Paranojiko pasaulis

Ok, kritika. Vietomis kreivai rimuojasi (pvz, 1-2 eilutė, nesutampa kirčiai); kažkokios konkretesnės siužetinės linijos trūkumas, pabaiga nubuitinta, ir apskritai atrodo, kad be pabaigos (nors pilies puolimas smagiai skaitosi); jei dievai daugiskaita, tai nereikia didžiosios raidės priekyje... Vienžo, kaip eskizas- gerai, kaip gatavas kūrinys- ne.

Thanx už kritiką. Pirmiausia, tai Dievai, nes ir Dievas iš didžiosios rašomas (dzin man, ką sako taisyklės, jei gerbiamas vienas Dievas, tai turi būti gerbiami ir kiti.). Tačiau pas mane nebuvo ir nebus (greičiausiai) užbaigtų kūrinių, nes prisėdu prie neto, parašau ir daugiau aš jo nejudinu, koks yra, toks ir liks.

Pajutus aistrą užverda kraujas
Pajutus pyktį užverda kraujas

Žmogui gimstant teka kraujas
Žmogui mirštant teka kraujas

Priešui nuleidžiamas kraujas
Draugui atiduodamas kraujas

Pasaulį verčia suktis kraujas
Kraujas...

Dvasios pakyla ir skleidžia sparnus
Žmonės klausinėja: Kas dabar bus?
Nemirėliai renka, rikiuoja kariauną
Žygiuodami visus žmones išpjauna
Jų tikslas aiškus - užvaldyti šalį
Nemirėliai atkaklūs - jie daro ką gali
Surinkti legionai link sostinės žygiuoja
Žūva žmonių gynėjai, moterys vaitoja
Kariauna staiga sustoja prie bokšto
Ten burtininkai trys į juos žiūri iš aukšto
Burtininkai narsūs, nuo jų sklinda galia
Dvasios traukiasi, stovinčios priekyje
Tačiau priekin išeina dvasių karalius
Jis valdo nemirėlius, neturinčius valios
Užtenka vieno skeptro mosto pirmyn
Ir dvasių banga siena ropščiasi aukštyn
Išminčiai seni trys pakelia krivūles
Ištaria: "tebūnie šviesa" ir nubloškia dvasias
Šviesos spinduliai ir bauginanti galia
Tirpdo ir naikina nemirėlių armiją
Buvę nenugalimi legionai virsta rūku
Numiręs karalius išsisklaido tarp žolių
Tankių debesų dangų praplėšę spinduliai
Pamato burtininkus tris rymančius tyliai...

Nu, čia bent jau su siužetu viskas tvarkoj- nors ir trūksta įtampos. Apie surimavimą nekalbu- ritmas šlubuoja kaip padorus zombis... Bet šiaip jau biskutį geriau, geraiu... truputuką

( O tas apie kraują tai toks... Mintis būtų normali, bet jau forma- Eru apsaugok... Minimalizmas kartais gerai, bet jau ne TOKS...)

Paskutinis "kūrinys" nekox. Pats esu rašęs ir prozą ir eilėraščius ir šeip visokius romanus,bet dabar pasižiūrėjus tik juokas kyla. Tau reikia labai tobulėti. jeigu nori ,kad įvertintu ir apdrėbtu tikru š... [nors kartais tas š... atveda į protą]. nueik į rasyk.lt va ten tai bus...

AGNIS

Vienas, kitas gūsis - įsižiebia ugnis,
Šilumą ir viltį prisimena širdis.
Liepsnos liežuviai laižo medžio šaką,
Visais plaučiais traukiu šitą kvapą.

Maitinu aš ugnelę vis daugiau ir daugiau -
Liepsnos jau didelės, jose Deivę matau.
Keli rankos mostai ir ji mane liečia,
Ji karšta ir švelni, ateiti arčiau kviečia.

Veidas įkaitęs, bet širdis rami,
Mano Dievybe, kodėl tu tyli?
Aš glaudžiuosi, įeinu į ją,
Gabija švelniai glamonėja mane.

Kūnas žalojamas, bet aš judu pirmyn,
Kai jisai sukniumba - pakylu aukštyn.
Su liepsna ir dūmais skrieju į žvaigždes.
Tikiuosi tokią šilumą surast ir pas jas.

O gi šitas jau geresnis, gerokai geresnis. Man netgi labai patiko (aišku, iki nepriekaištingo eilėraščio dar reikėtų truputuką padirbėti, , bet idėja- liuks)
*plojimai*

Mylimoji

Ji tokia nuostabi ir graži,
Į nieką kitą nepanaši.
Jos formos mano akį traukia,
Aš glostau ją, už tai atpildas laukia.

Ji puiki pašnekovė, puiki sugulovė,
O pati geriausia ji yra sugėrovė.
Kai mes su ja abu kartu -
Aš nejaučiu saiko, nematau ribų.

Be jos gyventi aš negaliu,
Nes jai pasaulyje nėra lygių.
Lūpos taria: "Kokia tu gražutė,
Mano mylimoji.... alaus bačkutė."

//Kronas girtu balsu deklamuoja eilėraštį, iš visų jėgų apsikabinęs savo bačkutę//

Apie Agnis: beveik nieko apie sanskritą neišmanau, bet "Agnis" ar tik ne vyriškosos giminės žodis/dievybė? Čia tik šiaip, suprantu, kad toliau kalbi apie Gabiją, bet vis tiek norėjosi pastebėt...

Senovės lietuviai irgi sakydavo "agnis", o laikui bėgant patapo "ugnis". Tikrai mot. g. Duodu galvą..., vis dėl to ne, tunikos kraštą... nukirst, jei aš neteisus.

Juodas šilkas

Tuštuma galvoje ir tamsa akyse,
Sutrypta žemė atrodo minkšta.
Nieko nejaučiu, ūžesį girdžiu.
Jausmas toks, lyg lovoje guliu.

Prabėga lengvas vėjo šuoras,
Pramerkt akis pakyla noras.
Ir prie savo kojų pamatau
Merginą, kurią tik ką sapnavau.

Apsirengus ji tikrai gražiai:
Juodi šilkai plaikstosi laisvai.
Mostas pirmyn ir ji jau sklendžia,
Mergina ant manęs nusileidžia.

Sukaustytas vaizdo negaliu pajudėti,
O jinai tyli, nenori kalbėti.
Nuo jos sklinda šaltas dvelksmas,
Kažkur pasigirsta vaiko verksmas.

Ji mane liečia lyg kūdikį mama,
Jos akys gilios, ar tuštuma?
Mergina pasilenkia, aš pabučiuoju,
Mirtis greita, aš nesikamuoju.

Labai dažnai ritmas koją pakiša, dėl to eilėraštis šlubuoja. Arba mesk rimuoti arba išmok išlaikyti ritmą
Bet turinys gražus.

Taigi sakiau, kad nesu poetas, netgi nesu kūrybinga asmenybė. Čia tiesiog perteikiu kai kurias savo mintis, kad jos neliktų užgniaužtos many. O kokios mintys, toks ir tekstas....
//Kronas laiko pakėlęs bokalą prieš laužo šviesą ir mąsto ar burbuliukams skauda, kai jie pasiekia putos viršų//

O man pavyzdžiui labai patiko. Gražu

Idėja stipri, apšlifavus būt nieko ir viešint.[Kaip ir ne kuriuos kitus kūrinius tavo] Bet jei darai tiesiog sau, tai simple gėris

Kronai, sorry uz nekuklu klausima - gal netycia esi metalistas? Labai jau metalovi tavo grafomanijos priepouoliu rezultatai
Bet apie backute tai visai smagiai )

Reminds me in my youth

Tas su tarakonais - jėga

Apie kitką gerų žodžių pašykštėsiu. Nepakeliui man su paranojikais