Šiandien gavau „Silmariljoną“.

Dar troleibuse puoliau skaityti, nagrinėti giminės medžius ir žemėlapius. Kerai tebeveikia - grįžusią namo pasitiko labai keistas žvilgsnis ir klausimas „kas tau yra?“, nes buvau išsišiepusi iki ausų ir turbūt gerokai apspangusiom akim.
Jums leidus, pasikabinėsiu. Įpratus prie mūsų vertėjų kanono, Melianė, Laurelinas ir pan. baisiai kliūva, na, bet niekada ir nesitikėjau, kad lietuvinimas bus toks, kokio norėtumėm, taigi praleisiu. Kai kurie sprendimai keisti: Beoro titulas „vassal“ išversta „tarnas“, „Encircling Mountains” – „Žiedo kalnai“; Huanas čia vadinamas skaliku, čia vilkšuniu (juk perspėjau, kad kabinėsiuos). Kas patinka: Finduilė – nežinau, ar tokį variantą kas nors buvo siūlę, bet man baisiai patinka, toks kaip spindulėlis vardas.

Eldalië išversta „Eldalija“, o Avariai – „nenorieji“. Užskaitau!
Poroje vietų pagalvojau, kad siužeto jis taip ir neišpainiojo, pvz., Tingolas sako apie silmarilius: „I too desire a treasure that is withheld“; vertimas: „Ir aš trokštu brangenybės, kuri iš manęs atimta“. Na, atimta, bet kodėl iš tavęs? Žodžiu, jei norėsim pasiūlyti korektūras leidyklai, darbo turėsim.
Kas svarbiausia – atmosfera, kalbėsena, kiek spėjau pajusti chaotiškai blaškydamasi po knygą, nesugadinta. Kas ir džiugina
