Arkliška Coranar kūryba

Labai gražus eilėraštis. Šiaip aš rusų - tik vidutiniškai, bet šitą supratau visą. Ir man labai patiko!

Na štai.
Kai išvertei į rusų kalbą - galima ir paskaityti.
Visai nieko stišokas.

Mano kūrinys rašinių konkursui anifan.lt forume. Įspėju - labai depresiška, asmeniškai man labai gadina nuotaiką... Neįsivaizduoju, kaip aš tai parašiau...


Buvo saulėta žiemos diena. Aš su savo porininku Denisu žingsniavau gatve, dairydamiesi į visas puses, kartkartėmis užsimerkdami ir nužvelgdami žmones per akių vokus.
Žvilgsnis užsimerkus – visai kitoks. Per akimirką minioje nušvisdavo įvairiausios auros ir, kas svarbiausia, visų rūšių sparnai.
Kiekvienas turi sparnus, ar žinojote? Ir sparnai būna įvairiausi. Dabar aš nužvelginėjau įprasčiausius, dažniausiai pasitaikančius sparnus. Demono, Angelo, Fėjos, Drakono, Bitės, Plieninius, Veidrodinius, Balandžio... Jei žmogus turi, tarkim, Demono sparnus, tai nebūtinai reiškia, kad jis niekam tikęs niekšas. Dažniausiai sparnai teparodo polinkį, savybes, pilnai atitinkančių juos žmonių labai reta.
Grupelė paauglių grįžta iš mokyklos. Beveik pas visus nesusiformavę sparnai, tik iš vienos merginos nugaros matosi virpantys fėjos sparneliai. Mergina juokiasi, kalbasi, bendrauja su visais – fėjos-kompanijos sielos. Moteris su Plieniniais sparnais – stipri asmenybė, protinga ir ryški, sugebanti gauti, ko nori... Veidrodiniai atspindi viską, jų savininkas truputį abejingas visam pasauliui. Ir, aišku, tarp sveikų, įvairių sparnų matosi pora Sulaužytų. Kurgi be jų... Nuvedu žvilgsnį. Šitie sparnai dar sugis, dar išsiskleis baltomis Angelo plunksnomis, smulkiais margais Kolibrio raštais, bet vis tiek nesmagu.
-Vaivorykštinių nėra,-pranešu Denisui. Jis linkteli, ir mes einame toliau. Po 5 minučių bus jo eilė užsimerkti, kad pamatyti kitų sparnus. Denisas – mano geras draugas, mums abiem po 18, gyvenam greta ir kartu dirbam – kiauras dienas vaikštome po miestą, ieškodami Vaivorykštinių sparnų, tokių virpančių, margų, persiliejančių visais įmanomais atspalviais, kokie matosi iš už mano porininko pečių. Žinau, kad ir pas mane tokie patys.
Vaivorykštiniai – patys rečiausi sparnai, ir tik jų savininkai gali matyti kitų žmonių sparnus. Jie vaikšto po miestą, stebi, kartais žymisi, ir dairosi žmogaus su tokiu pačiu mirgančiu žibėjimu už pečių. Dažniausiai po kurio laiko surastieji irgi išeina į gatves, užsimerkinėdami kas kelias minutes.
Denisas staigiai čiumpa mane už rankos.
-Pažiūrėk,-šnypščia jis, rodydamas tolėliau į priekį. Stotelė, na ir kas? Stovi sau žmonės, laukia autobusų... Aš užsimerkiu ir žiūriu vėl.
Mane tarsi trenkė elektra. Iki šiol pamenu tą jausmą – skausmas, siaubas, pyktis ir liūdesys vienu metu. Manau, taip pat jautėsi ir Denisas.
Kartu su kitais stotelėje ramiausiai (ramiausiai?Kai galvoju dabar, tai prisimenu, kad nenormaliai ramiai. Sustingus it statula...) stovėjo ir mergina, kokių 14 metų iš akies. Kol neužsimerkiau, jos net nepastebėjau. Bet reikėjo tik Pamatyti...
Iš merginos nugaros skleidėsi platūs, į demoniškus panašūs sparnai. Tiksliau, tik panašūs. Sulaužyti sparnai – pora aiškiai matomų lūžių, ir begalybė smulkesnių įbrėžimų ir žaizdelių, randų. Kai kurie dar kraujavo, šaligatviu tęsėsi tamsaus kraujo pėdsakas.
-Sulaužyti sparnai...-sušnibždėjo šalia Denisas. Aš supratau, ką jis tirėjo omeny. Šitie sparnai taip sužaloti, kad niekada neišgis. Be to, žaizdos buvo apaugusios spygliais, aštriais ir nuodingais. Jei mergina žinotų apie tai, ji galėtų skaudžiai smogti jais. Sparnai, sulaužyti taip, kad jau niekada nepakels, bet pakankamai stiprūs, kad trenkti – ir neišgydomai sužeisti net Plieninius... Jau galvojau, kad baisiau nebūna, bet atkreipiau dėmesį į aurą. Joje siautėjo tamsa, skausmas, pyktis, neviltis ir kraujo troškimas, jei ji žinotų apie savo dyglius, tai nedelsdama smogtų. Aura taip pat rodė pėdsakus neseno nervinio protrūkio – įsiutusi (dėl gana banalios priežasties), mergina nesivaldė ir smogė sparnais aplinkiniams. Dar vėliau nutiko depresijos protrūkis... Būdingas jos amžiui, bet už Tamsą sieloje, lygiai kaip ir už Šviesą, reikia mokėti... Vienišumu, neviltimi, ašaromis, nevaldomu įsiūčiu...
Tarsi šito būtų maža – aura nerodė gyvybės pėdsaku. Mergina žinojo apie savo sparnus, ir seniai paliko realų pasaulį, pasitraukė į savo svajones, tamsias, bet mylimas, kad užmiršti tai, kad ji niekada nesugebės pakilti... Jei Likimas nebūtų sulaužęs sparnų, anksčiau švytėjusių Angelo baltumu, jie tikriausiai taptų Vaivorykštiniais. Ji galėtų kurti, išnaudoti savo beribę fantaziją, džiaugtis, mylėti, tiesiog gyventi, vietoj egzistavimo, bet... Neišgydomai Sulaužyti sparnai – ir tamsa širdyje, tamsa ir negyvumas žvilgsnyje, tokia, kad žmonės su Vaivorykštinias sparnais negalės į ją žiūrėti... Mes su Denisu nesitarę nusisukom. Mes supratom, kad nesame dėl šito kalti, kad nieko jai nebepadėsim, lygiai kaip ir tai, kad gyventi merginai liko metai ar pora... Jinai baigs gyvenimą savižudybe, neiškentusi kraujuojančių sparnų, svetimo jai pasaulio, Tamsos, kuri leido jai valdyti savo pasaulį – nepaprastai ryškias svajones, tūkstančius pasaulių, turėti tūkstančius ištikimų draugų, būti kuo norės, pajusti viską, ko norės, ir tuščią egzistavimą realybėje...

Aš nusigręžiau ir skubiai pasileidau gatve atgal. Denisas iš paskos. Mes pranešim viršininkui, ką matėm, ir porą dienų nebeeisim į darbą. Susitikimas su tokia Tamsa... Tądien aš mintyse pasižadėjau niekada neiti į šitą rajoną. Ir pasižadėjau užmiršti. Užmiršk. Užmiršk. Tu jos nesutiksi. Jinai negyvens ilgai. Jinai tik klaida šioje realybėje, ji svetima, jos pasaulis-kitas, jinai per nelemtą atsitiktinumą gimė šiame, tokie žmonės ilgai negyvena. Ir jiems tai tik į gera. Palikti ją ramybėje ir užmiršti-tai geriausia, ką tu gali padaryti....
Palikti ją ramybėje... Mintyse girdžiu jos balsą... palikit mane ramybėje... palikit mane visi... palikit, man jūsų nereikia...
Užmiršti... vėl sąmonės gelmėje kyla malda... kai aš išeisiu, tik užmirškit mane... gerai?... užmirškit ir viskas... aš nenoriu, kad dėl manęs jums būtų skaudu...
Tai geriausia... šįkart jau vaizdas... mergina juokiasi, Tamsai glaustantis aplink ją... Tamsa, tu mano... Tu geriausia...
Ką tu gali padaryti.... niekas negali nieko padaryti... klaidos yra klaidos ir jos išsitaisys pačios... ji nusižudys iš skausmo ir grįš... nieko negali padaryti...
Ne! Viskas, aš papasakosiu ir užmiršiu. Ir dings tas siaubingas jausmas –gailesčio ir siaubo mišinys, kuris neduoda kvėpuoti nei man, nei Denisui. Aš jaučiu jo nuotaiką, mūsų sparnai nusidažė pilka spalva. Viskas bus gerai. Man nereikia tokių prisiminimų.


Praėjo jau 10 metų. Daugiau niekada nemačiau nei tos merginos, nei kitų neišgydomai Sulaužytų sparnų, nei Pirmapradės Tamsos. Be to, tiksliai žinau, kad jos jau seniai nebėra tarp gyvųjų.Tikiuosi, kad ji rado ramybę. Tačiau kartais dar susapnuoju žiemą, apsnigtą gatvę, stotelę ir jauną merginą. Jinai stovi sustingusi, Tamsa siautėja sieloje, laša kraujas iš sužalotų sparnų. Mergina atsisuka ir žiūri tiesiai į mane-žvilgsniu be gyvybės požymių, tik su begaline neviltimi ir žinojimu, kad tavo sparnai sulaužyti ir tu niekada nesugebėsi pakilti...

Hm, sulaužyti sparnai ir nepavykęs gyvenimas… Pati, manau, supranti, kad ne itin originalu. Bet idėja apie sparnus man patiko. Ir parašyta lygiai, sklandžiai. Savotiškas «Dozorų» ir anime mišinukas . Turi gerą pagrindą, bet reikėtų nepagailėti pastangų tobulinimuisi.

Keletas techninių pastabų:

Aš su savo porininku Denisu žingsniavau gatve, dairydamiesi į visas puses, kartkartėmis užsimerkdami ir nužvelgdami žmones per akių vokus.

Arba «Aš…, dairydamasis» (nesvarbu, kad «aš su Denisu») arba «mes…, dairydamiesi».

Skaičius meniniame tekste reikia rašyti žodžiais – datas, amžius, etc (nebent reikia butent skaičių, kai rašai apie kokius kodus ar pan).

patys rečiausi – IMO, sviestas sviestuotas, “rečiausi” savaime reiškia, kad “patys”.

ir tik jų savininkai gali matyti kitų žmonių sparnus. Jie vaikšto po miestą, stebi

Sparnai vaikšto? Su įvardžiais reikia elgtis labai apdairiai.

Į kūrinio galą daug daugtaškių, kas nėra labai gerai. Suprantu, kad nori parodyti neapibrežtumą, bet verčiau pasistengti išreikšti jį žodžiais.

Tarpų vietomis truksta.

Tikiuosi, neturi nieko prieš “razborą poliotov” .

"pats gražiausias", "pats baisiausias" ir t.t. yra normali sustabarėjusi forma.

Nesiginčysiu. Thanx už paaiškinimą .

Nežinau, kiek originali pati idėja (t.y. ar tavo kurta, ar iš kažkur nusižiūrėta), bet man patiko. Elementaru, bet gražu. Tobulėti dar yra daug kur, pabaiga man atrodo gana pritempta, bet kaip "eilinis darbo dienos vaizdelis" - netgi labai gražus.

Idėja - pritempta iš aeterna.ru puslapio - jame labai daug testų, ir vienas iš jų vadinosi buvo apie "Kokie tavo sparnai?". Sulaužyti - vienas iš atsakymų variantų, užtat Vaivorykštinius baltais siūlais prisiuvau pati. Ir buvo rašyta gilaus depresniako laikotarpiu, kai norėjosi išgadinti gyvenimą visiem aplinkui, ir savo veikėjams tame tarpe.
Ačiū už nuomones

Truputis negatyvo, kažkada atplaukęs į galvą.

Я не верю в удачу, и удача не верит в меня.
Я не выполню свою задачу, пойду дальше, не ждя не дня.
Пусть спасаются сами. Их Судьба не моя.
Я не знаю и не забочусь
Что такое - друзья.


Irgi ne iš šio ne iš to šovė į galvą:

Лес. Деревья, мох и дождь
Вера. Правда, тайна, ложь.
Свобода. Скрыто, сердито и страстно.
Сильно, смертельно... напрасно.

Mano paišiniai arklių tema:



Arklys su mutavusiais dantimis ir raiteliu - neko, jam aš pripaišiau katės ausis ir uodegą Anime kalta...