Starlin – sakyčiau, jog Smygolas nieko itin blogo nepadarė, kol pamatė žiedą. Jis nesidomėjo gėlytėm ir paukščiukais, bet piktybinis nebuvo. Be Žiedo gal būtų likęs šiaip ne itin mielas vaikinas, o gal ir būtų tapęs nusikaltėliu. Sunku spręsti, ar būtų įvykęs asmenybės susidvejinimas, mat žinom, jog būtent preciousss psichiką stipriai veikia. Sakyčiau, po susidvejinimo Golumas buvo ta dalis, kuriai nebeegzistavo sąžinė, o Smygolas – ta, kuri kentėjo dėl savo blogų darbų (prisiminkim, kai Golumas aiškina Smygolui, jog šis kartą jau nužudė, todėl lengvai galėtų tai pakartoti, o Smygolas bando sakyti, jog draugo nežudysiąs). O brangiausiasis Anis išskerdė visą kaimą, nežiūrėdamas, kas ten kaltas dėl jo motinos mirties, o kas – ne. Bijau, jog net ir nemokėdamas naudotis švieskardžiu, būtų tą atlikęs paprasčiausiu blasteriu. Ir, rodos, po to ne itin graužėsi (bent jau nerodė...). Dalykas, dėl kurio prisiminiau Golumą-Smygolą – būtent psichinis sutrikimas, kai viena pusė tikrai ne itin pakaltinama dėl to, ką daro kita. Manau, kad kitais atvejais žmogus atsako už visus savo veiksmus, kad ir į kokią organizaciją įstotų, kad ir kiek kartų vardą pasikeistų. Daugumoje religijų jis už juos atsako ir po mirties. Palpatinas Anį apgavo, juo pasinaudojo – bet juk Anis net tokioje padėtyje galėjo rinktis, suvokti savo veiksmus, jų pasekmes. Galbūt autorius norėjo pabrėžti pasiaukojimo ir meilės svarbą, prodydamas, kaip jie Anakinui suteikė „visuotinį nuodėmių atleidimą“. O „dualizmo“ šaknys, sakyčiau, kūrinio pasaulyje yra tiesiog Obi Wan išsisukinėjimuose. Nenorėjo traumuoti Luko – tad ir pasakė, jog jo tėvą nužudęs Dartas Veideris. Be to, pačiam Obi Wan buvo labai sunku susitaikyti su mintimi, jog jo studentas padarė tokią karjerą: galbūt tokią formuluotę sukūrė jo paties psichologinė apsauga.
Alatarai – griežtasis determinizmas gadina įdomumą ir gyvenime, ir grožiniuose kūriniuose
Tarkim, jog lemties šiuo atveju yra tiek, kiek kūrinyje yra aiškiai pasakyta. Aiškiai pasakyta, jog yra pranašystė, kad kažkas atstatys Jėgos pusiausvyrą (kol kas nesigilinkim, ką tai reiškia, nes ir čia ne viskas darnu...); interpretuotojai kūrinyje nutarė, jog tai – Anis. Knygučių neskaičiau, todėl galiu klysti – galbūt ten griežtasis determinizmas postuluojamas. Tačiau filmuose – tikrai ne. Rodomojo pasaulio viduje galioja „nebūtų-būtų“, nors tam tikros ribos yra. Palpatinas, tikėtina, būtų ėmęs mokyti Anį (ypač jei ta hipotezė apie Anio ir Palpatino ar jo mokytojo ryšį galioja). Tik turbūt tada lemčiai būtų gerokai sunkiau – Anis būtų greitai pranokęs ir nugalėjęs mokytoją bei tapęs svarbiausiuoju situ. Sunku patikėti, jog jis pats būtų „praregėjęs“ – turbūt atstatinėti pusiausvyrą jam tektų tik netyčiom, dėl kokios nors klaidos. Jei jo niekas nebūtų mokęs – tikėtina, jog jis būtų tapęs vietinės revoliucijos lyderiu, galbūt vėliau – autoritariniu vadovu (būti vergu – aiškiai ne jo charakteriui). Lemčiai tokiu atveju tektų paplušėti, suartinant jį su džedajų ir sitų reikalais. Lukasas pasirinko tą siužeto variantą, kur Anis iškart atsiduria būtent pranašystės išpildymui svarbių įvykių sūkuryje (ką?... pagyriau Džordžą už scenarijaus kūrimą?...).
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen
Arthoron-Volochonskij-BG
Bet Hammilas gražesnis 
Kokių 14-kos buvau rimtai jį įsimylėjus) filmo pabaigoje. Būtent tokį jį nužudė Veideris.
Būtent todėl ir kabinėjuosi prie komentatorių formuluočių, akcentuojančių dvilypumą. Gal čia kažkokios UU-inės krikščioniškos mąstysenos liekanos, bet man atrodo, kad ir gundomas, ir sugundytas, ir nusidėjęs žmogus yra tas pats, pasakyti, jog jo blogoji asmenybė nužudė gerąją, galima tik griežtai metaforiškai arba neturint kaip kitaip išsisukti.](/static/media/smiley-32637f620fad01d0ba9912f20f887a7ba7beac09e51df78c6cbeb08d774aa283.gif){kind=small}
Aktorių nesu linkusi kaltinti - būtų režisierius mokėjęs su jais dirbti, būtų suvaidinę.