Paranojiko pasaulis

Niu kū... kadangi prie formos kabinėtis beviltiška, belieka paploti už turinį (bačkutė... Apie giltiniukę irgi taip skaniai susiskaitė... )

NU kadangi as seip irgi esu paranojike, taciau biski i kita puse man seip visai patiko... Nors kakzaip kai pradzioje buvo grynai tas pasaulis aprasomas (ypac du patys pirmi) man labiausiai patiko... Nu o paskui visi tie eilerastukai seip neblogai taciau jau nera to tavo pasaulio...

Kai rašiau tuos pirmuosius, tai buvo tokia gera gera paranojiška nuotaika, kuri vėliau, deja, dingo...

Paskutinis žygis

Aš sėdžiu ant kranto ir žiūriu į toli,
Mano nerami siela vėl karo nori.
Rankos glamonėja mano karo kirvį,
Atminty iškyla priešai lavonais virtę.

Aš atsistoju ir grįžtu namolio,
Ten pasiimu šalmą savo senolio.
Tvirtai žinau, kad negrįšiu atgal,
Bėgsiu pirmyn rėkdamas "alu laukar".

Visi seni bendražygiai lavonais pavirtę,
Atėjo laikas ir man pasitikti mirtį.
Pakeliui pailsėti užsuksiu į barą,
Šeimininkas nusišypso ir tiesia bokalą.

Žinau, kad daug išgersiu ir nulūšiu,
Kad kovot nebenorėsiu, kai atsibusiu,
Kad grįšiu namo pakabint šalmo ir batų,
Kaip kartoju tą patį jau eilę metų...

//Kronas linguoja susiėmęs už galvos ir sėdėdamas ant šlapių kailių. Visur teliuskuoja vanduo, apvirtus guli tuščia bačka, visas urvas nuniokotas.//

Ką reiškia 'alu laukar'?

Beje, 'eilė metų' yra didelė kalbos kultūros klaida, taigi net ir poezijoje nelabai atleistina

Nepaisant to, eilėraštukas neblogas, labai prie širdies, sakyčiau. Bet tobulinti galima dar labai labai daug.

Jėga! Imho pats geriausias iš to, ką esi sukūręs. Super.

"Alu alu laukar" - vikingų karo šūkis. Galima versti dvejopai: "alus alus su svogūnais" arba "pirmyn pirmyn amžinybėn".

Šitas tai jau toks geriau pagal ta pasaulį... Po truputį gryžtam į paranojiko pasaulį. 😉

Kalavijas man įremtas po smakru
O tavo lūpos pasipuošė šypsniu
Tau tai pramoga ar žaidimas
Man tai mirtis ar išlikimas

Tu manęs klausi ar pasiduodu
Aš mane pribaigti ženklą duodu
Tu manęs nesupranti ir nueini
Ir visada šitaip kovą baigi

Su įžeista savigarba keliuosi
Kitoj kovoj įveikt tave tikiuosi
Nors protas sako, kad nelaimėsiu
Bet aš kausiuos tol, kol padvėsiu.

Totali nesamonė, rašyta labai senai. Nekreipkit dėmesio

Lemiamas hirdo mūšis

Aš nekasu urvų, aš nelydau rūdos,
Aš stoviu su kirviu priekyje tautos.

Kai dvorfai mane seka
Orkų kraujas teka.

Kraujo jau pilni laukai,-
Bus palankūs mums Dievai!

Vėl šarvus gentainiai kala
Hirdas ruošiasi į karą.

Orkai visai afigieli
Teks nudobt jų vadą - Smėli!!!

//Kronas, perskaitęs šį eilėraštį, vėl jį suvinioja ir nukiša giliai į dulkiną, visokio šlamšto prigrūstą, skrynią//

Paskutinė eilutė

Aš gal palauksiu, kol Smeli iš BBR grįš

Jis šitą yra skaitęs. Todėl ir stengiasi būt kuo toliau nuo manęs Aš irgi laukiu, kol jis sugrįš...

//Kronas niūniuoja kažką panašaus į karo maršą ir galanda savo seną kirvį//

Eilėraštis be pavadinimo kabina.
O apie orkus.. hm.. labai girdėtos mintys. Dar vakar girdėjau kažką panašaus per bbri, ir netgi iš dvorfo...

Sakiau, kad jis rašytas labai seniai. Ir dvorfai, bent jau tie, kurie iš Morijos, tikrai turėtų jį žinoti. Vadinasi sutikai mano gentainį.

//Kronas susimąsto ar nevertėtų to eilėraščio perrašyti, nes pergamentas baigia sudūlėti//

Aplink pasaulis linksmas ir gražus,
O aš vienas piktas, storas ir niūrus.
Dėjau skersą ant visuomenės normų.
Nekenčiu įstatymų ir uniformų.

Žinau, kad esu niekšas ir egoistas,
Ir tai geriau, nei gaidys iš***tas.
Jei nesutinki ir tau tai nepatinka -
Užsidaryk namie ir drebink kinkas

O aš išeisiu pagąsdinti žmonijos,
Apsimetęs balrogu iš Morijos,
O jei žali gaidžiai prisikabins -
Ilgai tą dieną jie atmins.

Taip slenka laikas ir viskas keičias,
O aš vis toks storas, lyg būčiau nėščias.
Ir jei kas žvengia - su plyta į snukį,
Turėsi progą pats balrogu pabūti.

//Kronas sėdi savo urve apimtas totalios paranojos. Iš po kailių krūvos kyšo tik blizgančios akys ir barzda//

Šitas panašus į mano dabartinę būseną.Betrūko tik "jabonkos"

Norėčiau šiandien į snukį gauti,
Savo dantimis lazdos paragauti.
Gal tada akyse pasidarytų šviesiau,
Pamatyčiau tai, ko lig šiol nemačiau.
Kartais reikia smūgio, reikia sukrėtimo,
Kad atsibusčiau po smegenų užtemimo.
Ir klysta tie, kurie mano taip:
Save žaloti man patinka visaip.
Tai man nemiela, tačiau nebaisu,
Todėl rizikuoju be jokių skrupulų.
Tačiau rizika pasiteisina gana retai,
Todėl dažnai ant manęs randus matai.
Tačiau ir ateity aš taip pat rizikuosiu:
Išpuolius rengsiu, kautynes planuosiu.

//Kronas grįžta visas kruvinas ir sudaužytas. Pasižiūri į veidrodį, numoja ranka ir griūna į guolį//

Kai gyvenimas spardo ir talžo,
Beviltiška yra griebtis kardo.
Belieka ant kojų stovėti ir nenukristi,
Nes gyvenimas taikosi tave iš***ti.
Jei taip išstovėsi ir nenuvirsi,
Galėsi švęst, tol kol numirsi.
Tačiau dabar lūžta šonkauliai,
Nuo išsekimo krato traukuliai,
Tu gailiesi, kad išvis gimei,
Už tokią mintį dar į nosį gavai,
Ir tai tęsis dar ilgai ilgai,
Kol pažadėsi nesipriešint amžinai.
O kuo labiau tu su viskuo nesutiksi,
Pamatysi, kad tuo lėčiau laikas tiksi.

//Kronas sėdi apžiūrinėdamas savo ištikimąjį, tačiau neseniai sulūžūsį kirvį, ir tuo metu gauna e-meilą, kad alaus siunta atkeliaus tik po mėnesio//

Naktinis Vilnius

Kai naktinėm Vilniaus gatvėm klajoju,
"Ar išvys miestas aušrą?" dažnai pagalvoju.
Taip su alum mes bastomės dviese,
Traukia prigult krūmai, augantys pakelėse.

Bet apžavams jų aš dabar nepasiduosiu,
Klajosiu kol saulę išvysiu, arba pasivyniosiu.
Taip laikas eina, mėnulis blyškėja,
Jau jėgos baigias ir žingsnis lėtėja.

Tuoj šviesa ir garsai miestą užvaldys,
Šėšėlius žudys saulės spindulys.
Galėsiu grįžti vėl į savo guolį,
Apsaugojęs miestą - naktinį vienuolį.

//Kronas paryčiais grįžta į urvą, nusimeta batus, griūna į lovą, ir pramiega visą dieną.//