Pietiniu keliu (Antrasis amžius) – žaidimas

- Na jooo... Kuo toliau, tuo geriau..... Dabar ne tik, kad su krūva mergų važiuoju, bet su krūva mergų, kurios yra įtikėjusios, kad kautis moka....
Kronas užsidengia rankom veidą ir palinguoja.
- Ir kur aš įsivėliau?...- Po kurio laiko dvorfas vėl prabilo:
- Hmm reikia tada ir man ką nors papasakot.... Mėgstu kaulais lošt. Gerai valdau savo kirvius. Tačiau pagrindiniai mano sugebėjimai atsiskleidžia tik nusileidus kalnų glūdumon.
Kronas apsižvalgė ir tarė:
- Būtų galima jau kur nors ir sustoti, pavakarieniauti, alaus maktelt. O ir šitie du galėtų pasipasakoti,- bakstelėjo pirštu į Talą ir Karį.

Tala užsigalvojusi žvelgė pilkapių kalvų pusėn, tarsi negirdėdama kitų. Išgirdusi savo vardą atsigręžė. Žvilgtelėjusi į susiraukusį dwarfą šyptelėjo ir tarė:
- Na, kad neturiu ko pasakyti. Visą savo gyvenimą keliauju. Mano tėvas yra pirklys, taigi jei ne su juo, tai viena, keliones daugiausia su verslu susijusios. Šiaip esu kilusi iš šiaurės, nedidelio kaimelio. Na o gintis tikėkimės neprireiks. - užbaigė atsigręždama link pilkapių. Patylėjusi pridūrė - netrukus tems, dar kiek pavažiavę galėsime pasukti iš kelio link tarpeklio. Ten nakvoti būtų geriausia.


Tuo tarpu Karis giliai miegodamas arba tik apsimesdamas, nesiteikė pasakoti apie save. Netrukus vežimas privažiavo tarpeklį ir pasukęs iš kelio sustojo nakvynei. Pasirinkę jų manymu patogiausią vietą keliauninkai išsikrovė reikalingą mantą ir užsikūrė laužą. Vis labiau temo, tačiau naktis žadėjo būti giedra.
Pradėjus degti laužui Tala atsistojo ir tepasakiusi - Netrukus grįšiu - nuėjo tarp kalvu.
Paėjusi galiuką ir isitikinusi, kad jos už kalvų nematys netgi elfas, gerai pažinodama vietovę apėjo stovyklą ir pasileido bėgti link pilkapių kalvų.

Elenvė įsitaisė prie laužo ir padėjo paruošti valgį. Karts nuo karto ji pakeldavo galvą ir įsiklausydavo. Jau kuris laikas jai nedavė ramybės kažkas, ko ji negalėjo paaiškinti. Apsidairė žvelgdama į tamsą, bet nieko nepastebėjo. "Gal paukštis, o gal Tala kažkur šalimais šmirinėja" - elfė bandė nuraminti save. Pažvelgė į Felenorą, tarsi norėdama sužinoti jo nuomonę apie savo nuojautą. Elfas atrodė nugrimzdęs į savo mintis. Kiti taip pat buvo užsiėmę kas kuo ir nerodė jokių susirūpinimo ženklų. Ypač dworfas, kuris su pasimėgavimu pilasi alaus ir ruošiasi sėst vakarienei taip, lyg ši vieta būtų saugiausia visoje Viduržemėje. Elenvė nuvijo šalin tą juodą šešėlį ir vėl ėmėsi vakarienės ruošos. "Vis tik dėl Talos neramu. Nereikėjo jai vienai eiti".

Vos pasklidus stovyklavietėje maisto kvapams, Kronas, prisipylęs ragą alaus, patogiai įsitaisė šalia laužo. Vilko kailis ant pečių, ragas alaus rankoje ir ramiai liepsnojančios malkos privertė dvorfą bent laikinai užmiršti visus nesutarimus su kelionės grupe ir galbūt tykančius pavojus.
"Sakosi, kad visą gyvenimą keliaujanti, o dabar, nuo kelionės susuktais viduriais, nuskuodė į krūmus...",- šyptelėjo į ūsą dvorfas.

Ibeta triūsė šalia Elenvės, smalsiai stebėdama, kaip elfė ruošia maistą, kaip deda kažkokias žolelės. Vos ne leptelėjo: “Tikiuosi, nenunuodysi mūsų”, bet susilaikė, pati supratusi, kad juokelis būtų nevykęs, ypač po vakarykščių įvykių.
Elenvė atrodė šiek tiek sunerimusi, laikas nuo laiko apsižvalgydavo. Pastebėjusi Ibetos žvilgsnį ir lyg perskaičiusi jos mintis, šyptelėjo ir pradėjo aiškinti, kas per žoleles deda į maistą. Netrukus, pakvietusi Felenorą, Elenvė nuėmė katiliuką nuo ugnies, o Ibeta nuėjo prie vežimo duonos.
Staiga prabilo Chaja:
- Girdžiu artinantis kažkokius raitelius!
- Apie dešimt, - įsiklausęs, pridūrė Felenoras.
- Gal sargybiniai? – nelabai įsitikinusi pabandė spėti Ibeta, dėl viso pikto laikydamasi už vežimo. Tačiau netrukus pasirodę raiteliai tikrai tebuvo sargybiniai. Atpažinę kai kuriuos smuklėje lankiusius keleivius ir trumpai pasiteiravę kitų, kas tokie ir kur vyksta, vyrai nujojo toliau.
- Jei mūsų keliauninkė artimiausiu metu nepasirodys, teks valgyti ataušusi maistą, - pastebėjo dvorfas, patenkintai žvelgdamas katiliuko link.
- Tikėkimės, tai baisiausia, kas jai gali nutikti, - nelinksmai pastebėjo Elenvė.
Gavusi savo dalį, Ibeta, bekramtydama, pasiėmė savo trumpą lanką, dėl visa ko užtraukė ant jo templė, timptelėjo pora kartu. Įsitikinusi, jog kiti (apart dar negrįžusios Talos) sėdi palink laužą arba netoliese, įdėjo templę ir šovė į atokiau stovintį medį, bet nepataikė.
- Ne kažin kas, - pastebėjo Karis.
- Tyčia taikiau pro šalį, - įsižeidė mergina. – O jeigu ten ne šiaip sau medis būtų? - Užgėrusi vakarienę puodelių žolių antpilo, ji pasiėmė iš laužo tebedegančią malką pasišviesti ir tarė:
- Einu bent strėlės paieškosiu.

Įkyri nuojauta nedavė Chajai ramybės. Tala išėjo jau gana seniai ir vis dar nesirodė, o dabar dar ir Ibeta nuėjo "strėlės ieškoti". Mergina pamanė, kad naktį taip šmirinėti po vieną napažįstamuose miškuose mažų mažiausiai neatsargu. Karis, Felenoras ir Elenvė sėdėjo prie laužo ir baiginėjo valgyti vakarienę, o dworfas pliaupė alų (buvo akivaizdu, kad statinaitės neužteks ir kelioms dainoms). Chaja sėdėjo ir klausėsi nueinančios Ibetos, o ranka nevalingai susirado ir sugniaužė savą ilgąjį lanką.

Nujojus sargybiniams Elenvė nurimo - daugiau joks įtartinas garsas nepasiekė jos ausų. Prie laužo buvo šilta ir gera. Pokalbis vis dar buvo gana paviršutiniškas - po vienos dienos kelionės pasitikėti bendrakeleiviais niekas nesiryžo. Pasisukusi į Chają ir pamačius jos išsigandusias akis bei rankoje spaudžiamą lanką Elenvė įpylė į puodelį karšto žolių gėrimo ir padavė jai:
- Išgerk, - šypsodamasi pasakė, - sušildys ir nuramins. Naktis bus graži ir bijoti nėra ko.
Elfė pažvelgė į giedrą dangų, kuriame sužibo pirmos žvaigždės - žvaigždės, kurios Elenvei kėlė daug jausmų ir prisiminimų. Tarsi atsakydamos į elfės žvilgsnį žvaigždės sumirgėjo jos plaukuose ir akyse. Elenvė tylėjo ir šypsodamasi žiūrėjo į dangų.

Iš elfės veido Chaja suprato, kad atrodo kaip paranojikė jau pirmąjį kelionės vakarą visur sugebėdama pamatyti pavojus, todėl paliko lanką ramybėje ir paėmė puodelį karšto gėralo. Iš karto užuodė labai pažįstamų žolelių kvapą, kuris priminė kažką šilto ir gero. Patogiau įsitaisiusi, mergina gurkšnojo gėrimą ir klausydamasi miško garsų žiūrėjo į ugnį. "Kaip pirmą vakarą galėtų būti ir linksmiau..."

Improvizuoto deglo šviesa nebuvo labai ryški, o vos Ibetai įlindus į bruzgyną, malka visai užgeso, galas pavirto rusenančia dūmuojančia žarija. Ibeta įkišo galą į dregną žemę, užgesinusi deglą galutinai, ir užsimerkė, skaičiodama iki dvidešimt. Kai atsimerkė, akis jau buvo pripratusios prie blausios pilnaties šviesos.
Medžio sakos, į kurį jį taikėsi, sivirpėjo. Mergina kruptelėjo, bet po akimirkos jos plaukus pašiaušė nakties vėjelis, tas pats, kuris sujudino šakas. "Nėra ko bijoti", - tarė sau Ibeta ir ėmė žvalgytis strėlės, tačiau bergždžiai. Šviesos buvo per mažai, drabužiai ir plaukai užsikabindavo už šakų. Numojusi ranka, jį nutarė išsikapstyti iš krūmyno, kai visai šalia sujudėjo kažkas didelis.
Ibeta suklykė.
Padaras šalia sušnapštė ir kaukštelėjo į žemę kanopom. Atsisukusį į jį mergina išvydo krūmuose arklį, be raitelio.

Išgirdęs klyksmą, dvorfas akimirksniu atsistojo, susivertė gerklėn rage likusį alų, per dvi sekundes užsimaukšlino šalmą, čiupo dvirankį kirvį ir pasileido ton pusėn, kur nužygiavo smuklininko duktė. Visi likę stovyklautojai tik susižvalgė ir nulydėjo akimis nubėgantį dvorfą, bei patys puolė ieškoti savo ginklų. "Vat ir prisidirbs tos mergiotės, jei ir toliau vaidins tokias savarankiškas keliauninkes ir kariūnes ir nesamones krės",- bėgdamas mąstė dvorfas ir stipriai gniaužė kirvį. Nors mergina ir išėjo su degančiu pagaliu, tačiau jokios švieselės niekur nesimatė. Vos įbėgęs dešimt metrų miškan, dvorfas išvydo bėrą žirgą be raitelio ir šalia stovinčią išbalusią smuklininko dukrą.
- Tpfu, moterie tu nelaiminga, ko čia spygauji dabar?.. Visi persigandę, aš čia atbėgau tavęs gelbėti, o tu spiegi, vor žirgą išvydus.- Kronas riebiai nusikeikė ir nusispjovė. Nuo bėgimo skaudėjo šonus.
Mergina stovėjo išblyškus po šoko ir nieko nesumojo iškarto atsakyti, tik paėmė žirgą už pavadžių ir patraukė iš miško, link laužo. Juodabarzdis dar truputį pastovėjo miške, pasirėmęs į kirvį, kol atgavo kvapą, ir nuėjo iš paskos mergiotei.

Tala grįždinėjo atgal. Perbėgusi nedidelę giraitę, vis stabteldama pasiklausyti, išėjo į mėnulio apšviestą laukymę už poros kalvų nuo stovyklos. Tuo metu išgirdo negarsų moters riktelėjimą. Akimirksniu sustojo ir įsiklausė. Riksmas buvo trumpas, tačiau atrodo atsklido nuo stovyklos pusės. "Na ir nesiseka man šiandien" pagalvojo "viskas vyksta ten kur manęs nėra".
Pabėgėjus tarp kalvų, ją nuo stovyklos skirė jau tik nedidelė retu mišku apaugusi kalvelė. Kovos garsų negirdėti, tikriausiai "pavojus" buvo netikras. Skubiai užkopusi į paskutiniąją kalvą pamatė degantį stovyklos laužą. Visi buvo sukilę ant kojų, Karis išsitraukęs savo ilgąjį kardą, o Chaja paruošusi strėlę. Visi žiūrėjo vienon pusėn, Ibetos ir dwarfo nebuvo. Nieko nelaukdama Tala pradėjo bėgti kalva žemyn. Elfai pirmieji išgirdę žingsnius abu atsigręžė, Chaja taip pat atsisuko ir išgirdusi trakštelint šakeles įtempė savo lanką.
- Chaja, nenušauk manęs, čia aš - Tala! - pasigirdo balsas.
Už kelių sekundžių iš šešėlių išniro ir pati mergina.
- Išgirdau riksmą, kas čia nutiko?

"Na va ir prisikarksėjau. Dabar tikrai linksma" pamanė mergina. Dworfas pirmasis pakilo ant kojų ir nulėkė į tankmę, išgirdęs Ibetos riksmą. Visi kiti stovėjo pasiruošė ginklus, bet trūtgalviškai lėkti į mišką niekas nesiveržė. Po to vienintelio rinksmo daugiau garsų nebuvo: nei kardų žvangėjimo, nei žirgų kanopų keliamo triukšmo. Po kelių akimirkų (o gal ir minučių) už nugaros pasigirdo kažkieno bėgimas link stovyklavietės. Chaja į tempė lanką, bet tai tebuvo Tala. Ji buvo uždususi nuo bėgimo ir žiūrėjo į kažką už Chajos nugaros. Pasekusi jos žvilgsnį mergina pamatė, kad iš miško išlindo dworfas su Ibeta ir kažkokiu žirgu be raitelio. Smuklininko dukra atrodė persigandusi, o dworfas suirzęs.

Elenvė jau beveik miegojo, kai pasigirdo riksmas. Čiupusi už kardo rankenos įsiklausė, o pamačiusi iš krūmų lendantį galutinai subjurusia nuotaika dworfą, paliko kardą ir pakilo. Elfė pastebėjo žirgą ir patraukė link jo. Priėjusi prie Ibetos bandė raminančiai šypsotis ir palietus jos ranką tarė:
- Po tokios staigmenos tau tikrai praverstų šiltos arbatos puodelis. Atrodo jos dar liko.
Pavojus praėjo. "Bet ką tokiose vietose vidury nakties daro vienas žirgas?" Elfė ištiesė ranką - žirgas jos nebijojo, nors atrodė kiek keistokai - "Tikriausiai išsigando labiau už Ibetą" - pamanė elfė.
- Na, eikš, čia rasi sau bičiulių, - tarė Elenvė žirgui braukdama per karčius ir kviesdama prie kitų žirgų, - o gal ir tavo šeimininkas atsiras, - nors ši mintis net jai pačiai nuskambėjo neįtikinamai.

Tala pažvelgė į Ibetą, į žirgą, į dwarfą ir pradėjo suprasti kas čia atsitiko.
- Radot jį miške, vieną?
Ibeta linktelėjo galva nieko nesakydama.
- Nenuvesk dar jo - paprašė Elenvės, o atsisukusi į dwarfą paklausė:
- Ar apieškojot vietą kur jis buvo, gal kur nors ir sužeistas jo savininkas guli?
Iš susidariusios pauzės Tala suprato, jog ne. Mergina priėjo prie arklio, raminančiai paglostė jam kaklą, snukį, po to nusisiautė apsiaustą (prie juosmens, be kardo sužvilgo ir medžioklinis peilis), lėtai, kad nepasibaidytų, uždėjo žirgui ant galvos, o apačioje surišo skvernus, taip, kad arkio akys būtų uždengtos. Pamačiusi klausiamus kitų žvilgsnius tarė:
- Nuvesiu arčiau laužo, kur prie šviesos tinkamai galėtume jį apžiūrėti.
Paėmusi ne už pavadžių, o už apynasrio, taip, kad gyvulys jaustų jos buvimą šalia, Tala privedė jį prie laužo. Nors girdėdamas traškančią liepsną žirgas sunerimo, tačiau nieko nematydamas nesibaidė ir nebėgo.
Mergina pradėjo apžiūrinėti kamanas ir žirgo kailį.

Dvorfui parvedus smuklininko dukrą, viesiems stovykloje nurimus, pasipylė daugybė spėlionių kieno ir iš kur tas žirgas, kaip jis čia be šeimininko galėjo atsirast.
Dvorfas tik piktai numetė šalmą šalin ir atsisėdo remdamasis į statinaitę. Kadangi visi turėjo daugybę peno apmąstymams ir beveik nekreipė į Kroną dėmesio, tai jis pradėjo alų maukt tris kart greičiau nei iki tol, ir neilgai trukus jau knarkė apsikabinęs alaus bačką.

Šilta arbata suveikė raminamai, gal net geriau už senelės trauktinę, kurios gertuvėlę Ibeta buvo pasiėmusi kelionėn. Mergina susigėdo, išgirdusi Talos klausimą. Tikrai, taip kvailai išsigando, o apie paprasčiausią dalyką – o jeigu tikrai ten, tamsoje, buvo palikusi bejėgį žmogų? – nepagalvojo.
- Radome jį brūzgyne, - tyliai pradėjo pasakoti jį, stebėdama, kaip Tala įdėmiai apžiūri žirgą. Bėris buvo tikras gražuolis, gal ne grynakraujis nūmenorietiškas ristūnas, bet jų kraujo neabejotinai turįs. – Pavadžiai buvo įsipynę į šakas. Nieko nepastebėjau, bet, tavo tiesa, neįsižiūrėjau gerai – susidūriau su šiuo draugu pernelyg netikėtai.
Tavęs nebuvo visą vakarą, be to atrodai sunerimusi. Gal buvai sutikusi kažką, sužinojai apie kitus išpuolius kelyje?
Tala neskubėjo su atsakymu. Nužvelgusi žirgo kamanas ir balną – pastarasis buvo iš Anuminaso, tenykščių amatininkų dirbiniai buvo paplitę visame Eriadore, ji atsegė nuo balno pririštus maišus, didelį ir mažesnį.
- Atriškite, kas ten tokio?
- Luktelk, - sunerimo Ibeta. – Pati pasiūlei paieškoti šeimininko. Jei jis tikrai šalia, neturime teisės raustis po jo daiktus!
Tačiau Chaja jau laikė rankose didesnį maišą, tiksliau, odinį dėklą.
- Ir taip aišku, šitame yra skydas, - ji išsitraukė apvalų vidutinio dydžio metalu kaustytą skydą. – Ogi lengvas, - susižavėjusi, pridūrė ji.
Laužo šviesoje tvikstelėjo Morijos ženklas

Tala svarstė visus galimus variantus. Versijos ir galimybės viena po kitos sukosi galvoje. Nužvelgusi skydą žvilgtelėjo į mažesnį maišelį, tačiau jame nieko įpatingo nebuvo. Jį užrišusi Tala prisegė vėl prie balno.
Mąsliai žvelgdama į žirgą tarė:
- Vaikštinėjau aplink, išgirdau tavo riktelėjimą ir atbėgau. Nemačiau nieko, kas galėtų padėti išspręst šitą myslę... Vienok, reikia patikrint ar ten miške neliko žirgo savininkas.
Nuvedusi arklį prie kitų ir apsisiautusi apsiaustu paėmė iš vežimo deglą, kurį iš didelio atsargumo buvo pasiėmęs Karis, ir jį uždegusi priėjo prie Juodabarzdžio. Pajudinus dwarfą tarė:
-Parodyk, kur radote arklį.

Dvorfui įmigus, niekas per daug nekreipė į jo knarkimą dėmesio. O iškraustę maišus visi nusprendė, jog reikia panervint dvorfą. Mergiotė jį papurtė, norėdama, kad Kronas parodytų, kur rado žirgą. Kronas pramerkė vieną akį, tuoj pat ją užmerkė ir numojęs ranka Ibetos pusėn patogiau atsigulė prie laužo. Likę stovyklos nariai susižvalgė ir nesumojo ar verta bandyti budinti dvorfą.

Elenvė viską stebėjo nuošaliai ir atidžiai klausėsi žvelgdama į krūmynus. Bet iš ten nebuvo girdėti nė garso. Nelabai jai patiko mintis eiti į tamsą ieškoti žirgo savininko, bet jei jis netoliese ir jam reikia pagalbos?
- jei jis sužeistas - eikia surasti jį kuo greičiau, tada galėčiau jį pagydyti, - ištarė garsiai, - keista, bet iš krūmynų negirdėti nė garso. Gal žirgas savo šeimininką pametė kur toliau. Ir ką tas Morajos ženklas reiškia? - elfė paėmė skydą ir priėjo prie dworfo. Gerai jį papurtė, - ar tik ne tamstos giminaičiui ar draugui reikia pagalbos? - Elenvė pakišo skydą kažką neaiškiai murmančiam dwarfui prieš akis.
Ji ne tiek rūpinosi dwarfo draugais, kiek bijojo eiti viena ar su kitomis moterimis.

- Nesivargink, miegos iki ryto. Dwarfas tenai ar ne, jei paieškosim - rasim. Vienok, abejoju, kad tai butų jo gentainis.
Tala priėjo prie Ibetos:
- Ar surasi tą vietą?
Ibeta linktelėjo ir atsistojo.
- Aš eisiu su jumis, nežinia kas tenai gali tykoti - pirmą kartą per visą laiką stovykloj prabilo Karis. Jis išdidžiai pasitaisė kardą ir susisegė apsiaustą.
Tala kritiškai jį nužvelgė, patraukė pečiais ir žengė ton pusėn iš kur matė ateinant Ibetą su dwarfu.
- Štai ten - parodė Ibeta eidama šalia Talos. Netrukus jie trise išnyko tamsoje. Dar kurį laiką buvo girdėti traškančios šakelės ir matyti deglo šviesa mirganti už medžių, tačiau ieškotojams nutolus daugiau nebesigirdėjo jokių garsų ir nebesimatė šviesos.