Aurimo "Užpečkis"

Aiquen rašė:"geliančio"

Spėjau užmiršti 7 klasės kursą...



Sakau, kad kažkoks keistas gavosi... Dėkui

Pro kampą langelio
Žvelgia dvi akys tamsoj.
Žiba du žiburėliai
Ir maža žvaigždelė kaktoj

Nenori jie nieko.
Tik žibėti tamsoj
Pro mažą langelį
Žvaigždele kaktoj

SUPER!

ow, šitas kokio mielumo :> toks labai labai minimalistinis ir tuo žavus ^^
lyg tą vaizdelį galėtum sutalpint į vieną kvadratinį centimetrą.. Net Rytų filosofija dvelkia. Šaunumėlis

Tu, kaip vėjo botagas,
Tu niekingas, brangus,
Tu istorijos sargas,
Po žemėm paklydęs dangus.

Neleisk man patekti,
Ten kur svajos vien grįžta.
Neleisk man pažvelgti
Ten, kur snaigės tekrinta.

Už jūrų marių gilių,
Už miško tamsių vandenų
Vien tik vėjas ir tu,
Taip, mes paklydom abu...

Bet po daugelio metų sugrįžta
Visos svajos atgal
Į Dievų užkerėtą mišką.
Joks mirtingas įeiti negal.



Idėjoj tai dar turėtų būti tęsinys ar kažkas tokio, nes dar liko kai kas nepasakyta. Man vis dar atrodo, kad jis kažkoks neišbaigtas ir dar kažin ko trūksta. Kaip dar sykį perskaitai, rodos galėtum sukeist stulpelius vietom, bet po to vėl kitaip atrodo, taigi paliksiu šitaip jūsų teismui.

Jėga! Fantastika! Super!

O klajūne, suprask.
Manęs kely nepamesk...
Savo sapnan, dievų užburtam,
Pažadėjai nusivest.

Kelias - tavi namai,
Klajūne baugus,
Nors veidas, plaukai
Pasenę nubus.

Saulė leidžias jau vėlei
Susitiksim giedanti kielei,
Nuo miško vakaras atėjo...
Bėki, nakties dar nepasėjo.

Bastūnizmas Fainas eileraštukas.

Lapai

Tartum lapais apsiklojus
Šaltojo rudens
Laukia savo meilės
Bėgančio vandens

Laukti nesulaukia
Ko širdis pilna
Bet apsnūdusi po lapais
Dedas išdidžia

Pro atvirą langą
Vėjai lakioja
Verdami skaudžiai
Širdį raudoną

To vakaro juodo
Žvaigždes užgesinę
Paliko žėrėti
Vien širdį auksinę.

sudek sudek lyg degtukas
sudek kaip kad dega laužai
raudonai dažydami dangų
siekia jų pirštai aukštai

sudek kaip laužo liepsna
užgęsta raudoniu vaiskiu
nušviesta vakarine žvaigžde
ir žaliu svajonių taku

Šaunuolis, brol, kuo toliau, tuo geriau, vienas malonumas skaityt.

Na va, mano pirmas trioletas

Tartum beldžiasi kas tyliai
Į duris namų šaltas
Varstos geležiniai vyriai
Tartum beldžiasi kas tyliai
O sniegu pavirsta godos
Lyja taip pusnynų soduos
Tartum beldžiasi kas tyliai
Į duris namų šaltas

Jėė, tas man patiko

Jau žinau kodėl patiko, Tyliai

Kirčiuokit ne "patylomIs", bet "patylOmis"

***

Užmigo sauja žarijų
Tik svajose svetimų
Šaltuose laiko delnuos
Tarp tavo pirštų švelnių

Ir tapsi tik laiko auka
Neši nostalgišką mintį
Surasi giliam šuliny
Raudoną nuo vakaro viltį

Bet upė vingiuodama neš
Tave vis tolyn ir tolyn
Ir vėlei patylomis
Migdo saujas žarijų



Atiduodu teismui, nors čia man viskas labaaaai painu...

Mmm..

Iš pradžių "tapsi" perskaičiau esamuoju laiku.
Pabaigoj suvelta kažkas su ritmu, bet vaizdiniai pirmarūšiai (raudona nuo vakaro viltis - tai jau kažkas TOKIO).
Vienžo, kaip visada - įspūdis puikus, tik kelios techninės kliurkos.