Knygų lentyna

Haufo Pasakos - jėga jėgelė. Nors visų neperskaičiau, bet kurias skaičiau, tai liuks
O šitoks knygų surašymas parodo ne tik, ką žmogus skaito, bet ir kaip tvarkingai pas jį sudėtos knygos Astaldor, palyginus, gana tvarkingas (ne taip, kaip aš )

Aiquen:Taip taip,mano mėgstamiausia pasakų knygutė.Kitokios tokios nėra .Mane kitaip veikė,pagerėjo virškinimas

Laiqualasse:Tvarkingumu ištikro nepasižymiu.Pirmosiomis dienomis nereikėtų savo įdų parodyti

Tai va, perskaičiau per pietų pertraukas darbe pasiskolintą "Skrydį virš gegutės lizdo" ir... nieko. Tikėjausi didelio BUM, o gavosi šnipštas. Na nesupratau ir viskas. Vis bandžiau suvokti, kur slypi šios knygos populiarumas ir pagaliau priėjau išvadą, kad tai yra tam tikros kartos tam tikro laikmečio knyga (kaip Keruako "Kelyje", kuri man absoliučiai nepatiko). Jei aš būčiau tos kartos atstovė ar man būtų aktualios tam tikros problemos, gal būčiau priėmusi knygą kitaip. Dabar gi... Visas šurmulys dėl knygos populiarumo man pasirodė panašesnis į didelį burbulą.

Kolegei mainais daviau paskaityti A. Miuntė "Knygą apie San Mikelę". Štai ji man daug mielesnė, tokia šilta šilta ir sava ir tinkama visoms kartoms visais laikais.

Iš smalsumo perskaičiau pasiskolintą Sean Astin "There and Back Again. A-Behind-the-Scenes Look at The Lord of the Rings". Ir galiu pasakyti, kad neverta dėl jos gaišti laiko. Geriau ką nors įdomesnio susiraskite. Kas man ten taip neįtiko? Žodžiu, keli gadikliai (jei visgi atsiras norinčių susipažinti su knyga) yra tokie: knyga nesuteikė jokio skaitymo malonumo. Kaip bebūtų keista, ji pilna kartėlio ir pavydo, maždaug "aš garsenybė ir mane nervina, kai kiti gauna daugiau dėmesio ir yra labiau populiarūs. Ne, aš nepavydžiu, visgi...". Ir toks nemalonus "prieskonis" jaučiasi visoje knygoje. Be to, beveik trečdalis knygos yra apie tai, kaip autoriui reikėjo pinigų ir kaip jam pasisekė, kad jis suvaidino PJ režisuotam filme. Na, taip, pinigų reikia visiems, bet šiuo atveju akcentai sudėlioti ne ten. Persekioja nuojauta, kad knyga irgi viso labo vienas iš būdų tų pinigų gauti kuo daugiau. Na, ir dar pasiskųsti, kaip maža dėmesio... Žodžiu, geriau išvis su šia knyga neprasidėti. Geriau jau žurnalus moterims paskaitinėti, che che

Hm, "Kelyje" man irgi super duper įspūdžio nepadarė...

Kadangi angliškai ir ant popieriaus į rankas buvo įduotas "Da Vinčio kodas", tai ir perskaičiau. Būtų įdomu, bet vis suerzina koks nors lėkštas momentas. Labai pritariu, jog juokinga, kai specialistai yra ypač žiopli būtent savoje srityje. (O gal čia toks ...realizmas?) Stiliaus - nė kvapo. Apie deives nieko nenutuokiu, bet reiks eit aiškintis, nes matau, jog šiais laikais be to nutuokimo labai lengva pasiklysti. "Avalono ūkanose" irgi apie panašius tikėjimus, bet ten visgi fantasy, man visai nepikta, jei tokiame žanre religijos kiek perkuriamos ar per kokį porą tūkstantmečių paslenkamos (kad deivės ar net Deivė vyravo kažkada prieš mūsų erą - lyg net rimtose knygose skaičiau, bet tokių tikėjimų aprašinėjimas vėlesniais laikais man įtartinas). "Kode" matau kažką baisiai panašaus į Wicca, tik tas pateikiama kaip sena tradicija...

Blogi albinosai - klišė, be to, albinosai prastai mato (manau, jei ne visi, tai beveik).

O tokio šlykštaus politkorektiškumo kaip pentagramos niekintojų aprašyme seniai nemačiau. Pasirodo, niekino Bažnyčia ir JAV karinės pajėgos. Saatana (trupučiuką pasikeiksiu, rodos, tokie keiksmažodžiai dar ne itin baisūs). Turiu omeny, kad autorius nemato dramblio prieš savo nosį.

Vaikai, nepirkit D.Brown "Skaitmeninės tvirtovės". Jei "Angelai" ir "Kodas' dar palyginti nieko, tai "Tvirtovė"- absoliutus briedas. Hintas - net aš atspėjau viduryje knygos, kas yr super blogiukas[kitose jo knygose nušvitimas įvyko tada, kai Brownas ant pirštų parodė, kas ir kur] Tai vat, intrigos nėr, niekad neviešintų semiotikos paslapčių nėr, bet užtat yra kokia tais moteriškaitė ir pabaigoje išryškėjančios slaptos bei labai liūdnos japonų magnato jaunystės nuodėmių pasekmės.
Mintis-geriau jau dėdė Brownas rašytų apie krikščionybę jėgų žydėjime esančio profesoriaus akimis
Note to my notebook- nieko nepirkti "Pegase". Kainuos brangiau nei kokioj Maximoj. Na, aišku, yra ir pliusų, pvz, gavau nuostabų "Pegaso" knygų lapų skirtuką ir nuolaidų kuponą[galiojantį iki rugsėjo30]

Ghy, kadangi aš Da Vinčiaus ir demonų blogiukus atspėjau jiems tik įžengus į sceną, tai tvirtovėje turbūt išryškinčiau 50 psl prieš jiems pasirodant. Neskaitykit, vaikai, Browno, bo jis literatūrai tai kaip Doom kinematografijai: tokius dalykus įdomu tik žaisti.

Haleliujah. Ar tai amen. Žodžiu:>

Knygoje patinkanti citata : Tu privalai surasti Žiedą

Kažkas kažkada čia kalbėjo apie Granauską. Norėjau paklaust, ar jo apsakymai "Jaučio aukojimas", "Gyvenimas po klevu" beigi "Duonos valgytojai" gali būti sutalpinti į vieną 150 psl knygutę nesutrumpinti? Kažkaip formate apsakymo nesigaudau, o perskaityt noriu netrumpintą.

Manau, kad gali. "Jaučio aukojimas" yra kokie 30 psl., "Gyvenimas po klevu" - nesu tikra, bet irgi keliasdešimt, o "Duonos valgytojai" išvis trumpi. Taigi 150 psl. net per daug jiems trims (nebent painioju kažką).

Knygutė vadinas "Pagalba mokiniui. Tekstas ir komentarai". Tai dar ir komentarus priskaičiuokim, gausis 150 tada. Ačiū.

Astaldor - o nuo kada Ieva Simonaitytė tapo Simonaite? o gal čia aš atsilikau nuo gyvenimo?

Su knygų lentyna man baisiai pasisekė - nuo vaikystės mano paslaugoms buvo tėvų sekcija pilna knygų (kai kurias knygas supratau tik praėjus kokiems 10 metų, po to, kai pirmakart perskaičiau, pvz "Andromedos ūką" perskaičiau kokioj 3 klasėj ir ji man pasirodė baisoka ir vietomis nuobodoka knyga; o dabar ji visai mielai skaitosi, kaip sovietinės ateities utopijos pavyzdys...). O dabar jų tikriausiai dvigubai daugiau...

Tai bandysiu trumpai apžvelgti:
Remarką išaugau, Ivanauskaitė, hm, senasias jos knygas vis dar mėgstu, a, J.Skablauskaitė - geras, bet tikriausiai "subalansuota ir vyrams, bet patinka tik moterims", be abejo, JRRT, myliu T.Janson, A.Lindgren, S.Lagerliof (jos yra "Nilso kelionės" ir daug kt.gerų knygų), Harką ir K.Majų išaugau, Konan-Doilį irgi, A.Kristi vis dar paskaitau, myliu Strugackius, C.S.Lewisą, Čestertoną (už "Tėvą Brauną), pasakas (Haufas - jėga; pvz turiu Š.Pero pasakas, kurioms ~100 metų su jėgiškom iliustracijom), M.Bulgakovą, Ilfą ir Petrovą, patinka U.Eko, pamiršau pavardę - "Alchemiko" autorius, Bredberis, Kingas, ech, šiuo metu atmintis užstrigo, namie galėsiu pažiūrėti ir papildyti.

Cha, o dabar skaitau Fay Weldon "Skilimas", atitekusią man nedoru keliu - negrąžinau į bibliotelėlę, kai sužinojau, jog ją uždaro ir sujungia su didesne, 5 metus jos neliečiau (vis galvojau, kokių knygų netekta - per vėlai sužinojau apie uždarymą ), o dabar pradėjau ir visai nieko - atitinka nuotaiką...

Jėėė! Šiandien baigiau skaityti Stephen'o King'o "Dvikovą" nu, tiesą sakant baigiau dar tik pirmą dalį, bet knyga tai tikrai labai gera...

Neseniai perskaičiau John Irving "Pasaulis pagal Garpą". Nieko blogo neturiu, kaip visad myliu asmenis, sugebančius įterpti nors 0,5 ml humoro in savo veikalus.
Priežastis, dėl kurios čia rašau-polinkis knistis ten, kur nereikia ir rastos užuominos, iš kur J.K.R. Savo "Hariui Poteriui" idėjų sėmėsi (be J.R.R.T kūrybos). Tarkim,"Garpe" ryškiai figūruoja vardas James (Eleonora James, 'džeimsininkės"). HP gi yr Džeimsas Poteris. Neigiamas personažas Persis (HP) --- Persių šeimyna "Garpe". Nežinau, kaip originale, bet lietuviškame "Garpo" vertime yra Pats-Žinai-Kas(kalbant apie Povandeninę Rupūžę), kas atitinka You-Know-Who(Voldermortą).
Ir įdomu, kokiuose kūriniuose dar galima rasti tokio brudo?:>

O mano knygu lentynoje daugiausiai Astridos Lindgren knygu. Nuostabi rasytoja, net ir dabar kartais vel pasiskaitau kokia jos knyga ir prisimenu vaikyste HP tai musu bibliotekoje yra ( mokykla pasistenge ) tai it ta visa perskaiciau. Irvingo neskaiciau visai, man jau uzteko Kubelkos... Fui... Nors gal Irvingas geriau?

Irvingas geriau Kad ir kaip nesolidaru-reta boba gerai rašyt moka...

Bet kai kurios moka Ka gi, pabandysiu paskaityti Irvinga.

Tikrai verta paskaityti. Bent jau Pasaulį pagal Garpą ir Sidro namų taisykles. Ir dar pridėčiau Maldą už Oveną Minį.
Nors jo stilius ne visiems tinka. Mane tai veža pasakojimas tiesiai per aplink ir amžina nuojauta, kad kažkas kažkur pakasta, bet iš anksto niekaip negali pasakyti, kas konkrečiai.