Pietiniu keliu (Antrasis amžius) – žaidimas

Chaja buvo užsižiūrėjusi į žirgą, bei paskendusi mintyse ir apmastymuose kaip susiję Morijos ženklas su vienišu gyvuliu miškuose ir kurgi jo šeimininkas. Kai atsitokėjo pamatė, kad trijulė jau dingo tankumyne. Staigiai griebusi deglą (degančią pliauską) pasišviesti, ji nuskubėjo paskui juos. Įžengusi kiek giliau, kai jau nebesimatė stovyklos laužo šviesos, mergina negarsiai šūktelėjo:
- Ei! Palaukit ir manęs,-jau girdėjo juos. Kai prisiartino, pamatė į ją įsmeigtus rimtus žvilgsnius,- viskas gerai. Čia aš, Chaja. Pamaniau, kad tamsoje bus gan sunku ką nors rasti,- parodė ji į "deglą".

- Na, dabar turėsime du deglus, kol šis neužges - šyptelėjo Chajai. - Siūlau pasiskirstyt po du ir apieškot. Eisime taip, kad matytume vieni kitų deglo šviesą. Kari - padavė jam deglą, kurį iki šiol laikė rankoje - siūlau tau eit su Ibeta, Chaja, jei nori su manimi.
- Žirgą radau, atrodo štai šioje vietoje. - parodė Ibeta ranka į netoliese esančius krūmokšnius.
- Nuo čia ir pradėkime...
Apieškojus nemažą plotą aplink tą veitą nieko nepasisekė rasti. Pliauska netrukus užgeso, tačiau naktis buvo šviesi ir šviečiant pilnačiai bei akims pripratus prie tamsos matomumas nebuvo labai blogas. Tala atidžiai apžiūrėjusi žemę toje vietoje kur buvo rastas arklys ir toliau ėjo žvalgydamasi taip, lyg ieškotų kokio pamesto daigto.

- Radau! - sušuko Ibetą už gero paieškų pusvalandžio.
- Ką? – Tala nekantriai pribėgo prie merginos su Kariu.
- Savo strėlę.
Talos ir Chajos veiduose atsispindėjo nusivylimas.
- Suprantu, - atsiduso Ibeta, - tikėjomes ne visai to. Tačiau bent jau aišku, kad arklio šeimininko čia nerasime. Siūlau grįžti, juo labiau, kad judvejų "deglas" jau visai nusibaigęs.
Nelaukdama atsakymo, ji patraukė stovyklos link.
- Kaip norite, - tęsė ji, - o aš sušalau ir pavargau už tris. Juk neketiname rytoj snausti iki pietų?

Tala buvo nepatenkinta, tačiau jie apieškojo nemažą plotą ir kažką rasti vilties buvo mažai. Kiek padvejojusi Tala lėtai žengė paskui Ibetą. "Galbūt vėliau reikalai pasitaisys..."

Prie laužo Ibeta sutiko Elenvę. Pagavusi klausiamąjį elfės žvilgsnį, Ibeta teparodė savo strelę, gužtelėjo pečiais ir nuėjo prie savo daiktų. Jau įsitaisė vežime, susisupusi į antklodę, kai išgirdo likusius aptarinėjant, jog kam nors vertėtų pabudėti per naktį. Pirma smuklininkaitės mintis buvo kuo greičiau užmigti ir šitaip išsisukti nuo nemalonios pareigos, ką ji ir padarė.

<hr>
Ryte visus pažadino Karis. Bežiovaujanti Ibeta nusvyravo link laužavietės ir visų pirma pradėjo kurstyti užgęsusią ugnį.

Elenvė sėdėjo atokiau nuo laužo žvelgdama į tolį. Jau visai išaušo ir Karis puolė visus žadinti. Elfė pažvelgė į skubančią prie lauža Ibetą. Ji užsimerkė ir papurtė galvą - niekaip negalėjo atsikratyti keistų minčių. Atsigręžė į vakar rastą žirgą, kuris lyg niekur nieko rupšnojo žolę. Lyg ir nieko ypatinga - įprasti ryto garsai. "Bet vis tik, kas atsitiko žirgo šeimininkui? Kur jis ir kas jis?" - mąstė Elenvė. Jai ramybės nedavė tai, ką vakar pastėbėjo. Vakar, kai Tala nieko įdomaus nepastebėjusi padėjo žirgo atneštą maišelį į vietą ir išėjo su kitais ieškoti jo šeimininko, elfė pati panoro apžiūrėti maišelį. "Titnagas, pintis, odos maišelis su druska ir ... šukos, - svarstė elfė, - paprastos, bet dailios, su įsipynusiais šviesiais plaukais..." Vakar niekam apie tai neužsiminė, bet gal vertėtų.
Elenvė nutarė sulaukti tinkamos progos ir pakilo ruošti pusryčių. Ji patraukė prie laužo, kur jau darbavosi Ibeta.

Vėliausiai iš visų prabudo Juodabarzdis. Prasitrynė akis, iš plaukų išsikrapštė spyglius ir samanas, įsipylė pusę rago alaus ir po truputį palaimingai gurkšnodamas stebėjo kaip likę grupės nariai tvarkosi beigi pusryčiauja.
Laužas jau vėl liepsnojo, nes Ibeta jį pakurstė. Rytas išaušo giedras ir šiltas.
Dvorfas užsikišo ištuštintą ragą už diržo ir atsistojo nueiti nusilengvinti, tačiau tik atsistojęs išvydo kitoje laužo pusėje gulintį dailų skydą su Morijos ženklu centre. Staigiai prišokęs, puolė apžiūrinėti skydą. Skydas greičiausiai buvo dvorfų darbo, nes buvo lengvas bet tvirtas, iš dailiai suleistų lentų su gražiu plieniniu apkaustymų beigi labai kruopščiai išraižytų Morijos dvorfų ženklu. Skydas buvo beveik nenaudotas - matėsi tik keli nedideli įkirtimai.
Dvorfas laikydamas skydą apžvelgė visus keliauninkus, kurie tuo metu spoksojo, kaip dvorfas kilnoja ir apžiūrinėja skydą, ir įsakmiai paklausė:
- Iš kur gavote šį skydą? Kaip jis čia atsirado?..

Tala stebėjo kaip dwarfas apžiūrinėja skydą, šiam uždavus klausimą įtariai tarė:
- Tavo alus tikrai gerai veikia, jei taip nieko nepameni. Šitas skydas buvo prie arklio kurį judu miške radot. Mes vakar dar ieškojom raitelio, bet neradom, tikriausiai žirgas jį pametė toliau arba paprasčiausiai pabėgo pasibaidęs. Jei tamsta nieko negali mums papasakoti apie šio skydo savininką, tai nematau prasmės tęsti paieškas dar ir šiandien.
Tala atsistojo, paėmė nuo žemės krepšį kurį jau buvo susikrovus, ir priėjusi įmetė vežiman.
- Siūlau visiems pabaigti pusryčiauti ir traukti toliau, be to saulė jau aukštai.

- Na nepastebėjau tamsoj aš ant žirgo jokio skydo... Ir joks dvorfas savo noru ant tokio žirgo nejodinės.... Hmmm
Kronas atsisėdo, ant kelių pasidėjo skydą ir pradėjo nuodugniai apžiūrinėti. Išsitraukęs peilį keliose vietose įrėžė skydo plieninį apkaustą. Ir įsižiūrėjo į metalą. Po kelių akimirkų ištarė:
- Ne, čia metalas ne iš Morijos. Bandyta padaryti kopiją.... Ir kopija, sakyčiau, visai nebloga... Bet visgi skydas ne dvorfų darbo....
Ir visa tai man primena vieną istoriją... Reikės dabar pasisaugoti visų žmonių, kuriuos galbūt sutiksim kelyje.

Elenvė tylėdama stebėjo Juodabarzdį ir Talą.
- Maišelyje radau dar šį tą, gal tai jus sudomins ir atskleis ką naujo. - Elfė paėmė maišelį ir ištraukė šukas. - Pastebėjau vakar. - Pasakė ji tiesdama šukas dworfui. - Matau, kad skydas jums kažką primena, gal šukos padės?
Kol dworfas apžiūrinėjo šukas elfė kreipėsi į kitus:
- Tala teisi, reiktų keliauti. Nelabai jauki vietelė...

Dvorfas niūriai pavartė rankose šukas, bet akivaizdžiai nieko naujo nesugalvojo ir grąžino jas Elenvei.
- Moteriškas žaisliukas, - burbtelėjo jis.
- Kad nebūtinai, tiesiog dailios, - atsakė elfė.
Ibeta negalėjo nesutikti. Šukos buvo medines, bet kruopščiai išdrožtos bei papuoštos perlamūtru. Ir pirma mintis tikrai būtų, kad toks daiktas turėjo priklausyti moteriškei. Kaip dėl skydo… Hm… Irgi neatrodė per sunkus moteriškai rankai, bet kažin.
Šikart Ibetos kumelaitę keliauninkai susitarė pakinkyti į vežimą kartu su arkliu, o naktį rastą žirgą pririšo gale. Gyvulys kiek baidėsi naujų šeimininkų, tačiau Felenoro paglostytas nurimo.
Paryčiais turbūt palynojo – žemė buvo dregna, ir ant jos ryškiai matėsi batų pedsakai ir pasagų įspaudos. Arklių iš Brijaus pasagos buvo pažymėtos kryžkelės ir trijų žvaigždučių ženklų – Ibetos prosenelio mokinys nepakeitė kalvės ženklo. Elenvės ristūnas buvo pakaustas be abejo Rivendele – upės bei kalno žymę butų sunku supainioti su kokia nors kita. O štai rastojo žirgo pedsakuose nesimatė jokiu ženklų.
- Įdomu, - balsu susimastė Ibeta ir kreipesi į Felenorą: - Ar galėtum įkalbėti… hm, na, nuraminti arklį, kad galėtume patikrinti jo pasagas? Gal rastume kokių užuominų, iš kur galėjo keliauti jo šeimininkas?
Elfas noriai sutiko. Viena pasaga buvo nusitrinusi visiškai, tačiau ant kitų pavyko rasti žymės likučių: gulbės ir beržo lapo simbolius.
- Sprendžiant iš gulbės, arklis buvo pakaustytas kažkur Gulbynėje, - padarė išvadą Ibeta. – O tai juk Tarbado apylinkėse. Kai nuvyksime ten, galėtume vietoje sužinoti apie kalvį, o kalvis gal netyčia ir šeimininką pažinos.

Chaja, kaip ir kiti, pavarčiusi rankose šukas pritarė minčiai, kad jos moteriškos, bet visko gali būti. Niekas neprieštaravo, kad nuvykę į tas apylinkes jie pasiteirautų apie žirgą ir jo raitelį. Galiausiai visi susipakavo savo daiktus, Ibeta užgesino laužą ir jie sulipo į vežimą, elfė, kaip ir vakar jojo raita. Kai grupelė pajudėjo jau buvo gana seniai išaušę. Mintyse Chaja galvojo, kad gal reikėjo paieškoti dingusio raitelio ir dienos šviesoje. Kažkas juk nedavė jai ramybės. Kadangi mergina neypatingai gerai pažinojo vietovę ji paklausė Ibetos:
- Kiek laiko maždaug reiks keliauti iki tos Gulbynės?

Ibeta klausimo tarsi neižgirdo, apie kažką mastė. Talai visa ši istorija labai nepatiko, ji turėjo ne viena įvykių variantą, tačiau kol kas nusprendė savo mintis pasilaikyti sau.
- Juodabarzdi, minėjai, jog tai tau primena vieną istoriją. Laiko turėsime nemažai, gal papasakok, manau visiems įdomu?

Į pastarosios nakties įvykius Felenoras reagavo pakankamai ramiai. Jo manymu, merginos persistengė ir per daug išpūtė šią istoriją. Be abejo, skydas, iš pažiūros pagamintas Morijoje, tačiau iš tiesų visai ne ten - keistas dalykas, tačiau elfas nemanė, kad tai kažkaip tiesiogiai susiję su keliauninkais.
Vežimui vėl pajudėjus, Felenoras grįžo į savo vietą prie vadžių.
- Per vakar dienos sumaištį nespėjau žvilgtelėti į šukas,- tarė jis,- gal galėtumėte man jas parodyti?
Kažkas padavė šukas ir elfas įniko jas apžiūrinėti. Po valandėlės atsisuko į kitus.
- Jos, be jokių abejonių, ne elfiškos. Jokių gamintojų ženklų nematyti... Tiesą sakant, drįsčiau teigti, kad jos iš Deilo, bet garantuoti negaliu.

Vežimui dardant keliu ir mergiotėms pliauškiant beigi kuriant įvairias istorijas apie raitelį, Kronas mąstė ką atskyti į užduotą klausimą. Kadangi nė vienu keliauninkų Juodabarzdis nepasitikėjo nė per nago juodimą, tai nusprendė, kad ir šią istoriją papasakos tik tada kai reikės.
- Nesiruošiu aš jums pasakoti savo istorijų, bent kol kas... Vat jei pamatysim kelyje ką nors, kas patvirtintų mano teoriją, tada galėsiu papasakot. O kol kas dar dideli plotai laukia mano meistriško prisilietimo.
Kronas vėl pasidėjo kirvį ant kelių, išsitraukė peilį ir tęsė runų raižymą.

Elenvė risnojo šalia vežimo. Ji ištiesė ranką ir paėmusi iš Felenoro šukas, įkišo atgal į rastą maišelį.
- Gal tu ir teisus Flenorai, - elfė atsisuko į Juodabarzdį. - Atsargumas - geras dalykas, bet pasakyk, tamsta, bent jau ko mums tikėtis? Kas jis - priešas ar draugas? Jei jis kur nors netoliese greitu laiku turėtume jį sutikti.
Elenvė vėl išjojo į priekį ir apsižvalgė. Diena buvo graži ir tyli, aplinkui nematyti ir negirdėti nė gyvos dvasios. Arkliai ramiai risnojo ir atklydėlis žirgas kartu su visais. Ji prisimerkė tarsi norėdama pažvelgti kiaurai per pilkapius ir miškelį.
- Ibeta, - elfė atpgręžus žirgą šuktelėjo, - tau tikriausiai gerai pažįstamos šios vietos. Ką manai apie kelią iki Granduino?

Nuo ryto Tala nebuvo kalbi. Nors apžiūrėjo arklio pėdsaką tačiau nepratarė nė žodžio, į kitų apžiūrinėjamas šukas žvigtelėjo per petį ir nesiėmė jų tyrinėti.
Dwarfui nepanorus pasidalinti patirtim Tala nesileido į kitų diskusijas ir pasitraukus nuošaliau tiesiog klausėsi, bet iš išsiblaškiusio žvilgsnio buvo matyti, jog jos mintys kitur. Iš padilbų žvilgtelėjusi ar niekas į ją nežiūri, pirštu sau ant delno iš lėto parašė kažkokį ženklą, tarsi bandydama prisiminti užmirštą rašmenį. Po to nusiėmė nuo piršto nedidelį žiedą ir vartydama tarp pirštų kurį laiką į jį žiūrėjo. Užsimovusi atgal, tarsi vydama niūrias mintis nekantriai apsidairė aplink. Nors puikiai žinojo kiek laiko trunka tokios kelionės, tačiau ši atrodė truks ilgiausiai.

- Atleiskite, - Ibeta papurtė galva. Neišsimiegojusi, buvo trumpam užsnudusi, vežimui ridenant lygiu tvirtu keliu. – Iki Glanduino? Na, iki Tarbado, tai yra?
- Tala dar klausė, kiek laiko užtrūks iki Gulbynės, - priminė Chaja.
- Manau, apie dešimt-tuziną dienų, - pamąsčiusi tarė Ibeta. – Jeigu viskas klostysis sklandžiai. Kelias nebent ties vidurio yra ne taip gerai prižiūrimas, o šiose vietose ir arčiau Gulbynės yra naudojamas dažniau. Šiaip pati esu keliavus iki Tarbado gal tik kartą, ir dar porą – į vieną kaimelį, kuris yra į pietryčius nuo čia, maždaug tris dienos kelio. Ten mūsų pažįstamas bitininkas gyvena.
Prisinimimas apie saldumynus kaip mat sužadino apetitą. Ibeta išsitraukė maišelį su džiovintais vaisiais ir vaišindama paleido per rankas.

Elenvė risnojo šalia vežimo ir klausėsi. Iki artimiausio kaimelio toloka, apylinkės atrodė tuščios. “Keista, bet nepastebėjau nė vieno žvėrelio ir paukščiai kažkokie pritilę” – svarstė Elenvė. Arkliai ramiai risnojo, o keleiviai snūduriavo arba šnekučiavosi. Neskaitant tos keistos tylos, viskas pranašavo šiltą ir gražią dieną.
Staiga elfė pajuto tarsi vėjo gūsį – šaltą, stingdantį. Elenvė sustabdė žirgą ir apsisuko. Kiek akys užmatė aplinkui nebuvo nieko matyti. Elfe pavarė žirga ir grįžo prie vežimo. Keleiviai nieko nepastebėjo: merginos kalbėjosi toliau, Tala apžiūrinėjo žiedą, Karis ramiai snaudė, o Juodabarzdis taip įsitraukė į savo raižinį, kad regis, nieko nematė ir negirdėjo. Vienintelis Felenoras atrodė sunerimęs – jis žvilgtelėjo per vieną petį, paskui per kitą. Elenvė įsiklausė, bet viskas vėl atrodė nurimę lyg nieko ir nebuvo…

Kelias, kiek akys užmato, ėjo lygiu, tiesiu keliu, todėl Felenoras kiek atsipūtė, paleido vadžias iš rankų ir pasinėrė į savas mintis. Gulbynė dar buvo pakankamai toli, tačiau elfas nė nenumanė ten sustoti. Jis tikėjosi kažkur apsistoti, tačiau Gulbynė nebuvo tai, apie ką jis svajojo.
Staiga Felenoras pajuto kažką panašaus į vėjo gūsį. Akimirką pasidarė labai šalta, visas kūnas tiesiog sustingo. Diena buvo graži, vėjo nebuvo, o tai tik dar labiau sujaudino elfą. Apsižvalgęs pamatė, kad Elenvė taip pat sunerimusi, tačiau visi kiti lyg niekur nieko šnekučiavosi ar miegojo toliau.
- Jautei?- paklausė Felenoras Elenvės, kuri prijojo prie jo.
- Aha,- sulinksėjo elfė.
- Keista, ar ne? Nors užmušk, negaliu to paaiškinti...
Iš Elenvės akių elfas matė, kad ji apie tai galėtų pasakyti neką daugiau.