriai žvelgė kažkur į tolumą.

- Na jau, betrūko mums čia elfų "dainų", galima pagalvoti.- Dvorfas piktai nužvelgė abu elfus.- Geriau prisistatytumėt visi. Bent žinosit kuriuos burnoju...,- dvorfas piktai išsišiepė.- Ir dar galėtumėt papasakot, ką sugebat - gal pravers kas nors keliaujant...

Elenvė atsigręžė į dvorfą - šis atrodė gana draugiškai nusiteikęs. "Pasidalinti savo sugebėjimais - gera mintis. Juk keliausim ne vieną dieną, o padainuot tai tikrai spėsim".
- Ką gi, mintis gera, - pradėjo elfė,- esu iš Rivendelo ir geriausiai išmanau apie gydomąsias žoleles, - ji mostelėjo ranka į savo mantą,- kurių visada turiu su savimi. Jei pasiklysime miške - manau sugebėsiu padėti. Siuvinėti jūs jau atsisakėt,- Elenvė atvirai nusišypsojo dvorfui, - o kardu tikiuosi pasinaudot nereiks.
Jau visai įdienojo. Dangus buvo giedras. Oras skaniai kvepėjo žiedais ir šilta žeme. Elfė nutilo ir apžvelgė bendrakeleivius pasiruošus jų klausyti.

- Lanku, tikiuosi, irgi, - pritarė Elenvei Ibeta. – Šaudau aš gal ir neblogai, bet... ne elfiškai, tarkim. Moku skaniai paruošti maistą. Derėtis, jei prireiks. Ir gerai pažįstu kelią iki Tarbado. Matote, priekyje tolumoje, kiek dešiniau, tas kalvas? Tai Tirn Gortadas, Pilkapių kalvos. Manau, mūsų greičiu vakare kaip tik pasieksime Andrato tarpeklį, kur jos susijungia su Pietinėmis kalvomis, ir ten bus gera vieta nakvynei. Sako, jog senovėje ten būta mėgstamiausia plėšikų vieta, todėl dabar tarpeklis yra budriai saugomas.
- Pilkapių kalvos? – mąsliai perklausė Chaja. – Maniau, mačiau jas netoliese, kai ėjau į miestą iš vakarų pusės?
- Taip, tavo tiesa. Kalvos taip ir eina, kampu į pietvakarius, atskirdamos Brijų nuo Sengirės. Ir garbė Vienatiniam, kitaip Brijaus apylinkėse, turbūt, bastytųsi tenykščiai medžiai. Bet šiaip žiemą teko ten buvoti...
Ibeta vėl įnyko į pasakojimą, prisiminusi, kaip po Saulėgrįžos, kai medžiai miega, o Tomas Bombadilas, Sengirės šeimininkas užsuka į smuklę išgerti ir paplepėti, vaikinai ir merginos, naudodamiesi proga, važiuoja į mišką malkų.

- Na, kad ši panelė,- dvorfas mirktelėjo Ibetai,- nebus našta, tai manau visiems aišku. Valgyt visad bus kas pagamina taip skaniai kaip namie.... O dar ir apylinkes kaip savo pirštus pažįsta...
Kronas prisiminė, kad nuo pusryčių dar nieko nevalgė, ir visos mintys pradėjo suktis tik apie vakarienę.
- Na, efla,- Kronas pasisuko į elfo pusę,- gal dabar tu pasipasakok, kas per paukštis esi?

Kadangi elfas nieko nesakė, Chaja tarė:
- Esu iš Arnoro karalystės. Šaudau iš lanko, neblogai valdau durklus, peilius ir panašius dalykus, o reikalui prispyrus kaučiausi ir kardu. O, kad kartu keliauja žmogus nusimanantis apie maistą,- pažiūrėjo ji į Ibetą- tikrai gerai, nes asmeniškai aš niekad nebuvau pakanti, taip vadinamiems, moteriškiems darbams,- šyptelėjo mergina.

Felenoras kiek užsigalvojo ir sureagavo tik tada, kai dworfas dar kartelį pakartojo klausimą.
- Moku puikiai dainuoti, tačiau kaip pastebėjau tau tai nėra prie širdies... Iš esmės esu juvelyras ir manau tau dar bus laiko įvertinti mano darbus. Užsiemu papuošalų gamyba,- ant elfo rankos sužibo nuostabus žiedas,- o kovojimas nėra mano pašaukimas, bet apsiginti, žinoma, moku.
Felenoras baigė ir vėl įsižiūrėjo į kelią.