Alatar – tavo mąstymas super

. Atleiskit, kad nedalyvavau tikrai intriguojančioje diskusijoje ir prisijungiu tik dabar - neturiu namuose interneto

.
Taigi, kaip žinote, penktadienį dalyvavau pirmajame Kauno jaunųjų, kaip juos TV3 pavadino, anarchistų

, nors jie patys save pavadintų antiglobalistais

, susirinkime-seminare. Buvo rodomi ne tik antiglobalistinių akcijų Prahoje, Varšuvoje ir Genujoje vaizdo įrašai, bet taip pat ir skaitoma paskaita apie pačios globalizacijos esmę, jos daromą žalą ir alternatyvas šiam procesui. Viską organizavo vienas aktyvistas, dalyvavęs paskutiniuose dviejuose protesto žygiuose, kuris savo išsakytomis idėjomis gyvena ir bando jas įgyvendinti. Visa jo kalba buvo išsami (daug naujo iš jos galėjau sužinoti), todėl viską perpasakoti būtų neįmanoma. Viena iš baigiamųjų jo minčių skambėjo kažkaip panašiai

: “Taigi, norėdami kažką pasiekt, turime mąstyti globaliai, bet veikti lokaliai.” (kiek primena Smėlio pirmąją žinutę šioje gijoje, nors turi kiek kitokią prasmę). Kaip tai daryti – viskas buvo paaiškinta seminare. Šiukščiai sutraukus ilgas mintis, galima būtų pasakyti: “Domėkis globaliomis problemomis, jei gali – prisidėk prie jų sprendimo per tarptautiniu mastu organizuojamas akcijas (švietimas seminarų, žygių, virtualių diskusijų internete metu, visuomenės dėmesio atkreipimas taikiomis arba radikaliomis protesto akcijomis), tačiau daugiausia pastangų įdėk savo lokalios pilietinės bendruomenės kūrimą. Paskutinis uždavinys ir susiveda į sudėtingą Alatar’o taip propaguojamo naujo švietimo problemą. Kaip šiuo atveju veikt

.

Buvo pasiūlyta iš pradžių susirast bendraminčių savo laiptinėje, po to kartu organizuoti visų jos gyventojų bendrus susirinkimus ir vietinių problemų sprendimą (pvz. atliekų rūšiavimą, tinkamą vaikų auklėjimą mokykloje, užsienietiškų prekių boikotavimą, vietinių gamintojų rėmimą ir pan. Vienu žodžiu pradėt patiem spręst savo ateitį). Vėliau iš atskirų “laiptinių” jungtis į “namų” bendruomenes, iš jų į “gatvės”, “gyvenamojo rajono”, “miesto” ir galiausiai į visos “šalies”. Šis pasiūlymas, žinoma, nėra per daug genialus, tačiau judant į priekį, visada iš pradžių yra susiduriama su kiek kvailokomis ir gan utopinėmis idėjomis kaip pajudėti

.
Visa šiuolaikinės pasaulio visuomenės problema yra jos nepilietiškumas

, kas, žinoma, seka iš ne mano paties minėto senojo švietimo ir apskritai visos santvarkos ydingumo: būdami mokiniais, žmonės nėra sudominami aukštesniais dalykais, darbuose jie turi taikstytis su darbdavių valia, dabartinių “valstybių” vyriausybės yra visiškai priklausomos nuo didžiojo kapitalo savininkų nurodymų ir pan. Tačiau ir nepilietinėje visuomenėja visgi yra piliečių
😉 , kurie kelia bangas, nenori pasiduoti bukiems, savanaudžiams politikams bei kapitalistinėms kiaulėms

(atsiprašau už šiurkštumą) – jie bando rasti sprendimą, o kas ieško, tas paprastai ir randa. Švietimas asmeniniu pavyzdžiu? Manau kad tai yra vienas iš geriausių būdų pradėti, tačiau nemanau, kad vien tik tuo užtektų apsiriboti. Pavyzdžiui, kad ir tas seminarą organizavęs aktyvistas – juk jis jau daro daug daugiau: buria jaunimą, kelia problemą į aukštesnį lygį (rodė net TV3 žiniose). Jei Paukštis mąsto teisingai, tai aktyvūs žmonės galėtų suburti milžiniškas armijas bendraminčių, su kurių valia galėtų ne tik paspaust, bet ir visiškai sutrėkšt vargšus “grietininius”

. Bet viskas tik su švietimu. Žalieji, antiglobalistai, anarchistai daro tai, ir nors tai gali atrodyti beprasmiška ir netobula, tačiau be pradžios nebus ir pabaigos.

Aš, kol būsiu gyvas ir kvėpuosiu bent šiokiu tokiu Žemės oru, būsiu prieš globalizaciją, sakysiu - ne diktatūrai (tokia beveik įsigalėjo JAV) ir dirbsiu dėl pilietiškesnės visuomenės, nes dabartinė “pilka masė abiturientų, nemažas procentas padugnių, spindinti mažytė ledkalnio viršūnėlė išrinktųjų (BirdOfPrey) neturi jokios ateities

. Tiesa, nusivilti tikrai teko ir tenka, tačiau per daug didelis užsidegimas nesitaikyti su neteisybe neleidžia vilčiai užgesti. Viskas yra įmanoma, viskas yra įgyvendinama. Gero jums vakaro
P.S. Antiglobalistai rinksis ir šį penktadienį tuo pačiu laiku toje pačioje vietoje. Jei kas norėtų… Praeitą kartą buvo susirinkę dešimtų-vienuoliktų klasių mokiniai (turintys tikrai aukštą mąstymo kultūrą), su kelių studentų priemaiša. Visų nusiteikimas buvo tikrai optimistiškai – visgi pradžia
😉"Few now remember them ... yet still some go wandering, sons of forgotten kings walking in loneliness, guarding from evil things folk that are heedless."