Aurimo "Užpečkis"

Na va, paskutiniam stulpely kai ką pakeičiau. Gal taip geriau.

Tfū, kad mane kur... Turbūt reikės rašyt pilnomis formomis

Me kaip visad neiškenčia neištaisiusi klaidų: stulpely. Nors net ne stulpely, o posmely - stulpai gatvėj

Mano linijom ir stulpai tinka

O čia toks totaliai pagal "š" nuotaiką


o jeigu paimčiau
aš spindulį
į delnus karštus
nuo vėjo ir kraujo dainos
išplikusias pievas
kaip padrikas mintis ir žodžius

o jeigu ne
leisčiau laisvai
nevaržomai jam ir tik jam
po pievas plikas
lakstyt ir skrajot
o jeigu?

Jėga man lab patiko

Puiku Man irgi labai patiko.

Šeštoj eilutėj pakeisčiau žodžių ritmiką. Visa kita - tobula.

Po ilgos pertraukos kažkas pabudo

Šis eilėraštis (jeigu jį taip galima pavadinti) yra taikytas konkrečiam žmogui, tai gali būti, kad ne viskas bus suprantama ar rišlu

Aš čia visada čia
Neketinęs niekad prapulti
Bet išėjęs
Širdį palikdamas tau
Neklausk kur mane rasti
Kodėl išėjau kada grįšiu neklausk
Ką palikau prisimink
Ir neliūdėki
Susitinkam dar nepaskutinį kart

O šitas dar nelabai pabaigtas ir painokas

Kada vakaras pakilęs išeis
Nusileisk iš dausų
Kai dangus nurimęs jau snaus
Iš rausvų debesų

Ir nebijoki nakties sutemų
Raganų laumių velnių
Tai tik pasakos kur atgyja
Naktį Valpurgijos tylią

Taip ir toliau!

Bet lietui lyjant
Krapinant pro kiaurą stogą
Ilgesiui tamsoj užliejant
Tyliai pasaką tau seka

Kaip žvakė vėjyje plevena
Tavo saulė nuostabi
Ir kupinas svajų pasaulis
Vaikystė tavo nuolanki

***

Tiek būta svajota
Girdėta matyta
Ir jausta
Žingsnis po žingsnio
Ir plaukiu aš tolyn
Po debesų skraiste
Su vėju žemyn

Šiaurio nešamas
Plonas it burė
Plaikstomas vėjo
Spalvos jis neturi

Baltu veidu
Keliu jis žygiuoja
Ir prie ežero
Kranto
Ramus vandenėlis
Ramiai tyvuliuoja

***

Atsisuki
Tuščia
O tu šventai
Lyg kryžių įsivaizdavai
Kad ten
Kas nors
Yra
Tačiau ne
Ir vis dar
Ne
Taip tuščia