*Rohano bardų penketukas* - žaidimas

Senis nužvelgė mergaičiukę nuo galvos iki kojų ir, kreivai išsiviepęs pasakė neturįs įgaliojimų spręsti tokiems klausimams, tačiau pakviesiąs viršesnį žmogų. Po valandėlės grįžo su Eodvyga. Moteris irgi nužvelgė Kveną nuo galvos iki kojų, tada išklausė, kas per bėdos ir atsiduso:

- Panele, jūs manote, kad Meduseldo žirgyne atsiras vietos jūsų keturkojui? O ar įsivaizduojate, kiek kainuotų priežiūra? Čia jums ne kokia prieglauda. Vienintelė išeitis, kurią galiu pasiūlyti, - laikinai atiduoti arklioką į sarginę. Arba miesto, arba Meduseldo, kainos atitinkamai skiriasi. Bet ten jis dykas nestovės: jeigu bus skubus reikalas, o nieko kito daugiau po ranka nebus, ims jūsiškį. Nebijokit, jie vyrai švelnūs. Ir už sužalotus ar nudaigotus atlygina visą kainą. Na?

- Na, jei kitos išeities nėra, tai būsiu labai dėkinga jei mano žirgas galės apsistoti sarginėje. Tik... O jeigu tarkime aš sumokėčiau ir niekas mano žirgo skubiam reikalui esant neimtų?- Kvena išsigando, kai Eodvyga ištarė "sužalotus ar nudaigotus". Ji nenorėjo prarasti savo Bernoto. To jau būtų per daug. Mergina pajuto, kaip kaupiasi ašaros.
Eodvyga sunėrė rankas at krūtinės ir atsakė:

- Panele... atleiskite, kuo jūs vardu? Aišku, Kvena. Panele, aš niekuo čia dėta, ir dėl kainų derėtis - ne mano reikalas. Jeigu pažadėsite, - čia Eodvyga apžvelgė visus kitus "tvarto" gyventojus, - jei pažadėsite, kad Botulis apie tai nieko nesužinos, aš jus nusivesiu ir leisiu pačiai susitarti dėl žirgo priežiūros kainos.

Kvena skubiai palinksėjo galva. Kai kurie jos kambariokai žiojosi protestuoti, bet Eodvyga skubiai išsitempė merginą už rankos ir užtrenkė duris. Spyna trakštelėjo dar kartą.

-Po paraliais! Aš irgi noriu eiti su jomis. Taaaaigi taip negalima!- Earkongotai žiauriai nepatiko tai, kad Kvenai leido išeiti.
Mergina pajuto ir kitų nepasitenkinimą Kvenos išėjimu.
- Nu dzin, gal geriau bandykim užmušt laiką ir... Gal kas pagrokit?

Botulis prikišo ausį prie durų. Tyla? Bene užmigo katinėliai? Pamojo ranka sargui atrakinti. Viduje visi sėdėjo pakampiais, lyg ir pusiausnūdom. Tikrai nuobodus vaizdas. Botulis suurzgė. Suskaičiavo tik keturis.

- Kur dar viena? - atsisuko į sargą. Senukas išbalo. - Klausiu, kur pasidėjo dar viena?

- Atsiprašau, - jam už nugaros suskambo ramus Kvenos balsas, - ponia mane lydėjo atlikti gamtinių reikalų. Negi ir tai draudžiama?

Botulis dar paniurzgėjo, metė įtarų žvilgsnį į Jadvygą, bet, kadangi nebuvo laiko, iškart nuo niurzgalų perėjo prie reikalo:

- Pietūs. Atėjau asmeniškai jums to pranešti, nes noriu, kad gražiai atrodytumėte. Elfgifu! - staiga sušuko jis.
- Čia! - stryktelėjo mergina.
- Susišukuot!
Elfgifutė, regis, paraudo. Nors kas čia žino, vis tik stovėjo šešėly.
- Visi kiti - išsirinkt šiaudus iš plaukų. Mikliai! Pasitempkit, pasitempkit. Čia, - Botulfas parodė pirštu į dviejų tarnaičių ką tik atneštus garuojančius dubenius su vandeniu ir Eodvygos rankose kažkaip atsidūrusius penketą rankšluosčių, - jums. Apsiprauskit. Staigiai.

Visi suskato ruoštis, o Botulfas tuo metu porino:

- Pietūs, brangieji, - socialinis įvykis. Susirinkom čia ne dinderio mušti. Per pietus prasidės jūsų edukacija. Edukacija, sakau! Na, baigėt? Mikliai - vorele sustot!

Kiek sutrikę konkursantai sustojo vorele ir nusekė paskui Botulfą nesibaigiančiais koridoriais. Šįkart juos atvedė jau nebe į tvartą. Tai buvo didelė, graži salė, kurios viduryje stovėjo stalas, apkrautas indais. Tiesa, tuščiais. Šalia stalo stovėjo Kelmas ir šypsojosi.

- Taigi. Pietūs, - dar plačiau išsišiepė Kelmas. - Jūs esate įnamiai, čiulpiantys kraują iš valstybės biudžeto gyslų. Todėl nieko už dyką negausit. Reiks užsidirbti.
- Bardas, - pertraukė Kelmą Botulfas, - bardas yra išsilavinęs žmogus. Taigi dabar mes jus ir pradėsim lavint. Ne lazda, nebijokit. Pradėsim nuo...
Kelmas išsitraukė pergamentą.

- Kas pirmasis teisingai atsakys į klausimą, to lėkštėj šis bei tas atsiras. Esmė ta, kad atsakymas turi būti arba rimuotas, arba sudainuotas, arba į anekdotą įpintas. Kaip norit, taip darykit, svarbu kūrybiškai. Taigi, pirmasis klausimas: kas yra ekleras?

Elfgifutė stovėjo prie tuščio stalo ir kats nuo karto pasitaisydavo plaukus. Po tokios baisios pastabos apie jos šukuoseną niekaip negalėjo atsipeikėti. Žvelgė į tuos du savim patenkintus pasipūtėlius, kuriems rodės, buvo iš ties smagu erzinti alkanus būsimuosius bardus. Poezija nebuvo merginos stipriausia pusė, bet pilvas, kol kas dar tyliai, rodė pirmuosius ženklus. "Urgzti" garsiai būtų tiesiog nepadoru ir Elfgifutė išpoškino:
- Ekleras? Oi kaip nuostabu,
ypač kai esi tuščiu pilvu.
Plikytą pyragaitį su vištiena,
galėčiau valgyti kiekvieną dieną.
Jei būtų ponams nesunku
nustot marinti mus badu
dėkingi būtume iš ties
ir kimštume eklerus iš peties.
Eilėraštis Elfgifutei pasirodė primityvus ir ji nuraudo. Po to atsikrenkštė, pasižiūrėji į savo kolegas. Jautėsi gan nejaukiai, nuistėsi, bet sukautė visą drąsą ir atsigręžus į Kelmą laukė nuosprendžio.

Kelmas pragręžė Elfgifutę akimis.

Greitai jos lėkštėje jau garavo bulvių košė su kažkokio gyvūno kulšimi, į bokalą tarnas prikliukino kisieliaus. Desertui, žinoma, ekleras - su kremu. Kelmas išsiviepęs nužvelgė likusius:

- Nagi, kolegos? Antroji užduotis: juk teko girdėti apie Anduiną? Na, kas sugalvos gražiausią ir įmantriausią palyginimą Anduino srovei?

Kai Eodvyga nuvedė Kveną pas sarginės viršilą, ši pamanė kad tikrai nieko nepeš, tas vyras mažne drambilo didumo! kaip ten bebūtų, nutarė mėginti laimę:
-Labadiena! Aš atėjau paprašyti vienos paslaugos.- neitin drąsiai pasakė ji.
- Ir kokios gi paslaugos jūs atėjote paprašyti?- Vyras net nepakėlė galvos nuo stalo, apkrauto šūsnimis popierių.
-Aš...aš norėjau paklausti, ar galite priimti mano žirgą i savo arklides maždaug dviems savaitėms?- išpyškino ji, bet pamačiusi pagaliau pakėlusio galvą nuo popierių žmogaus veidą tuoj pat paaiškino,- Na, kad jį prižiūrėtų ir niekas juo nejodinėtų.
-A... Taip, tai įmanoma, bet už tam tikrą sumą. Tarkim šešiasdešimt auksinių.
-KĄ!!! Gal išprotėjote!? Šešiasdešimt už avižas, šukavimą ir...Nejodinėjimą!? Trisdešimt penki!- išgirdusi kainą užriko Kvena.
- Keturiasdešimt penki.- Ramiu veidu viršila nuleido kainą.
- Trisdešimt aštuoni ir nedaugiau!
- Gerai. Kur tas tavo arklys randasi?- taipat ramiai paklausė vyriškis.
- "Sidabrinėje ietyje"- apsiraminusi tarė Kvena. Ją šiek tiek nustebino tokios trumpos derybos.
- Na ir puiku, rytoj nusiūsiu žmogų jo paimti. Ir dar... Kaip jis atrodo ir koks jo vardas?
- Bernotas. Jis visai juodas, tik karčiai ir uodega balti. Turėtumėt nesupainioti, kviečiamas vardu atsilieps.
- Viskas?- Vėl nuleisdamas galvą prie popierių paklausė.
- Aha, labai jums dėkoju, geros dienos.

Palengvėjusia širdimi mergina išėjo iš viršilos kabineto, Eodvyga jos jau laukė. Išgirdusi kaip viskas buvo ji apsidairė ir pasakė:
- Mano brolis čia dirba ir paprašė, kad supažidinčiau. Jis ir keli kiti vaikinukai yra šio konkurso fanai ir norėtų pasišnekučiuoti apie tai, kaip jūs visi ten gyvenate. Aš žinoma apie tai niekam nesakysiu, nasibaimink.
Eodvyga nusivedė ją į kažkokį kiemelį, kuriame sėdėjo keturi sargai. Moteriškė klestelėjo į vieną iš prie sienos stovinčių kėdžių, Kvena padarė tą patį.
- Taigi, kaip ir žadėjau "Bardų penketuko" dalyvė Kvena.
- Labai malonu susipažinti, mano vardas Godvigas, - jai ranką atkišo kažkoks vaikinas,- o čia mano bičiuliai Leofrikas, Milredas ir Sabertas.- parodė jis į savo draugų pusę.
- Godvigas mano brolis.- Pašnibždėjo Eodvyga.
- Sveiki, tai ko norėjote paklausti?- Paspaudusi ranką vaikinui paklausė ji.
- Tiesiog, pamanėme, kad galėtum papasakoti apie save.- nedvejodamas atsakė Sabertas.
- Apie mane? Na, aš gimiau ir augau Viršversmyje, dabar man dvidešimt du metai...
Kol mergina pasakojo apie save, visi įdėmiai klausėsi ir net nepertraukinėjo. Kai ji baigė, Leofrikas paklausė:
- O dabar, konkurse, kaip jūs visi penki ten gyvenat?
- Na, mano nuomone tai klaikiai. Mus apgyvendino tvarte ir liepė visiems kartu gyvent, net nepasirūpino atskirai apgyvendinti merginų ir vaikinų...
- O... nieko įdomaus nenutiko, kol jūs kartu gyvenat?- Milredas įsijungė į pašnekesį.
Ištiesų tai nieko nenutiko, bet Kvena norėdama patenkinti fanų smalsumą, nutarė truputį prikurti:
- Kaip gi, žinoma nutiko. Kad būtumėt matę kas dėjosi, kai mus tan tvartan nuvedė! Atsimenat tą merginą, kuri šoko? Tai va: vos tik duris užrakino, tai ji pradėjo aiškinti, kad ji laimės ir kad mes tik laiką gaištame, o vienas iš vaikinų, na tas, kur pirmas dainavo prisistatyme, ėmė prieštarauti, kad jis laimės ir kad tik ji laiką gaišta...
Prašnekėjo taip visi jie kalias valandas ir galiausiai Eodvyga nutarė kad jau užtenka:
- Manau šiam kartui užteks, einam Kvena.
Mergina tuoj pat pakilo nuo kėdės. Joms beeinant prie išėjimo, pribėgo Milredas ir visas išraudęs padavė kažinkokį popierėlį Kvenai sakydamas:
- Am... Šita... ar gali jį slapta perduoti Gotei... tfu, Erkongotai?
- Aha, iki.
Beeidama atgal į tvartą, ji perskaitė raštelį kuriame buvo rašoma šit kas:

Nuostabiausiai panelei BARDEI Gotei!

Kai vėl pavasaris bučiuos, šermukšnius ir bukus,
Tikiuos, ir aš tave bučiuosiu.

Tu nuostabi!!!

Amžinai tavo gerbėjas - Ryčka
Sukikenusi ji įsikišo raštelį už juostos.

Kai Elfgifutės lėkštė buvo pripildyta, kelmas vėl prašneko:
- Nagi, kolegos? Antroji užduotis: juk teko girdėti apie Anduiną? Na, kas sugalvos gražiausią ir įmantriausią palyginimą Anduino srovei?
Neitin ilgai galvojusi, Kvena padeklamavo katik sukurtą eilėraštuką:
Anduino tekėjimas,
Kaip ir paukščių čiulbėjimas-
Tai mužika mano ausims.
Vandens spindėjimas,
Upės akmenų blizgėjimas-
Tai vaizdas manosioms akims.
Plačiausių slėnių šeimininkas,
Aukščiausių skardžių kaltininkas-
Mūs upė didinga - Anduinas.
padeklamavusi, įsmeigė akis tiesiai į Kelmo žlibes ir laukė ką jis pasakys.

Po trumpos ne visai jaukios tylos Botulis su Kelmu prapliupo kvatotis. Kai po penkių minučių nusišluostė ašaras, Botulis vėl surimtėjo ir oriai paklausė Kvenos:

- Panele, kas yra mužika? - Kvena jau žiojosi atsakyti, bet Botulis reikšmingai pakėlė delną tiesiai jai prieš veidą, - Jau matau, kur mums reiks padirbėti, - nevalingai suprunkštė dar kartą, o Kelmas vis dar ašarojo. - Tata tata tata taaa, tata tata tata taaa... darželinukiška! Už tai, kad mus palinksminai ir kad čia - tik pirmoji užduotis, prie stalo sėstis leidžiu, bet bulvių košės negausi, ir šiaip... Gal kas nors iš likusiųjų norėtų panelei parodyti, kaip iš tiesų dera apdainuoti Anduiną? Nors ne... Truputį papildysim uždavinį. Sugalvokit skanduotę mūsų žymiajai vandensvydžio komandai "Anduinas"! Juk čempionatas jau ne už kalnų...

Ar pirmi ar paskutiniai,
Visą laiką išskirtiniai!!!
Goooo... ANDUIN.

Visas penketukas pulė žvengti, išgirdę Earkongotos skanduotę.

- Na kaip gerbiamieji?-Earkongota demonstratyviai ištiesė rankas su lėkšte ir laukė maisto.

- Ša,ša,-atsakė Stigandas Earkongotai.
Jis atsikrenkštė,norėjo nusispjauti,bet pagalvojo,kad kažkaip nepatogu būtų tokioj menėj,nutaisė iš raiškingą miną ir suriko:
Plaukia vandenai melsvi
Priešininkams šakės
raudonuoja vandeny
Mūs komandos plafkės
Saugokitėėės, tai "Anduinas" !!!.

-Pala, pala,- Stigandui baigus tarė Earkongota.- Koks tu džentelmenas. Aš tai valgyt laukiu, o tu - man prieš akis užlendi. Damoms pirmenybė.

Earkongota rankų nepatrakė ir toliau stovėjo ištiesusi rankas Botuliui.

- Aš taip ir galvojau,- tarė Stigandas,- taip ir galvojau nuo pat pradžių kai tik pamačiau dalyvius. Atsipeikėk. Noriu tau pasakyti-mes varžomės. Todėl neverta apeliuoti į džentelmeniškumą. Juk esame lygus,bet kol esame konkurse.Kitu atveju,be abejo,netgi pasidalinčiau bulvių koše,jeigu turėčiau,- paskutinį sakinį Stigandas pasakė tyliai ir,visgi, abejodamas ar taip ir padarytų.
Ir sunėręs rankas laukė sprendimo.

- Ir? Ta prasme, mano skanduotė vis viena geresnė. Jei taip, tai taip.
Earkongota nepatraukė rankų su lėkšte nuo Botulio ir sarkastiškai išsišiepė Stigandui.

-Nesąmonė,- atitarė Stigandas,- jeigu žaisčiau vandesvydį, ir išgirsčiau tavo skanduotę,man raumenis sutrauktų mėšlungis! Jokios širdies. Nespinduliuoja jokios meilės komandai.
Demonstratyviai nusisukęs nuo Earkongotos,jis paslapčia žvilgčiojo ar tik jai neįdės ko nors ir buvo pasiryžęs protestuoti.

- Gal baigsit pagaliau?!- Kvena buvo siaubingai įniršusi dėl Kelmo su Botulfu, kad jie šitaip ją pažemino varžovų akivaizdoje. Kitomis aplinkybėmis, Kvena tikrai būtų suspardžiusi Kelmą. Dabar ji jautėsi taip, tarsi jos pilve sėdėtų rupūžė, bandanti iššokti baisaus keiksmo pavidalu,- Erkongota skanduotę pasakė pirma ir tu Stigandai nevaidink erelio. Žinai, o man raumenis sutrauktų mėšlungis vos išgirščiau tavo skanduotę.
Tai pasakiusi, ji pajuto, jog rupūžė pilve šiek tiek apsiramino.

Botulfas, Kelmas ir netgi Eodvyga vos ne raitėsi ant žemės, stebėdami konfliktą. Atrodo, su šitais vaikėzais bus visai smagu...

Pagaliau nusiraminęs, Botulfas pasakė:

- Nors ponaičiui iki meno aukštumų oi kaip toli, bet komisiją jis sugebėjo pavergti stipriais poetiniais vaizdiniais. Taip kad, panaityte, nepūsk lūpyčių, bet maistelis atitenka Stigandui. O tau ir likusiems trims - kita užduotis: komišku posmu apdainuoti ir judesiais pavaizduoti kokį nors garsų istorinį personažą!

Earkongota greitai pagriebė pagalį nuo žemės ir svetima kalba sudainavo:
-If you want him - come and claim him,
Said one women, who is elf,
I'll stab you, you should fear me,
Your head'll hang in my fathers Shelf.
Savaime, suprantama apie ką čia, o valgyt norisi.

Elfgifutė, gavusi savo maisto porciją, iš pradžių atsargiai šakute pavartė kulšelę ir atsodusus pažvelgė į dalyvius. Vienai valgyti, kai kiti kankinasi seiles varvindami - žiauru. Nors nosį kuteno šiltas maisto kvapas, mergina nusuko akis į šoną. Laukti ilgai neteko - Kvena išpoškino liaupses Anduinui, o netrukus net kova dėl maisto užvirė. Elfgifutei pagailo kolegų iš kurių "prižiūrėtojai" padarėsi sau šou, todėl vos tik Earkongota baigė, mergina sušuko:
- Puiku, bravo, ar ne? - ir kiek galėdama meilesniu žvilgsniu nužvelgė Botulfą.

Botulfas nespėjo atsakyti, nes iš už nugaros staiga pasigirdo dar vienas balsas:

- Sakai, bravo? - ramiai paklausė Ealdreadas. - Ar tikrai taip manai, ar tiesiog sakai? - visi sustingę nežinojo, kaip reaguoti. - Botulfai? Kelmai? Kas čia per išsidirbinėjimai?

- Atleiskit, pone, - šnipštelėjo Botulfas, - jūs juk davėt teisę duoti jiems užduočių savarankiškai.

- Taip, Botuli. Ir labai gerai, tiesą pasakius, nes stebėdamas juos iš už durų, šį tą sužinojau. Pavyzdžiui, dabar visi žinome, kad štai šita panelė, - jis mostelėjo į Earkongotą, - arba laikosi feministinio rekonstrukcionizmo istorinės paradigmos, arba paprasčiausiai neišmano istorijos. Jaunikaitis, - linktelėjo Stigandui, - tiesmukas, tačiau nemoka savo minčių reikšti poetiškai. Štai šita, - dabar linktelėjo Kvenai, - turi bėdų su tartimi. O pirmoji, - jis turėjo omeny Elfgifutę, - yra teisinga mergaitė, kurią teks daug daug minkyt, kol kas nors išsiminkys.

Visi kažkodėl nuleido akis. Ealdredas paliepė:

- Sėst visiem, įneškite maistą, - visi susėdo ir jau greitai, paraginti senojo bardo, kirto išsiilgtuosius pietus. Bardas tęsė kalbą: - Kol valgote, norėčiau supažindinti jus su tikrąja užduotimi. Botulis ir Kelmulis jus čia jau pradėjo kankinti eilėraštukais ir skanduotėmis, tačiau iš tiesų iki to dar oi kaip toli. Kaip jūs manote, kas yra bardas? Tik tas, kuris dainuoja ir po stalu girtas voliojas? Ne! Bardas - kultūros nešėjas! Į atokiausią kaimą ir į puikiausius dvarus jis neša ir praeitį, ir dabartį, ir žiaurią tiesą, ir gražų melą... Todėl jis turi daug išmanyti ir daug pažinti. Tuoj tą jūsų pažinimą ar bent gabumą pažinimui ir patikrinsime. Įneškit užduotį! - spragtelėjo pirštais.

Į menę du tarnai įnešė kažkokį maišą ir išbėrė ant žemės. Viduje buvo daug delno dydžio kvadratinių kartono gabalėlių. Ant paties viršutinio puikavosi stilizuota karūnėlė ir užrašas "Edoras". Ealdredas, pamatęs sustingusius jaunųjų dainių žandikaulius, paaiškino:

- Esu tikras, kad per tą laiką, kol laukėte pietų, vienas su kitu gerai susipažinote. Tai jums pravers, mat dabar reikės dirbti komandoje. Štai čia matote į gabalėlius sukarpytą Rohano žemėlapį. Taip, atspėjote, pradėsime nuo geografijos išmanymo. Jūsų užduotis - iki vakaro drauge sudėlioti žemėlapį. Kodėl sakau, kad reikia komandinio darbo? Nes šitos krūvos dėlionės detalių per tokį laiką neįveiksite, jei dirbsite pavieniui. Taip pat - esu tikras, kad kai kurie iš jūsų Rohano žemėlapio gyvenime akyse net nematėt. Taigi pagalbos prireiks visiems. O dabar - nunešt lėkštes ir lai prasideda darbas!

Visi, išskyrus sargą, išėjo iš salės.