*Rohano bardų penketukas* - žaidimas

Botulfas stebėjo istorijoje ir geografijoje besikapstančius konkursantus. Tiksliau, konkursantes - savaime suprantama, jos jį domino labiau. Hm, abi tokios panašios... juodbruvos, neaukštos... Užtat charakteris - kaip diena ir naktis. Vyresnioji, žiū, į damas taiko? Turbūt jei užkalbintum apie tą jos senelę, oi kaip pratrūktų plepalų maišelis... (Botulfas nesusilaikė susijuokęs) Ta jaunesnė tai paplaiška. Pamanykit, elfė, kvepianti braškėm... Skonis panelės aiškiai nelavintas. Bet gražutė, nieko nepasakysi...

Tylutėliai įslinko Kelmas. Botulfas apšvietė jį apie dabartinę padėtį ir, baigus Stigandui, reikšmingai pažiūrėjo į bardą. Ealdredas, regis, nebuvo linkęs šmaikštauti ir toliau rimta veido išraiška laukė ketvirtojo "pasirodymo".

- Mano užduotis D.- linksmai pranešė Kvena. Jos pačios tėvas pirklys, taigi apie šių metų tendencijas ir kitką žinojo užtektinai. Ji žinojo vieną labai garsų ir įtakingą pirklį iš Anburgo, taigi nusprendė kad jis ir turėtų būti Elfgifutės tėvas. Nieko nelaukdama pradėjo:
- Elfgifutės tėvai yra pirkliai, prekiauti griausios sąlygos yra su pietvakarių-vakarų Rohanu, bei visu Gondoru,- pietvakarių- vakarų Rohaną parodė žemėlapyje, o Gondoro žemėlapyje nebuvo, taigi ji mostelėjo kažkur už žemėlapio ribų,- Prekiauja jie daugiausia dirbiniais iš orkų kaulo, kiečiausios medžiagos visoje Viduržemėje, kuris yra labai populiarus aukštuomenėje. Orkų likę labai mažai, taigi ir kaulų jų gauti sunku, todėl jis gana retas ir labai brangus. Šiais metais ypatingai populiarūs vėriniai iš orkų dantų ypač juodų ir diademos iš jų šonkaulių, o tarp vyrų madingi batai su orkų blauzdikaulių sagtimis.
Nors Kvena ir matė, kad Ealdredo orkų kaulai visai nesužavėjo, buvo patenkinta savo pasirodymu. Apsisukusi ant kulno grįžo į savo vietą ir laukė, ką apie jos gimtinę pasakys Eormanrikas.

Elfgifutė išgirdusi apie orkų kaulus išsižiojo. Kai Kvena baigė mergina varstė ją žaibuojančiu žvilgsniu, o suraukti antakiai ir sugniaužti kumščiai nieko gero nežadėjo.
- Orkų kaulais?! Tu kaip drįsti! Čia tau orkų kaulai?! - pakėlus balsą Elfgifutė kartu iškelė Kvenai palei veidą savo papuošalą, kabėjusį ant kaklo. - Čia gryniausias mumakilas! Orkų vertė! Fui, tai tiesiog šlykštu...
- Jūs čia dar ilgai? - nutraukė Elfgifutės pasipiktinimą Ealdredas.
Elfgifutė kietai sučiaupė lūpas ir išdidžiai grįžo į savo vietą. Taip supykus ji jau seniai nebuvo. Kraujas tiesiog virė, raudonis nudažė skruostus.

Ealdredas dėbtelėjo į visą išraudusią merginą. Matė, kad Kvena jau žiojasi kažkuo atsikirsti, tad kilstelėjo ranką:
- Panele Elfgifu, dėkui už pastabą, bet pastabomis dalinsimės po to, kai išgirsime ponaičio Eormanriko pasisakymą. Ir pirmas kalbėsiu aš.

Net Botulfas su Kelmu pasitempė ir atrodė nusiteikę kuo rimčiausiai.

- Na, Riki? Ko laukiate? - Ealdredas įsistebeilijo į jaunuolį.

Eormanrikas tylėjo, nuleidęs galvą. Senasis bardas įdėmiai į jį žiūrėjo pora minučių, tada pradėjo vaikščioti po kambarį pirmyn-atgal. Apėjo keletą ratų ir staigiai sustojo priešais Eormanriką:

- Ponaiti! Jūsų užduotis - apie kandidatę Kveną! Na?

Ealdredas, regis, buvo tikrai supykęs.
Eormanrikas tik dar žemiau nuleido galvą, visas išraudo ir sulemeno:

- Sere... lorde...
- Tai seras ar lordas? O gal tiesiog ponas? O neteko girdėti žodžio "metre"? Na, gali būti "mokytojas", jei jūs ten, kaime, nieko neišmanot. Bet kaipgi tamsta nieko neišmanydamas drįsti ateiti čia?! - Ealdredas ne rėkė, kalbėjo ramiai, tačiau visi jautė kambaryje tvyrančią įtampą. - Užduotis atšaukta, - priėjęs prie žemėlapio, bardas pabaksnojo į jį.



- Viršversmis! - Eormanrikas papurtė galvą ir atsiduso. - Prie Sniegversmio upės, ištekančios iš Baltųjų kalnų ir pratekančios visą Haroudeilą! Teko girdėt?
Eormanrikas vėl buvo bepurtantis galvą, tačiau laiku susigriebė:
- Har... Haroudeilas... Tai vat, mes čia esam, ar ne? Edorasas čia...
- DOH! - pašoko Kelmas, o Botulfas sukikeno.
- Gana! - piktai į tuodu pašnairavo Ealdredas. - Ponaiti Eormanrikai, jūs nubaudžiamas. Šiąnakt miegosite šunidėje, vakarienės nebus. Botulfai, palydėk jį...

Visi nutilę palydėjo Eormanriką žvilgsniais. Kažkas dar sušnabždėjo "Už ką taip žiauriai..." Senasis bardas, regis, truputį atlyžo:
- Nagi, nesigąsdinkit. Negi manėte, kad bus lengva? Šitas vėpla, atleiskite už žodį, pademonstravo aukščiausio laipsnio neišmanymą, ir už tai buvo pelnytai nubaustas. Nesijaudinkite, rytoj jį pamatysite gyvą sveiką. Čia šunidės ne prastesnės už didžiąją Meduseldo menę...
Ealdredas pamojo visiems sėsti. Kadangi nebuvo nei kėdžių, nei suolų, nei kokių pagalvėlių, visi truputį padvejoję klestelėjo pusračiu tiesiai ant grindų. Ealdredas tęsė:

- Taigi. Earkongota! - mergina krūptelėjusi pakėlė akis ir įsistebeilijo bardui į veidą. - Žinios pakenčiamos, bet šitas maivymasis ir infantiliškumas... Ne, už jūsų nuomonę aš jūsų niekad nebausiu. Tačiau jums, mergaite, trūksta analitinio mąstymo, trūksta metodologinio pamato, ant kurio galėtumėte krauti savo subtiliųjų svarstymų bokštus...

- Elfgifu! Pamokos išmoktos gerai. Šitoje srityje, jau matau, tamsta pirmausite. Bet turėkite omenyje, kad geram bardui to nepakanka. Jums dar reikia įveikti savo susikaustymą, galbūt ir keistai nuskambės, bet aš jau dabar matau, kad jums bus sunku išsiveržti iš to vieno stiliaus, prie kurio esate pratusi.

- Ponaitis Stigandas! Taip, jūs - keblus atvejis... Bet nepasakyčiau, kad keblesnis už ką tik aptartus. Štai panelė Earkongota galėtų iš jūsų pasimokyti to analitinio žodyno, kurio jai taip trūksta, - Ealdredas ironiškai nusišypsojo. - Puikiai mokate pilstyti iš tuščio į kiaurą. Mūsų amate, deja, to dažnai prireikia, taigi jums pliusas. Taip pat negaliu nepagirti ir improvizacinių įgūdžių. Jūsų geografinės žinios ir atmintis labai jau silpnos, tačiau esate gerokai drąsesnis už ką tik mus palikusį jūsų bičiulį. Nebijote, lendate, dainuojate. Tačiau nesu tikras, kas bus, kai reikės pradėti eiliuoti patiems... Jaučiu užčiuopęs jūsų silpną vietą... Nagi, nebūkite juokdariu. Bardas - tai ne juokdarys.

- Galiausiai - panelė Kvena. Su savo atsakymu visiškai nepataikėte į klausimą - nors bandėte, tą pripažinti turiu. Jums turėtų būti žinoma, kad Anburgas yra prie Anduino, taigi minėtasis prekybos pobūdis - vandens prekyba ir laivyba. Dėl orkų kaulų jūs iš dalies teisi, bet tik iš dalies. Jums, gerbiamoji, trūksta socialinio takto. Ar supratote, kodėl įsižeidė Elfgifutė? Iš jūsų akių matau, kad nelabai. Taip, orkų kaulai populiarūs tam tikruose visuomenės sluoksniuose. Jūsų tėvai taip pat pirkliauja, tiesa? Bet, ko gero, rinkos segmentas ne tas pats. Vis dar nesuprantate, apie ką aš? Ką gi, jaunoji damute, jums dar reikės išmokti elementariausios elgsenos aukštuomenėje, jei jau taikote į rūmų daines.

Ealdredas baigė, ilgai nelaukęs paliepė Eodvygai palydėti likusius keturis konkursantus į jų "apartamentus" ir patiekti vakarienę. Išvargę dalyviai pavalgė ir iš karto krito miegoti...


***

...juos pabudino garsus rėkimas, buvo dar visai tamsu:

- Keeeeeelt! Mikliai!!! Skaičiuoju iki trisdešimties, staigiai apsirengt patogiais judesio nevaržančiais drabužiais ir sustot į vorelę prie durų. Pradedu! Vienas, du, trys...

Jaunimėlis vos susivokė, kas čia dedasi...

- ...keturi, penki... - prie durų stovėjo lengvą karinę uniformą apsivilkęs, kaip styga įsitempęs Botulfas ir kiek galėdamas garsiau skaičiavo.

Išgirdusi triukšmą ir riksmus Elfgifutė pašoko ir išsivertė iš "lovos" - aiškiai buvo nepratusi prie tokių siaurų ir nepatogių gultų, o vakar taip pavargo, kad miegojo, kaip užmušta, pamiršus siaubingą realybę. Todėl dabar bandė susivokti, kur ji?
- Hilda, Hilda! - ėmė šaukti mergina. - Kur tu dingai?
"O neee, ji juk..." Visiškai pasimetusi Elfgifutė nebežinojo nuo ko pradėt: čiupo batą, šukas, juos išmetė, tada čiupo dvi sukneles bandydama apsispręsti, kuria čia geriau apsirengus. O dar tas Botulfo skaičiavimas:
- ... keturi, penki...
Elfgifutė baisiai norėjo paleist į jį kokį daiktą. Ji kietai sučiaupė lūpas ir ėmė raustis po savo drabužius.
- Niekad nemaniau, kad atsidursiu tokioje absurdiškoje situacijoje... Ne gi man niekas nepadės susiruošti?
Apsidairė tuščiai, visi buvo užsiėmę savimi. Atsidusus mergina išsitraukė tamsiai mėlyną suknelę platėjančiomis rankovėmis, greit į ją įlindo ir ėmė varstytis šilko virveles puošusias krūtinę. Tuo pačiu metu bandė kojomis susirasti batukus... Griebė šukas ir, nekreipdama dėmesio, kad Botufas jau taria paskutinius skaičius, ėmė šukuotis ir segtis plaukus.
Na, pagaliau baigta. Jeigu jai kas vakar būtų pasakęs, kad susiruoš viena ir per minutę - nė už ką nebūtų patikėjusi. Ir dabar dar netikėjo. Bet iš jos veido buvo aiškiai matyti, kad ji labai patenkinta, didžiuojasi savimi ir nauju asmeniniu rekordu.

Išgirdus tą triukšmą, Earkongota nekreipė dėmesio ir miegojo tliau. Namie ją kartais taip žadindavo Senbregilas, tad nesusivokusi ji nesiteikė keltis. Mergina bandė miegoti toliau, kol Elgifutė nepradėjo kviesti savos kambarinės. Supratusi, kad nepamiegos, Gotė atsikėlė. Jai beprotiškai skaudėjo galvą, o dar tas Botulfo skaičiavimas.. Mergina pasistengė suspėti, ir kai Botulfas ištarė "dešimt", nebaigusi pintis kasos nubėgo prie durų.

- Kas per... - tiek tespėjo ištarti Kvena ir nusirito nuo guolio. Pamačiusi, tiksliau išgirdusi Botulfą skaičiuojant, nors neturėjo nė žalio supratimo kas ir kur vyksta, ji šiaip ne taip prasibudino ir ėmė rengtis vieną patogesnių suknių. Plaukai buvo susivėlę kaip varnos lizdas, vadinasi miegant kasa išsileido. Vos iššukavusi, plaukus supynė į kasą ir žiovaudama nuėjo prie durų.
- ...dvidešimt penki, dvidešimt šeši... - Botulfas pradėjo skaičuoti dar garsiau ir Kvena nusistebėjo, kad tokio bjauraus būdo žmogus gali turėti tokį galingą balsą.
Apsidairiusi pamatė, kad stovi tvarte ir jau visai atsibudusi susivokė kas čia ir kur vyksta.

- Trisdešimt! - Botulfas pasistengė kuo labiau užkelti balsą ir dar norėjo kirste nukirsti paskutinę priebalsę, tačiau netyčia sucypo falcetu ir, slėpdamas susigėdimą, sekundę rimtu veidu patylėjo. Tik tada pastebėjo, kad į vorelės galą pavėlavęs šlepsi Stigandas ir susiraukęs prakošė: - Slunkius, - tuomet susitvardė ir dar labiau pasitempė (stuburas trakštelėjo), - Labas rytas! - vorelė tylėjo. - Labas rytas, sakau!

- Labas rytas, - sušnarėjo.

- Kai kreipiatės į mane tokiose pratybose, turite sakyti "Labas rytas, lorde"!

Vorelė paklusniai atsiliepė.

- Taigi. Kaip apsirengėte, taip, - Botulfas pašaipiai nužvelgė Elfgifu, - bet dabar jūsų laukia labai rimta užduotis. Tiesa, iki užduoties - dar šis tas... Bet kokiu atveju šiandien veiksite poromis. Earkongota! - mergina pakėlė galvą - su Stigandu. Kvena - su Elfgifu. Atminkite: tai - varžybos. Jūs varžotės kiekvieną dieną ir kiekvieną minutę. Bet jeigu kovosite tik už save, bematant pralaimėsite, - Botulfas padarė pauzę išsišnirpšti nosiai. - Kaip jau supratote iš vakarykštės užduoties, ši savaitė skirta jūsų geografijos žinių patikrinimui bei geografinių gebėjimų vystymui. Bet geografija neapsiriboja žemėlapių skaitymu. Gerai išmanantis geografiją žmogus gali pats sudaryti žemėlapį.

Pamojęs eiti paskui save, Botulfas juos išsivedė iš rūmų pro užpakalinį išėjimą. Perėję siauromis skurdžių kvartalų gatvėmis, jie galop atsidūrė prie neišvaizdžių vartų, prie kurių snūduriuodamas ir svirduoliuodamas stovėjo vienintelis sargybinis. Botulfas niuktelėjo jam į pašonę. Jau brėško aušra. Buvo debesuota ir kvepėte kvepėjo lietinga diena.

- Konkursantai! - po ilgos tylos Botulfo balsas truputį užrūdijo. - Matote raudonas ir geltonas vėliavėles, vedančias už vartų tolyn, į priešingas puses? Stigando komanda geltona, Elfgifutės - raudona. Jūsų užduotis: iki dešimtos ryto, sekant vėliavėlėmis, ant štai šito lapo, - jis iš nežinia kur ištraukė pergamento lapus - nupaišyti praeitos vietovės žemėlapį, pažymint matytus objektus (upeliai, kalvos, giraitės, pelkės, statiniai, išskirtiniai geologiniai dariniai ir t.t.) Rašalo turite pasigaminti iš gamtoje randamų medžiagų. Dešimtą ryto, - Botulfas vėl pakėlė balsą, - kad man būtumėte čia! NA, KO LAUKIATE?! Bėgte!!

Išgirdęs Botulfo riksmą Stigandas intuityviai pabėgo keletą žingsnių,vėliau atsigręžė ir susiraukęs pradėjo žiūrėti į savo porininkę.
- Ne saldainis,-pagalvojo jis,-dar gerai,kad spalva maloni pakliuvo,geltona.
Tada pradėjo dairytis,kaip gi rašalo pagaminus.
Pasisuko į artėjančią komandos kolegę,ruošdamasis pasakyt ką nors šiurkštaus, tačiau liovėsi,nutaręs,kad vis vien teks praleisti visą dieną,todėl bent jau iš ryto santykiai turėtų būti daugmaž draugiški.
-Iš ko rašalą gaminsim?-sušuko.

- Iš mėl... ATSARGIAI! NEJUDĖK, NEJUDINK KOJŲ!- Stigandas pažiūrėjo į Earkongotą kaip į kokią pusprotę.
- Tai iš ko?
- Iš mėlynių. NELIPK SAKAU. Sutraiškysi mėlynes, o jų reikia daug. Eime,- sušuko mergina ir nuėjo prie pirmos geltonos vėliavėlės, kur stovėjo jos porininkas.
Earkongota greitai saujon surinko mėlynes, ant kurių norėjęs lipti Stigandas.
- Va pagaliukas, bus galima piešti žemėlapį. Pieši tu, ar man reikės?

Kadangi Stigandas pakankamai ilgai neatsiliepė į Earkongotos klausimą, mergina nuėjo pas Botulfą ir paklausė, ką daryti su bendražygiu.