Arkliška Coranar kūryba

Tas laukas užmirštas
Apleistas visų,
Žolė iki kelių,
Tuščia ir niūru-
Nieko nėra-nei garsų, nei žmonių-
Nebeliko žirgų, kur kadaise šuoliavo lauku-
Raitelių būriai džiaugsmingoj aušroj
Gindavo žirgus, ir šie norėjo juos nešt.
Į aušrą, į tolį, į retmiškį skurdų-
Apsigrežti ir lėkti tik pieva viliojo pagunda-
Pralėkti ristūnu per žolę rasotą,
Kol aušros spinduliai dar diena nepavirto,
Kol ši pieva dar tuščia, ir nėra arklių-
Kol atverti vartai į tolius ir miškus-
Nesigano čia dar arklių banda gausi,
Skaisčią žolę čia trypia tik ristūnų kanopos,
Po balnu sutramdyti, jie visvien pieva lekia...

Ir saulė jau leidžias, ir iš čia bandą gena,
Nebegrįš jau čionai gausioji kaimenė-
Nieks nesako, kodėl čia ganyti arklių nevalia,
Tiktai liepė neleisti net šuoliuoti lauku-
Sutramdyta laisve nedideliam garde-
Koks mažas tas aptvaras, kuriam būti dar leidžia...

Aušra dar viena, saulė kyla lėtai-
Jau balnojami ristūnai, ir varžybų žirgai-
Juos vėl leis prašuoliuoti pieva-kita-
Ta maža, besibaigiančia tankiu mišku
Iš pusių visų, ir nėra jokių vartų
Kure leisdavo laisvę,
Kad visą dieną žirgai
Galėtų klausyti raitelių norų,
Nelaukti laisvų šuolių, kur nori-
Vienas žirgas per kliūtis kad pralėktų klusniai-
Kitas klausyt važnyčiotojų komandų,
Sporto įnagiais taptų, negailėtų savęs-
Tam reikėjo leisti nors ryte jiems per pievą pralėkt, kad šuoliuotų,
Kur nori, neklausytų komandų.
Kad peršoktų per tvorą ir nušuoliuotų upės pakrante
Kad būtų laisvi, kad būtų laimingi
Ir pajustų tą laisvę nors ir po balnu-juk toks svoris netrukdo,
Lėkti kur nori, ir paleistos vadžios netampo žąslų-
Žirgas laimingas per pievą šuoliuoja, kol aušra dar nespėjo pavirsti diena....
Kol saulė pakilusi nesklaido ūkų....

Nęsamonė-nei rimo, nei prasmės, nei proto...Tike, to tai buvo kūtinyrs pačiai sau-kd jaustum malonumą kuriant, o kas bus skaitant, neatsakau

Hm. Jei mano nuomonė ką nors reiškia- į šitą eilėraštį sudėtos puikios mintys, tik va pati forma... Padrikybė Būna ir baisiau, aišku- juk svarbiausia, kad neblogai pagauta nuotaika

Pati žinau, kad padrikybė.Net perskiatyti nesiryžtu.

Jau vakaro žaros apliejo viršūnę
Kalno seno, didingo, auksu.
Nors ir senos, bet dar nenudylus
Kyšo dvi viršūnės aštrios iš po debesų.

Tiktai pauksčiai aplanko jo stačius šlaitus,
Tiktai elniai klaidžioja jo papėde-
Kalnas Senasis praraja gilia
Atiskirtas nuo viso pasaulio.

Nuo jo džiaugsmo ir skausmo,
Gyvulių ir žmonių, ir visko, kas gyva.
Tiktai elnių ir pauksčių mitrių
Telankomas kalnas nedyla.

Senojo viršūnės spindi ir naktį
Ir dieną-blizga sidabras tarp aukso grynuolių,
Mėtosi deimantai ten tarp žolių.
Išgludinti laiko ir vėjų, lietaus,
Brangieji, grynieji metalai
Neprieinami žmogui,
Nematę žmogaus,
Jie vis dar tenais, po dangumi,
Spindi saulėj, mėnuly.

Pati žinau, kad padrikybė.Net perskiatyti nesiryžtu.

Jau vakaro žaros apliejo viršūnę
Kalno seno, didingo, auksu.
Nors ir senos, bet dar nenudylus
Kyšo dvi viršūnės aštrios iš po debesų.

Tiktai pauksčiai aplanko jo stačius šlaitus,
Tiktai elniai klaidžioja jo papėde-
Kalnas Senasis praraja gilia
Atiskirtas nuo viso pasaulio.

Nuo jo džiaugsmo ir skausmo,
Gyvulių ir žmonių, ir visko, kas gyva.
Tiktai elnių ir pauksčių mitrių
Telankomas kalnas nedyla.

Senojo viršūnės spindi ir naktį
Ir dieną-blizga sidabras tarp aukso grynuolių,
Mėtosi deimantai ten tarp žolių.
Išgludinti laiko ir vėjų, lietaus,
Brangieji, grynieji metalai
Neprieinami žmogui,
Nematę žmogaus,
Jie vis dar tenais, po dangumi,
Spindi saulėj, mėnuly.

Sakyčiau, tobulėji. Ta prasme, ne vien minčių gilumu (nors ir to netrūksta), bet ir eilėdara.
Gražus eilėraštis, taip ir toliau

Aš irgi pastebėjau pažangą. Jau ir kažkoks gilesnis turinys pradeda atsirast 😉

graži žiema mūsų vasarai besibaigiant. Galbūt šis eilėraštis vizualiai kažkaip neišbaigtas,bet užtat labai..skanus:)
jei leisite pateiksiu vizualųjį variantą(kaip kad kadaise Miriel,Smeli ir Woodbery):

pirma atėjusi į galvą mintis,perskaičius pirmas eilutes- pirmos 10 "Into the west" sekundės.Kamera iš viršaus ir tamsos leidžiasi į įdilinį žiemos vaizdelį.Neskubėdamas(taip tingiai) krenta sniegas.Aplink apsnigtos kalvelės,pušys,keletas įšalusių vėlyvų rudeninių klevo lapų.Kažkas lyg krypuoja per sniegą(girgžda)..(ot man vis įstrigęs tas multikas ir woodbery eilių interpretacija su vilku ).Tegul sniegas girgžda savaime,lyg skirtingos jo pusnys besistumdytų tarpusavy dėl vietos 😉 toliau miške-šerkšnas.stingstantys ledukai girgžda greičiau ir garsiau,atrodo jog jie,lyg kelios bobutės vaikų balsais(senoji geroji animacija) pletkas kuždėtų..kai apie gyvenimą kamera vėl pakyla ir keliauja tolyn,gilyn į naktį,ir viskas staiga nutyla..kamera stačiu kampu pasisuka į sniegą.Žinot kaip spindi sniegas?tarsi daugybė daugybė mini žvaigždučių. Baltame sniege jos atrodo taip gyvai.Vaizdas tamsėja,ir jos tampa tikromis,per debesis,kur siaučia vėjai (geras garsas).
reikia kažkokio subjekto..tebunie tai tasai lapas jis,vėjuko papūstas švelniai,per kelis mm pakyla,tarsi įkvėpdamas(balsas imituoja jo įkvėpimą)visą tą laiką skamba deklamuojamos eilės beje...neužmirškit:)kamera nuslysta per sniegą,žvaigždes,link pušų..pušys-didingos,bet ramios,lėtai linguoja..nuo kelių,link keliasdešimt ir visos didingos laukinės šiaurės girios...kamera vėl grįžta prie lapo.Jis,nuneštas vėjo prie pušies kamieno, prisiglaudžia it vaikas..liečia sniegą...brėkšta(vat gal šito trūko?)tolumoje matosi raudonis..lapas lėtai leidžiasi žemyn..tirpasta..žodžiai baigiasi..

Negaliu nepritarti Alatarui- eilėraštis tikrai skanus- pati ta vėsumos dozė karštam rugpjūčio vakarui Ale gi jūs rimtai darote nemenką pažangą, panele Coranar, su kuo ir sveikinu

O Alataro Ekranizacijos- atskira kalba...

Galiu tik dar sykį pakartoti - tobulėji
Tik gal paskutiniai du posmeliai prašosi daugiau vizualinio panašumo į pirmuosius. Bet bendras įspūdis - puikus

Čia Coranar eilėraštis? :shock: Wow. Perėjai į aukštesnį lygį 😉 Sveikinu.

O apie Alataro ekranizacijas - man jau smalsu, kaip čia vaizdiškai atrodytų. Neketini realiai kurio nors ekranizuot? Būtų jėga

Sveikinu, CORA. Lygis tikrai kyla, kaip ant mielių

*Keli plojimai nuaidi per tuščią salę*

Liuks eilėraštis. Minimalistinis, bet tai ir gerai - nepasakyta per daug, palikta vietos mąstymui

*salė nėra tuščia,joje pastovus lankytojas-Alatar,bet jis tūno tamsoje ir prabyla tik tada,kai...prabyla *
kaip visada nepadėtas taškas-Coros kūrybos bruožas 😉 ne šiaip taškas,o pats išbaigtumas,bet kaip sako Laiqua,tai palieka erdvės apmąstymui,o gal ir įsivaizduojamai pabaigai.
Cora,galėtum rašyti įžangas spektakliams
taigi,o dabar mažutė interpretacija-vizualinis pateikimas:
Ir vėl tamsaTtamsus kambarys/salė/erdvė.kameros šviesa nušviečia tik akis.Jos pavargusios.Kūno nesimato,bet galima jausti kai jis įkalintas šioje ribojančioje tamsoje(psichologinio palaužimo kambarėlis?....-šiaip nukrypavau),nedrįsta pasitraukti iš menkutės šviesos,kurią,tarsi žvakės, skleidžia (merginos?kitaip neįsivaizduoju) akys.
Taaaip,kamera turi labai gerai sukelti tylos iliuzija,uždarumą ir kartu atvirą tamsos vienatvę.
Įeinantys žingsniai-"skanūs". Geri odiniai batai,tvirti lėti vis švelniai garsėjantys žingsniai artinasi.Tarsi akių šviesos blyksnis atsispindi ant susmezavusių..ee..lakierkų
akys sumirksi.atrodė jos maitinosi savo šviesos liepsnelėmis.dabar jos tarsi prabunda iš transo.ieško.klausia.kamera turi iš labai arti ir kruopščiai tai užčiuopti. Visą tą laiką garsėjančiu balsu skamba eilių žodžiai.tarsi iš niekur,iš nebuties...
vėl tyla.akys klausosi( ) išgirsta žingsį(taip ir skamba žodžiai,jie čia tampa labai svarbūs)
balsas dreba.jis lyg ir pažįsta tuos žingsnius:"Tu ateini.
Drįsai ateiti."
žingsniai aplink,lyg suktų ratus(išlikdamas nematomas) aplink akis.
skamba:"sustink"(reikalingas aktoriaus įsijautimas į žodžius ir bėgiojančios Junoko ar bent jau Frodo akys)balsas stiprėja,jaudinasi,akys užsimerkia..ašaros:" Kodėl gi atėjai...?"

Aš įsivaizduoju kiek kitaip, nors ir Alatar variantas neprastas.

Slėnis...Iš vienos pusės aukštos uolos, kitoje-tuštuma.Slėnio gale, nusisukęs nuo ateinančio žmogaus, guli Amžinybės sfinksas.Suskamb žingsniai, trukdantys tylą, kuri amžių amžius buvo šios vietos valdovė.Žingsniai nutyla.
Ateinantis-jaunas drąsus vaikinas, drįsęs įžengti į uždraustą vietą....
O daugiau jums nebūtina žinoti...

*iš kito tamsaus kampo pasigirsta tylutis balselis*
Man ir be visų "vizualizacijų" gerai skamba Ir įsivaizduoju kai ką, nesusijusį nei su Alatar, nei su Coros vizijomis....
Šaunus eilėraštis, tikrai šaunus

.....
žinau, aš taip ir maniau,bet nenorėjau akivaizdžiai perteikt..pateikiau savo kiek kitokią interpretaciją,savo vaizdinį variantą,kuris galbūt reikštų tą patį(dėl ko Cora toliau nepasakos ). Toks filmavimas būtų kiek paprastesnis(drįsčiau teigti,jog šis eilėraštis lengviausiai iš visų kitų galėtų būti perteiktas vizualiai,mat nereikia ieškoti slėnio,uolų ir pna. 😉 ),mat užtenka tamsios vėsios patalpos,apšvietimo,bei užtikrintai ramiai judančios kameros.(su garsu žinoma)
šioje interpretacijoje-perteikime vyrauja tamsios spalvos,bei nebylus vaizdas+aktoriaus jausmingi žodžiai;o Coros interpretacijoje-perteikime yra daugiau vilties,ateities,nei pačio klausimo...
tikiuosi,jog nenusvilsi,nors nenusvilus nepatirsi ir kitą kart neatsikirsi...

Apie laukinius arkliu - geras. (Bet pirmasis - nelabai. O dar ir su gramatikos klaidikėm )