Paranojiko pasaulis

Stoviu ant bačkutės, tačiau nesidžiaugiu
Kilpa aplink kaklą apjuosta rateliu
Budelis stovi su kauke ant veido
Jau trečiam pririštam žarnas paleido
Šimtai anarchistų taip paliko pasaulį
Iš kartuvių kilpos palydėję saulę.
Manęs tas pats laukia, bet aš nebijau
Suprantu, kad teisingai už žmoniją žuvau.
Dar vienas pakaruoklis apsunkino šaką
Minios mutantų jo agoniją seka
Vilties ugnelė iš akių dingsta
Matant kaip pakaruokliai tabaluodami stingsta
Dar vienas kirtis - vėl rieda galva
Minia vienbalsiai šaukia "Hurrah"
Visuomenė žiauri - jai reikia kraujo
Visi rėkia, reikalauja kirčio naujo
Atsisuka budelio morda plati
Suprantu - mirtis jau arti
Už žlugusią misiją atsiprašau Dievų
Gal dar atsiras už laisvę kovojančių?
Budelio grubi ranka suspaudžia mano virvę
Neapykanta pasauliui krūtinėje kirba
Staiga kulka paliečia kaktą
Visi numirėliai siūbuoja į taktą
Mirtis paslaugiai ištiesia man ranką
Minios mutantų suformuoja bangą
Dvasia palieka kūna, kaip galima greičiau
Nors dar noriu pasakyti "Ačiū sūnau..."

Gražiai,prasmingai,yra rimas ir ritmas,tik:
"Už žlugusią misiją atsiprašau Dievų
Gal dar atsiras už laisvę kovojančių?"
Šitos dvi eilutės neskamba kažkaip,rimo gale nelabai,nes kirtį ne ten dedame.

Jei ne paskutinė frazė- būtų gana lėkšta. Bet tas "Ačiū sūnau..." suteikia kur kas daugiau prasmės bei duoda užuominą į užkadrinį siužetą- o tai jau veža.

Proza maloniai nustebino. Čiki.
Paskutinis kūrinėlis nenustebino, bet pažanga jaučiasi.

Į skyrybą, kirčiavimą, rašybą, melodiją ir pan. - nekreipkit dėmesio, čia ne tai svarbiausia. Ir net ne turinys. Tai mano pasaulio metraštis.
Nustebint irgi nėra mano tikslas, bo čia toliau tesiamos to pačio pasaulio kronikos. Dėl pažangos - ačiū, nors nemanau, kad tobulėju. Šiame pasaulyje įmanoma nebent degraduoti...

Ciklas

Edgaras iš visų jėgų bandė grąžinti duris į pradinę vietą. Dešinėje stovintis Ni-R-Van-5 irgi darė tą patį. Dar vienas klonas stovėjo kairėje. Už jų stovintys Lauris ir Ma-G-Ma-3 bandė išlaužti ventiliacijos grotas. Į duris kas 3-4 sekundes ritmingai įsirėždavo puolėjų būrys. "Kiek ten jų? 10? 20?" bandė spėti Edgaras.
- Nieko nebus, neišlaušiu,- tarė Lauris,- teks kautis. O gal nori pasiduoti?
Edgaras kažko panašaus ir tikėjosi:
- Atleisk, už šitą košę... - sumurmėjo.
- Tylėk, jau nieko nepakeisi..... Kausiuos su tavim petis į petį iki galo.
Edgarą slėgė sąžinė dėl to, kad jis bus kaltas dėl dar vieno draugo mirties. "Lyg Marčiaus ir Vyto neužtektų....." Jis suprato, kad jo kvailas poelgis greičiausiai pražudys visą bendruomenę.
Dar pora smūgių. Durys vos laikosi ant vyrių. Jis išsitraukė iš už diržo kirvį ir paleido duris. Pasižiūrėjo į draugą. Lauris dviem rankom spaudė laužtuvą, o akys degė pasiryžimu. Edgaras atsiduso ir tuo metu išvirto durys.
Du duris laikę klonai buvo sutrėkšti durų, pirmieji keturi ordino nariai krito ant žemės, per jų galvas, jų link, šoko dar kokie aštuoni. Laikas Edgaro akyse sulėtėjo, lyg sapne jis nušniojo galvą pirmam atbėgusiam mutantui, plūstelėjo kraujas. Kito ranką spėjo nukreipti į šoną. Žvilgsnis į draugą. Gargaliuodamas guli kraujo klane. Dar vienas netikslus kirtis. Vienas klonas taikosi jam į galvą. Vamzdis artėja. Vis arčiau ir arčiau. Kontaktas. Tamsa.

*****

Jis jautė begalinį šaltį. Atminty stovėjo mirštančio draugo vaizdas. Negalėjo atsikratyti kontakto jausmo. Nežmonišku greičiu skrido link Oriono žvaigždyno. Ten namai.
Jis išgirdo šaukiant jo vardą. Jo TIKRĄJĮ vardą. Sustojo. Traukos kryptis pasikeitė kardinaliai. Tokiu pat greičiu skriejo atgal.
Laikas slinko lėtai. Trauka buvo didesnė už greitį. Pagaliau - jis gimdoje. "Mama, niekada neišleisk manęs iš čia. Ten pasaulis žiaurus". Jis nurimo ir pasijuto esąs namie. Neramino tik iš atminties kylantys šio pasaulio vaizdai.
Tuo metu vilkė ilsėjosi apleistame šiluminės mazge.

Kūrinėlis - nieko ypatingo, bet įtaigus.
O pabaiga - , veža.

Kuo toliau, tuo įdomiau... 😉

Laiqualasse rašė:Kūrinėlis - nieko ypatingo, bet įtaigus.
O pabaiga - , veža.

Na čia esmė ir buvo pabaigoje. Pripažinsiu - nelabai pavyko privesti prie pabaigos.

Pasaulis matomas per grotas
Veidas maro subjaurotas
Depresija ir paranoja gili
Nupuvęs liežuvis - kalbėt negali
Pasaulyje siaučia juodoji mirtis
"Už ką, už ką?" kamuoja mintis
Visas miestas pilnas puvėsių
Jei prisiliesiu - pats ryt nudvėsiu
Žmonės eidami į pakeles griūna
Kiti tik žiūri ir patys džiūna
Juodligė, maras džiova -
Už gyvybę pralaimėta kova
Kodėl Dievai siuntė šį prakeikimą?
Negi už pamintą tėvų atminimą?
Į smegenis mūsų infekcija įsėdo
Naikiname viską ir nejaučiame gėdos
Laukiu, nesulaukiu kada ateis mirtis
"Gal kas pribaigs anksčiau?" rusena viltis
Juk dar viena ar pora dienų
Ir pasaulyje šiam nematysit žmonių...

Visos gatvės paskendo rūke
Kažkokio dauno galva linguoja šalia
Aš ne vienas šaltyje, mūsų - minia
Ir visi linguoja lyg būdami komoje
Lavina slenka į mirties fabriką
Mašinos palaiko klonų maitinimą
Tu negali pasipriešint, negali galvoti
Saldžios dujos atima galią kovoti
Mutantai iš šonų lazdom daro tvarką
Spyris į kepenis, per snukį su tarka
Visi nepaklusnūs vėl sugrįžta į eilę
Nevalingai ant draugo nuleidžia kruviną seilę
Tie, kas ėjo prieky, pavirto kitom formom
Juos godžiai ryja klonai mėlynom uniformom
Po kelių minučių pavirsim mes faršu
Mėsmalės mus lydi monotonišku maršu
Smegenys taškos, srūva kraujai
Saldžioms dujoms - dėkui, tu to nebijai
Pats savo noru guliesi po peiliu
Nejauti kaip netekai galūnių kelių
Dar pora pjūvių - ir tu jau dėžutėje
Klonas tavim gardžiuosis savo kajutėje.

Gal geriau tu rašyk prozą

Prozos rašymui reikia idėjų, o posmą - prisėdai ir viskas plaukia iš pasamonės.

Bėgti, kad išliktum

"Pavojus" - toptelėjo mintys. Staiga jis pajuto nerealiai didelę grėsmę pakibusią virš jo galvos. Pasileido bėgti. Bėgo neatsigręždamas. Žinojo - atsigręš arba sustos - atsitiks nelaimė. Todėl bėgo, bėgo, bėgo. Visą laiką tik pirmyn. Kauburys. Šuolis. Kliūtis. Apibėgo iš šono. Nė karto nemažindamas greičio laikėsi tos pačios krypties. Iš šono atsklido ausis plėšantys klyksmai. Siena. Kelio pabaiga. Vienintelis pasirinkimas - apsisukti, nors ir žinojo, kad tai geruoju nesibaigs. Apsisuko. Staiga visą žemę sudrebino galingas smūgis. Nesidairydamas, kiek galėdamas skuodė atgal. Staiga širdį pervėrė pabaigos nuojauta. Pristabdė. Dar vienas smūgis. Dar vienas tarakonas pritrėkštas ant stalo.

Geras!!! Pabaiga tokia netikėta, sukėlė juoko priepuolį.
Sunkus tarakono gyvenimas Tik kažin, ar jie gali galvas sukioti 😉

Paukščiai čiulba medyje ir drugeliai aplinkui
Aš duodu laisvę savo agresijai ir savo ginklui
Pora taiklių šūvių ir stoja tyla
Aš džiaugiuosi ramybe ir man p***ui byla
Nekenčiu visų, kurie trikdo tylą gamtoje
Visus tokius siunčiu pailsėti dausose
Jei kas išdrįs sutrukdyti mane
Tai greitai pajus pūškos vamzdį ausyje
Aš esu vienišius ir toks liksiu tikrai
Juk žuvo visi, trikdę ramybę ir sakę esą draugai
Aš mėgstu atsipalaiduot, pasinert į mintis
Nesvarbu, kad mane visur lydi mirtis
Kaip aš gyvenu niekas nesužinos
Nes liudininkai visi ilsisi kapuos
Krauju suteptas vamzdis budi mano rankoje
Ooo, dar vienas paukštis ieško maisto barankoje...

Na va, baigėsi egzai, baigėsi ir paranoiška nuotaika. Ir elėraštukas dėl to gavosi kažkoks neaiškus...

Nu žinai... Ateinu aš čia pas tave paskaitinėti, tai paskui visą dieną nuotaika negenda...
Apie faršą klonams- uch, niam geras. Už aną, ten kur vilkė katilinėje- apskritai tau bokalas elio priklauso (grynai už VILKĘ, ji basoliučiai veža).
Tarakons- jė, tarakončikai rulez, ir apskritai...
Vienžo, tu tik rašyk, rašyk...
Daug rašyk... Grafomanija rulez.

*isteriškai kikendama nušliaužia prie šaldytuvo ieškoti ko nors šalto ir apyniais kvepiančio...*

Ačiū, kad giriate ir jums kažkas mano "kūryboje" patinka. Tačiau norėčiau kuo daugiau kritikos, jei galit - sumalkit su š***. Tik taip įmanoma tobulėti.

Stop. Kas sakė, kad čia kūryba? Jei nepastebėjai, kartoju- grafomanija Iki rimtų kūrinių visų pirma trūksta normalaus stiliaus sutvarkymo, išbaigtumo, gramatinių klaidų ištaisymo. Geros idėjos nepakanka, žynocia... pasikrapštęs ilgiau prie kokio kūrinio gal ir visai nieko gliuką pagimdytum.

... o kad linksma sakityti- tai jau kita kalba

jei galit - sumalkit su š***

*pasiima mėsmalę, pasisemia iš griovio litrą š. ir eina MALTI Krono kūrybos* Kai sumalsiu- papasakosiu, kas gavosi

>Nekenčiu visų, kurie trikdo tylą gamtoje

pati gamta ir trikdo tyla

Klykiančios moterys ir degantys kaimai
Taip savo pergales žymi vikingai
Jų namai toli, jie keliauja gilyn
Jie narsūs kariai ir skuba mirtin
Tačiau Dievai nenori jų valhallon priimti
Todėl žuvėdai siaučia ir negali nurimti
Kiekvienas jų nužudęs po dvidešimt žmonių
Todėl jie daro viską, jiems nėra tabu
Žygiuodami pamato - priekyje pilis
Žuvėdų akyse suliepsnoja kovos ugnis
Kirvis, skydas į rankas, į Odiną - malda
Prieš mūšį reikia pagerbti Dievus visada
Jie surinka "Odin" ir puola pirmyn
Žuvėdus pamatę visi bėga pilin
Priešai traukiasi ir dešimtim miršta
Geriausi vikingų kariai lokiais pavirsta
Tai sėja baimę ir neša mirtį
Nesustabdomi kirviai pražudo viltį
Atėjus vakarui suliepsnoja tvirtovė
Ant priešų žmonų vikingai išsikrovė
Jaučio auka skiriama Dievams
Likę gyvuliai - maistui kariams
Alus ir dainos, kol saulė pakils
Tai tęsis ilgai, kol žuvėdai nemirs.