Žinutė #421
Aš manau, kad su kalendorium galima ir neišradinėti dviračio, juk neturim renginių kiekvieną savaitę. Tiesiog parašyt sąrašo principu, data-renginys, plius jei yra koks detalesnis programos aprašymas/pristatymas... O jei vėliau ką nors gudriau sugalvosim, tai ir pakeisim.
Savo kompe radau kažkokį greitai sumestą straipsnioką apie "Hobitą", regis, stovyklai darytą. Gal reikia? Vis neprisiruošiu apdorot to senojo apie LotR, dar juk yra ir apie Sil, tai būtų visas triptikas apie patį rašymo procesą ir istoriją.
Savo kompe radau kažkokį greitai sumestą straipsnioką apie "Hobitą", regis, stovyklai darytą. Gal reikia? Vis neprisiruošiu apdorot to senojo apie LotR, dar juk yra ir apie Sil, tai būtų visas triptikas apie patį rašymo procesą ir istoriją.
Kaip beverstum, „Hobitas“ lig šiolei – viena mėgstamiausių viso pasaulio vaikų knygų. Išverstas, beje, į daugiau nei 40 kalbų. Taip, tai, visų pirma, - knyga vaikams. Dėl „Žiedų valdovo“ galima ir reikia ginčytis, tačiau „Hobitas“ buvo rašytas tikslinei auditorijai. Kodėl tuomet prie jo grįžtame ir suaugę? Pasilikime šį klausimą pabaigai, o pirmiausia – ištraukos iš knygos „Hobitas“ su anotacijomis“.
Tolkinas vaikams pradėjo rašyti XX a. 3-iajame dešimtmetyje: tai buvo laiškai su piešinėliais, skirti Tolkieno vaikams ir pasirašyti „Kalėdų Senio“ <...> Apie 1924-tuosius Tolkienas pradėjo savo vaikams sekti pasakas, kartais jas ir užrašydavo.<...> Maždaug 1928-taisiais pradėjo kurti eilėraščių ciklą, pavadintą „Tales and Songs of Bimble Bay“ <...> „Hobite“ susilieja kelios Tolkieno kūrybos kryptys: poezija <...>; tapyba; jo kurtos mitologijos personažai bei vietovardžiai <...>; jo kūrinių vaikams stilius <...>
Tolkienas pats teigė, kad „Hobitas“ atsirado iš <...> epų, mitologijos, pasakų. Keli įkvėpimo šaltinių buvo: „Beovulfas“, Andrew Lango ir brolių Grimų pasakų rinkiniai, <...>, Kiplingo, Williamo Morriso, George McDonaldo darbai <...> Vienas, pasak paties Tolkieno,„sąmoningai panaudotas“ įkvėpimo šaltinis buvo jo paties „Silmarillionas“. Taip pat šiokios tokios įtakos turėjo vaikiška knygelė pavadinimu „Nuostabioji snergų šalis“ <...>. Snergai aprašyti kaip „žmonės, tik mažumėlę aukštesni nei įprasti, tačiau plačių pečių ir baisiai stiprūs.“
Snergų šalis vadinama „atokia vieta“, kur gyvena vaikai, atimti iš jų neprižiūrėjusių ar juos išnaudojusių tėvų. <...>
Pastarąją knygą Tolkienas vengė įvardyti kaip tiesioginį įkvėpimo šaltinį, tačiau ją labai mėgo. Panašumų turi knygų veikėjų nuotykiai, papročiai (pavyzdžiui, pomėgis puotauti).
Patį „Hobitą“ Tolkienas parašė per pirmuosius septynerius metus nuo tada, kai tapo Oksfordo anglosaksų kalbos profesoriumi. Pirmojo sakinio atsiradimo istorija virto Tolkino gerbėjų mėgstama legenda:
Vieną karštą vasaros popietę [Tolkinas] sėdėjo namie prie stalo ir taisė vidurinės mokyklos anglų literatūros baigiamojo egzamino darbus. Kaip jis pats sakė vienam žurnalistui: „Man labai pasisekė, kad vienas egzaminuojamųjų paliko tuščią lapą – juk tai geriausia, ko gali tikėtis egzaminuotojas; aš ant to lapo užrašiau: „Oloje po žeme gyveno hobitas“. Mano protas veikia taip, kad iš vardų visada gimsta istorijos: taigi aš ėmiau mąstyti, kas per vienas tas hobitas.“ Kitur Tolkinas yra sakęs: „Po kelių mėnesių pamąsčiau, kad naujoji idėja per gera likti tik ant popieriaus lapo ... Parašiau pirmąjį skyrių, tuomet visa tai pamiršau, tada vėl kažką parašiau. Aš ir pats matau, kiek skylių likę. <...> Tiesiog vijau giją po gijos iš įvairiausių minčių, kurios sukosi mano galvoje. Neprisimenu, kad ką nors būčiau planavęs ar derinęs.“
Iki 1932 m. žiemos juodraštis, neskaitant paskutinių skyrių, buvo baigtas – tuo metu jį perskaitė C.S.Lewisas. Po kiek laiko knyga pakliuvo į rankas buvusiai Oksfordo studentei Susan Dagnall, tuo metu dirbusiai leidykloje Allen & Unwin. Tai Dagnall paskatinoTolkieną užbaigti istoriją ir pateikti leidyklai. 1936 m. spalio 3 d. Tolkienas išsiuntė knygą į Allen & Unwin, jos vadovas Stanley Unwinas, paklausęs vieno vaikų rašytojo bei savo paties dešimtmečio sūnaus Raynerio nuomonės, nusprendė „Hobitą“ išleisti, na, ir 1937 m. rugsėjo 21 d. knyga atsidūrė knygynų lentynose. Neilgai trukus ją išleisti apsiėmė ir amerikiečiai – „Houghton Mifflin“ leidykla.
Norėčiau pacituoti vieną pirmųjų „Hobito“ recenzijų: „Alisą stebuklų šalyje“ vaikai skaito rimtais veidais, suaugę – juokdamiesi; „Hobitas“ – priešingai – juokingiausias pasirodys jauniesiems skaitytojams ir tik paaugę, skaitydami knygą dešimtą ar dvidešimtą kartą, jie supras, kiek moksliškos įžvalgos, gilių apmąstymų slypi už knygos <...> šilumos...“ Iš tiesų „Hobitas“ bet kokiu atveju yra išsimokslinusio žmogaus kūrinys. Šioje knygoje daug mažiau sistematiškumo, nuoseklaus apgalvojimo nei „Žiedų valdove“ ar tuo labiau „Silmarillione“, tačiau yra elementų, kuriems atpažinti būtinas tam tikras kultūrinis išsilavinimas. Pavyzdžiui, dvarfų ir Gandalfo vardai yra paimti iš Vyresniosios Edos. Taip pat nemažai istorijų, į kurias įsivėlė Bilbas, sukonstruotos pagal tradicinius pasakų modelius, pagal tūkstantmečius skaičiuojančius archetipus: pavyzdžiui, Bilbo praėjimas po kalnu gali būti traktuojamas kaip perėjimas iš vieno būvio į kitą – vadinamoji perėjimo apeiga (rite of passage).
Taigi „Hobitas“ yra pasaka kaip ir visos – smagu skaityt, o prasmė lyg ir paviršiuje, lyg ir ne. Ir, kaip paprastai, prasmės ieškoti nebūtina, nes ji ateina savaime. Be abejo, nagrinėti tekstą kaip tokį galima labai ilgai: tokiose daugiau nei metus trukusiose diskusijose buvo išdiskutuota viskas – nuo asmeninio požiūrio į elfus, dainuojančius „tra lia lia“, iki patogumo ir nepatogumo zonų, namų ir svetimos erdvės priešpriešos ar kūrybinių skyrių sujungimo priemonių. „Hobitas“, kaip ir buvo išpranašauta aukščiau cituotoje recenzijoje, tapo vaikų literatūros klasika, o hobitai – klasikiniais personažais.
.
.