SF knygos

Kabinėtis prie "Kopos"... Be žodžių... Bet kalbėti reikia. Toks išpindėjimo lygis, kad toliau jau niekur. Einu kartis...

"Toks išpindėjimo lygis" - aš, Chamūlas, pats esu gana chamiškas, bet norėčiau priminti, kad savo nuomonę patartina formuluoti diplomatiškiau.

Tu dar nepasikorei, Tomai :P? Jei ne, tai aš dar virvę pamuiluosiu: man irgi "Kopa" nebaisiai patiko. Aišku, pasaulis l. gerai padarytas, idėjos originalios, Harkonenams valio, Bene Gesserit idėja irgi super...bet! Pagrindinis veikėjas - labai nesimpatiškas tipas. Netgi bjaurokas, sakyčiau. O kai skaitai ir raukai nosį dėl centrinės knygos figūros, tai nori nenori sugadina įspūdį - netgi jei viskas kitkas knygoj patiko.

Tomas :P rašė:Fajetai tiems laikams visai neblogas daiktas, bet ganėtinai užtestas. Man labiau patiko to paties rašytojo "Liepsnojanti sala". Išleista lietuviškai "Drasiųjų kelių" serijoje.

"Liepsnojanti sala" - labai jau suproletarinta, nors pati idėja - nieko. O štai apie "Faetus" esu pačios geriausios nuomonės. Aš ją skaičiau dar tada, kai ji nebuvo išleista atskira knyga, bet ėjo su pratęsimais per 10 almanacho "Искатель" numerių. Tai berods buvo apie 1975-76 metus. Deja, lietuvishkas vertimas nėra geras:(. O pati knyga patiko dėl idomių archeologinių atradimų traktavimo. Pvz.: dogu statulėlės - kosminiai skafandrai. Maču Pikču pastatymo istorija (lietuviškame vertime - neliko nei pusės). Acteku imperatorių dinastijų atsiradimas. Kazancevui tikrai fantazijos netrūko.

Oooj! Pirmieji du „Atspindžių labirinto“ trečdaliai iš tolkinistinio – tiesiogine prasme – požiūrio taško nė iš tolo neprilygsta tam, kas parašyta po to! (Šlykštukas nutylėjo... Ačiū už negadikliavimą.) Tai yra žvengimas – ne iki ašarų, bet beveik nenutrūkstantis. Epizodas – kompensacija už visa kita (įspėju – toliau tik kukli subjektyvi nuomonė, kartis nereikia, o jei kas in real life duos į nosį, gaus atgal – mokykloje refleksus išugdė ) – už bandymą rašyti savitu stiliumi, kuris bado akis, iš žodžio netapdamas kūnu; už demonstratyvų, laimei, neagresyvų, nacionalizmą; už trumparegišką rėmimąsi kompiuterių lygiu, egzistavusiu rašymo metu (veiksmas vyksta 2005 – 2010?); už neįsipaišančius į visumą ir seklesnius, netgi pateikimo būdu, nei „Matricos“, filosofavimus (nei knyga, nei M nekaltos, kad daug minčių, net vaizdinių, panašūs – mintys seniai ore tvyrojo, o abidvi beveik vienu metu gimė)... Atmosfera po grandinėlės iš originalaus epizodo – iš to – iš turbūt privalomo lipdinio pagal „Neuromancer“ modelį vėl dingsta be pėdsakų. Tiesa, realistiniai epizodai visai neblogi (nors kiek galima skaityti apie tą pačią laiptinę), bet virtualybė man pasirodė kažkaip neįtraukianti.
Rašytojo asmenybė – ni-ni. Po to jis dar stačiokiškai piktinosi tuo, ką darė PJ! (Jei atmintis apgavo – atsiprašau).

Ir visgi, jei norite tik susipažinti su žanru, geriau skaitykite „Neuromancer“.

Keiso sensorinę įvestį išmušė iš vėžių jų greitis.
Jo burna prisipildė geliančio mėlynumo skonio.
Jo akys buvo nestabilaus kristalo kiaušiniai, vibruojantys dažniu, kurio vardas – lietus ir traukinių dundesys, staiga išleidžiantys dūzgiantį plauko plonumo stiklo dyglių mišką. Dygliai skilo, dalijos perpus, vėl šakojosi – eksponentinis augimas po „Tesjė-Ašpūl” ledo kupolu.
Jo gomurys be skausmo perskilo, įsileisdamas šakneles, kurios plakėsi apie liežuvį, ištroškusios mėlynumo skonio, kad pamaitintų akių kristalinius miškus, miškus, kurie spaudė žalią kupolą, spaudė ir sutikdavo kliūtį, ir plito, augdami žemyn, užpildydami T-A visatą, žemyn į laukiančius, nelaimingus priemiesčius miesto, kuris buvo „Tesjė-Ašpūl” korporacijos smegenys.
Ir jis prisiminė senovinę istoriją, karalių, dedantį monetas ant šachmatų lentos, dvigubinantį statymą ties kiekvienu kvadratu...
Eksponentinis...
Tamsa skverbėsi iš visų pusių – giedančios juodumos sfera, spaudimas ištįsusiems kristaliniams duomenų visatos, kuria jis beveik virto, nervams...
Ir kai jis buvo niekas, suspaustas tos tamsos širdyje, atėjo akimirka, kai tamsa daugiau nebegalėjo būti, ir kažkas plyšo.
„Kuango" programa išsiveržė iš nublukusio debesies, Keiso sąmonė pasklido kaip gyvsidabrio lašai, brėžiantys lankus virš begalinio tamsiai sidabrinių debesų spalvos pliažo. Jo regėjimas buvo sferinis, tarsi tinklainė būtų išklojusi gaublio, kuriame buvo visi daiktai, vidų – jei daiktai galėtų būti suskaičiuoti.

Excuse me, Gibson...

Tomas :P rašė:Kabinėtis prie "Kopos"... Be žodžių...

Jeigu prie knygos negalima prisikabinti, ji nieko neverta.

Dėl pagrindinės figūros, manau, čia jau skonio reikalas. Man kaip tik patinka, kai veikėjas nėra vienaprasmis, kai jis blaškosi ir negali pasirinkti, o galų gale lieka ne visiškai teigiamas - daug geriau negu amžinas happy-endas. Bet vėlgi, čia skonio reikalas.

Na taip, pačioj 'Kopoj' Muaddibas dar kažkiek pakenčiamai žmogiškas. Čia tęsiny jis jau tooooks visas išmintingas, antžmogiškas, sprendžiantis už visus, lemiantis visų likimus, vienžo - dievas-despotas.
Man irgi patinka, kai veikėjas nėra vienspalvis (viena iš priežasčių, kodėl nemėgstų Vanių iš SIlmarilliono ), tiesiog Paulo būdo savybių komplektas man l. nepatinka, ir tiek.

Drįsčiau paprieštaraut, kad 'vanios' vienspalviai Idėja naujai temai...

Kaip suprantu, dabar man teks skaityti tęsinį. Ar yra lietuviškai? Šiaip daugmaž įsivaizduoju, ką turi omeny: būtent tas Polo virtimas kažin kokiu džihado vedliu yra ir dviprasmiškas, ir nemalonus stebėti.

Bijau, kad lietuviškai nėra.

Dėl vanių mielai pasiginčyčiau. Tiesa, mano vienintelis source jų klausimu yra Silmarillion, vienok surizikuočiau.

Jei netinka rusiška versija, laisvai galiu gauti Kopos tesinius orginalo kalba, aišku kompiuteryje. Tada ir galėsi įvertinti.

Atkasiau lib.ru Vieną labasi nieko autorių. Kas esat skatę Vladimiro Vasiljevo kūrinius? Jis buvo Lukjanenkos bendraautorius, rašant " Dienos sargybą", o "Eridano yra išleista jo "Raganius iš Didžiojo Kijevo". Taigi radau visą krūvą jo kūrinių. Įdomus fantasy ir techno mišinys. Tiesa: reikia mokėti rusiškai skaityti.

Kadangi visi pamiršo šią temą, tai teks šaukti tyruose.
Eridanas vėl pasigailėjo mūsų vargšų, ir išleido Lukjanenkos alternatyviąją krikščionybę - "Šalčio krantus", greit išeis ir antroji dalis "Prieš rytą". Kaip čia geriau išsireikšti MUST READ !!!!!!!!!!!

O gal galėtum šiek tiek konkrečiau nupasakoti, kas tai per knyga? Kas vienam must read, kitam gali atrodyt šlamštas, taigi norėčiau išgirsti bent vieną kitą komentarą.

Alternatyvinė istorija, su labai įdomiu krikščionybės tiesų interpretavimu stačiatikio akimis. daugiau pasakyti būtų, kaip ten sakoma gadiklis.

Jei kas trečiadienį žiūrėjo per RTR "Planeta" interviu su Lukjanenka, gal girdėjo, kad rašydamas šias knygas Autorius perskaitė Bibliją ir apsikrikštijo. Va prie ko veda fantastinių knygų rašymas. O knygos įdomios - kai jas skaitai rusiškai. Vertimas, beje, nelabai vykęs

Taigis... Prieš 10 metų perskaičiau tris Azimovo "Fondo" serijas (1, 2, 3). Labai patiko. Dabar perskaičiau seriją nr.0 (Prelude to Foundation). Ir patiko lygiai tiek pat Sakyčiau, Azimovas nėra tas rašytojas, kurio kūriniuose galima rasti stiliaus vingrybių ar ypatingų psichologinių gelmių - iš visų [kelių] skaitytų SF autorių jis man pasirodė mažiausiai literatūriškas. Tačiau galima rasti gerai sukonstruotus siužetus, įdomias idėjas, išradingą humorą ir niekada nenuslopstantį optimizmą, tikėjimą žmogiškumu. Pastebėjau, kad kai neturiu progos knygos praryti iškart, per kiekvieną pertrauką bandau įminti autoriaus mįsles. Šiame seriale ypač patiko pagrindinė tema - hipotetinė galimybė programuoti istoriją. Nemažai XX a. vidurio SF kūrinių pasižymi naivoku technologinio ir mokslinio progreso idealizavimu (knyga nr.1 parašyta 1951 m. (Taisa: išleista. Parašyta ir spausdinta žurnale 1941 m.). Tačiau Azimovas negalvojo apie etiketes ir kūrė serialą visą gyvenimą: nr.0 parašyta 1988 m. Manu, jis teisus: žmonėms reikia perspėjimų-antiutopijų, bet reikia ir knygų, kurios pasakytų "tu gali".

Gal vaidenas, bet įsivaizduoju, kad iš mūsiškių girdėjau kritišką atsiliepimą apie šiuos kūrinius (o jei ir ne, įsivaizduoju, kad jie gali nepatikti). Galim apie tai pakalbėti - išpindėjimais nesisvaidysiu.

Kam "Fondas" nepatiko - žinau. Man, asmeniškai, visai nieko knyga.
O Azimovas - vien dėl 3 robototechnikos taisyklių - gerbtinas.

Žinau, kad kažkada, gal prieš kokius ketverius metus, skaičiau "Fondą" (pirmą dalį). Tada nepatiko. Net nebeprisimenu, apie ką ten, bet žinau, kad buvo nuobodu, o tuomet fantastikoje ieškodavau būtent įdomių siužetų ir intrigos. Galbūt reiks dar kartą perskaityti, mažu šįkart patiks?

Man nepatiko, jei ką. Nrs pripažįstu, kad "Fondai" geri ir vertingi, bet- ne mano literatūra. Nelimpa dūšia, va ir viskas... 4 ar 5 kartus mėginau tai vieną, tai kitą skaityti, bet nieko, visiškai nieko neatsimenu. Net siužeto.

Taip, tokio tipo literatūrai reikia specifinio polinkio - kaip ir anime žiūrėjimui. Intrigos ten pilna, taip pat itin smagu filosofiniu požiūriu – juk istorijos programavimas laikomas Dievo prerogatyva?... A, Prelude yra nr.-1, nes nr.0 – Forward to Foundation (ką tik radau savo kompe... Ajė-vajė – gi atsiplėšt nuo jų negaliu). Reik turėt omeny, kad 1-2-3 parašė žmogus in his tweens, o šias – jau pagyvenęs. Jų herojus – tos hipotetinės teorijos kūrėjas Hari Seldon. Reta kūrinių (ir filmų, ir knygų), kuriuose mokslininkas vaizduojamas ne kaip pavojingas maniakas. Laimei, kartais knygas parašo patys mokslininkai (Carl Sagan, Isaac Asimov, Ivan Jefremov...).