Arkliška Coranar kūryba

Jauni karštakraujai žirgai
Greit lekia tyrais plačiais.
Kumelės ir eržilai
Šuoliuoja nepramintais takais.

Ar kas supaisys, kur skuba tabūnas,
Kur lekia juodbėrių banda.
Po jų kojomis dulkės rūksta
Ir žemė dreba visa.

Be varovų, be jojikų
Laukiniai, laisvi žirgai.
Pralėkę pro laiką, pro dykvietę nykią
Išnyko pilkoj aušroje.

Dar vienas:

Tamsi, be prošvaisčių naktis
Nei mėnulio, nei žvaigdžių
Nei garsų nei balsų
Išskyrus vieną-prie kalnų.

Per tamsą, per lietų
Visu greičiu žirgas lekia.
Jį gena ir ragina raitelis
Į nežinomus tolius, į nežinomas vietas.

Prie juodųjų kalnų šaknų
Vis tyliau bilda kanopos.
Tyla ir kamanų girgždesys-
Žirgą ir raitelį praryja naktis.

Sorry, pavadinimų nesugalvojau


Žvaigždikis

Baltuose karčiuose vėjas
Šis vos pavija juos
Nes baltasis žirgas
Tuoj išnyksta toliuos.

Nepavargsta, nesustoja,
Be paliovos šuoliuoja.
Nes kviečia žirgą
Raitelis pabaigoj kelio ilgo.

Karalius žirgų
Lekia vėjų greičiu
Jį pavytų tik sakalas
Ir to su vargu.

Nepavargsta, nesustoja
Be paliovos šuoliuoja
Nes laukia žirgo
Raitelis pabaigoj kelio ilgo.

Pribėgęs prie šeimininko
Jį pasveikina džiaugsmingai
Nes šis sugebėjo
Sutramdyti vėją.


Laukiu komentarų.

Neviskas eiliuojasi, bet tai bendro vaizdo tikrai negadia. Man patiko...Tik pernelyg 'arkliška'...

Tai irgi suteikia savotiško žavesio. Fainiausias paskutinis. Vėjo ir žirgo varžybos - gražu

Labai nuoširdžiai jums ačiū už gerus įvertinimus.Pataisėt mano sumautą(iki tol) nuotaiką.Labai apgailestauju, bet moku kurti tik apie arklius, na, dar kartais savo gyvunus aprašau.Buvo ten vienas toks, bet senas, pusės gyvūnų vietoj jau kiti.Vakare sukursiu dar vieną eilėraštį apie arklius, o gal ir apie gyvunus.Aš kuriu taip:atsisėdu"Reikia parašyti ką nors".Ir ekspromtu sukurpiau apie Žvaigždikį.

Ir dabar laiko turiu, bet pavadinmas nedaeina, tačiau pats kurpinys yra:

Gi Rohano pievos gražios,
Slėniai, kalnai pasieny
Jau piktam užkirto kelią.
Kurgi, žirge, tu eini?

Vešlios žolės sau siūbuoja,
Kaip Valinoro širdy.
Ar tau reikia ilgo kelio,
Nes be raitelio negali?

Taip, be jo nebus paguodos
Net gražiausiame slėny.
Kelias žirgo tik prie jūros
Ten, kur įlanka rami.

Baltos burės gaudo vėją.
Žuvėdrų klyksmas tolimajam pajūry.
Jau išplaukęs laivas tarsi
Rodo, ko tu netenki.

Toli Viduržemio krantai ir gimtos pievos.
Tu jas amžinai palieki.
Todėl prireikia ilgo kelio
Nes be raitelio negali.

Tai geriausia, ką iki šiol skaičiau tavo gijoje. Beje, seno grafomano patarimas (tinka ir šiam eilėraščiui): nebūtina visą kūrinį suskirstyti stulpeliais. Kartais vietisas textas būna įtaigesnis.

(tiktų šiam kūriniui pavadinimas "Paliekančio Viduržemę elfo žirgo rauda"

Ar specialiai taip sugalvojai Coronar, ar netyčia, bet visiems eilėraščiams trūksta bendro ryšio tarp eilučių. Matosi, kad kurta po vieną eilutę, toks haiku stilius, o ir ritmo kiek trūksta.

Gali savo nuomonės ir nereikšti, ir taip žinau, kad ji neigiama.
Šiaip tai aš ekspromtuodama šį eilėraštį, galvojau apie Žvaigždikį ir Gendalfą.

Gendalfas permazai mynetas. Kaip koks papuosalas arkliui...

Ne tam aš jo specialiai neminėjau, bet juk jis Baltasis Raitelis.Aišku, raitelis gali būti bet kas, bet juk manau įdėjau pakankamai aiškiu užuominų."Jau piktam užkirto kelią. "Juk šitaip buvo po Žiedo Karo."Nes be raitelio negali." Gi todėl Žvaigždis ir iškeliavo, ar ne?Geriau jūs apie patį eilėraštį, o ne apie smulkmenas, nors ir svarbias.

Apie pati eilerasti jau pasakiau- nuostabus.

Dėkui.Gaila, kad negaliu parašyti žadėto eilėraščio, nes tuoj išvažiuosim į Trakus, tai gal ryt parašysiu, gal gal ir anksčiau.

Čia senesmis mano eilėraštis.Matote, kad visai kitoks:

Išvažiavo į miestelį
Viena turtinga panelė,
Ji važiavo karieta,
Pakinkyta trim arkliais.

Staiga arkliai pasibaidė,
O vežikas gerklę laidė
Mėgino juos sutramdyti,
Bet tie nemanė jo klausyti.

Staiga branktas trūko,
Žirgai paspruko.
Ir nuo tada tose vietose gyvena
Balti Kamargo arkliai.


Žirgas

Tolimam miglotam slėny
Kur kalnų blanda gyva,
Prie pačių kalnų papėdžių
Vienui vienas gyvūnas yra.

Niekada nematęs žmogaus,
Nei nedirbęs darbo sunkaus,
Nedevėjęs nei kamanų nei balno,
Žirgas leidžiasi nuo kalno.

Jis gražuolis, aukštas, tvirtas,
Kiekvienam labai patiktų
Tokį žirgą sau turėti,
Tačiau neverta net mėginti-
Aršiai gina savo laisvę
Žirgas už aukštų kalnų -
Neprieisi, nenusigausi,
Net priėjęs-nepagausi.

Jis vienišas visada buvo,
Jis vienišas visad ir bus.
Nepriesi net tu, kumele,
Nesugausi jo, ir tu žmogui.

Nepavergsti kalnų vaiko,
Nepriversi sau tarnaut.
Jei ir pavykti jį kur nors užpeisti-
Ten, kur tik bedugnės plyšys juoduos,
Žirgas nuo uolos drąsiai nušoks.
Išgirsi tik jo žvengimo aidą:
"Nepavergsi kalnų sūnaus....."

Orkas ir zirgas - geriausi draugai
Abieju nedomina politika ir pinigai
Prie lauzo jie buna taipogi kartu
Arklienos saslykai orkui skanu

Linksma fantazija yra gerai, bet čia kuryba mano.Nęsamones turiu rašinėti aš, o orkiškoms eilės yra net dvi gijos-orkynėj ir neorkiškos eilės čia-taip ir patikėjau, kad ten neorkiška, aha, labai.....*susinervina ir nusprendžia parašyti vėliau*

smeli rašė: Arklienos saslykai orkui skanu

smeli, su arkliais reikia buti atsargesniu , o tai sutryps kai i mišką išeisi pasivaikschioti..

He he, ypač arkliška. Dabar siūlau po truputį pereiti prie kentaurų:D

Arba prie vienaragiu...

Skaičiau tokį rusišką eilėraštį apie vienaragį, gražus kaip pats ŽV, bet deja aš neprisimenu.... Tačiau jis tikrai laaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaabai gražus.

Nueik i valar.ru ir susirask ten pas ju 'poete' Unicorn trisdesimt panasiu eileraschiu...