Anapusybės (visos diskusijos apie ne/tikėjimus - ČIA)

Šiaip aš esu praktikuojantis katalikas, paskutiniaisiais metais dar rimčiau pradėjęs praktikuoti.

Tai sakydamas, turi omenyje Jehovos liudytojus?

Nice try . Ne, paprasčiausiai pradėjau praktikuoti kur kas sąmoningiau nei iki tol. Ir ne tik sąmoningiau, praktikai pradėjau skirti daug daugiau laiko. Kodėl tik prieš metus? Daug faktorių tai lėmė, bet pagrindinis matyt buvo su amžiumi atėjęs suvokimas, jog tik rimtai praktikuojant savąjį tikėjimą galima bent kiek tobulint savo dvasią - paviršutiniškas Dievo egzistencijos pripažinimas - tai tik fakto konstatavimas, žmogui suteikiantis galbūt tik atviresnę sąmonę Jo kvietimo išgirdimui ir kitokiam pasaulio suvokimui.

Jahovos liudytojai nėra katalikai, jie tiesiog yra krikščioniška sekta, turėtum tai žinoti...

Oi, susipainiojau tiesa sakant. Kažkaip maniau, kad jie save vadina "praktikuojančiais krikščionimis", pasirodo jie taip vadina kitus, save vadina tiesiog krikščionimis, po to kai pasikrikštija.

Jei ne paslaptis iš ko ta praktika susideda?

Na, jei susipainiojai, tai nieko tokio, pasitaiko .

Apie praktiką manau galiu papasakoti, tai tikrai nėra didelė paslaptis (nors truputį keista, kad paklausei, bet - man nuo to tik džiugiau ). Pagrindinis jos tikslas yra gyvojo ryšio su Dievu užmezgimas -> palaikymas -> stiprinimas. "Kvalifikacinė" sąlyga šiam ryšiui užmegzti yra 10-ies Dievo įsakymų laikymasis, o pagrindiniai "įrankiai" tolimesniam tikslo siekimui yra malda, dievo žodžio skaitymas bei naudojimasis Bažnyčios įsteigtais sakramentais (daugkartiniai yra tik du: išpažintis ir komunija, o ilgalaikiai vienkartiniai penki: krikštas, sutvirtinimas, santuoka, paskutinis patepimas ir kunigystė). Labai jau man čia "techniškas" tas paaiškinimas gavosi, bet kažkodėl paprasčiau neišėjo, nuoširdžiai atsiprašau . Taigi, mano asmeninė praktika šiuo metu pagrinde susideda iš:

• 1) kiekvienų sekmadieninių mišių laikymo ir pilno įsitraukimo į jų eigą;
  2) kasdienės vakarinės maldos, susidedančios iš Tėve mūsų, šv. Trejybės pagarbinimo, Sveikos Marijos, maldos už mirusiuosius ir asmeninės maldos (kiekvienos atskiros maldos kartojimų skaičius priklauso nuo intencijos);
  3) išpažinties atlikimo bent tris kartus per metus;
  4) krikščioniškų paskaitų lankymo.

Šiuo metu mėginu prisipratinti skaityti kasdieninį Dievo žodį (Bibliją), ir kuo daugiau vakarais meldžiuosi, tuo tai natūraliau gaunasi. Ypač tai jaučiu lankydamas mišias - anksčiau tai buvo lyg lažas, dabar jau jų man tiesiog reikia! Kol kas dar iki tokių rimtų dalykų kaip rožinio ar Dievo gailestingumo vainikėlio kalbėjimų nepriėjau, bet tai - mano ateities tikslų sąraše. Tad darbo su savimi dar devynios galybės! Taip sakant, katalikams maldos niekad nebūna per daug ir tai, bendrai paėmus, yra gana sunkus kelias - šventaisiais tampa tikrai pavieniai ir labai išskirtiniai, kitiems pasišventę žmonės.

Vat aš tam ir paklausiau, kad buvo įdomu kokia ta praktika.

dievo žodžio skaitymas bei naudojimasis Bažnyčios įsteigtais sakramentais

Nepastebėjai, kad kaip sakai "dievo žodis", aka tai kas Biblijoje, kaip diena ir naktis skiriasi nuo to ant kokių postulatų stovi bažnyčia ir kas ten vyksta?

susidedančios iš Tėve mūsų, šv. Trejybės pagarbinimo, Sveikos Marijos, maldos už mirusiuosius ir asmeninės maldos (kiekvienos atskiros maldos kartojimų skaičius priklauso nuo intencijos);

Jei skaitei Šventraštį - "dievo žodį", turėtum žinoti, kad šitų išvardintų maldų kartojimas (išskyrus Tėve mūsų) yra nepriimtinas.

Šiuo metu mėginu prisipratinti skaityti kasdieninį Dievo žodį (Bibliją)

Perskaityk, bet taip apgalvodamas ką skaitai, o ne automatiškai, tik tam kad perskaitysi. Ir ypač atkreipk dėmesį į vertėjų pastabas paraštėse/išnašose/papildymuose. Tada perskaityk antrą kartą, o tada dar trečią - ir eisim kartu degint bažnyčių.

P.S. Aš nesityčioju ir netrolinu, jei ką.

Apie religiją šiaip anksčiau buvo dar kita gija, ir ji ne be reikalo vadinosi Apie religiją (ir kitką) MANDAGIAI. Nėra principinio skirtumo, kur diskutuoti, bet kad mandagiai - tai jau prašyčiau. Kol kas dar mandagu, bet dėl visa ko įspėju.

Mano nuomone, Aldariono praktika ir yra būtent tokia, kokia priimta krikščionių katalikų religijoje. Asmens, priklausančio tai bendruomenei, elgseną pagal jos papročius kvestionuoti iš už šios paradigmos ribų būtų nei į tvorą, nei į mietą Antra vertus, nėra kažin kas baisaus išreikšti savo požiūrį į tai (t.y. iš vis į katalikybę, jos apeigas, tikėjimus, atitikimus Biblijai, apraiškas socialiniame gyvenime) ir būnant už ribų, tik reikia suprasti, kad asmens, kuris yra viduje, požiūris pirmiausia privalės remtis ne šiomis išorinėmis nuomonėmis - jei tik asmuo savo tikybai yra ištikimas ir į ją įsigilinęs (ką, manau, šiuo atveju ir turime; beje, gerbiu tokius asmenis, mano nuomone, pakankamai sudėtinga priimti tokią reiklią ir ne savo susigalvotą sistemą, ir stengtis pagal ją gyventi).

Mano nuomone, Aldariono praktika ir yra būtent tokia, kokia priimta krikščionių katalikų religijoje. Asmens, priklausančio tai bendruomenei.Asmens, priklausančio tai bendruomenei, elgseną pagal jos papročius kvestionuoti iš už šios paradigmos ribų būtų nei į tvorą, nei į mietą

Trū, tik mane žavi tai, kaip stipriai ta bendruomenė skiriasi nuo knygos, pagal kurią ir tik pagal kurią vadovaujasi. Taigi tas kvestionavimas nėra už jos ribų, o tų ribų viduje. Čia labiau gal kibti būtų galima prie to, kaip aš išreiškiau savo mintis, but then again, it's me.

tik reikia suprasti, kad asmens, kuris yra viduje, požiūris pirmiausia privalės remtis ne šiomis išorinėmis nuomonėmis - jei tik asmuo savo tikybai yra ištikimas ir į ją įsigilinęs

Trū, bet šiaip dažnai geriausia būna, kai tokiais atvejais remiamasi savo paties sveiku kritiniu mąstymu ir vertinimu. Kad tai padaryti, reikia pirmiausia gerai susipažinti su vertinamu objektu. Tik tiek. Man visada įdomiai atrodė tas pasidavimas bandai, o katalikų religinėje bendruomenėje tas labai stipriai jaučiama. Prie to ir kabinėjuos.

Dėl pagarbos - žinoma, jos nusipelno visi kas stengiasi laikytis pagrindinių moralės normų, kurios ir atitinka, arba bent jau atitiko, tuos dešimt įsakymų.

mano nuomone, pakankamai sudėtinga priimti tokią reiklią ir ne savo susigalvotą sistemą, ir stengtis pagal ją gyventi.

Hm, kiek esu girdėjusi, tai sako, kad pakankamai lengva, nes ją priima ne dėl to, kad reikia, o paprastai dėl... dvasinės pilnatvės, bendro gyvenimo tikslo suvokimo ir t.t. ir pan.

Vat laikytis moralės normų, kurios kartais prieštarauja elementariems instinktams yra sunku.

Manau, jei asmuo nepriskiria savęs krikščionių katalikų teologų minties srautui, tai jau ir iš už ribų gaunasi. Bet gal geriau pati apibrėžk, iš kokios pozicijos kalbi, tiksliau bus.

Ką galėčiau pasakyti - ten tikrai yra būtent bendruomenė, t.y. yra tam tikra tradicija, kolektyvas, ir jei žmogus sąžiningai stengiasi būti jos nariu, tai dalies savo individualizmo turi atsisakyti. Tokios "žaidimo" taisyklės. Lietuvoje su kosminiais krikščionių procentais gyventojų surašymuose, manau, labai nemažai žmonių to nedaro (praktikuoja ir tiki daugmaž kaip jiems patogiau), o vis vien nori pasivadinti, tarkim, katalikais (ir štai šį dalyką laikyčiau geriausiu atveju nenuoširdumu pačiam sau, o blogiausiu - masiniu veidmainiavimu). O apie kritinį mąstymą pačios katalikybės "rėmuose" geriau tikrai paklausti tikrų katalikų, manau, kad ten visgi nėra viskas taip blogai, nes tarp jų turi būti nemažai mąstančių žmonių. Teologija nėra pilstymas iš tuščio į kiaurą - ten labai daug logikos, argumentacijos, ir tikiuosi, kad jie pakankamai gerai pasiaiškina, kodėl reikėtų praktikuoti vienaip ar kitaip. Kitas reikalas, kad visa tai kyla iš tikėjimo, tai yra, pradinis taškas - tam tikros tiesiog priimtos ir neginčijamos pažūros.

***
Laegaladh klausė apie mūsų pažiūras. Esu laisvamanė, stengiuosi būti tolerantiška įvairių pažiūrų žmonėms, nepaisant to, apie pačias pažiūras turiu savo nuomonę. Man būna truputį juokinga, kai žmonės sau pavadinti randa kokių keturių sudėtingų žodžių junginį, bet ne per seniausiai ir aš tokį, ganėtinai derantį man, radau. Kartais susimąstydavau, ar sąžininga laikyti save panteiste, ateiste, agnostike ir net šiek tiek pagone, įvairiai derinant žodžius, jei kai kurie iš jų galėtų aprašyti, ką galvoju, o kiti – ką jaučiu. Natūralistinis panteizmas, panašu, kaip tik apie tai. Pavadinimas iš pirmo žvilgsnio kiek klaidus (nes tas panteizmas labai jau sąlyginis, ne per toli nuo ateizmo), tad jei įdomu, siūlau nueiti ten ir paskaityti paaiškinimą.

Mano pažiūros, sakyčiau, tokios pačios, kaip ir Indrajos. Ir šiaip jos mano gyvenime vaidina toli gražu ne pagrindinį vaidmenį, taigi daug negalvoju, kaip čia save įsivardinti.

Ačiū, Indraja, už ramios logikos įnešimą šiame susirašinėjime . O kitokios nuomonės iš už katalikiškosios paradigmos ribų visada yra įdomios, nes atsakymų ieškojimas į jose iškeltus pastebėjimus dažniausiai pasitarnauja tik dar gilesnio ir stipresnio tikėjimo formavimuisi, kaip sakoma, už vieną muštą du nemuštus duoda.

Aredhel rašė:Nepastebėjai, kad kaip sakai "dievo žodis", aka tai kas Biblijoje, kaip diena ir naktis skiriasi nuo to ant kokių postulatų stovi bažnyčia ir kas ten vyksta?

Kiek esu skaitęs, o to esu daręs nemažai, nesu pastebėjęs prieštaravimų tarp Biblijos skelbiamų tiesų ir Bažnyčios pamatinių postulatų . Jų yra pakankamai nemažai, tad sunku dabar būtų visus išvardinti, bet kad ir paėmęs kelis pagrindinius, tokius kaip pavyzdžiui, tikėjimas į Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų, jo mirtį ir prisikėlimą, gailestingąjį Dievą Tėvą, Šventąją Dvasią, Šventąją Trejybę, nuodėmių atleidimą, amžinąjį gyvenimą, meilę artimui (žmogui bendrąją prasme) ar atlaidumą jam, galiu įrodyti, jog jokių prieštaravimų nėra. Bažnyčia buvo įkurta kaip Jėzaus Kristaus bendruomenė ir katalikai tokia bendruomene išliko iki šių dienų su minimaliomis liturginėmis reformomis bei Pasaulio sampratos kaita (nuo Aristoteliškosios iki moderniosios) - pagrindinės tikėjimo tiesos, suformuotos pagal Biblijos skelbimą, niekad nebuvo reformuotos, todėl ir nelabai gali skirtis nuo Biblijoje užrašytų. Įdomu būtų išgirsti kokius gi tu tuos prieštaravimus randi . Jei tai iš kryžiaus žygių ir inkvizicijos srities, galiu tik pasakyti, jog šios veiklos iš prigimties buvo politinės ir taip, prieštaravo Biblijoje skelbiamoms tiesios (ypač Naujajam testamentui), bet, tuo pačiu metu prieštaravo ir pačios Bažnyčios postulatams, tokiems kaip atlaidumui, meilei artimui. Tamsūs žmonės per Bažnyčios galybę siekė asmeninės naudos ir dar didesnės valdžios - taip, Bažnyčios hierarchijoje kerojo korupcija ir nesuvokimas (arba ignoravimas), apie ką apskritai yra Kristaus mokslas, bet prie ko čia pamatiniai jos postulatai? Be to, Jonas Paulius II-asis atsiprašė už šiuos Bažnyčios nusikaltimus žmonijai. Jei kalba eina apie visokius Vokietijos kunigus pedofilus ar porą Lietuvos kunigų-biznierių - vėlgi, prie ko čia Bažnyčios postulatai? Kunigai iš Dangaus nenusileidžia, jie į Bažnyčią ateina iš tos pačios šiuolaikinės visuomenės, kuri yra tiek sumaterialėjusi, jog net ir į kunigystę jau kartais ateinama be pašaukimo kaip į gerą gyvenimą garantuojančią profesiją, o ne pašauktą pasiaukojančią tarnystę (mes, katalikai, tikime į kunigystės pašaukimą). Bet tai vis dar išimtys, pasaulyje kol kas dar yra šimtai tikrai šventų kunigų ir aš tik meldžiuosi, kad jų mums Dievas siųstų kuo daugiau.

Aredhel rašė:Jei skaitei Šventraštį - "dievo žodį", turėtum žinoti, kad šitų išvardintų maldų kartojimas (išskyrus Tėve mūsų) yra nepriimtinas.

Kurioje Biblijos vietoje tai parašyta? Jei atvirai, nesu apie tai girdėjęs. Kaip mane mokė, meldžiant kokiam nors mirusiajam pagalbos, kalbama mažiausiai keturis kartus Tėve mūsų, vieną kartą Šv. Trejybės pagarbinimą ir tris kartus mirusiųjų maldą, o meldžiant Marijos užtarimo, Sveika Marija kalbama ir 1, ir 7, ir 9 kartus, kuo daugiau tuo stipriau. Kalbant rožinį, Sveika Marija kalbama po 10 kartų tarp vienos Tėve mūsų ir vienos Garbė Dievui maldų apmąstant kiekvieną slėpinį.

Aredhel rašė:Perskaityk, bet taip apgalvodamas ką skaitai, o ne automatiškai, tik tam kad perskaitysi. Ir ypač atkreipk dėmesį į vertėjų pastabas paraštėse/išnašose/papildymuose. Tada perskaityk antrą kartą, o tada dar trečią - ir eisim kartu degint bažnyčių.

Nesuprantu, kodėl tau taip kliūva tos bažnyčios... Katalikai (tikri katalikai) savo Bažnyčią suvokia kaip hierarchų ir pasauliečių (hierarchijai nepriklausančių tikinčiųjų) visumą, pačius pastatus laikydami tiktai pašventintomis susirinkimų ir mišių aukojimo vietomis, tai yra pačia nereikšmingiausia Bažnyčios sudedamąją dalimi. Jei taip pažodžiui priimčiau tavo kvietimą, vadinasi pirmiausia turėčiau susideginti aš pats, nes aš irgi esu katališkiškosios Bažnyčios dalis ir netgi svarbesnė nei Rumšiškių bažnyčios pastatas (kitais žodžiais tariant, katalikiškoji Bažnyčia mirtų ne sudeginus visus jos pastatus, o tik paskutiniajam tikinčiajam praradus savo tikėjimą). Bažnyčia yra katalikiškojo gyvenimo sistema su savomis, gana griežtomis, taisyklėmis - nepatinka taisyklės, ieškokis ko nors priimtinesnio, šiais laikais tam suteikta pilna pasirinkimo laisvė.

Aredhel rašė:Trū, bet šiaip dažnai geriausia būna, kai tokiais atvejais remiamasi savo paties sveiku kritiniu mąstymu ir vertinimu. Kad tai padaryti, reikia pirmiausia gerai susipažinti su vertinamu objektu. Tik tiek. Man visada įdomiai atrodė tas pasidavimas bandai, o katalikų religinėje bendruomenėje tas labai stipriai jaučiama. Prie to ir kabinėjuos.

Šiais laikais, aš sakyčiau, žmonės jau dažniau pasiduoda bandai pasirinkdami ateistinį kelią... Taip, Indrajos paminėtas kosminis katalikų skaičius (kažkas apie 80%) yra teisingas, kaip ir teisingai pastebėtas jo formalumas - realiai katalikybę praktikuojančiųjų Lietuvoje yra tik apie 8-16 % gyventojų. Tai iš tiesų parodo tam tikrą "bandos sekimo" tendenciją, bet tik tų retai arba apskritai bažnyčioje nesilankančiųjų tarpe. 8 % lietuvių, kiekvieną sekmadienį einančių į mišias, tikėjimas, manau, yra pakankamai daug kartų jų pačių kritiškai pervertintas ir aiškiai apibrėžtas. Aš abejonių irgi nemažai esu turėjęs, bet gale dienos tai tik dar labiau, kaip jau minėjau, sustiprino mano tikėjimą.

Aredhel rašė:

Indraja rašė:mano nuomone, pakankamai sudėtinga priimti tokią reiklią ir ne savo susigalvotą sistemą, ir stengtis pagal ją gyventi.

Hm, kiek esu girdėjusi, tai sako, kad pakankamai lengva, nes ją priima ne dėl to, kad reikia, o paprastai dėl... dvasinės pilnatvės, bendro gyvenimo tikslo suvokimo ir t.t. ir pan.

Pasirinkti gal ir nėra labai sunku, jei augi katalikiškoje tikinčiųjų šeimoje (ir priešingai, jeigu augi netikinčiųjų šeimoje), tačiau ją asmeniškai priimti ir paskui stengtis pagal ją gyventi - nežinau, kur girdėjai, kad tai lengva, nes bent jau man tai buvo ir yra pakankamai sunkus darbas su savimi.

Kaip įdomiai čia... Iš dalies pritariu ir Ingridai ir Aldui... Tik Aldai manau Bibliją reik skaityt žinant tokį vieną faktą: ji redaguota.
Istoriniai šalitiniai, tiksliau Konstantinopolio metraščiai, turi pastraipą kurioje rašoma, kad Konstantinas suredagavo ir paruošė Bibliją leidimui. Nuo tada ji ir nesikeitė. Tai iš principo jis pritaikė ją sau. Nes ten aiškiai yra trūkumas didžiulis chronologinis ir t.t.
O dėl pačios Bažnyčios aš pritariu, kad tai yra bendruomenė, kad tai yra žmonių visuma, tačiau tie kosminiai skaičiai, juokingi, nes kartą apkrikštytas jau laiko save kataliku nors Bažnyčioj nebuvo jau 10 metų...
Tačiau. Bažnyčios nusikaltimai, lieka nusikaltimais ir tai ne Jono Pauliaus II darbas atsiprašinėt. Kas dėl pačios ideologijos, tai ja labai gudriai naudojamasi. Pats Kristus kalba apie visiškai kitokią Bažnyčią. Aš pvz vis dar nesuprantu to vestuvių ar mišių už mirusius "užpirkinėjimo". O kad Biblijoje trūksta poros skyrių tai irgi ne naujiena. Bet čia jau kita tema. Dėl paties tikėjimo, nesupraskit neigiamai, aš tikintis. Ir propaguojantis. Tik gal kiek kitaip, nei tu Aldai. Kiekvieną sekmadienį į Bažnyčią nevaikštau, nes turėjau, tikrai nuostabų sutvirtinimo užsiėmimus vedusį kunigą.
Kartą viena mergina pabandė "užstumti" ant pagonybės ir jis ją nutraukė. Kaip jis jai paaiškino: "Neišsilavinęs žmogus senovėj vienam Dievui davė daugybę vardų, bet tai vis tiek buvo Dievas (baltų vyriausias dievas - Dievas)" Tada mergina bandė ginčytis dėl garbinimo ąžuolų. Kunigėlis: "Biblija sako, kad Dievas visur, tai koks skirtumas kur tu jį garbinsi? Mūriniam pastate ar gamtoje?" Šitie jo žodžiai puikiai apibūdina mano tikėjimą. Man Dievas yra visur ir visuose. Todėl ir tikiu juo visur ir belstis į mūrinį pastoviai, kur šalta manęs kažkaip nevilioja....
Vėlgi lieka daugybė dalykų, apie kuriuos galima kalbėt ir kalbėt, kad ir tie patys pedofilai ir t.t. Kokiem žmonėm mes leidžiam "aiškinti" mum tikėjimą? Ir tai dar viena priežastis, kodėl prijaučiu protestantam ir Liuterio tezėm. Šventąjį Raštą mano nuomone turi suprasti pats žmogus. O dar labiau išpažintis. Aš asmeniškai niekada negalėjau kunigui pasakyt visko. O protestantiškoji išpažintis tik prieš Dievą, man atrodo priimtiniausia, nes vidumi tu visada pasakysi daugiau, nei kitam žmogui. Dar labiau man kliūna šventintas vanduo. Kunigai sako, kad yra paprasti žmonės, bet net ir žinodamas apeigas, ne kunigas vandens švęsto išgauti atseit negali. Tai kyla natūralus klausimas, kuo jie ypatingesni? O gal čia mano piktoji pusė kalba

Indraja rašė:Man būna truputį juokinga, kai žmonės sau pavadinti randa kokių keturių sudėtingų žodžių junginį, bet ne per seniausiai ir aš tokį, ganėtinai derantį man, radau. Kartais susimąstydavau, ar sąžininga laikyti save panteiste, ateiste, agnostike ir net šiek tiek pagone, įvairiai derinant žodžius, jei kai kurie iš jų galėtų aprašyti, ką galvoju, o kiti – ką jaučiu. Natūralistinis panteizmas, panašu, kaip tik apie tai. Pavadinimas iš pirmo žvilgsnio kiek klaidus (nes tas panteizmas labai jau sąlyginis, ne per toli nuo ateizmo), tad jei įdomu, siūlau nueiti ten ir paskaityti paaiškinimą.

Įdomiai pasiskaičiau. Dėkui. Aš kartais irgi bandau apibrėžt savo pažiūras šiek tiek konkrečiau negu "laisvamanė", bet visada pasimetu tose tarptautinių žodžių kombinacijose taip, kad pati pradedu nebesuprast ką norėjau pasakyt. Visgi tai turėtų būt kažkokia panteizmo forma arba kažkas labai arti to.
Neatsimenu kas, (gal Beresnevičius?) yra pasakęs: "miškas - lietuvio bažnyčia". Taip maždaug būtų galima trumpai nusakyt mano "religinę praktiką". O dėl teorijos dar nesu galutinai apsisprendusi.
Indraja, Laiqua, o jūs visai atmetat pomirtinio gyvenimo idėją? Ir dievybės egzistavimo galimybę? O kaip su moralinėm normom? Ar jos nebūtinai turi būt susijusios su visais mūsų diskutuojamais reikalais?

Aldarion rašė:Kaip mane mokė, meldžiant kokiam nors mirusiajam pagalbos, kalbama mažiausiai keturis kartus Tėve mūsų, vieną kartą Šv. Trejybės pagarbinimą ir tris kartus mirusiųjų maldą, o meldžiant Marijos užtarimo, Sveika Marija kalbama ir 1, ir 7, ir 9 kartus, kuo daugiau tuo stipriau. Kalbant rožinį, Sveika Marija kalbama po 10 kartų tarp vienos Tėve mūsų ir vienos Garbė Dievui maldų apmąstant kiekvieną slėpinį.

O ką tie visi skaičiai reiškia? Ir kodėl reikia melstis pagal nustatytas formules? Kartot tuos pačius žodžius, maldas? Ar tiesiog "taip reikia"? Nepagalvok, kad ironizuoju, bet man skamba truputį naiviai. Gal dėl to, kad nesuprantu.
Tomai, kur tokį kunigą radai? Sunku patikėt net, kad tokie egzistuoja. Jei būčiau tokį sutikus reikiamu laiku, gal vis dar priklausyčiau tiems nykstantiems katalikų procentams..

Man sutvirtinimo užsiėmimus Rapolo bažnyčioj vedė Labai linksmas geras ir tikrai netradicinis, tačiau "kietas" jaunas kunigas o kas dėl tų bildukų tai ten žmonės kai rašė (tik neįsižeiskit) bet buvo iš tų kurie kartą išsikvietė nesuprasdami ir bala žino ką daryt ir apskui oi neduok Dieve daugiau, bet vat matai aš jau bandžiau... Šiaip juokaut su tuo tikrai negalima, o ypač juokingai skamba bildukas, bet ne esmė esmė tame, kad kai rašė tai rašė taip, kad nieko neįtikinsi ir tikrai po tokių įtikinėtojų dauguma galvoja, kad tai "fokusai" ir neverta dėmesio. O kadangi dauguma tik su tokiais kalbėję tai ir turi bendrą nuomonę....

O apie kritinį mąstymą pačios katalikybės "rėmuose" geriau tikrai paklausti tikrų katalikų, manau, kad ten visgi nėra viskas taip blogai, nes tarp jų turi būti nemažai mąstančių žmonių. Teologija nėra pilstymas iš tuščio į kiaurą - ten labai daug logikos, argumentacijos, ir tikiuosi, kad jie pakankamai gerai pasiaiškina, kodėl reikėtų praktikuoti vienaip ar kitaip. Kitas reikalas, kad visa tai kyla iš tikėjimo, tai yra, pradinis taškas - tam tikros tiesiog priimtos ir neginčijamos pažūros.

Esu nemažai bendravusi ir kartais tebebendrauju su žmonėmis, kurie studijuoja šventraštį iš objektyvios pusės (ne iš religinių bendruomenių bokštelių) ne vienerius metus. Taip pat esu bendravusi su katalikų bažnyčios kunigais neformaliai. Patikėk Indraja, būtų labai nuostabu, jei būtų taip, kaip tu parašei aukščiau. Deja... tai kaip ten viskas vyksta tikrai stebina.

O kitokios nuomonės iš už katalikiškosios paradigmos ribų visada yra įdomios, nes atsakymų ieškojimas į jose iškeltus pastebėjimus dažniausiai pasitarnauja tik dar gilesnio ir stipresnio tikėjimo formavimuisi, kaip sakoma, už vieną muštą du nemuštus duoda

Atrodo, kad neteisingai supratai mano intencijas ankstesniame poste.

Įdomu būtų išgirsti kokius gi tu tuos prieštaravimus randi .

Kalba nėra nei apie kryžiaus žygius, nei apie pedofilus. Jei nori, tai į PM‘ą.

Kurioje Biblijos vietoje tai parašyta? Jei atvirai, nesu apie tai girdėjęs. Kaip mane mokė, meldžiant kokiam nors mirusiajam pagalbos, kalbama mažiausiai keturis kartus Tėve mūsų, vieną kartą Šv. Trejybės pagarbinimą ir tris kartus mirusiųjų maldą, o meldžiant Marijos užtarimo, Sveika Marija kalbama ir 1, ir 7, ir 9 kartus, kuo daugiau tuo stipriau. Kalbant rožinį, Sveika Marija kalbama po 10 kartų tarp vienos Tėve mūsų ir vienos Garbė Dievui maldų apmąstant kiekvieną slėpinį.

Iš kur šitie skaičiai ir maldos? Šiaip, jei akcentuoji Kristaus bažnyčią ir jo nurodymus (kaip ir turėtų būti pagal Šventraštį), tai pradžiai pasižiūrėk Lk 11:1-4 ir Mt 6:5-7 (atkreipk dėmesį į 7 eilutę, ir palygink su tuo ką parašei aukščiau). Čia tik šiaip. Jei norisi tolesnės diskusijos, irgi PM'e. Labai nesinori dar ir čia paklodes rašyti.

Šiais laikais, aš sakyčiau, žmonės jau dažniau pasiduoda bandai pasirinkdami ateistinį kelią...

O dabar įvarysiu tau infarktą – laikau save krikščione.


Dar vienas klausimas - ką manai apie bažnyčios egzorcistus ir egzorcizmą?

Laegaladh rašė:Indraja, Laiqua, o jūs visai atmetat pomirtinio gyvenimo idėją? Ir dievybės egzistavimo galimybę? O kaip su moralinėm normom? Ar jos nebūtinai turi būt susijusios su visais mūsų diskutuojamais reikalais?

Pomirtinio gyvenimo galimybės iš principo neatmetu, bet neteikiu jai didelės reikšmės. Man labiau patinka kvantinio nemirtingumo idėja Dievybės egzistavimas priklauso nuo to, kaip apibrėšime, kas yra dievybė, bet, nesileisdamas į visokias filosofijas, esu labiau linkęs manyti, kad dievybių nėra, nei kad jos yra. O moralinės normos kyla iš žmoguje užkoduoto supratimo apie gera ir bloga plius kultūrinių dalykų, ta prasme genetikos ir memetikos, o ne "ko nors aukščiau"

Oi, Laikva, tave galima būtų palaikyti toookiu super doru ir atsidavusiu kataliku, pagal moralės normas, kurių laikaisi.

Laegaladh, mano požiūris labai netoli nuo Laikvos (tiesa, apie kvantinį nemirtingumą tik dabar perskaičiau, linksma hipotezė). Manau, kad pomirtinio gyvenimo tikimybė neprivalo būti nulinė (galbūt iš tiesų egzistuoja dar nenustatytas materialus informacijos nešiklis, išliekantis po kūno mirties; o gal netgi mano filosofine prasme materialistinė pasaulėžiūra yra klaidinga), bet ji mano požiūriu yra itin maža, taigi, manau, kad veikiausiai tuo, kad numirsiu, man viskas ir baigsis. Visai patiktų kokios nors nežiaurios galimybės pagyventi ir po to, bet į tokias savo mintis žiūriu kaip į poetiškus pasvajojimus. Dievybė ar dievybės man artimiausiame pasaulio modelyje neegzistuoja (vėlgi, galiu būti ir apsirikusi, bet kol kas tas modelis toks). Moralinės normos, manau, susiformavo ilgos žmonių ir jų bendrijų raidos metu, ir jos reikalingos, kad čia visiems gyventi būtų geriau, o ne kad jų besilaikydamas užsidirbtum geresnį pomirtinį likimą.

Aredhel, visai įdomu būtų sužinoti, kaip supranti krikščionybę, ar ta kryptis turi kokį žinomesnį pavadinimą, ar yra tiesiog tavo. O rašydama apie mąstančius žmones katalikybėje, turėjau omeny kokį nors Tomą Akvinietį, Pranciškų Asyžietį, Tejarą de Šardeną, Česlovą Kavaliauską ir t.t. O ir ne tokie įžymūs žmonės gali būti visai mąstantys, negi ne.

Aredhel, visai įdomu būtų sužinoti, kaip supranti krikščionybę, ar ta kryptis turi kokį žinomesnį pavadinimą, ar yra tiesiog tavo.

Gana abstraktus klausimas, kaip ją suprantu. Atsakymas gali būti irgi toks pats neapibrėžtas - "standartiškai". Aka Krikščionybė – monoteistinė religija, grindžiama Jėzaus Kristaus gyvenimu ir mokymu, perteiktais Naujajame Testamente. - Wikė.
Jei nori kažko detaliau, sukonkretink.

ar ta kryptis turi kokį žinomesnį pavadinimą, ar yra tiesiog tavo.

Išsamesnį pavadinimą turi, bet tai grupei nepriklausau, todėl nekalbėsiu apie ją. Tiesiog prijaučiu tai krypčiai.

Man irgi įdomus forumiečių požiūris į egzorcistus Netgi labai