Paranojiko pasaulis

Nazgūliškas įspėjimas: vaikučiai, nekiškit savo nesubrendusios psichikos į šį neatsakingą reikalą... N-14 arba T (skaityti arba nuo 14 metų, arba su tėvais. Tik atsiminkit, jog šiuo atveju galite forumo daugiau nebeskaityti).


Sveiki atvykę į paranojiko mintis,
Nežiūrėkit į mane išpūtę akis,
Šis pasaulis nesvetingas ir žiaurus,
Todel būkit budrūs ir paruoškit ginklus.
Jei išmoksit pasaulį giliau matyti,
Tada suprasit ką aš noriu pasakyti.
Atsargiai! Tuoj užeis naktis,
Savo juodą darbą vėl pradeda mirtis.
Ji nesirenka aukų ar laiko,
Pagal krūvas lavonų - ji nejaučia saiko.
Būk budrus gatvėse - ten zombiai ir mutantai,
Neik į kapines - tave įtrauks sektantai.
Eini miegoti ir girdi verksmus -
Taip visos aukos kankina savo žudikus.
O aukų jau turbūt šimtų šimtai,
Juk nuo vaikystės tu visus žudai.
Būdamas 12 nušovei tėvą, papjovei mamą -
Taip ir paveldėjai savo tėvų namą.
Nuo tada kapojai ir svetimus ir savus,
Kiek kartų lindai mirčiai į nagus.
Išgyvenai tik todėl, kad ėjai kiaurai visus,
Žinai, kad sustojus iš karto chana bus.
Esi likęs paskutinis klano narys,
Tave medžioja visi, tuoj ir mirtis pasivys...
Taigi patikrink ginklus ir eik į paskutinį mūšį,
Tau paminklo nestatys, kad ir kaip garbingai žūsi.
Tokia jau yra kario lemtis -
Geriausia draugė - ištikimoji MIRTIS.

//Visi ant d20 išmetę 15+ pastebi, kad posmas parašytas krauju, naudojantis lietuvišku alfabetu//

Išėjęs į lauką pakeli galvą aukštyn -
Žaliai juodi debesys leidžias vis žemyn.
Tikroji saulė uždengta jau kelis šimtus metų.
Todėl viltį palaiko tik prožektorius 500 watų.
Paranoja užvaldžiusi visų žmonių viltis -
Nepasitikėk niekuo - atsibudus šauna mintis.
Net savo jaunam broliui neatsuk nugaros,
Nes jam gali kilt mintis nepraleist progos.
Miesto pakrašty vilkolakiai kaukia
Jie išbadėję ir aukų naujų laukia.
Dėl maisto stokos žmonės suėda savo draugus,
Todėl pražūtinga palikt namie ginklus.
Kirvis prie šono - sveikų kepenų garantas
Vakar jas bandė išlupt underground'o mutantas.
Taip slenka visos dienos, praleidžiamos tamsoj,
Kas vakarą kirba mintis: Ar pabusiu rytoj?

Kažkaip nejauku tam tavo pasauly 😉
Šiaip ar taip, vaizdas jau pakankamai aiškus ir įtaigus. Skaityti malonu, kai "žiūri per fantastikos prizmę", tada randi ir už ko "užsikabliuot".
Į tokią kūrybą galiu žiūrėt tik su šypsena. Rimtai ko tai neišeina...

Neabejoju, kad į tokią kūrybą ir reikia žiūrėti su šypsena.
Liuks eilėraštukai Paprasta, bet įtaigu.

//Kronas pašoka ir apsidairo, bandydamas suprasti iš kur sklinda šie balsai//
- Išlyskit ir kaukitės, gyvas nepasiduosiu.
//Suspaudžia du vienarankius kirvius taip, kad net visos plaštakos išbąla ir nervingai dairosi į šonus//

Eilėraštukai??? Linksmai skaitosi??? Su tokiu požiūriu ilgai neišgyvensit, garantuoju. Įdėmiau pasižiūrėkit bent pro langą, jei jau į gatvę neišeinat. 😉

Čia jau nebe paprasto paranojiko pasaulis... Čia siaubiakas
*Darla_Jr runs and hides.* Įtariu, kad čia nebeužklysiu.

Darla_Jr rašė:Čia jau nebe paprasto paranojiko pasaulis... Čia siaubiakas

O aš tai taip turiu gyvent....

Na, sorry, bet man šitie eilėraščiai primena lietuvišką repą, dainuojamą pagal sintezatoriaus leidžiamą nuobodų ritmą... T.y. tokį saviveiklišką repą. Mūsų mokykloj yra du tokie antrokai, turbūt penkiolikmečiai, kurie per vieną koncertą "repavo" ir mojavo rankom (prisižiūrėjo TV?), na bet žodžiai tai atsiprašant buvo "o aš vyras ir ją mylėjau...", kažkaip ir juokingai, ir apgailėtinai atrodė.
Bet neįsižeisk, čia tokia mano nuomonė apie tas eiles būtų jeigu jos būtų būtent to žanro, o skaitant jas tiesiog kaip eilėraščius galima ir kitaip pažiūrėti, nors man toks groteskas vis tiek ne prie širdies.

KRONAI, o kur tu gyveni? Nes, žinai, aš išėjusi į gatvę tokių dalykų nematau (nors žinau, kad jie kažkur ten egzistuoja). Jeigu jie ten ir yra, tai nebūtina į juos taip įdėmiai žiūrėti

Man irgi labai baisu gyventi, bet, atvirai pasakius, nieko naujo tokiuose eilėraščiuose nematau (šiaip gerai surimuota ). Jau keletą tūkstančių metų žmonės niurzga apie blogą gyvenimą. Netikėtai prisiminiau vienos TORC narės parašą, kuriame ji cituoja maždaug tokį tekstą: "Koks pakrikęs gyvenimas, vaikai nebeklauso tėvų, viskas ritasi į prarają, kokiais šunkeliais eina žmonės" ir t.t. - tiksliai kaip dabar galima perskaityt spaudoj. O citata buvo iš... šumerų molinės lentelės

Elfhild rašė: KRONAI, o kur tu gyveni? Nes, žinai, aš išėjusi į gatvę tokių dalykų nematau (nors žinau, kad jie kažkur ten egzistuoja). Jeigu jie ten ir yra, tai nebūtina į juos taip įdėmiai žiūrėti

Gyvenu tam pačiam pasauly kaip ir jūs, tačiau į jį žiūriu kitaip ir matau giliau. Jei pradėsi analizuot kas aplink tave vyksta suprasi, kad aplink vaikšto ne vien žmonės, bet ir biomasė, mutantai bei vampyrai. Ir pasaulis yra valdomas klanų, ordinų bei sektų. Mes tesame pėstininkai ant šachmatų lentos...

Taip, taip... Ir mes dar turime ruoštis karui su Morgotu

Negaliu neigti, bo ir taip aiškiai matosi, kad turėjo įtakos tokie gabalai kaip G&G feat. Viper and Shmek-La "Vilnius 2002":

Jo Didenybė Vilniaus žemė mums po kojom
Mum negaila laiko, kurį jam paaukojom
Mes jo kariai, jam reikia mūsų žalio kraujo
Ir jau dabar mes atakuojame iš naujo.

Taip pat nemažai įtakoja tokie gabalai kaip Korn "Dead bodies everythere" ir panašūs. Vėliau jau nebeįmanoma klausytis popsovos muzikos. Pvz atrodo, kad groja normalus popsovas gabaliukas (Linas and Hokšila), o tu girdi:

Pasaulis žiaurus ir mes sužvėrėję
Blogiau jau nebus - galvon susmigo ietis.

Hm. Gyventi man nebaisu, nors šeima su gatviniu smurtu vos priešų porą dienų susidūrė, bet pasaulis dar neatrodo toks. Na, bet juk čia - kūryba. Sakyčiau, į aukštąjį meną ji ir nepretenduoja, bet kaip fantastinis "repas" - visai nieko. Tik gal reikėtų kokį "N-14" prirašyt...

*Indraja susimąsto apie pašalinius vokiečių kalbos "mokymosi" iš Ramštainų ir Hellsing efektus...*

aplink vaikšto ne vien žmonės, bet ir biomasė

Biomasė mane kartais ima nervinti, tik, laimei, ji aplinkui nevaikšto. Ji auga kolbose.

Na, kažkaip... nelietuviška.. Man asmeniškai kiek svetimas tas stilius, šaltas... Bet juokas tikrai kai kur ima:)...
Kartais visai verta įžvelgti ir šiek tiek geresnę pusę.

Gal proza pasieks jūsų smegenis ir suprasit kur fantastika, o kur Realybė.

Aukštis

Jis stovėjo išskėtęs į šonus rankas ir bandė pajust vėjo galybę. Žvelgdamas į dangų jau penkioliktus metus matė tą pačią žalsvą tamsą. Jis ir neįsivaizdavo, kad danguje galėtų būti kažkas kito, nei šie "stogo" debesys. Nors knygose ir buvo skaitęs, kad prieš kelis amžius jų visai nebuvo. Pažvelgęs į tolį, pradėjo stebėti "geležinių vabalų" šokį miesto gatvėse. Įsiklausė. Retkarčiais pasigirsta šūviai ir klyksmai. Sprogimas. "Šiam pasauly nieko naujo" - prisiminė kažkur skaitytą ar girdėtą frazę.
Pasilenkė žemyn pasižiūrėti kas sprogo. Vaizdas akyse pradėjo temti. "Stogas" ir miestas apsikeitė vietomis. Staigiai įsikibo į turėklą ir pritūpė. Pora sekundžių ramybės. Spengianti tyla ausyse. Chaosas organizme, kurio pasekmė - šliauka ant šito prakeikto miesto. Rankove nusivalęs smakrą jis prigulė. "Nekenčiu šito pasaulio" kartojo mintyse.
Viršuje už nugaros pasigirdęs triukšmas privertė pamiršti viską ir jis nusirideno po ventiliacijos vamzdžiu. Virš galvos nusklendė sraigtasparnis. "Na va, jau ir Matanų ordinas manęs ieško". Suprato, kad laiko liko visai nedaug. Palaukęs kol sraigtasparnis dingo iš akių, atsistojo.
Vėjas vėl kedeno jo drabužius, smelkėsi į nosį, ausis, akis, plačiai išžiotą burną. Smūgis. Po ausim gyvenimą baigė dar vienas gyvis. Suspaudė pirštais, pasižiūrėjo ir riebiai apspjovęs paleido žemyn. Norėjo pasekt skrydį, bet prisiminė organizmo priešgyniavimus ir atsisakė idėjos.
Dūžis, tyla, vėl dūžis. Atsisukęs pamatė, kad laiptinės durys tuoj neatlaikys. "Pagaliau - Matanai jau čia". Jis išskėtė į šonus rankas, į plaučius giliai įtraukė atskridusį vėjo gūsį. Durys išvirto ir jo link pasileido penkios augalotos žmogystos. Jis užsimerkė ir pasviro į priekį. Visą kūną persmelkė šaltis. Smegenis užliejo adrenalinas. Jis pajuto palaimą, kurios dar nebuvo patyręs. "Buvo verta gyventi 15 metų dėl šios sek..." - tai buvo paskutinė jo mintis.

Kirvis prie šono - sveikų kepenų garantas

Išsisiuvinėsiu šitą kur nors

Niu ka aš gal' pasakyt'? Poezija- fun, proza- br. Duok dar.

Visai neblogai parašyta miniatiūra (tik pataisyk keletą skyrybos klaidų). Formos prasme gerai, o ar ką nors naujo atranda tai turbūt ne - bet mažai kas iš mūsų, mėgėjų, apskritai gali "atrasti ką nors naujo".

Kadangi as pats paranoikas, tai patiko, netgi labai! Geras pas tave pasaulis, butu idomu ten surengti pora fotosesiju, su kokia nors žavia mergina...(norinčiu bus?)

Na va, aš ne vienas toks šiame pasauly.
O šių posmų aš tikrai negaliu pavadint kūryba. Metraštis juk nėra kūrinys?
Jei būčiau tapytojas, tai nutapyčiau siurrealistinių darbų ciklą "Alternative history: Vilnius 2005". "Aukštis" irgi nėra kūryba - tai mano draugo nekrologas.

Labai neblogai,atrodo kaip kokia ištrauka iš knygos.Pabandyk parašyti,pavadinimą sugalvok,pvz. "Ateties pasaulis",ar ką panašaus.Manau,tu tikrai gali,ir išeitų labai gerai