Žinučių — 149; puslapių — 8.
sielagaudys rašė:Kai pas mane namie netas atsigaus, jūs dar pasigailėsit, kad šitą temą reanimavotgali varyt kiek širdis geidžia - nelabai aš bijau :P.
edit: mane įkalbėjo ant naujokų iškart nevaryt, palaukt bent mėnesį. Per tiek laiko turbūt pamiršiu. Tai galit ramiai gyvent, jei daugiau nerašinėsit.
Ieva rašė:gali varyt kiek širdis geidžia - nelabai aš bijau :PTai kad pasižadėjau to nedaryti, tai negaliu žodžio laužyt
.
Mano pozicija. Hm. Dievu netikiu. Tikiu, kad žmonės patys jį susikūrė sau kaip viltį. O tai nėra blogai. Blogai tik fanatizmas. Tiek ir pozicijų.
King ov Isengard rašė: Šiaip, kai atsitinka kas nors tikrai blogo, tai "tikėjimas" dievu labai greit išauga kokiais 99 procentais. "Oi, padėk dieve, padėk dieve...". Net aš, neslėpsiu, esu keliskart taip į dievą kreipęsis. Nors tai, aišku, tam tikras meditacijos, autopsichoterapijos gabalėlis.Tiesiog dar vienas mitas, sukurtas davatkėlių ir co bei išplatintas infotarnybos VBS - realiai tas religingumo padidėjimas yra labais menkais skaičiais. Ir - taip, tai galima kind of pavadint „autopsichoterapija“, apraiška pasąmonėn įkišto (pavyzdžiui, vaikystėje per tikybos pamokas ar pan.) tikėjimo.
."Baisiausia, kai bandoma įteigti, esą patys moksliniai faktai, empirinė dalykų padėtis gali ir privalo formuoti vertybines asmens nuostatas. Antai dažnai teigiama, kad mokslas įrodė, esą vertybės, palyginti su gamtotyros atskleistais empiriniais faktais, yra antrinės kilmės ir svarbos dalykas, kad jos yra ontologiškai neesmingos, neišplaukiančios iš pačios tikrovės prigimties, o atsiradusios istoriškai, paties žmogaus kultūriškai sukonstruotos pagal jo fiziologinius ir psichologinius poreikius.
Iš to esą plaukia, kad vertybės arba iš viso realiai neegzistuojančios arba esančios reliatyvios – žmogus pagal savo užgaidas galįs pasirinkti bet kokias vertybes arba nepasirinkti jokių. Kadangi vertybės, kaip ir Dievas, yra nematomos, tai jos, remiantis tokia logika, turinčios būti žmogaus baimių ir jo liguistos vaizduotės produktas. Kadangi kiti gyvūnai, kaip galime spręsti, netiki Dievu ir neišpažįsta jokių vertybių, o žmogus, kaip esą atskleidė evoliucijos teorija ir genomo tyrinėjimai, irgi yra visiškai toks pat gyvūnas, kurio didesni intelektualiniai gebėjimai ir aukštesnio lygmens sąmoningumas tėra neesminiai dalykai, šalutinis ir visiškai atsitiktinis evoliucijos produktas, gal net jos klaida, tai žmogus taip pat turįs teisę – ar net privaląs – gyventi taip, kaip yra gamtiška, natūralu, natūralu būtent gyvūnui, o tai reiškia – gyventi be jokių atgyvenusių iliuzijų ir prietaringos vaizduotės chimerų, vadinamų vertybėmis.
Taip samprotaujant galima padaryti išvadą, kad ir pati žmogaus, vieno iš gyvūnų, gyvybė toli gražu nėra nelygstama vertybė: mat jei žudome kitus gyvūnus (antai valgydami mėsą), tai kodėl negalėtume žudyti žmonių, tegul ir dėl kitų, nebūtinai kanibališkų motyvų? Jei žmogus, kaip esą atskleidė mokslas, tėra protaujančios mėsos gabalas, kodėl didesni ir stipresni mėsos gabalai turėtų kvaršinti sau galvą dėl kažin kokių prigimtinių ir nelygstamų teisių, į kurias akiplėšiškai pretenduoja mažesni ir silpnesni mėsos gabalai? Juk jei žmogus tėra netrukus supūsiančios mėsos gniutulas, tai ar jo vertė, tiksliau tariant, prekinė kaina, neturėtų priklausyti nuo jo dydžio ir skonio tiems, kurie ketins jį valgyti? Kadangi jokios vertybės, teisės ir kitos į jas panašios chimeros tikrovėje empiriškai neaptinkamos, kadangi jos neauga ant medžių, nesipainioja po kojomis kartu su akmenimis, neplaukioja žuvų draugijoje ir neskraido su paukščiais, be to, nerastos ir kosminėje erdvėje, tai visus, kurie drįsta moralizuoti apeliuodami į šitokias sąmonės pamėkles, dera demaskuoti kaip tamsuolius, juodaskvernius, stojančius skersai kelio mokslo pažangai ir futuristinėms naujojo drąsaus pasaulio madoms.
Mokslas ir mokslinis pasaulio vaizdas, kaip iš esmės teisingai teigiama, ne tik neleidžia įžvelgti kokios nors pasaulio ir žmogaus būties prasmės, bet ir atskleidžia fizinę tikrovę kaip visiškai abejingą žmogiškajam prasmės poreikiui. Vis dėlto iš to daroma klaidinga išvada, kad jei prasmės nepajėgus atskleisti mokslas, tai jos jau negali atskleisti niekas, todėl prasmė ir jos struktūrą formuojančios vertybės esą iš viso realiai neegzistuojančios. Kaip gana ciniškai yra pareiškęs Stevenas Weinbergas, vienas iškiliausių dabarties fizikų, vienintelė gyvenimo prasmė šiais laikais galinti būti tik pats beprasmės tikrovės tyrinėjimas. Tad vienintelė šiuolaikiniam mokslininkui likusi jo gyvenimo prasmė – tuščio smalsumo patenkinimas ir pažinimo džiaugsmas, patiriamas atskleidžiant vis didesnę tikrovės beprasmybę. Be abejo, šiam vis didesnės beprasmybės atskleidimui reikalingi milžiniški elementariųjų dalelių greitintuvai, į orbitą iškeliami teleskopai, superkompiuteriai ir kiti moksliniai prietaisai, kainuojantys dešimtis milijardų dolerių, kuriuos beprasmybės ieškotojams turi uždirbti mokslo nekuriantys mirtingieji. Vien dėl to, kad šie nepajėgūs įžvelgti tikrovės beprasmybę, jiems, akivaizdu, yra užtrenktos net ir šios vienintelės durys į gyvenimo prasmę. Apie etinius tokio požiūrio į tikrovę, žmogų ir jo gyvenimo prasmės galimybę pagrindus geriau nė nekalbėti.
Tad nenuostabu, kad spekuliuojant vadinamuoju moksliniu pasaulėvaizdžiu, tariamai grynai mokslinėmis tikrovės prigimties įžvalgomis, kurioms mėginama suteikti dogminį ir iš esmės kvazireliginį statusą, vis įžūliau puldinėjamos visos tradicinės institucijos, sergstinčios visuomenės stabilumą ir paskiro žmogaus laimę, ypač tos, kurios ilgus šimtmečius ir tūkstantmečius kūrėsi kaip bendruomeninio gyvenimo formos. Agresyviausiai yra puolamos tradicinės religijos ir tradicinė šeima. Čia pastebime įdomią ir paradoksalią tendenciją: tie, kurie norėtų, kad žmonės remtųsi tikrovės ir jų gyvenimo beprasmybę esą atskleidžiančiu moksliniu pasaulio vaizdu, kartu siekia, kad jie negyventų tradiciškai susiformavusiomis ir asmeninį žmonių ryšį ugdančiomis saikingo dydžio bendruomenėmis. Mat beprasmybės ieškotojams lengviausia valdyti individus, kurie, viena vertus, yra visiškai atomizuoti, visiškai susvetimėję ir gyvena vieniši kaip vilkai, bet, kita vertus, – jiems to nesuvokiant sujungti į juos visus praryjantį anoniminį socialinį organizmą, užtikrinantį visų individų kontrolę ir nukreipiantį jų energiją stipresniesiems norima linkme, ypač beprasmiam karštligiškam vartojimui.
Nors mokslas leidžia žmogui regėti toli erdvėje ir laike, nors jis atskleidžia daugybę įdomių ir keistų dalykų, kuriuos parodo itin ryškiai bei reljefiškai, dauguma vadinamojo mokslinio pasaulio vaizdo besilaikančiųjų mirtingųjų gyvenime vaikšto ratais ir klupinėja lyg akli. Tokiame pasaulyje, kokį jiems atskleidžia minėtas pasaulėvaizdis, neįžvelgdami savo būties prasmės, jie neregi jame ir orientyrų, kurie pajėgtų suteikti kryptį jų gyvenimo kelionei. Nuolat karštligiškai skubėdami jie iš tiesų tik trypčioja vietoje, o ir skuba gyvenime tik iš inercijos arba per prievartą, be didelio geismo gyventi ir skubėti. Jie primena tuos, kurie bėga vilkdami kojas.
Skirtingai nei mokslinis pasaulio vaizdas, kuris, kaip parodėme, grynu pavidalu net neegzistuoja, tradiciniai pasaulio vaizdai, nesiekdami atskleisti kaleidoskopiškų reginių, nuolat ištikimai rodo žmogui keletą pagrindinių dalykų, esminių gyvenimo kelionės orientyrų, kurių mirtingasis turi niekada nepamesti iš akių. Būtent šie tradiciniai pasaulėvaizdžiai – mitologiniai, religiniai ar tiesiog kasdieniai – yra stereoskopiški, stereometriškai ir egzistenciškai gilūs, nes į savo prasmės struktūrą jie įtraukia ir stebintįjį, nužymėdami jo būsimos prasmingos kelionės taką.
Idant iš tiesų regėtume pasaulio vaizdą, nepakanka stebėti vien tai, kas yra pasaulyje. Pasaulį būtina išvysti kaip visumą, bet ne iš jo vidaus, o tartum iš išorės – iš pasaulį pranokstančio konteksto perspektyvos. Mokslas pasauliui tokio konteksto neįstengia nei atverti, nei pats sukurti, todėl jis ir nepajėgus atskleisti pasaulio vaizdą, kurį galėtume vaisingai bei prasmingai interpretuoti.
Kontekstas, kuris leistų išvysti prasmę jos nuolat stokojančiame pasaulyje, pats privalo kilti iš tikrovės, jau nejaučiančios prasmės stygiaus. Ar ne todėl pasaulėvaizdis, kuris tuščiai smalsiam, keistų ir kaleidoskopiškai įvairių reginių ištroškusiam mokslininkui atrodytų visiškai tuščias, nes jame vienintelis prieš akis iškylantis orientyras tėra neregimas Dievas, gyvenimo keleiviui atveria akis ir parodo kelionės kryptį?..
Indraja rašė:kad žmonių vertybės yra susiformavęs ir išlikęs kartu su žmonėmis - kaip jų pačių išlikimo sąlyga evoliucijos metu - dalykas, man, asmeniškai, yra kur kas mažiau tikėtinas, nei CS Lewis'o "Tiesiog Krikščionybės" pirmoje knygoje "Teisingumas ir neteisingumas kaip raktas pasaulio prasmei suprasti" pateikiama visuotinio Moralės įstatymo sąvoka. Ir iš tiesų yra vertybių, kurių jokiais išlikimo motyvais negalėtume paaiškinti
. Diskusijos išvystiti tikrai nebesiekiu, jau pakankamai jos apturėjom šia tema, tačiau ankstesne žinute pasidalinau su jumis atrastu neblogu straipsniu, analizuojančiu mokslinio pasaulėvaizdžio ribotumą. Kaip ir anksčiau laikausi nuomonės, jog mokslas ir religija asmeniniame gyvenime turėtų būti derinami, o ne priešpastatomi . Ramybės jums!
Autorius pats rašo - "Baisiausia, kai bandoma įteigti, esą"... Būna ir taip, kaip čia ir toliau sakoma, o būna ir kitaip. Apie tą "kitaip" jis tiesiog nekalba.
~Elentari~
tomas94 rašė:nei kvailų neištariamų ir neperskaitomų Dievų vardųTu turi kažką prieš Cthulhu, Nyarlathotep ir Yog-Sothoth? Ateis jie tavęs, oi ateis...
