SF knygos

Indraja rašė: Laimei, kartais knygas parašo patys mokslininkai (Carl Sagan, Isaac Asimov, Ivan Jefremov...).

Ir Kazys Almenas (ne SF, tiesa, rašo), kuris yra branduolinės fizikos inžinierius.

Tesiu gerų autorių reklamą, tikėdamasis, kad nors vienas Tolkino narkomanas atsiplėš nuo dešimtą kartą skaitomo Silmarijono.

Harry Turtledove yra vienas geriausių šiuolaikinių alternatyviosios istorijos autorių (what if). Jis puikiai sumodeliuoja kas būtų buvę jei... Jo žinomiausioje serijoje "World War" 1940 Žemę aplanko svečiai iš kitų planetų su ganėtinai netaikiais ketinimais, ir visos kariaujančios pusės turi susivienyti. Rusų ir vokiečių bandymas kariauti kartu yra aprašytas tiesiog nepakartojamai, logiškai ir įtikinamai. Dar žinoma jo "Great War" serija, kur Amerikos pilietinis karas baigėsi Konfederatų pergale ir Pirmasis Pasaulinis karas vyksta ne Prancūzijoje, o Vašingtone. Rekomenduoju. Galima rasti adresu www.lib.ru

O, čia įdomu! Gal net ir nuo ŽV atsiplėšiu (O tu, Tomai, dar nori blogiuku būti, nors gerus darbus darai - įdomias knygas rekomenduoji)

Tomas :P rašė:Harry Turtledove yra vienas geriausių šiuolaikinių alternatyviosios istorijos autorių (what if).

Galvojau lygiai taip pat, kol perskaičiau, jog "Great War" serijos PoD (Point of Divergence - čia toks protingas alternatyvios istorijos fanatikų mėgiamas terminas) yra sukeltas ne natūralių aplinkybių, o laiko keliautojų įsikišimo.
Daug didesnį įspūdį man paliko Kim Stanley Robinson "The Years of Rice and Salt". Va ten tai rimtas darbas

Bet tie laiko keliautojai pasivaidena kaip deus ex mahina ir dingsta be pėdsakų, o autorius visą dėmesį skiria istorijos pokyčiams, ir šiaip, komentuoti neskaičius nėra gerai, lygiai taip aš galėčiau sudirbinėti "Silmarijoną"

Perskaitęs Starlin komentarą kitoje gijoje ir aptikęs ten paminėtą "Šekspyro planetą" sugalvojau paklausti (esu įsitikinęs, jog apie tai nebuvo anksčiau kalbėta; o jei ir buvo, tai seniai, Anduinu daug vandens nutekėjo, taigi galima klausti iš naujo) - ar esate skaitę Clifford D. Simak kūrinių? Kokius? Ką apie juos manote? (Savo nuomonės kol kas neišsakinėsiu)

balandžio 9

Skaičiau "Miestą". Patiko. (Ogi Skaitytoj sužinojau, kad kai kurie skaitė baisėdamiesi). Gal todėl patiko, kad toj ankstyvoj jaunystėj visai pritariau a.Smito pažiūroms ir maniau, kad jei mes, begėdžiai žmonės, išnyksim, tai Žemei bus tik geriau Ir pasakojimo pobūdis patiko - toks ramus.

***

Gali ir savąją pasakyt, jei bloga ir pagrįsta - dar įdomiau.

Nes 42 valdo. Neskaitę nesuprasit (pamatyti neužtenka, perskaityti reikia )

Pala, Hitchhiker's Guide skaičiau pirmą knygą ir mačiau filmą, bet nepastebėjau, jog knygoje apie tai būtų itin daugiau. Ar apie tai plačiau kalbama kitose knygutėse? (Mat palyginau HGG su "Jonos Tykiojo žvaigždėraščiais" ar kaip ten verst ir nutariau, jog akių gadinti monitoriumi nebebūtina...).

Tai ką, man dabar reikės specialiai knygą perskaityt, kad galėčiau protingu veidu sakyt kažką tema "o vis dėlto ten turi būti 65 su kapeikom"??? Nu agurkėliai marinuoti, neteisybė..

Visiems smagios teologijos mėgėjams rekomenduoju P. Dick ir R. Zelazny "Deus Irae". Po Trečiojo pasaulinio karo žmonijos likučiai gyvena izoliuotomis bendruomenėmis. Krikščionybė susiduria su rimtu priešininku - Rūstybės Dievo (berods, teisingai išverčiau Deus Irae/God of Wrath) kultu, kurio pasekėjai laiko pagrindinį praėjusio karo kaltininką Rūstybės dievo žmogiškuoju įsikūnijimu. Du žmonės: krikščionis ir Deus Irae kulto pasekėjas išvyksta piligriminėn kelionėn, kiekvienas savo tikslu, ir galiausia randa… na, ne visai tai, ko tikėjosi iš pat pradžių.
Abiejų autorių vardai kalba patys už save. Knygoje nestinga nei humoro: nuo nekaltos ironijos iki kandžios satyros, - nei rimtų minčių. Vienas smagiausių gadiklių - mastantys vabalai-mutantai, garbinantys Volkswagen "Beetle" ("May Veedoubleyou protect the inc till you find him" ).
Dėl knygos originale e-pavidale kreipkites AŽ.

Exon rašė:(berods, teisingai išverčiau Dies Irae/God of Wrath)

Dies Irae - Rūstybės Diena, dievas būtų deus

Sudomino...

Ten ir yra Deus... Dies iš įpročio parašiau, sorry...

Vakar perskaičiau Philipo Dicko "Ubiką" Iš esmės nieko apie knygą negalima pasakyti negadikliuojant - reikia perskaityti pačiam. Eridanas tais laikais, regis, dar ir gerus viršelius darė, ir Marienė pakenčiamai vertė... o gale įdėtas Lemo straipsnis/recenzija, kuri kilstelėjo Eridaną mano akyse (kad apskritai tokius dalykus kažkada spausdino, užuot leidę geras knygas siaubingais viršeliais arba prastas knygas dar siaubingesniais). Romanas, aišku, ne be trūkumų, bet kadangi žiauriai įdomu skaityti, tai jų ir nebepastebi. Labai labai rekomenduotina.

Ar kas nors dar skaitė Lukjanenko "Netikrus veidrodžius"? Taip jau išėjo, kad "Atspindžių labirinto" taip ir neperskaičiau, bet "Veidrodžius" visai netyčia pagriebiau bibliotekoje ir pagalvojau, kad per atostogas nepakenks. Nepakenkė - nenuobodu, nors ir nieko labai ypatingo. Yra gražių momentų, pavyzdžiui, Giluma, giluma, aš ne tavo... Nežinau kuo, bet šita frazė mane užbūrė. Turbūt jos dėka knygos nepamiršiu per dieną, kaip su kai kuriom SF knygom dažnai atsitinka. Lukjanenko visgi moka rašyti įdomiai.

Skaičiau Lukjanenko ir "Netikrus veidrodžius" ir "Atspindžių labirintą". Patiko netgi labai. Jūs neįsivaizduojat kaip aš nuo tos akimirkos, kai pradėjau skaityti, pradėjau laukti kol ir pas mus sukurs tokią virtualią realybę...
O kažkurioje iš tų knygų yra trumpai aprašyti ir larperiai - tolkinistai. 😉

//Kronas užsideda savo šalmą, 10 kartų apsisuka aplink savo ašį, tačiau į virtualybę nepatenka...//

Skaičiau "Labirintą" - o toliau akis gadinti vaizduokliu nebepanorau. Ir šiaip visų taip giriamu rašytoju suabejojau. (Dar bandysiu taisyti nuomonę, skaitysiu Exon rekomenduotus "Dangaus ieškotojus"). Patiko, jog knygoje bandoma naudoti šiokias tokias stilistines priemones, bet man jos taip ir liko priemonės, pasaulis prieš akis neiškilo. Laiptinės realizmas - gerai, betgi virtualybė - ačiū, nenoriu, su "Pribaltikos" kvartalu šalia rusiškojo, sklindž!? Tolkinistinis epizodas - jėga (hė, bet dar aname forume tolkinistinę matricą ir mes patys buvom sugalvoję?). Atmosferiškumas tik retkarčiais buvo pakankamas, gal kad prieš tai "Neuromancer" skaičiau. Jį ta proga n-tąjį kartą ir rekomenduoju. Aišku, kad angliškai.

He, o po "Netikrų veidrodžių" dar yra parašyti "Permatomi vitražai"- gana trumpas tęsinukas, kurio lt. kalba nėra. Pagal mane-visos Lukjanenko knygos yra gėris. Neseniai perskaičiau jo "Rudeninius vizitus", "40 salų riterius"(mažiausiai man patikęs iš visų jo kūrinių) ir "Berniukas ir tamsa"(manau, pati geriausia jo knyga, nusileidžia gal tik Sargyboms), viską rusiškai.

Permatomi vitražai lietuvių kalba yra išleistas, kaip priedas prie kažkurios kitos Lukjanenko knygos. Dabar tik neprisimenu tiksliai, bet atrodo prie "Spektro"

O, geras, Spektras lt. yra. Aš ir nežinojau .Labai sudėtinga knyga vertimui.

Pagaliau – per 11 metų – perskaičiau visą Azimovo „Fondo“ seriją (na, bet parašyta ji buvo pusę šimtmečio). Trimis kalbomis ir iš dvejopų laikmenų. (Ačiū Starlin už popierinę!). Foundation‘s Edge (nr.6, jei Prelude to Foundation laikyti nr.1) ir Foundation and Earth (nr.7). Pagal siužetą – paskutinės, pagal parašymo datą – iš „antrojo etapo“, 1982-1983m. Veiksmą į priekį ir vėl stumia galvosūkiai (įtraukiantys! Lėkiau aiškintis Saulės skersmens. Beje – mūsų nemieloji švietimo sistema pasako, kurios žvaigždės artimiausios? Reikėtų!). Įvairių visuomenės modelių, individualizmo ir bendruomeniškumo klausimų nagrinėjimas („Are you going to argue that a virus and a human being are equally unsatisfactory, and wish to settle for something in-between-like a slime mold?“). Labai neblogas humoras, ir ne tik detalėse. Tikiuosi, ne OCR-inė užuomina (Those dramatic animals of legend and vague literary accounts-tigers, grizzly bears, orcs, crocodiles? Who would carry them from world to world even if there were sense to it?). Pasaulis, kuriame laimi sveikas protas, ir dargi veiksmas po labai-įdomią-Galaktiką skrajojančiame labai-moderniame-laive. Ech, jaučiuosi namie Paskutinės parašytosios dvi priešistorės serijos buvo kiek psichologiškesnės; antrojoje matyti, jog tai – ir paties rašytojo atsisveikinimas...

Starlin pastebėjo, jog kadaise Eridanas viršelius normalius darydavo – gali būti, tiesa. Iš Hertos Matulionytės piešto 1994m. „Fondo“ viršelio juk tikrai žvelgia Haris Seldonas, ne kokia šarvuota paleistuvė.

Pagaliau perskaičiau Neal Stephenson "Snow Crash" - ilgai atidėliojau, bo nemėgstu cyberpunko, plius anotacija ant knygos nugarėlės žudanti, maždaug "kuklus picų išvežiotojas realybėje pavirsta nenugalimu katanos meistru virtualiam pasaulyje" -- yomayo, nu kas ryžtųsi tokį kažkieno wish fulfillment skaityti?

Na ką galiu pasakyt, nieko keisto, kad Stephenson su šita viena knyga iškart atsidūrė sci-fi elite, bo originali idėja + originali realizacija = retai pasitaikantis dalykas šiam pasaulyje, kuriam, atrodo, jau apie viską parašyta ir sugrota. Indraja, tau turėtų patikt - ir ne vien todėl, kad l. įdomiai suriša programavimą su lingvistika ir mitologija.