SF knygos

Neseniai mama parnešė "Lordas iš Žemės Planetos" Lukjanenko. Tiesiog lb gera sci-fi.

Na "Lordas" yra visuotinai pripažintas pačia silpniausia Lukjanenkos knyga, prisvilusiu pirmu blynu. Itin daug klišių naudojimo, bet šis tas jau prasisunkia pro ta space opera paviršių.

Aaa, tai Lordas-pirmoji? Aš galvojau, kad "Мальчик и Тьма" poroje su "Рыцари 40 островов". Būtent Riteriai man patiko, ko gero, mažiausiai iš visų. Siužetas, kaip visada yra, prasmė irgi, bet man nepatiko pati Žaidimo idėja. Užtat "Tamsą" dievinu. "Ne laikas drakonams"- Lukjanenko ir Perumovo, knyga, kuri prasideda žiauriai nuobodžiai, o toliau-vis įdomiau. 😉 Ir be to, ten yra maaažutis užsiminimas apie herojus iš "Tamsos".

Coranar rašė:..."Ne laikas drakonams"- Lukjanenko ir Perumovo, knyga, kuri prasideda žiauriai nuobodžiai, o toliau-vis įdomiau. 😉

Va dėl to ir prasideda nuobodžiai, kad prasidėjo Lukjanenka su Perumovu

Alfred Bester. Kai rašytojo ausys kyšo iš tokių ir tokių skirtingų filmų kaip Star Wreck (gerai jau, Babylon 5) ir Gankutsuou, pasidomėti noras kyla. Informacijos šaltiniai teigia, kad jis buvo vienas iš suformavusiųjų dabartinės SF veidą. „Beveidis žmogus“ (The Demolished Man) pasirodė įdomesnis ir sklandesnis už „Tigras! Tigras!“ (arba The Stars my Destination). Gal pirmajame įtikinamiau sukurtas pasaulis (ir bent jau nėra Valios bei Idėjos susprogdinamų „transplutoninių“ lydinių.). (O gal vertimas geresnis pasitaikė?..) Tiesą sakant, pasirodė, jog „moksliniais fantastiniais“ terminais švaistomasi kiek per daug neatsargiai net ir atsižvelgus į knygų parašymo datą. Bet siužetas, įtampa, detektyvas – tikrai tvarkingi.

O Gankutsuou, sakyčiau, iš romano pasiskolino nedaug – greičiau jau seriale galima atpažinti vaizdelį iš vieno knygos viršelių (ntaip, piešto būtent tai knygai)...

Keletas gadiklių ir beveik žygioraštiškai šviežių įspūdžių:

Robert A. Heinlein "Durys į vasarą". Lituanicono aukcione shizzar labai gyrė šitą knygą, už ją buvo paklotą dviženklė litų suma, ir tikrai ne veltui - reto gerumo kūrinys. Nors ir priklauso "ikikompiuterinės" mokslinės fantastikos erai (knyga rašyta ~1960-uosius), bet mokslo progresas parodytas pakankamai saikingai ir visai atitinkantis mūsų pasaulio jei ne kryptimis, tai kiekybe. Šaltasis miegas, laiko kelionės, automatizacija, nesugebėjimas sujungti į vieną aparatą raštvedybos ir braižymo, bet visų namų ruošos darbų apjungimas kitame - viskas dera labai gražiai ir natūraliai. Na o svarbiausia - katinas, Katinas, KATINAS!!! Jei ne pačioje pabaigoje įsivelianti rožinės ateities vizija, būtų kone idealu. Bet negali norėti, kad būtų tobula

Stanislaw Lem "Soliaris". Pagaliau perskaičiau. Greičiausiai negerai yra tai, kad filmą buvau pažiūrėjęs neskaitęs knygos, nes skaitant vis prieš akis iškildavo filmo scenos ir niekaip negalėdavau atsikratyti tų vaizdinių. Visgi įtaigiai Tarkovskis kuria... Tiesa, vienas labai ryškus pastebėjimas: knygos veikėjai - ar žmonės, ar nežmonės - tikri, gyvi, su kažkokiomis emocijomis, per kurias ir atsiskleidžia visi charakteriai. Jau nuo dvidešimto puslapio supratau, kuris ten Kelvinas, kuris Snautas, kuris Sartorijus ir t.t. O filme šito nebuvo. Gal čia Tarkovskio specifika, bet visi aktoriai atrodė tarsi bejausmės marionetės, bet kurioje neįprastoje situacijoje tiesiog sustingstantys ir laukiantys, kol viskas praeis... Ar tik man vienam taip atrodo?

Hm, "Soliarį" gal kokių trylikos skaičiau, "nepatiko, nes labai liūdna" , ir suprantama, filmas visiškai ištrynė bet kokius užsilikusius knyginius vaizdinius Fimas patiko, nes liūdna, bet viltinga...

"Duris į vasarą" skaičiau jau šiais laikais. Miela knygutė, bet itin stebuklinga nepasirodė.

Philip Reeves, "Mirtingos Mašinos". Steampunkas visokio amžiaus vaikams! Man susiskaitė daug geriau nei, pvz., pirmasis harispoteris, ir ne vien dėl to, kad, a)mane vež steampunkas, b)hariopoterio isterijos virusas pas mane yyyypatingai lengvos formos. Knyga patiko pakankamai, kad (galbūt) pajudinsiu subinę ir parašysiu apžvalgą skaityta.lt, o čia tik pašūkausiu: plėšrūs didmiesčiai ant ratų, medžiojantys ir sudraskantys mažmiesčius! Miestai piratai! Kvanktelėję kiborgai! OMG!

Tiesa, prie ko galėčiau prikibt, tai prie per daug juoda-balta schemos, aka "visos technologijos blogai, visas retro gerai". Iš kitos pusės, knyga vis dėlto vaikams, taip kad nėr ko norėt.

Skaičiau "Mirtingos Mašinos", na, man ji nepatiko. Bet ir nelabai patinka mokslinė fantastika. Bet parašymo stilius įdomus- toks įtemptas, kaip Poterio. Perskaičiau ir antrąją dalį- 'Grobuonies Auksas". Ta pasirodė daug geresnė, nes daug kas, buvęs "geriečiu" pirmojo daly, tapo "blogiečiu". Daug užuominų į mūsų laikų istoriją, Peliukas Mikis- buvęs dingusio pasaulio- Amerikos- dievas. Linksma knyga, bet sugeba išlaikyti ir liūdną bei mįslingą nuotaiką.

Laurien rašė:

Indraja rašė:Nežinau, nes neskaičiau, bet gal kas skaitęs Sapkovskio alternatyviosios istorijos apsakymą apie tai, kaip Lietuva okupavo Suvalkus (t.y. žr. į tai, kaip Želigovskis užgrobė Vilnių). Tokia simetrija, sakyčiau, rodytų gana sveikai sąmojingą požiūrį į tokius klausimus.

Tai, man rodos, aš šį apsakymą ir turėjau omeny - jis deda ant visų - lietuvių, rusų, vokiečių, žydų, protestantų lenkų ir lenkų, ieškančių vokiečių arba lietuvių protėvių.

Taigi, ačiū Laurien už pavadinimą, pagal kurį radau ir apsakymą. Tik manęs neįspėjo, jog skaityti darbe ir dar valgant pavojinga. Jei patinka nepolitkorektiškas ir šiaip gana savitas humoras. Nors ir ne 100% supratau visas detales, bet užteko Tenka tikrai visiems, neišskiriant nė Laurien sąrašan neįtrauktų lenkų katalikų (kurie ten gi bažnytinę diktatūrą įsivedę), o Zeligauskas tikrai tobulas Želigovskio atspindys (žo, Sapas apie Vilnių supranta, galim nesinervinti). Sumontuota iš hiperbolizuotų stereotipų, o iš hiperbolizavimo akivaizdu, jog tai yra satyra tiems dalykams išjuokti. Beje, kai Sapkovskis buvo atvažiavęs, mūsų fantastai jį visą vakarą girdė ir bandė išklausti, kuo lenkiškai taip juokingas "kalakutas", bet ar jis jiems nepaaiškino, ar jie nebesugebėjo išaiškinti. Gal kas žino?
Taisa: radau, radau

Indraja rašė:Beje, kai Sapkovskis buvo atvažiavęs, mūsų fantastai jį visą vakarą girdė ir bandė išklausti, kuo lenkiškai taip juokingas "kalakutas", bet ar jis jiems nepaaiškino, ar jie nebesugebėjo išaiškinti. Gal kas žino?
Taisa: radau, radau

visa esmė dalelytėje "kutas"

Paskaičiau apsakymėlį. "Kažkas nukniaukė kreiseri "Aurora" ir nuplaukė juo į padūmavusius tolius" Thank you very much už neįkainuojamą linką

Ką tik (t.y. prieš kelias dienas) baigiau S.Lukjanenko "Genomą" ir "Juodraštį". Abi labai labai patiko, nors "Juodraštis" labiau. Aš vis pasiskaityvau komentraus, kos nuostabus ir nepaprastas yra Lukjanenko. Ir dabar suprantu, kodėl yra kaifuojama nuo jo knygų. Kai pradedi skaityti, atsitraukti negali. Beja, tai tikriausiai pirmos knygos, kuriose nepraleidau nei vieno žodžio. Nes kitose, kaip kartais būna, praleidi ar kokį sakinį, ar žodį.

O sekančiam skaitymui turiu Strugackių "Gyvenimo salą". Šių autorių nei vienos knygos nesu skaičiusi. Tai net nelabai žinau, ir ko laukti.

Lukjanenko=Knut Hamsun
geras rašytojas, blogos pažiūros
aš jį tiesiog boikotuoju

Gal žinote koių naujų jo kūrinių? Viską perskaičiau originalo kalba ką pavyko rasti... o gal neviską?

3D, perkelta October 22, 2011, 21:15 nera gyvybes

3D, perkelta October 23, 2011, 6:18 pm Vėl nematau savo komentaro!

Gal kas turit paskolint Strugackių "Pikniką šalikelėje"? Būčiau amžinai dėkinga.

Taigis. Perskaičiau K. Vonneguto "Titano Sirenas" ir internete nelabai randu objektyvesnių pasisakymų apie šitą reikalą. Gal kas nors iš jūsų esat skaitę ir norit pasidalint savo mintimis bei įžvalgomis? Nes pas mane jų milijonas, bet niekaip nesusitalpina į lentynėles.

Nesu skaičiusi, nes kažkada turbūt ne nuo ten Voneguto ėmiausi ir likau su nekokiu įspūdžiu, bet apie šią knygą girdėjau, kad ją tai jau tikrai verta, o ir detalesnės įžvalgos labai neprošal būtų, jei pasidalintum!

Nimrodel rašė:Taigis. Perskaičiau K. Vonneguto "Titano Sirenas" ir internete nelabai randu objektyvesnių pasisakymų apie šitą reikalą. Gal kas nors iš jūsų esat skaitę ir norit pasidalint savo mintimis bei įžvalgomis? Nes pas mane jų milijonas, bet niekaip nesusitalpina į lentynėles.

Taip, perskaičiau kaip tik prieš kelis mėnesius. Na, man tai gerai susiskaitė, buvo įdomu. Esmė, kad Vonnegutą skaitant reikia turėti omeny, kad jis neketino parašyti fantastikos kūrinio Na bent jis taip pats sako, kiek pamenu. O kokios tavo tos įžvalgos? Dabar man kažko sunku atgaminti pilnai tą įspūdį, tai gal paskaitinėjusi tavąsias įžvalgas, prisiminsiu tiksliau.
Šiaip neperseniausiai perskaičiau K. Vonneguto "Galapagai", tai ta knyga man tikrai ne taip patiko, kaip "Titano Sirenos".

Gan mokykliškai aš čia parašysiu, ko prigalvojau apie šitą romaną – išskyriau kelis punktus, toli gražu ne visus, bet tam, kad viską išsamiai aprašyt, reiktų nemažai laiko ir pastangų. Šiaip - nieko didžiai gilaus čia nėra, bet gal bus įdomu kam nors permest akim. Iiir čia daug spoilinimo bus, tai galit neskaityt, kas nenori susigadint malonumo kada nors perskaityt knygą ir dar nežinoti, apie ką ji. Nu ir sumaliau. Važiuojam.
Visos „Titano Sirenos“ yra visiška sayra, beveik viso romano metu pasakotojas pašiepia absoliučiai viską. Net ir pavadinimas yra tikrai labai juokingas. Kodėl taip yra, paaiškinsiu kiek vėliau.
VISUOMENĖ. Duonos ir žaidimų. Pačioje pradžioje, kai aprašoma Ramfordo materializacija, gana detaliai vaizduojama minia, kuriai labai reikia visokių pramogų, kuri, nors ir žino, kad nieko nepamatys, vis viena laukia kažkokių stebuklų už uždaros tvoros. Žmonės absoliučiai suprimityvinami, kai užsipuola vienintelį žmogų, kuriam buvo suteikta privilegija tą materializaciją stebėti (Malačis Konstantas romano pradžioje). Vienu žodžiu, ta visuomenės masė yra pilka ir buka. Dar absurdiškiau tai, kad ji yra linkusi pasitikėti bet kuo. Naują masinę religiją sukuria žmogus, kuris egzistuoja tik labai sąlyginai. Dar šiaip, vyksta pasaulinis karas su Marsu ir tie priešai, marsiečiai, po mirties yra sudievinami ir suabsoliutinami. O karo veteranai, kurie nemiršta, turi teisę prekiauti naujos religijos visokiais atributais. WTF, žmonija? Dar kai aprašo Marso vidaus struktūras, pvz. kaip vaikai mokykloj nieko nesimoko, tik kamuolio žaidimus žaidžia, irgi ironijos milijonas. Bet Marsas jau vaizduojamas kaip pati blogiausia alternatyva – ten žmonės valdomi antenomis, nemąsto, nieko nežino ir, kai tik pabando pasiaiškinti ką nors, jiems ima beprotiškai skaudėti, jiems ištrinama atmintis ir propaguojamas itin didelis žiaurumas (kad ir M. K. jau virtęs Duslium nužudo savo geriausią draugą šito net nežinodamas). Visiškas sutirštinimas ir tas šokas perskaičius tik dar labiau parodo, kad ir pas mus gana panašiai viskas vyksta.
Daug ten tų žmonijos bukumo pavyzdžių ir metaforų, tai galima prie antro punkto pereit – RELIGIJA. Vėlgi – labai juokingas pakartojo Malačio Konstanto motyvas, Vonnegutas akivaizdžiai čia šaiposi iš Jėzaus ir to, kaip žmonės lankstosi negyvėliui (vietoje nukryžiuotojo skulptūros - pakabintas pakaruoklis, kaip simbolis neva neteisingo gyvenimo). Apskritai, vien pavadinimas Visiškai Abejingo Viešpaties Bažnyčia kiek parodo. Labai hiperbolizuojama bažnyčios padėtis šiame pasaulyje ir šiaip žmonių požiūris į Dievą – jiems ant jo dzin, matyt, kad ir jam taip pat. Dar grįžtant prie visuomenės – tos bažnyčios pasėkėjai save suvienodina, naikindami fizinius pranašumus vienas kito atžvilgiu, apsikabinėja visokiais svareliais, pakaliais, gadinasi regas ir taip toliau – masės vienodėjimas labai smagiai pavaizduojamas.
Toliau – MALAČIS KONSTANTAS ir jo šeima, šiaip aplinkybės gyvenimo. Jam nenuskilo nei su savo tėvais, nei su vaiku, galbūt tokiu būdu reflektuojama tradicinės šeimos sampratos griūtis. Vėl matosi visokios būties nesąmoningumo išraiška – autoritetu visuomenėje laikomas žmogus, kuris viduje, veikiausiai, yra tuščias, kuris neturėjo sąlygų normaliai užaugti ir tas, kuris tiesiog turi daug pinigėlių. Tik vėliau ima skleistis jo vidinė stiprybė, Marse, kai jam vis dirbtinai trininėjama atmintis, jis, nepaisant antenos galvoje keliamų skausmų, stengiasi išsiaiškint, kas ten netaip, kodėl viskas taip nenatūralu. Po to, Merkurijuje, jis, aplinkybių verčiamas, tampa atsiskyrėliu ir po to asketiško gyvenimo kažkokios dirbtinos beprasmybės apsupty tampa vos ne Mesiju žemėje. Kuo toliau, tuo žmogiškesniu jis tampa. Parodoma, kad viską lemia aplinkybės ir kad kiekviename žmoguje yra kažkiek vilties. Taip pat parodoma, kad kuo gyvenimas paprastesnis, primityvesnis ir kuo mažiau žinai, tuo laimingesnis esi. Ignorance is bliss ir panašiai, t‘sakant.
Kalbant apie laimės ir žinių kiekio proporciją negalima nepaminėti VINSTONO NAILZO RAMFORDO. Man atrodo, kad jo pagrindinis vaidmuo „Titano Sirenose“ ir yra atskleisti tą tragediją, kai žmogus žino praktiškai viską, tačiau nesugeba būti laimingu. Jis ir prieš pakliūdamas į tą vadinamąją chrono sinklastinę infandibulą nebuvo laimingas, nors buvo išprusęs, o pakliuvus jo gyvenimas visiškai žlugo. Taip pat dar jo veikėju parodoma, kaip lengva manipuliuoti masėmis, jei turi nuovokos ir košės smegeny.
Vėlgi, gana savaime suprantama, kad visas romanas yra skirtas perteikti POSTMODERNIĄJAM ABSURDUI. Jeigu negana to, ką anksčiau aš išvardijau, prisiminkime faktą, kad visa visos žmonijos būtis yra paremta atsarginės detalės sugedusiam ateivio-roboto laivui perdavimui (o ta detalė yra vaiko talismanas, vėlgi – kas čia per...). Tam, kad ateivis nuskristų dar kažkur labai toli ir perduotų signalą „labas“. Visi karai, maištai, moksliniai atradimai ir t.t. Kuo gi ne absurdas? Juoba, kad to ateivio gimtojoj planetoj gana sparčiai vyko mokslo ir techninė pažanga, t.y. taip sparčiai, kad žmonės greitai suprato gyvenimo beprasmiškumą ir liepė mašinoms, t.y. robotams juos išžudyti. Čia greičiausiai alegorija mūsų pasaulio, kad va, kuo spartesnė techninė pažanga, tuo viskas absurdiškiau ir beprasmiškiau atrodo. O apie Salą kalbant dar, tai gan juokinga, kad tobuliausius daugmaž visatos meno kūrinius sukuria mašina, čia tarp kitko.
MALAČIS/DUSLIUS IR BI/BEATRIČĖ. Jų istorija gana parodo artimo žmogaus poreikį bet kokiomis sąlygomis. Kai iš pradžių jie vienas kito nekentė, po to vienas apie kitą pamiršo, galiausiai vis viena susidraugavo ir pamilo vienas kitą. Jų gyvenimo Titane momentai yra kitaip pavaizduota Adomo ir Ievos istorija, kas būtų, jei pažinimo vaisius nebūtų prakąstas. Arba tiesiog alternatyva, kaip ir sugrįžimas į Rojų, biblinės istorijos užvėrimas. Tikriausiai. Bet čia tik man taip atrodo, abejoju, ar Vonnegutas tai rašė su intencijom. Bet Rojau sodą tikrai primena, niekuo nereikia rūpintis, aplink labai gražu, praktiškai nėra jokio blogio, tik jų sūnus, Chronas, kažkur vis klajoja palydove su paukštėmis ir niekados nepasirodo. Bet beklajodamas jis kartais sau pasistato kažkokius altorėlius, taigi vėl parodoma, kad žmogui visuomet yra būtina viltis, kažkoks tikslas arba tikėjimas, nors buvimas be tikėjimo gal ir sąlygotų laimingsnį egzistavimą, kaip matosi iš Beatričės ir Malačio pavyzdžio.
Tai va, o apie pavadinimą dar – „Titano sirenos“ buvo trys moterys, parodytos nuotraukoje Malačiui Konstantui dar pradžioje, kai Vinstonas Nailzas Ramfordas bandė išpranašauti jo likimą. Visą romaną atrodė, kad dar kažkas laukia tame Titane, kad ten yra kažkokia prasmės, grožio ir harmonijos paslaptis, naobettaačiau, pasirodo, kad gražiausios moterys pasaulyje tėra ateivio-roboto sukurtos durpių skulptūros. Vonegutas su savo ironija strikes again.

Ir jo, čia satyra, visiškai negrynas sci-fi. Nu toks sci-fi su daug gilių sluoksnių.
Tam kartui tiek, jei yra spausdelių daug, labai nepykit.