Arkliška Coranar kūryba

Na, kaip kam. Man artimesnis antrasis. Pimajame gal ir daugiau to "vidinio dramatiškumo", bet antrame... O, dar sykį perskaičiau abu, ir radau pirmąjame kai ką, kas mane "užvežė"-
"Ir nesvarbu, ar tavo ranka laikė kardą, lanką, ietį-
Tasai žmogus jau negyvens, nes tavo ranka pasmerkė jį nebyliai tylėti
Tylėti amžinai"
Gražu. Visgi abu geri.

Žinau kad galima elfus nužudyti, bet čia neverta kabintis ir apsimetinėt kvailiu, gi aiškiai parašyta:

1.Žinau, kad neteks man žūti mūšyje-
Man teks amžinai kovose stebėti

2.Ir kris žmogus,
Nebesulauks jo žmona ir vaikai,
Gal ir iš jų išaugs kariai-
Nukirsiu mūšyje ir juos šaltakraujišku mostu.
Tokia dalia-
Būt amžinu žudiku.

.

SG-tikrai geriau skamba "negyvens", bet ranka lai lieka vienaskaita-nors tokių žūstančių karių daug, bet aš kalbu apie vieną.

Šaunuolė, moki apsiginti.

Man abu patinka, ir tikrai neimsiu gilintis, kuris labiau. Tiesiog abu veža.
Prašau, neišsikvėpk ir rašyk tokių daugiau

Tokia pačia tema?Kitomis jau nelabai berandu ką rašyti, o šita gal dar ką nors rasiu...

Tai žinoma, kad šita pačia Nes bent jau mane tai tikrai veeeežaaaaa!!!
Kaip esu sakęs, pats mėginu kurti panašaus stiliaus poeziją, taigi ir kitų tokia poezija man žiauriai patinka.

Šauklys,
Ant žirgo juodo
Praneša žinią pražūtingą-
"Į karą ruoštis! "
Ir vėl, bet ką gi padarysi,
Ir vėl už savo šalį
Žudysiu žmones.
Galandu kardą iš šveitraus metalo,
Geriausią, stipriausią balnoju žirgą-
Reikia pasiruošti-netrokštu galvos padėti,
Aš tebenoriu gyventi, savo žmoną mylėti,
Vieni taikūs metai vertingi kaip ausksas,
Kai užpuolimo nebijai-
Ir nematai kaip neramūs žygiuoja kariai....

Tamsiai pilki šarvai ant juodo žirgo kailio-
Juodo kaip gedulas ir neviltis,
Kuriuos teks sėti mūšio lauke-
Darbuosiuos kardu kaip dalgiu Mirtis-
Kol baigsis diena kruvina, raudona saulė nusileis,
Ir vėl ateis naktis tamsi,
Atrodys tokia nekalta,
Tačiau tai naktis po mirties,
Kraujas lauku upeliais tekės.

Išsirikiavo gretos raitelių seniai,
Jau, jau trimitas skamba!
Pirmyn-
Žudysim gindami
Mūsų tautos gyvybę, laisvę
Ir kas, jei pusę karių nusineš Mirtis?
Tokia lemtis, tokia lemtis.
Užtat žmonėms ateis Viltis-
Gyventi taikiai ir ramiai
Svarbiausia-saugiai.
Tikiu-šis mūšis paskutinis bus!...
Ir ne tik tiems, kurie jame pražus..

Po jo ateis taika
Taika!
Ir, kas jeigu tam kariui, kur krito mūšy,
Neteks pamatyti, kokia amžina taika šviesi?
Svarbu, kad ji bus.
Ir tegu taika kuo ilgiau nepražus!
O šiandien už ją reik mokėti krauju-
Staiga suprantu-
Kad žmonos ašara-
Taiką užtikrins-ši taps amžina,
Mes gyvybe už ją sumokėsim,
Kad gyventų saugiai rohirimų tauta.





Žmona verkdama vyro nesulaukė-
Neguodžia paguoda, kad ji ne viena-
Kad šimtai žmonų liko našlėmis-
"Tavo vyrą Mirtis savo pusėm patraukė-
Žudyti ir kristi,
Namo nesugrįžti,
Kur viešpataus jau taika amžina.
Nelemta žinoti, kad mūšis laimėtas-
Neliko beprasmė jų auka kruvina."

Sunku ką nors daugiau pasakyti...
Nuostabus eilėraštis.

Gal ir ne visas, bet vietų gerų gal ir yra..O dabar pas mane yra laiko, tai..

"Nekeliauk-nesugrįši"
Ašarotom akim meldė žmona.
Pauksčiai nutilo visi,
Tarsi savo likimą spręsti pačiam leisdami.
Jau pabalnotas žirgas galvą nuleidęs,
Davė suprasti,kokia mano lemtis-
Iškeliausi-negrįši, savo šalį apginsi-
Ir krisi kartu su dydvyriais kitais,
Kurių kraujas lauku Pelenoro tekės.
Pasiliksi-nemirsi,
Neturėsi garbęs,
Savo šalį apgynęs,
Kitas raitelis kris,
O tu liksi, netapsi tokiu, koks bus jis-
Didvyrys žmogžudys.

"Keliauju"-
Suskamba
Ryžtas niūrus,
"Nelauk manęs, nes aš negrįšiu,
Grįš tik taika, ją dovanosiu tau,
Nors mano gyvybė bus taikos kaina"

Paskutinį sykelį žmona pažiūrėjo,
Atrsidusus giliai, palinksėjo galva.
"Turi tu keliauti, nors ir negrįši,
Pasveikinsiu taiką,
Aš už tave"

Bet stebėjo žmona savo vyrą,
Kol šis pradingo karių gretoje,
Ji žinojo, kad paskutinįsyk mato jį gyvą,
Jo dalia eis per mirtį Pelenoro lauke.
Kur kris šimtai kitų,
Liks našlėmis dar begalė žmonų,
Tai už taiką, vertingesnę nei auksas,
Padėjo galvas jie visi mūšyje.

Atsiprašau, kad dvi žinutės iš eilės, bet man įdomu, kodėl niekas neperžiūri mano kūrinio?*tyčinis barbariškas demėsio atkreipimas*

Pilka prieblanda leidžias ant žemės,
Visi pauksčiai suskleidžia sparnus,
Argi turi gyvenimas prasmę,
Neatsako man debesuotas dangus.

Jei yra ta prasmė,
Tai keliems ji skirta,
Ir kokia-ar sunki,
Ji švelni ar griežta?
Ar gali tu išvengti likimo,
Į begalinio laiko jūrą panirti, pažvelgti,
Kokia ateitis laukia tavęs arba to, kur greta?

Abejonėms kariaujant širdy,
Įsibrauna tenais dar viena,
Kam šitoji minčių kova?
Juk gyvenimas tęsis net nežinat prasmės-
Susikurus tikslą, tiesiog reikia jo siekti,
Kad neprabėgtų gyvenimas tuščiai kaip silpna banga.


Kūrinys pačiai sau.

Nors ir kūrinys sau, bet galima suprast apie ką Dažniausiai kūriniai sau būna kitiems nelabai suprantami.
Turinio požiūriu nieko pribloškiančio, bet nuotaika atspindėta.

"Kokia ateitis laukia tavęs arba to, kur greta?"

Šitą sakinį galima būtų kiek kitaip galbūt pvz.:

Kokia ateitis tavęs laukia arba to, kurs greta?

Cora prašė įvertinimo..
Na tai yra mano subjektyvi nuomonė,bet....
paskutinysis eilėraštis man bene iš geriausių.Toks lengvas pasvarstymas,jauno žmogaus,kuris kaip ir daugelis prieš jį/ją , kelia amžinus klausimus.tai kaip ratas.Žmonės gimsta,auga,mokosi..tuomet pažvelgia į žvaigždes..kyla naujų klausimų,subtilesnių..o atsakymų reikia ieškoti patiems..pirmieji bandymai ypač žavūs,todėl man ir patinka 😉
Tiesą pasakius ankstesnios eilės apie nebegrįžtančius karžygius,nusiminusį žirgą,neišvengiamą žūtį,kritimą,žmoną ir pan. man priminė lietuvių liaudies pasakas,ar net raudas,kur motinėlė ar mergelė laukia grįžtančio sūnelio(arba jau nebelaukia), o sūnelis ar brolelis už tėvynę galvą padeda..niūrios godos.Šiaip,jei viena ar kita alia rauda,tai dar nieko,išties gražu,bet kai iš eilės eina,tai jau gali įvaryt depresiją.Tokia liūdna tema neturi būt piktnaudžiaujama.Pagarba tradicijai,iškilmingos eilės,kurios graudina ir verčia apžvelgt nuveiktus darbus,pažvelgt į praeities žygius,bei duoti pagrindą ateičiai..tačiau jei tai dažnai kartojasi,liūdesys neišnyksta iš veidų,o net ir elfai moka džiaugtis.Rimtis ir liūdesys yra panašūs,bet ne tapatūs..tai toks būtų komentaras..
p.s.
jei rašysi apie ką nors vasariško,žallio,lietingo,saulėto..nesvarbu,tai valdyk emocijas kaip žirgą..jos atrodys gražiai ir įstabiai tik tuomet,kai bus gražiai,orginaliai sudėliotos(tad rimas čia ne paskutinėje vietoje,nors ir ne pirmoje).Chaosas turi būti malonus ir lengvas,lengvai suprantamas..juk žirgą valdai net ir mustangą reikia valdyt ne bet kaip,nes greitai nukritus nebus reginio o juk ir besiveržiantis kovai arabų ristūnas atrodo nuostabiai,kai raitelis jį valdo,ar ne 😉

Lyjantis lietus.
Krenta iš dangaus,
Niūraus, papilkėjusio,
Kodėl saulė nešviečia-
Kodėl danguje tik debesys?

Lūdni, melancholiški,
Virš žalumos fono,
Spindi lašai ant lapelių jaunų,
Gimusių iš pirmųjų vasaros dienų,
O baltas dangus-
Lyg neužmiršęs žiemos,
Keistis tarsi neketina.

Nieko-nieko amžino nėra,
Dangaus baltumas ištirps laiko migloje,
Nušluos lietų valdovo Laiko visagalė ranka,
Po jo dangus saule suspindės-
Tik tas, kad ir giedruma praeis,
Karalienę Saulę nuo dangaus
Vėl denesys išvis,
O paskui ir vėl grįš ji,
Nieko-nieko amžino nėra,
Ir žiemos ir vasaros ištirps laiko migloje,
Pavasariai dings, ruduo ne vienas praeis
Kaip praėjęs.
Ir vėl naujo Ratas pasisuks.

Be komentaru.
Man jau senai fantazija pasibaigtu...Tiek eilėraščiu... 😉

mmm..
Bendra pastaba:
pimi du stulpeliai taip melancholiškai nuteikia,jie tokie lengvi,o ir šlapia bet toliau viskas kažkaip dirbtinai pasunkėja,lyg tuos pačius debesis,kad ir kokie jie bebūtų,užgožia kaskita..tas amžinybės nebuvimas( :shock: kaaas ),ciklinis ratas taip sunkiai čia atrodo,kad rodos tuoj tie debesys ims ir pasislėps 😉 tuomet situaciją bent kiek išgelbėtų dar vienas papildomas stulpelis..pageidautina lengvas,apie ką nors saulėto ,taip būtų atsvara ir harmonija..taigi vat taip..manau

Lūdni, melancholiški,
Virš žalumos fono

kotai nelabai skaniai atrodo šios dvi eilutės...gal taip :

Spindi lašai ant lapelių jaunų,
Tokie liūdni bei melancholiški,
Gimę iš pirmųjų vasaros dienų...

Užsimerkia akys,
Sulipdytos miego.
Diena buvo ilgai bei sunki.
Dabar ilsėtis gali.

Merkiasi akys,
Nusvyra blaksteinos,
Kaip tinklas nusileidžia ant pasaulio,
Kurį vis dar miglotai matai,
Jau voko kraštelis,
Visai nusileis,
Ir užmigs akys,
Kai tik vokas
Kelio galą palies-
Užsimerksi,
Užmigsi,
Kuriam laikui?
Aš pasakysiu-
Amžiams....



Paskutinė giesmė

Jau tylu ir ramu,
Tik giesmė paskutinė,
Pasveikiną naktį,
Iš paukštelio krūtinės.

Virpa ir čiulba,
Priešnaktinė giesmelė,
Nors joks kitas paukštelis
Tarsi čiulbėti negali.

Ar giesmė vakarinė
Skambės dar ilgai,
Ar išnyks, kaip kiti,
Jau nutilo garsai?

Vinguriuojanti trelė-
Paskutinė dienos pagimdyta,
Neilgai beskambės-
Kitos tokios teks palaukt iki ryto.

Ammm..tuomet pirmas dvi antro stulpelio eilutes vertėjo kelt prie pirmo stulpelio arba jas rašyti atskirai ir po jų dėt daugtaškį.. 😉

Manau, ne visi gali jį suprasti.Ne viską reikia suprasti tiesiogiai, ir ne viską laikyti perkeltine prasme.


Vasara-nors jos tik pradžia
Ir oras ne toks,
Ir lietus
Ir šalna.

Ruduo-nušalo trapūs-
Vyšnių ir obelų žiedai,
Neišgyvenę, neatvedę vaisių pražuvo,
Greit jie liks užmaršty
Žiedai, kurie buvo gražūs, balti.
Nors nuvysti jiems buvo per anksti...

Gyvenimo gija lengva ir trapi,
Ar tu ją nutraukti gali?
Okas bus tada-
Gyvenimas kitas,
Nes-
Kur tu buvai, kai tavęs dar nebuvo?
Ir kur būsi, kai tavęs nebebus?
Gyvenimas ne vienas,
Tačiau visada
Prisimeni tik tą, kurį gyveni-
Bet kartais aplanko
Prisiminimai,
Kuo tu buvai, ką tu matei-
Kuo buvau, aš žinau*,
O kuo būsiu?
Ar prisiminsiu, kas buvau tada,
Kai visų užmarštį pražūsiu?
Neliks nei sielos nei kūno, nei prisiminimo,
Nei slapyvardžiu, nei tikruoju vardu-
Niekas nežinos, kas buvai tu,
Nors buvo ir yra žmonių-
Karvedžių ir žvaigždžių,
Kurias prisimins, kai jų nebeliks-
Bet jų niekas nebepažinos,
Koks žmogus buvo-nepasakys,
Tik miglotas prisiminimas teliks,
Nors ilgiau nei kitų-
Niekas nebežinos, kuo ir koks buvai tu.

*Atsakymas mano avatare, tiesą sakant.

kagi.... ir vėl amžinybės ratas,egzistenciniai klausimai..bet žinai labai atitinka gijos pavadinimą-arkliška Coranar kūryba:)bent jau mano nuomone...

Na,va turiu aš čia tokį kūrinį-pasiskolinau iš žirgų forumo...Labai gražus bei graudus, jį verta paskaityti ir prisiminti laukinius gyvūnus-žirgus...

http://www.horses.lt/nforum/viewtopic.php?t=84&start=0

Atgimęs mustangas... Kiekvienas gyvūnas kažkada irgi buvo laisvas.... Net verkti norisi...