Aurimo "Užpečkis"

Sveiki, noriu pristatyt savo visiškai netolkinistišką kūrybą...Kas pasakys, kad čia pilstymas iš tuščio į kiaurą, tas bus teisus

Kas aš esu? Manau, kad aš esu mažas taškas, kuris vienas nieko nereiškia, nebent jį kažkas pastūmėja ir jis tada veikia kurį laiką nebesavo valia, tik po kurio laiko supranti, kad tu ne pats tą padarei, o kažkas kitas pastūmėjo, o tada veikei iniciatyviai. Smagu žinot, kad padarei ką nors gero. Tada laimė užlieja širdį, ir gali pasijusti laimingas, patirti tą tikrą laimę.

Tikra laimė... Kas tai? Kuo ji gali pasireikšti? Hmmm... Manyčiau tikra laimė gali būti tada, kai tu bendrauji, kalbiesi, bet nelendi į vieną vietą. Tikra laimė, tai menas, tai muzika, tai žodžiai, tai medžiai, tai... šviesa. Taip ta pati vaikystės balzgana šviesa, kuri taip šviečia ir šildo, sukelia geriausius prisiminimus. Ar nesi laimingas, kai prisimeni mamą, kai ji tau sekdavo pasaką, ar tėtį, kuris tave stipriai apglėbęs laikydavo rankose. Kai tu sirgdavai, kas tave paguosdavo... meilė.
Meilė - tikros laimės dalis, bene svarbiausia.

Laimė piniguose? Taip, kažkiek jos yra. Bet ar pinigai ko nors verti, kai jais neturi su kuo pasidalinti. Kam reikalingi jie? Ar užtenka vien patenkinti savo žemiškus poreikius? Žmogus ir skiriasi nuo gyvulio tuo, kad sugeba krauti kraitį savo dvasiniame pasaulyje. Visiškai bukas žmogus nė sykio nepagalvoja apie savo pasaulį, apie savo gelmes. Iš ko aš atsiradau, kuo aš kitoks nei kiti? Vieni pradeda savo dvasios kraitį kraut dar anksti, kiti vėliau, bet manu nė vienas nėra jame padėjęs nieko.
Ar smagu, kai tavo skrynioje yra pilna gražių drobių, kurios šviečia ir blizga? Argi nesmagu, kai jos masina akį? O kai toje skrynioje yra tuščia? Kas tada? Argi smagu pažiūrėt pro langą ir pamatyt tamsą? Akliną tamsą...

Menas, kas labiausiai jame išryškėja? (Apie viduramžius ir tuos laikus, kurių mene buvo vaizduojama tik Dievas, aš nekalbu)Dailė:pirmiausia matome spalvas. Po to kažkokį vaizdinį, kuris mums pasako ką dailininkas norėjo nupiešti. Atidžiau pasižiūrim į spalvas ir pamatom, kad jose slypi nuotaika. Ji mus nuteikia galbūt linksmai, o galbūt nostalgiškai, gal mus įbaugina, ar priverčia susimąstyti. Bet kas tai lemia? Sąmonė... Nemanau, kad gyvūnas žiūrėdamas į tamsių atspalvių paveikslą suprastų, kad čia slypi kažkas grėsmingo, kad artinasi audra, kuri nuneš nuo paviršiaus nusistovėjusią tvarką, ir paliks tik savo šiukšles, kurios ir primins mums ją.

Pasaulio pabaiga... Ar tai turėtų būti fizinis ar dvasinis reiškinys? Be abejo, kažkada bus ir fizinis, kai žemei reikės atnaujinti dirvą. Bet apie dvasinį nuosmukį. Hmm... Dvasinė pasaulio pabaiga įvyksta po kokio nors labai svarbaus įvykio, kuris nulemia mūsų tolesnę ateitį. Pavyzdžiui artimo mirtis, sudaužyta širdis, fizinis skausmas, liga(ne bet kokia)... Geriau pagavoje galėtume surasti ir daugiau. Taigi po dvasinės pasaulio pabaigos siela atsinaujina, pasilikdama savo senus randus, ženklus, kad nesi naujagimis, tie randai tai senesni prisiminimai, po kurių ne visada eina pasėt naują sielos daigelį, o tai reiškia, kad ne visada eina pradėt naują pasaulį po kurio nors sunkaus įvykio.
Fizinė pasaulio pabaiga... Mano manymu tai turėtų būti meteorito nukritimas, saulės sprogimas. Tai būtų baisu.
Kalėdos... Su kuo šitas žodis asocijuojasi? Turbūt su dovanomis ir sniegu. Tai valgiai ir plepėjimas. Bet ar per Kalėdas kas nors pagalvoja apie mirusius? Kai žmogus miršta, mes jį pamirštam, nelaikome jo savu, prisimename per vėlines ir panašias šventes, bet linksmas, tokios kaip Kalėdos, manau tikrai niekas nepagalvoja ir neapmąsto, ką su tuo žmogum veikiau, kai jis buvo gyvas. Aš nė pats apie tai negalvoju, bet ar gerai darau.
Dar kai kas labai svarbaus... Per Kalėdas mes prisimenam krikščionybę? Ar Kalėdos tiktai koks nors paprastas šeimos susirinkimas prie vieno stalo ir valgymas? Per šią šventę turi daug darbų ir per juos nespėji normaliai pagalvoti, ką tu šventi ir kam to reikia...
Kam reikia Kalėdų? Tikrai ne tam, kad turėtum kur išmesti pinigus. Kalėdos turi būti ne vien džiaugsmas ir laimė.

Pasaulis... Argi pažintum laimę, jeigu gyventum be blogio? Tada jau laimės nelaikytum laime, nes neturėtum jos su kuo palyginti. Bet ar būtų smagu gyventi, kai viskas sekasi ir gyvenimas yra labai gražus? Kai pagalvoji, būtum labai suvaržytas ir negalėtum pasirinkt savo kelio, o manau, kad tai yra labai svarbu. Gyventi be blogio tikrai būtų sunku. Kiekvienas turime blogio ir gėrio, bet jeigu kurio nors iš jų nebūtų, mes pasijustume laimingi? Viena puse taip, bet mes prarastume ir dalį savęs. Ar ne mes sudarome blogį ir gėrį?

Kodėl daug kas galvoja, kad tamsa - blogis, o šviesa - gėris? Bet ar visada ta šviesa yra gera, o tamsa bloga? Ar nesmagu kai vaikštai naktį, basom kojom po pievą ir girdi kaip čirpia žiogai. Kai užuodi tą vakaro dvelksmą, kuris taip kutena nosį. Galbūt užuodi šieną arba gėlių kvapą... Labai smagu pagalvoti, kai aplink tave yra tamsu. Tik tada sugebi blaiviai mąstyti. Tik tamsa mus priverčia galvoti. Tamsa nėra blogai, tai tik naktis...
Šviesa. Ji gali labai rėžti akį. Apie šviesą negaliu nieko pasakyti. Ji reikalinga mums ir kitiems. Šviesa yra gerai, nes tai tik diena, diena, kuri valdo mūsų likimą ir nulemia tolesnį gyvenimą.


TAISA: Šis gliukas buvo skirtas mano lietuvių kalbos mokytojai, tai jeigu ko nors nesupratot, tia labai atsiprašau, nes pavyzdžiui apie vaikystę rašėm rašinį, tai ir panaudojau tą balzganą šviesą, na kada įdėsiu ir tą rašinį

Literatūros kūriniu to tikrai negalima pavadinti. Filosofinis gliukas. Išsakytos mintys - pliusas (iš manęs tamstai litras obuolių sulčių), rašyba - minusas (atsiimu sultis atgal iki to laiko, kol neišmoksi sutarti su gramatika ir skyryba).
Khem, viena žmogysta yra parašiusi gana gerą intrukciją jauniesiems literatams, rekomenduoju.

Kodėl daug kas galvoja ,kad tamsa-blogis ,o šviesa-gėris?

Aha, atsiminiau frazę iš vieno kritikos straipsnio ta tema - "Ei, o kaip gi bulvės rūsyje?".

Nerealus straipsnis. Beje, dėl rašybos, tai visų labai atsiprašau, nes su gramatika ypatingai pykstuosi
Na taip, čia iš tikrųjų nėra lit. kūrinys, tiesiog filosofinis gliukas

Beje Aiquen, tau dar ilgai liks litras obuolių sulčių

Che che, dėl tų bulvių irgi patiko

Na va, neeilėraštinis eilėraštis

Kas tu?
Aš, aš niekas, aš mažas niekas, mažiausias iš visų niekų.
Kodėl tu?
Todėl, kad aš mažas ir beveik nepastebimas.
Bet kodėl?
Todėl, kad aš truputis, truputis kažko. Aš blausi lempelė dienos šviesoj. Aš vėjo gūsis vandeny.
Kas toks?
Vėjo gūsis vandeny...Nesi girdėjęs apie tokį? Suprantu, tai nevisiems aišku, bet aš toks esu. Kaip manai, kas tau pučia, kai stovi ant jūros kranto ir žvelgi į horizontą. Aš, tik aš ir niekas kitas. Tik aš tave glamonėju ir niekas kitas, neklausk kodėl, neatsakysiu, aš tik globosiu ir mylėsiu...
Tu? Bet tu niekas...
Aš nesu niekas, aš mažiausias niekas, o tai jau šis tas.
Aš nesuprantu...
Tau ir nereikia suprast, aš esu tu...
Tu esi aš? Kaip tai gali būti?
Niekas ir esi tu, o aš esu niekas, ar mes nepanašūs? Mus skiria tik tiek, kad tu savo niekuo daliniesi žemėj, o aš kitur, kur to nieko nėra.
Bet kodėl?
Todėl, kad esu niekas, ar jau nesakiau šito?
Sakei, bet aš tik dabar imu suprasti.
Nesistenk suprast, tai ne tau. Leisk kalbėti, nesivaržyk.Na pabandyk.
...
Drąsiau.
Man neišeina.
O tu išvaryk.
Aš nesugebu... Man nepavyks, tikrai, tikrai nepavyks.

Niu va, vėl pražioplinau

Geras. Skaidru, lengva. Nepretenzingas gaivus minimalizmas. Priminė jaunas dienas.

Nejaugi tik viena Aiquen mano kūrybą skaito?

Nu vat aš perskaičiau :]

Visi mes čia tokie "rašeivos", kad per daug pykt negali... Tad tikrai neturiu teisės barti, nors nieko ypatingo čia ir nepamačiau. Tik vienas pastebėjimas: jeigu čia tikrai iš "užplaukimo" rašei, tai vyrai ir moterys ne taip jau ir skirtingai mąsto ;] (vaizdiniai labai pažįstami pasirodė ir tuom nustebino)

Starlin rašė:(vaizdiniai labai pažįstami pasirodė ir tuom nustebino)

Būtent.

Greičiausiai, kad iš užplaukimo

Dėkui

Tikrai ne tik Aiquen, ne tik Starlin Aš taip pat mėgstu pasiskaityti forumiečių kūrybą, ypač jei nebūna labai ilga. Tavo taip pat. Tik komentuoju retai, nes esu visiškai nekompetentinga meno kritikė
Eilėraštis - neeilėraštis man patiko, įdomus. Tavo mintys taip pat. Tik kiek daugoka temų, noris sustot, užbaigt vieną, o čia jau kita iššoko
Trumpai tariant - drąsiau, Aurimai, tegul mūzos smagiai tupi ant tavo peties

Mano vaikystė

Ech... Vaikystė. Ar nenuostabus šis žodis? Jį išgirdus man iškyla patys geriausi prisiminimai, užlieja pačios geriausios emocijos. Argi nenuostabu? Ką aš prisimenu iš vaikystės? Ar ji man buvo gera?
Ji buvo... gera... šilta.... Na atsitiko visko mano vaikystės metu, bet daugiausiai tai buvo šiluma, rūkas, vėjas...dargana, žalias žolės bei beržo lapas. Sula. Blanki žvakės šviesa. Argi nenuostabu? Neįtikėtina. Gaila, vaikystė jau tik prisiminimuose.
Nekenčiu paauglystės. Dabar visiems rūpi, kaip tu atrodysi prieš kitus, o ypač prieš mergaites! Nepatinka tas susikaustymas, ribotas pasaulis, kuris tave uždaro ir neišleidžia.
Labai smagu grįžti į vaikystę. Prisiminti blankią šviesą, kuri tiek daug apšviečia ir šildo net per tamsiausią naktį tu gali pasišviesti. Gera prisiminti, kai sėdėdavau ant močiutės kelių, man skaitydavo pasakas. Vedžiodavo po pievą, medžiai šnibždėdavo į ausį meilius žodelius. Smagu prisiminti savo baimes, norus. Atsiminimai, nuotraukos - viskas, kas iš jos liko. Vaikystės dūmą pradeda nešti šalyn šaltas ir negailestingas vėjas.
Šis laikotarpis žmogaus gyvenime yra pats nerūpestingiausias, maloniausias. Nesvarbu, ar tu gyvenai prieš šimtą mėtų, ar prieš kelis amžius.
Kas man primena vaikystę? Šieno kvapas. Kai buvau mažas, mes labai dažnai važiuodavom į kaimą. Ten stovi didelis kluonas, pilnas šieno dulkių, malkų, senų rakandų. Aš buvau toks mažas, o jis toks didelis, man tai paliko didelį įspūdį, o šieno kvapas įsismelkė giliai į atmintį.
Oi! Medžiai... Kaip aš juos užmiršau? Žali, dideli, galingi. Medžių kvapas ir didybė, čiobreliai, ten netoliese, vat čia. Argi nenuostabu? Garbanoti vynuogynai matyti mažose spalvotose knygelėse, žolė, ramunėlės.... pienės. Mėlynas dangus, rudi batai, eglės, ties keliais pradegusios pilkos kelnės, uogos. Pirmieji žingsniai, apie kuriuos pasakoja artimieji, pirmieji žodžiai, taip glosto širdį. Žvilgsnis pro langą, atvira širdis, mėnesiena blyški, it negyva. Žemė, nukritę lapai. Visa tai išeina... Gaila ir liūdna, bet juk reikia judėti toliau(Kodėl?)...
Labai norėčiau grįžti atgal, būti mažu, vaikščioti su mama po pievą, pilną pilkų pienių, norėčiau, kad būtų pavakarė, saulė rausva, debesys irgi paraudė, lyg susigėdę. Šalia teka upelis, papučia gaivus vėjo gūsis, nuneša kelis pūkelius nuo pienių. Aplinkui medžiai, ežeras, upelis, per upelį išlenktas akmeninis tiltukas. Kaip smagiai vanduo kutena kojas, kaip rangosi tarp pirštų ir kaip nurimsta, kada jį paimi ant rankų, užmigdai delnuose, ir vėl paleidi tekėti. Tada jis meilei šypteli akies krašteliu ir čiurlendamas bėga tolyn iki to ežero. Už ežero - parkas. Prie parko mažutė gotikinė bažnytėlė iš raudonų plytų. Gal grįžti atgal į pievą? Ten, prie upelio pradžios, stovi trys apsamanoję akmenys. Jie tyli ir mąsto. kaip jiems gerai. Kad aš turėčiau tiek laiko apmąstymams. Norėčiau suakmenėti ir dvidešimt metelių pagalvoti, atrasti paslaptį. Būtų palaima iš naujo atrasti vaikystę, ją paliesti, pasiklausyti jis šnibždesių apie vėjuotą vakarą arba zuikį žiemą prie šulinio. Pasiklausyti apie balzganą šviesą, meilę.
Vaikystė yra tikrai nepakartojama, ir neturiu žodžių. Žmonės, visi jūs buvot vaikai, jūs supratot, ką norėjau pasakyti...

Gražu, jėga!!

Dėkoju

Geras tekstas. Tavo tiesa vaikystė tik prisiminimuose, nors gaila, labai gaila...

Ačiū už pasidalinima savo vaikyste, gražiai (apie vandenį ypač), jausmingai, romantiškai

Smagu komentarus išgirst
Dėkoju

Jo, šaunuolis Žiū, dar knygą parašysi

Dėl knygos nė nesvajokit

Nusprendžiau, kad šito daikto čia dėti nereikėjo, todėl jį pašalinsiu... (buvęs nesąmoningas eilėraštis)

Dėkui, kad įdėjai.