Arkliška Coranar kūryba

Trečias stulpelis kiek padrikas, bet pirmojo grožis ir lengvumas viską atperka. Šaunuolė, Cora.

Vėl saulė pasislėpusi
Paliko gėles-
Ir žydinčias našlaites,
Daigus saulučių.
Ir lėtai augančių jurginų stiebus...

Našlaitės ką tik pasodintas,
Ir žydinčiais gražiais žiedais ryškių spalvų...
Tai mano mėgtamiausios gėlės-
Nekvapios, mažos-
Ir savo kuklumu gražios.

Ir tie keli nebenušalę žiedai vyšnių
Nuo vėjo taip lengvai linguoja-
Pavasarinės gėlės
Net be rožių-
Jos spindi savotišku grožiu...

Koks greitas arkliukas. Tik skubėjimas truputį kyštelėjo koją. Prieš tai buvęs eilėraštis - gersnis. Sorry, bet mėgstu sakyti "tiesiai į kaktą".

Nepataikei.Aš pati gerai žinau, kad ankstensis buvo geresnis, bet parašyti reikia.

Jei rašai tam, kad "parašyti reikia" - geriau nerašyk, jei gali.

Rašyti noriu...

Vakaras

Toka vakaras-dar nesutemo,
Ir ta blyškioji žara-
Dar spindi skaisčiai, švelniai....
Dangus dar mėlynas visai,
Ir toks gražus...
Toks šviesus, su plunksniniais debėsėliais,
Apšviestas vakaro šviesos,
Ankstyvo vakaro šviesos.

Tai labai gražūs, vėsūs vakarai-
Aš juos pažįstu.
Ką tik palijo-
Spindi lapai
Ankstyvo vakaro šviesoj.

Nors debesys grėsmingi slenka
Ir saulė kybo vakaruos
Dar taip šviesu, nors daug šešėlių-
(To grožio neužgožiančių)
Pažeme driekias,
Nekliūva jiems vakaro šviesos

Tačiau tame ir daug yra grožio-
Josios mažai ir ji daili,
Tokia jaunatviškai gaivi,
Ir taip senoviškia daili-
Ankstyvo vakaro šviesa....


(Rašydama buvau išbėgus laukan pažiūrėti, to ką noriu perteikti...)

Panašu, kad vadovaujiesi pricipu - ką matau, tą rašau...

E... Cora, tu jau nesupyk, bet šitas- kraupus Jau geriau apie arklius...

"Neužsiciklink" prie gėlių ir gamtos vaizdų, juk yra tokia galybė dalykų, apie kuriuos galima rašyti...

Juolab. kad poezija gali būti ne tik eiliuota. Pabandyk kurti miniatiūras.

O čia tokio per paukštis?

Sakai, šitas kraupus....Vadinasi, nesugebėjau jums perteikti tokio gražaus ir eilėraščio verto dalyko.. ....

Minaitiūra tai toks paukštis, kai rašoma ne stulpeliais ir eilutėmis, bet kaip paprastas rašinys. TAI KAS ČIA KRAUPAUS?

Kraupus išėjo eilėraštis apie vakaro šviesą, juktai taip gražu *ilgesingai pažvelgė pro langą*

Kova-jos džiaugsmas, svaigulys-
Tave užvaldo.
Ir niekis, kad tuoj žūsi pats-
Vadinas, toks tavo likimas.

Likimo gija tavo driekiasi
Per karą, per mūšius ir mirtį,
Jeigu jau lemta
Garbingai žūt kovoj,
Nereik pakeisti stengtis-
Reikia susitaikyt.

Kad nematysi tu aušrų gražių,
Dailiųjų vakaro šešėlių.
Ir klonių, kurių paslaptis
Nebuvo lemta tau ištirti iki galo..
Blyški dvasia tik tavo slankios pažeme,
Stebėdama gyvenantį pasaulį,
Saulės šviesa kris per tave,
Ant tų, kurių kitoks likimas.

Likimas, leidęs jiems gyventi,
Ir nepatirti mūšių kruvinų,
Nejaust to džiaugsmo ir azarto-
Kai daug žmonių nuo tavo rankos krenta.

Ir nesvarbu, ar tavo ranka laikė kardą, lanką, ietį-
Tasai žmogus jau negyvens, nes tavo ranka pasmerkė jį nebyliai tylėti
Tylėti amžinai,
"Apgailestauju"-nesakysi, sutikęs kur jo vėlę blyškią,
Jam lemta žūti mušy, toks buvo jo likimas
Kaip tavo-likimas toks pat.
Kaip ir kitų bežadžių,
Kūnų kruvinų, kurie lauke paliko,
Apgailestauti nėra ko-tru ir jis-
Tik vieni iš šimtų, iš tūkstančių ir milijonų....


Štai mano opusas vėl ta pačia tema, ir galit tarkuoti nors ir kaip Perumovą.

Wow... Aš sužavėtas... Tai būtent tokios eilės, kurios mane visada priverčia užsimerkti ir įsivaizduoti, kad pats esu to greit žūsiančio kario kailyje, keliu kardą ir rėkiu 'DEATH!!!' ar kažką panašaus.
Žodžiu, taip ir toliau, Coranar, rašyk, nenustok!!! :thumbs up:

Ačiū, malonu.Pamėginsiu dar kokį vieną gliuką parašyti ta pačia tema, kiek jos dar liko.O paskui reikės ko nors naujesnio.

Kovos ragas suskamba-
Per gyvenimą jau kelintą kartą-
Paraginu žirgą, išsitraukiu kardą-
Žmonės ir orkai nuo jo krenta.

Taikos ilgos aš niekad nemačiau,
Žinau, kad neteks man žūti mūšyje-
Man teks amžinai kovose stebėti,
Kaip Mirtis karius kerta.
Tokia dalia-
Karti saldi-
Gera bloga-
Už tiesą žudant,
Džiaugsminga neapykanta.
Žudiko likimas
Užvaldęs mane,
Nepaleis iš savo mirtino glėbio,
Nors pačiam žūti man nelemta niekada
Sieloje gyvena žudiko dvasia.

Apkabinus tvirtai,
Piktu džiaugsmu šiepias-
Tu turi mostelti kardu,
Ir kris žmogus,
Nebesulauks jo žmona ir vaikai,
Gal ir iš jų išaugs kariai-
Nukirsiu mūšyje ir juos šaltakraujišku mostu.
Tokia dalia-
Būt amžinu žudiku.

Ir vėl, ir vėl kertu-
Mano likimas neišvengiamas-
Mane guodžia vienu-
Aplink šimtai tokių pačių-
Gal jie ir žus,
Tačiau žudikais tebebus,
Tai amžina, tai žino daugelis
Jie lengvai susitaiko-
Aš irgi turiu-mano kaltės čia nėra.
Tiesiog mano dalia.
Jau raudonos ton ais nusidažęs žirgo kailis-
Tačiau visvien-
Pirmyn, ištikimas drauge!
Mano kardas iš tvirto metalo,
Ir kraujo skonį mėgsta-
Mes drauge
Nešim pražūtį kariams kovos lauke.

Va, čia tai tikras gliukas.Bet su mintim.(nesąmoninga)

Veža. Geras susidaro vaizdas skaitant: kruvinas raitelis (gal elfas) iškeltu kardu, kurio niekas nenukerta . Truputį fantastiška, bet nebligai.
Tas pirmasis irgi geras, taip ir toliau.

Taip, šitas geresnis, gerokai geresnis už prieš tai buvusį Ypač eilutės-

Tokia dalia-
Karti saldi-
Gera bloga-
Už tiesą žudant,
Džiaugsminga neapykanta.

Ne gal, o tikrai elfas.Kas gi dar amžinai gyvena?
O jei eilėraštis(ar bet koks kitas kūrinys) kelia vizijas, vadinasi, jis tikrai geras... :shock:

Elfą juk galima nužudyti.

Abu geri, bet man pirmesnis patiko labiau: jame daugiau vidinio dramatiškumo. Tik jame (paskutiniame stulpelyje) žodį "ranka" pakeisčiau į daugiskaitą ("rankos"). Tuo pačiu pasikeičia ir kirtis, kuris "sutvarko" eilėraščio ritmiką. O žodyje "nebegyvens" verta ištrinti skiemenį "be" , nes dabar jis irgi išsimuša iš ritmo.