Aurimo "Užpečkis"

Rašytojas

Nesišaipyk

Rimtai , kuo toliau tuo geriau! ! !

Daba bijom Aiquen...

Gausiu velnių dabar...

ką aš žinau... nors tiktai peržvelgiau akimis, iškart nusprendžiau, kad tai - pezalai kažkokie švelniai tariant... nepriimk rimtai, man net buvo mintis kažkada savo asmeninį puslapį su tokiais visokiais "tipo pamąstymais" įdėti... laimei susilaikiau...
kadangi iš savęs ta tema pasijuokiau, ir iš tavęs pasijuoksiu... rimtai juokingai tokie pranešimai atrodo.

Dėkingas.
Nors kas kada taip parašė, seniai laukiau

Visiškai teisingai, kad čia pezalai, o kas daugiau gi gali būti?

Kritiką už eiles gavai skaipe, jei nori kritikos prozai - galioja tas pats

O kitiems galioja?

Dėkui Aiquen už kritiką, galvojau, kad bus baisiau

Naujas gliukas

Ėjau kartą gatve ir užkibau ant kabliuko,
Anksčiau čia jo nebuvo, to prakeikto gliuko.
Nejau ir vėl smigsiu žemyn,
Kaip kokia krevetė vandenin?

Vėl kvaila nuotaika.
Gyvenimas - absurdas,
Koks suktas reikalas.
Tiesiog beprasmis veikalas.
Neskirtas niekam niekados
Nesulauksi iki šios,
Nelemtos dienos

Klausau mišių, kad jas kur biesas,
Tas nelemtas tiesas.
Nematau prasmės čia vargt,
Jei negalim nusikalst.

Kvailas daiktas, tas gyvenims,
Muzikos atšiaurus garsas.
Negi turiu aš čia kankintis,
Ir be jokių irklų irtis,
Toj bekraštėj platumoj
Ir pragaro velniavoj..

Taigis, rašom bileką,
Bile nedreba ranka,
Jeigu kam ir nepatiks,
Dzin, infarktas neištiks!

Ką tu nori, tą klejoki...
Sveikinu, rimuot jau moki

Truputuką.

Pratęsim pamokas skaipe.

man taip pat patiko, ypač dėl to, kad gili mintis, jausmai......... Gražu!!!
Aiquen- pritariu! (beja pakėlei nuotaiką)

Ačiū, nesitikėjau, kad kam patiks

Atsidariau ir galvojau, kad nuo Aiquen ir nuo kitų, kurie perskaitė, į galvą gausiu, bet pasirodo, kad nelabai

Tai reiškiasi, kad vistiek skaipe elnių gausiu?

Ku-kū

Tuk tuk.
Kas kur?
Žalias lapas ir žolė,
Sidabrinė pavakarė.

Mėlynas dangus,
Jau tašo medžių lapus.
Bėga, lekia vėjas...
Toks pasiutusiai pašėlęs.

Pirmas skrydis.
Malonus.
Lūžtanti strėlė
Ir sidabrinė pavakarė.

Prietema.
Tamsa.
Vakaro sutema.
Blanki tuštuma.

Paukštis skrenda,
Viršum vandenų.
Lekia jis per baltą upę,
Apsuptą piemenų.

Štai uola stati.
Nepakilsim nešini.
Dangaus didybės,
Pragaro kankynės.

Kam ta žaluma.
Jei vazone tuštuma.
Ir nereik mum myt,
Mes gi turim pasiklyst.

TAUKŠT!
Taukšt į stalą,
Taukšt į sieną,
Mane tik vieną. CIT!

Ku-kū pasakyk,
Švelniai apkabyk
Nuvalyki purvą,
Nuvalyk prašau.

Laimingas esu.
Bet man jau nebe daug.
Išeinu. Palieku.
Bet neapleidžiu!

Pirma - gramatinės klaidos. Nepuošia. Po to pavakarė. Galėjai pakeisti kitu žodžiu. Mano durna galvo šitas žodis - nevež.

Štai uola stati.
Nepakilsim nešini.
Dangaus didybės,
Pragaro kankynės.

Čia - liux. Aš tik draugiškai, per daug nesupyk

Ten liuks, bet didesnis liuks yra čia -

TAUKŠT!
Taukšt į stalą,
Taukšt į sieną,
Mane tik vieną. CIT!

Ku-kū pasakyk,
Švelniai apkabyk
Nuvalyki purvą,
Nuvalyk prašau.

Paskutinėj eilutėj sukeičiam žodžius vietom, išmetam likusius stulpelius - ir turime tobulą eilėraštį aukščiau bet kokios kritikos.

"Lekia jis per baltą upę, apsuptą piemenų." - paaiškink man durnai, kaip galima apsupti upę? Viena iš dviejų - arba čia loginė klaida, arba visiškas siurrealizmas (antru atveju galima labai netgi užskaityt).

Aikven, šituo norėjau pasakyti, kad žmogus gali apsupti upę, nebūtinai sausas - Žmogus gali padaryti viską, jeigu tuo šventai tiki, o tas tikėjimas šiuo metu yra tas baltas paukštis.