Arkliška Coranar kūryba

Mėk kiek nori, bet ką daro Nazgūlai O eilėraštį parašysiu rytoj, nes baisiai nėra nuotaikos.Ir įkvėpimo.

Nazgūlai yra čia. Jie pastoviai stebi tave...
Ex.

Nusiramink Coranar, Smeli yra orkas, nejaugi Tu tikiesi, kad jis Tave pagirs?

Aišku ne, bet tai man netrukdo rašinėti savo nesąmones:

Feniksas

Iš kur ta legenda-
Paukštis nemirtingas.
Tas, kur prisikelia
Iš pelenų.

Feniksai niekad negimsta,
Ir jie niekad nemiršta.
Kai sudega pluksnos šilkinės
Pelenuos kyla nauja gyvybė.

Ir jis visad buvo.
Buvo toli:
Svajonių šaly:
Kur nuolatos gimsta,
O kartais ir miršta
Šviesiausios svajonės.

Nevaikiškos, rimtos,
Negyvenimiškos, stebuklingos
Šviesaus liūdesio svajonės.
Tarp jų ir gyvena feniksas
Kuria prisikelia iš pilkų pelenų.
Ir vėlei gyvena
Ir taip iki galo
Kol gyvena svajonės.

Kyli mano akyse

Mano akiu jau nebeužtenka, kad visą tą kylima pražiurėti.
Šaunolė Coranar. Taip ir toliau...

Ačiū...*susikuklina*Tačiau kaip jums gali patikti tie gliukai, tai visvien suprasti negaliu.Tačiau gija yra-eilėraščių reikia.

Kokia aušra
Nuostabi
Šiame kambary-
Spindi langai
Ir toli
Veržiasi šviesa.

Tapati šviesa virš klonių-
Kalnų atšiaurių.
Kurie visai kaip "Žiedų valdove"-
Nefilmuoti, neįjungti.

Ak, koks grožis ten vyrauja-
Klonių žaluma,
Baltas sniegas ant viršūnių-
Gėlė papedėje.
O kai aušta
Rytas, skaidrus kaip
Šaltinio vanduo iš kalnų,
Nėr gražesnio krašto
Niekur -
Už tą slėnį kalnuose.

Jei ne antras "neįteminis" stulpelis, tai būtų pats geriausias iš tavo eilėraščių

Gi aš nusakinėjau kalnų grožį *nieko nesupranta*

Na, ta frazė "kaip "Žiedų valdove" skamba labai dirbtinai. Aišku, suprantu, ką norėjai pasakyti, tačiau toks palyginimas viską gadina. Lyg įkišdama patriotišką pasisakymą būtum norėjus pakelti eilėraščio vertę.
Bet bendrai paėmus- labai gražu.

vietoje paskutiniųjų dviejų antrojo stulpelio eilučių galėtų būi:
..Kurie visai kaip Valinore-
Lyg iš sapno paimti..
hm?

Gal taip ir būtų buvę gražiau, bet aš dar ir nusakinėjau, kad tie kalnai tolimi ir nežinomi, nežemiško grožio, bet žemiški. 😉

Tobulas pasaulis

Tobulas pasaulis?
Nėr nei liūdesio, nei ašarų.
Jie išėjo kartu
Su juoku,meile ir džiaugsmu.

Tokios vienodos dienos-
Lyg išnirusios iš pilkų vienatvių-
Būtų, slinktų
Tarsi visur-
Ir virš visų.

Nenusideginsi rankų į ugnį-
Netgi tokios nebėra,
Nepatirsi azarto ir džiaugsmo,
Nes juos tik pavojai ir lydi.
O šių nebėra...

Tobulam pasauly
Amžinoji saulė
Šviestų visada.
Argi kas amžinojo,
Kada nors buvojo,
Ten, kur,
Viskas įdomu? ...


Į galvą atėjo mintis "Tobulas pasaulis?" ir... 😉
Tiesą sakant, čia tik perkurtas eilėraštis, mat ankstesnį variantą aš bespausdindama kažkokiu neeeeaiškiu būdu sugebėjau išttrinti, taip, kad net kompų genijus nesurastų..... 😉

Kuo tolyn, tuo geryn, pasakysiu... Pradžioj maniau, kad šeip neturi ką veikt, tai ir rašinėji nesamonės, bet paskutiniai du eilėraščiai tikrai realūūūūūs

Šaunuolle

Tai jau tikrai Cora, tobulėji nerealiais tempais

Jei taip ir toliau "NEGERAI" elgsiesi (ta prasme - tobulėsi)- uždarysiu savo keistumėlių giją.

:shock: :shock: :shock: :shock: :shock: :shock: :shock: :shock: :shock: :shock: :shock: :shock: :shock: :shock: :shock: :shock:
K... kk...k...kodėėėėl?...??

Manau, Golumas mato tavyje būsimą konkurentę 😉

*Akimirksniu atsisakp plano sukurti dar eilėraštį.*
Klaiksta...Kodėl, kaodėl, kodėl, juk tavo poezija tokia nuostabi, nejau tu nebekursi ????????????????????
*Jau ima kurti planus nieko neberašyti.....*

Aš turėjau galvoj, kad uždarysiu todėl, kad nebus laiko kada rašyti. teks skaityti tavo eiles. Tikrai - nuo pirmojo eilėraščio - šuolis galingas. Cora, gal tai todėl, kad išnyko rašymo baimė? Kad nebebijai, jog kas nors juoksis ar sudės į šuns dienas. Pamatytum: kokius "eiliukus" aš rašiau tavo metų - apsivožtum.

Gal nepaprastas rytas

Toks šaltas giedras ir gaivus-
Už lango lėtai skleidžiasi žiedai serbentų...
Jau uogų laukiantys žiedai...
Taip lėtai krenta ant pernakt nušalusių barchatų*.....

Taip pat ir vėjas prie tos nuotaikos...
Niūrios?
O gal pavasario gaivos,
Kad ir be saulės...
Taip pūčia tingiai ir lėtai,
Svarina žiedus pienių-
Pirmų pavasario gėlių
Po šalta ankstyva saule
Tokių gražių ir paprastų...

Ir nieko stebuklingo, deja,
Niekur nematyti...
O gal jis yra?
Kiekvienam ryte
Reikia mokėt įžvelgti grožį...
Aš moku.
Ir džiaugiuosi-
Nes tada visas pasaulis kitoks tampa,
Ir taip toli nusitęsia
Siūlas grožio, tarsi lelijos žiedai
Tolyn taip tiesias, stebias...
Mokėti-dovana,nes joje matyti grožis.
Ir jis tęsias.



*Jei kas nežino-tai tokios gėlės, žydinčios dideliais geltonais ar oranžiniaiis žiedais.