*Rohano bardų penketukas* - žaidimas

Buvo karšta, nepakeliamai karšta netgi seniems Ealdredo kaulams. Bardas sėdėjo ant pagalvėlės kambario kampe, kaip svogūnas suvyniotas į mažiausiai trisdešimt megztinių, ir niurzgė aplink jį tupinėjančiai moteriai: „Po šimts, Jadvyga, tu mane nori numarint pirm laiko?“
Šįryt namų darkytoja užkaitė jam kubilą vandens maudynėms, kas savaime nėra blogai, bet po vonios pareiškė, kad pons gali peršalti, pavasaris šiemet vėjuotas, o gerklė dar nuo Naujų metų vakarėlio sopa, todėl būtina gerai apsirengt, taip, privalu. Ealdredas jau jautė iš pažastų varvantį prakaitą.

- Sakiau, atšok! – neapsikentęs pakėlė balsą.
Prie lango dantis rakinėjęs jaunas vyras atsisukęs įsispigino į senąjį bardą:
- Atsiprašau?
Ealdredas atsiduso:
- Bobos...
- Jei trukdo jums, atiduokit man, - suprunkštė vyrukas. - Jukš, moterie, – Jadvyga pasišalino, ir vyriškis klestelėjo šalia bardo. - Na, tai ką turim?
Ealdredas iš po pagalvėlės ištraukė pluoštelį popierių:
- Nepatikėsi. Trijų vardai prasideda raide E.
- CHA-CHA, - nutęsė pokalbininkas, - Kaimiečiai?
– Ne visi. Bet netgi trys mergiotės!
– Po kiek?
– Septyniolika, dvamdu, dvampenki.
– Nu va, o aš jau maniau, šviežumos padavė... - sukrizeno vyriškis.
– Gana, Botuli. Geriau tu man paaiškink, kas apskritai leido mergiotes priimti į šitą reikalą? Ir kas sugalvojo, kad veiksmas vyks mieste? Aišku, aš nieko prieš juos papurtyt viešumoj, bet man pačiam...
- Nesirūpinkit, viskas bus sutvarkyta, komanda stipri. O dėl merginų... Dabar nauji laikai. Žmonės laukia pramogos. Jeigu norite nukonkuruoti bordelius...
- Aš tau bordelį! - niuktelėjo vyrui į krūtinę Ealdredas. - Žiūrėk, ką šneki. Ir išvis, pramoga, pramoga. MENAS čia, ne pramoga!
- Lorde... - su atlaidžia šypsenėle veide buvo bepradedąs Botulis, bet vėl pasibeldė Jadvyga:
- Atleiskit, pons barde, čia jau mane ėda Kelmas, kad už minučiukės į aikštę, tai pasipuoškim, ką, pons barde...
Ealdredas reikšmingai pažvelgė į pakilusį eiti savo pašnekovą:
- Pasakyk viešųjų ryšių skyriui, kad už šituos dalykus kažkam dar nuskusiu ausis. Pamanykit sau. ‘Tapk žvaigžde pačioje Rohano sostinėje!’ ‘Tiesus kelias į šalies plytą!‘ ‘Bardų kalvė – nemokamai!’ Skalpą reiktų nuimti!!!

Kelmas išėjusį iškart čiupo už parankės ir ėmė pilti:
- Tai, sako, mergiotės netinka? Senas dredas. Kad jis žinotų, kaip išvis sunku buvo surinkti tą jo penketuką. Jau beveik baigiasi registracija, berniukas vienas vienintelis, na, ir tos trys mergaitės. Aš tuomet sakau, chebra, keičiam šūkį į ‘Rohano bardų ketvertuką‘, bet tuomet dar vienas atlėkė, padusęs toks, vos savo vardą išstenėjo. Ir viskas, daugiau nieko. Vaikis sakė, vos nemirė iš nuobodulio toj būdoj sėdėdamas. Beveik kertu lažybų, kad nors vienas šiandien aikštėj nepasirodys. Provincijos jaunimėlis.
Botulis užvertė akis:
- Kelmai. Netriesk. Jeigu seniui to reikia, tai ir surengsim, kaip pridera, kokios ten mergiotės bebūtų. Puikiai nujaučiu tavo paties ambicijas, taip kad atsimink: tol, kol rūpinsies tik tuo, kas tau pavesta, nė vienas žodis nenutekės Elfvinės ausin. Bet jeigu ne... brolau. Tau šakės.

Vyrai sustojo, ir Kelmas nutaikė žvilgsnį tiesiai pašnekovui į kaktą.

- Žaidimas prasideda. Brolau.

- Dvidešimt penki už vieną naktį? Po velnių, jūs turbūt juokaujate... - supykęs vapėjo Eormanrikas.
- Klausyk, čia tau ne kokio nusmurgusio kaimelio smuklė. Čia - vienas geriausių Edoraso nakvynės namų! Klok dvidešimtinę, dar penkias pridėk ir leidžiu kitą naktį ieškotis pigesnės lovos. Atsirado mat, pigumos ieškotojas...
- Kažkodėl kai klausinėjausi dėl vietinių smuklių jūsiškės, vienos geriausių mieste, niekas nepaminėjo,- suburbėjo jaunuolis.
- Tu dar man akis draskysi? Klok pinigus, nes bus blogai. Pažadu.
- Gerai, gerai,- numykė Eormanrikas, atskaičiuodamas dvidešimt penkias monetas. Pajautė, jog kapšas ištuštėjo beveik dvigubai, o buvo juk tik pirmoji naktis!
- Net jei turėsi pinigų, akiplėša, nenoriu tavęs daugiau čia matyti. Gali eiti į "žvaigždžių pavėsį". Pavadinimas skamba viliojančiai, o publika - dar labiau apgailėtina nei tamsta esate.
- Mielai pasižvalgysiu jos, pone. Baisiausiai dėkoju už svetingumą,- stengdamasis sudėti kuo daugiau paniekos į balsą tarė Eormanrikas ir nelaukęs atsakymo išėjo. Prieš galutinai užsidarant durims dar išgirdo smuklininką sakant "eik tu..."

Miestas buvo didelis, prie tokių Eormanrikas nebuvo pripratęs. Jo gimtasis kaimelis Arnore nepasižymėjo nei dydžiu, nei prabanga. Išėjęs į lauką jaunuolis pasuko miesto centro link. Gatvėje išsirinko palyginus padoriai atrodantį pagyvenusį vyriškį ir užkalbino.
- Atsiprašau, norėjau užklausti... Gal netyčiomis tamsta žino kur į dainių konkursiuką užsirašyti reikia?
- O kaip gi, jaunuoli. Žinoma žinau, visas miestas šneka. Beja, girdėjau jog šneka nepalankiai. Atseit labai jau mažai dalyvių susirinkę... Bet tau juk juo geriau, konkurencija mažesnė.
- Žinoma žinoma,- nusišypsojo Eormanikas, bet nelabai gavosi, nes širdį kirbino nerimas. Jautėsi nesavas šiame dideliame mieste, bijojo visur besivalkiojančių ginkluotų kareivių bei bešliaužiojančių valkatų.
- Na tai vat, ko tu manęs vaikeli klausei? Aaa, kaip užsirašyti. O tai padaryti didžiai nesunku. Štai ten, į kalną palypėjus, karaliaus rųmai stoviniuoja ir vargo nemato. Prie įėjimo pamatysi, mažytis namukas toksai būsiąs. Ten ir užsirašysi.

Padėkojęs Eormanrikas pasuko link karaliaus rūmų ir, kaip sutiktasis miestelėnas ir sakė, pamatė būdelė, o joje - maždaug Eormanriko amžiaus jaunuolį.
- Atėjau į bardų konkursą užsirašyti...
- Eik jau! Nepaisant to, jog nutraukei mano didžiai svarbius apmąstymus, dar ir ruošiesi priversti mano ranką dirbti? Ką gi, kaip sau nori, mažokai čia jūsų dalyvių. Stačiai nėr ką veikt šitoj būdoj uždarytam. Vardas?
- Eormanrikas
- Kažkoks kvailas
- Pats tu kvailas,- Eormanrikas pajuto, jog viduriuose gimsta pyktis ir stengėsi jį sutramdyti,- rašyk nepriekabiavęs.
- Gerai gerai, neniurzgėk tik. Gyvenamoji vieta?
- Čia, na...- jaunuolis pasimetė. Žinojo kad reikės meluoti, bet tik dabar suprato nieko doro taip ir nesugalvojęs, - Rohane... kaimelis toks... Nežinosi pavadinimo.
- Labai gali būt, - gūžtelėjo pečiais būdelėje įkalintas vaikinas. Panašu, jog su geografija nelabai susipažinęs, o ir nelabai jam rūpi iš kur dainium tapti norintis vaikinas kilęs. Eormanrikas pamatė, kaip anas po jo vardu užrašė: "iš provincijos".
- Tėvai tavo,- po pauzės vėl prašneko būdelinis, - kuom užsiima?
- Ūkiu,- tarė Eormanrikas ir kvailai pridūrė, - žemės.
- Na ką, ačiū. Daugiau nieko man iš tavęs nereikia. Sekmadienį prisistatyk į pagrindinę miesto aikštę. Turėk mantą kurios labiausiai reikės, visą nereikalingą mėšlą kurnors palik. Kai pašauks vardu, išeisi į priekį. Aišku? Malonu,- net neišgirdęs atsakymo tarė būdelinis, - keliauk sveikas. Ką žinai, gal dar pasimatysim.
- Tikiuosi neteks,- atrėžė vis dar priešiškai jaunuolio atžvilgiu nusiteikęs Eormanrikas.
- Nesipūsk, gerai? - šypseną, atsiradusią būdelinio veide pokalbiui einant į pabaigą lig ranką nuėmė,- varyk iš čia kol sargybai neliepiau išmest.
Eormanrikas nelabai tikėjo, jog klausytų šito nukvakelio sargyba, bet rizikuoti nemėgino ir greitai pasišalino.

Niekur neradęs pigios nakvynės, Eormanrikas susirado minėtąjį "žvaigždžių pavėsį" ir ryte jautėsi labai pasigailėjęs. Alus buvo beveik per pusę skiestas vandeniu, lova kieta kaip akmuo. O ir publika tikrai nekokia susirinkusi. Kelis kartus vos į galvą negavęs būsimasis bardas nusprendė kuo greičiau lysti į kambarį.
Atsikėlęs susikrovė į maišą pagrindinius savo skudurus ir persimetęs kuklią mantą bei liutnią pajudėjo pagrindinės miesto aikštės link.

Pasirodo, renginio ažiotažas buvo didesnis nei Eormanrikas tikėjosi. Išgirdęs jog dalyvių atsirado tik saujelė, manė jog ir žiūrovų nebus daug. Suprato stipriai klydęs. Žmonių prisirinko į aikštę daugiau, nei Eormanriko gimtąjame kaimelyje gyvena. Supratęs, jog prasigrūsti į pirmąsias eiles nėra šansų, jaunuolis nusprendė laukti tolėliau. Juk vis tiek, kai jį pakvies, žmonės privalės praleisti.

Kai Kvena atvyko į Edorasą, jau buvo sutemę.Po keturių kelionės dienų galvoje sukosi vienintelė mintis: Kur gauti nakvynę?
Jos žirgas Bernotas vos bevilko kojas, kai mergina prijojo smuklę-nakvynės namus „Sidabrinė ietis“. Nuvedusi žirgą į arklides mergina įžengė į smuklės vidų ir susiradusi smuklininką nesiginčydama sumokėjo dvidešimt auksinių už kambarį ir dar keturis už pirtį.
Išsimaudžiusi iškart griuvo į lovą ir užmigo nepraėjus nė penkioms minutėms.

Pagaliau papusryčiavusi Kvena išsiklausinėjo žmonių kur užsiregistruoti į bardų konkursą.
Kaip žmonės ir sakė, prie rūmų stovėjo aptriušusi, griūti besiruošianti švelniai tariant... būdelė, kurioje sėdėjo susiraukęs vyriškis.
- Laba diena, ar čia reikia užsiregistruoti į bardų konkursą?
- Och, tik mergos mums ir trūko ...Čia, čia, kurgi kitur. Vardas?
- Kvena.- ji begalo nusistebėjo prasta žmogėno nuotaika.
- Iš kokios skylės čia atsiboginai?- nesivargindamas būti nors šiek tiek mandagus užklausė surūgėlis.
- Aš iš Viršversmio ir galiu pridurti, kad šis miestelis tikrai negali varžytis su tavo... būda skylės klausimu.- Atkirto Kvena.
- Atsirado mat, skylių žinovė, sakyk greičiau kuo tėvai užsiima.
- Mama mirusi, o tėvas pirklys, jis...
- Rytoj po trečio trimito, miesto aikštėj,- Nelaukęs kol mergina baigs šnekėti pasakė vyrukas.- o dabar dink.

Grįžusi į „Sidabrinę ietį“ Kvena aplankė Bernotą, susiradusi smuklininką sumokėjo dar už dvi nakvynes ir išėjo į turgų.

Pagaliau išaušo lauktoji diena. Kvena užsivilko vakar turguje pirktą suknelę ir susirinkusi keletą būtinų daiktų kaip pavyzdžiui liutnia, išskuodė į aikštę.
Pamačiusi kiek žmonių susirinko, ji šiek tiek nustebo ir pradėjo brautis pro minią į priekį.

Buvo jau apie vidurdienį, kai Elfgifutė pamatė tolumoje iškylančius miesto bokštus.
- Čia tai bent miestas... Koks didelis. Kaip gyva tokio nemačiau. – tarnaitė Hilda spoksojo persisvėrus per vežimo kraštą ir neužsičiaupdama tratėjo. - Tai čia tas pats, kur jūsų maloningoji senelė pasakojo, na tas …
- Taip, tai Edorasas, - atsiliepė Elfgifutė, kuriai tarnaitės plepalai per visą kelionę įsigrįso iki gyvo kaulo.
- Oi kaip gražu. O ten turbūt rūmai...
- Turbūt.
Hilda trumpam atitraukė žvilgsnį nuo rūmų ir pažvelgė į šeimininkę.
- O panelė kokia tai susirūpinusi. Jūs tai nesijaudinkite, jūs, panele, ten vis tiek pati gražiausia būsit...
- Hilda, aš ne į grožio konkursą važiuoju. Ir tavo meilikavimai manęs visai neramina. Nežinau nei kaip ten viskas vyks, nei kokie žmonės susirinks. Grožio čia neužteks. Aišku, skaityt moku, skaičiuoju puikiai ir senelės “gero tono” pamokėlės veltui nepraėjo. – Prisiminusi senelę Elfgifutė nusišypsojo. – Įdomu, kaip senelė. Tikriausiai baigia visus iš kantrybės išvest spėliojimais ar man viskas gerai. Nuvykus į miestą pasiųsim jai žinią.
- Oi panele, būtinai. O jūs nepergyvenkit. Jūs laimėsit. Jūsų suknelės bus pačios gražiausios.
Elfgifutė pažvelgė į Hildą, kuri išplėtusi naivias akeles ir besimaldama aplinkui atrodė labai juokingai. Net nežinojo pykt ar juoktis iš šio įkyraus, kvailoko, bet tokio nuoširdaus padaro. Galiausiai prapliupo juoktis. Tarnaitė, nors nelabai žinojo iš ko, taip pat kvatojo visa gerkle.
Taip jos įvažiavo pro miesto vartus. Elfgifutė pasitaisė siuvinėtą samaninę suknelę, kelioninį šalį, persisegė juodus plaukus. Tarnaitė laikydama veidrodėlį nuotat šokinėjo ir dairėsi, kol vos neišsivertė iš vežimo.
Miestiečiai smalsiai spoksojo į pravažiuojančius, bet greitai vėl pasinerdavo į savo rūpesčius. Kai kas stabteldavo ir imdavo nemandagiai rodyti pirštais į vežimą bei keliauninkus ir kažką aptarinėti.
- Atrodo miestiečiai turės pramogą, o aš rimtą išbandymą...
Vežėjas trumpam stabtelėjo pasiklausti kelio ir pasuko į kalniuką. Kiek pavaževęs sustojo:
- Atvažiavom, panele Elfgifute.
Elfgifutė išlipo iš vežimo ir priėjo prie būdelės, kurioje snūduriavo kažkoks vaikinas.
- Atsiprašau, ar čia reikia registruotis...
Dar nespėjus baigti jaunuolis pabudo ir buvo bepaleidžiąs gerklę, ko jį čia trukdo visokie, bet pamatęs gana turtingai atrodančia ponią užsičiaupė, išsišiepė ir išpoškino:
- Taigi čia ponia, ir kaip gi ponios vardas? Ir iš kur tokios gražuolės mūsų mieste...
- Esu Elfgifutė iš Anburgo, - nutraukė nemalonaus tipo meilikavimus. - Kada viskas prasidės ir kur atvykti.
- Rytoj, po trečo trimito miesto aikštėje...
Elfgifutė išsitraukė sidabrinę monetą ir pakišo vaikinui.
- Kur galėčiau apsistoti?
- Ačiū ponia, čia kaip tik tokia puiki užeigėlė visai netoli “Rohanas” kaip tik jums, ponia...
Elfgifutė apsisukus ėjo link vežimo, kai vaikinas prisiminė:
- Dar drysiu sutrukdyti. O tamstos tėveliai kuo užsiima?
- Pirkliai, - lipdama į vežimą atsakė ir nuvažiuodana spėjo išgirsti:
- Jei poniai ko reikės, visada...

Užeiga buvo iš ties puiki ir Elfgifutė puikiai pailsėjusi bei pasipuošusi ilga siuvinėta bordo suknele išsiruošė į aikštę. Netoli aikštės ją pasitiko išsišiepęs “būdėlinis” ir maloniai lankstydamasis nuvedė į pati priekį. Ir vėl užsidirbo sidabrinį. O Elfgifutė ėmė neramiai laukti konkurso pradžios.

- Prašau, tik nenuvilk mūsų. Net nepasistengei išmokti verpti, o dabar į bardus taikais. Earkongota... Negrįžk tuščiomis. Tėvas nepriims.
- Motin, žinau. Bet man tereikia žinių. Ne piniguose juk esmė. Kodėl jums tik tai svarbu? Tik kitų nuomonė? Jau temsta, reikia joti.
- Dukra, greit grįžk...

Earkongota užšoko ant žirgo ir nujojo tolyn, link horizonto... Pagaliau ji bus viena, ir niekas jai nekvaršins galvos savo ruošos darbais. Viskas liks Bernardui, ir Senbregilui. To ji seniai laukė.
Saulė pamažu leidosi, naktis artėjo. Reikėjo paskubėti, bet jos žirgas nerodė net menkiausio noro judėti greičiau. Galiausiai Mergina nuo jo nušoko, ir pati ėmė vestis ristūną tolyn. Kelionė atrodė užtruksianti amžius, nes arklys vilkosi be galo lėtai. Earkongotą ramino tik žvaigždės. Merginą visuomet žavėjo naktis, bet sustoti negalėjo - užsirašyti ji ir taip vėluoja. Pelėdų ūbavimas, vilkų staugimas, upelio čiurlenimas, nakties dangus... Ar gali būti nuostabesnė kelionė į Edorasą?
Prie miesto vartų stovėjo sargybinis, bet į miestą leido visus. Earkongota patraukė į pirmą pasitaikiusią smuklę. Juk reikėjo kur nors pernakvoti. Ji vadinosi "Drambilo ragas".
- Ar dar yra laisvų kambarių?- paklausė ji smuklininko.- Norėčiau čia pernakvoti.
- Taip, yra. Po perkūnais, žiūrėkit prie girtuoklių mergšė prisidės,- pradėjo juoktis smuklininkas; prie jo prisidėjo visa smuklė.
Mergina visai nenorėjo ginčytis su girtais edorasiečiais nes žinojo, kad gali baigtis blogai. Smuklininkas jos žirgą nuvedė į arklides.
- Parodykite man kambarį.
- Lipk į viršų, pirmas po kaire. Rytoj atsiskaitysi, dabar vėlu.
- Ačiū.
Knaipėje pasigirdo švilpavimas, įvairios replikos ir dar skardesnis juokas. Earkongota buvo be galo pavargusi, tad girtuoklių nepaisė. Mergina žinojo, kad po kelių savaičių ims ilgėtis Erecho beržynėlio.
Gerą valandą dar buvo girdėti skardus juokas iš smuklės. Pamažu mintys išblėso, ji užmigo.
Kitą rytą mergina smuklininkui pardavė savo žirgą. Ji žinojo, kad tėvas jai dar ilgai neatleis už tai, bet merginai reikėjo pinigų - smuklininkas paprašė už kambarį daugiau, nei ji įsivaizdavo.

Iš pačio ryto Earkongota nuėjo ieškoti kur užsirašytiį dainių konkursą.
Pasiklausinėjusi žmonių Earkongota surado būdelę, aptriušusią, sutrūnijusią, kurioje sedėjo žmogus.
- Em.. Atleiskite, ar čia reikia užsirašyti į bardų konkursą?
- Po paraliais!! Dar viena mergiotė. Man sakė, kad tai bus rimtas konkursas, o čia iš niekur nieko..
- Tai užrašysite mane ar ne?- Earkongotos keliai sulinko. Jei jos neužrašys, mergina gali net nebandyti namo grįžti. Juk pardavė arklį - šeimos turtą! O jei dar grįš be nieko, tai gero nesitikėk...

Aikštė buvo pilna žmonių. Tokios galybės mergina dar nebuvo regėjusi gyvenime. "Tikriausiai pavėlavau", pamanė Earkongota. Ji ėmė brautis link centro, nes visi žmonės buvo nusisukę kaip tik ten. Mergina be galo bijojo, kad tik nebūtų paskutinė - juk taip nemalonu kai tavęs laukia... Bet Earkongotai taip būdavo visą laiką. Kur tik ruošdavosi, pasirodydavo paskutinė.

Viduryje aikštės stovėjo jaunuolis, ir dvi panelės. Visi jie prieš Earkongotą atrodė tikri ponai, mat buvo gražiai apsirengę, o ją pačią nesunkiai buvo galimą spainioti su vaikinu: ne patys naujausi marškiniai, apsiaustas, durklas prie šono, krepšys su būtiniausiais daiktais ir ilgi odiniai batai. Prieš juos visus stovėjo... "Tikriausiai žymusis Ealdredas". Tai buvo paskutinė Earkongotos mintis prieš nuskambant trimitui...

Saulė jau buvo benusileidžianti, kai raitelis pastebėjo miestą. Jo suplukęs arklys vos gaudė kvapą, bet raitelis ragino jį lėkti vis greičiau ir greičiau: kelyje paminėjęs naujus metus prarado nemažai laiko, todėl dabar skubėjo kuo greičiau pasiekti miestą, nes ką žinai, galbūt jis pavėlavo ir jam nebeteks būti geriausio, ir, ko gero, seniausio Rohano bardo mokiniu.
Skubantysis po pažastimi buvo pasikišęs kankles, jos paprasčiausiai netilpo kartu su likusiu turtu, kuris buvo sugrūstas į maišą. Akies krašteliu pastebėjo, kad kažkas ką tik iškrito iš jo maišo, persigręžė ir prisimerkęs bandė įžiūrėti kas tai.
- Ūsų šukos,-atpažino jis.

Pirmasis sutiktas miestietis su pašaipia šypsena jam nurodė registracijos vietą. Pririšęs arklį kur pakliuvo, jis tekinas nubėgo prie neaiškios būdos.
Ten, atsirėmęs į būdos sieną, nepaprastai intensyviai į kažkokį tašką žiūrėjo jaunuolis.
-Bar...,- neatgavęs kvapo bandė pasakyti naujasis dalyvis, tačiau jaunuolis nekreipė dėmesio.
Tuo metu pasigirdo balsas:
-Ne nu viskas,chebra, keičiam šūkį į "Rohano bardų ketvertuką",kitaip nieko nebus!
Prie būdos priėjo du vyrai. Pirmasis dar norėjo pratęsti ankstesnę savo mintį, tačiau pastebėjo ūsuotą jauną keliauninką su kanklėmis rankose.
Į jį atkreipė dėmesį ir vyrukas būdoje.
-Dalyvausi "penketuke?",- štai taip jisai paklausė, ir nieko nelaukdamas paklausė darsyk, - Vardas?
-Sti..Sti..Stigandas,- įrėmęs rankas į kelius sugebėjo ištarti kanklininkas.
-Gyvenamoji vieta?
-Helmdaubė, -pasakė Stigandas, nutaręs, kad dviejų atskirų žodžių kol kas neištars, -apylinkės,-pridūrė, kad anas nepagalvotų ko nors ne taip.
-Helmdaubės..apylinkės,-niurnėjo būdelės jaunuolis rašydamas,- Jo. Prisirinko čia jūsų iš kur tik nori. Kuom tėvai užsiima?
- Žemūkis, -trumpai atsakė,-žemės (atodūsis) ūkis.
- Daba taip, klausyk, daugiau nekartosiu. Sekmą dieną po trečio trimito prisistatyk į aikštę.Pasiimk šitą savo skambalą,-parodė galva į kankles,- jo reikės. Viskas baigiam darbą,-pasakė jau ne Stigandui, o dviem vyriškiams ir išlindo iš būdos.

Ryte pabudęs Stigandas suprato, kad vakar už nakvynę smarkiai permokėjo, tačiau prisiminė labai norėjęs miegoti, galbūt dėl to jam taip nepasisekė. Išsigando kažkur praganęs arklį, tačiau laimei jį rado užeigos arklidėse.

Aikštėje buvo prisirinkę daug žmonių. Stigandas dusyk kaip galima garsiau paskambino vieną savo kanklių stygą ir visi aplinkiniai atsisuko į jį. Matyt, kažką įtarė. Nutaręs prasibrauti į priekį, jis stipriai suspaudė kankles glėbį (mat jos buvo ne jo) ir atsargiai stūmėsi pirmyn į pirmąsias gretas.

Aikštėje žmonių buvo gyvas galas, visi jie stumdėsi, stengdamiesi gauti geresnę vietą. Nuo bokšto sargybiniai krizeno ir badė pirštais, lažindamiesi, kurie iš minios yra tie garsieji dalyviai, tačiau greitai jų dėmesį patraukė nesėkmingos kažkokio rūmų pastumdėlio pastangos ant bokšto sienos pritvirtinti nuplyšusį plakato "Tiesus kelias į šalies elitą!" kampą. Kiti transparantai, regis, laikėsi tvirtai: kitapus aikštės puikavosi "Bardų kalvė – nemokamai!", o ant gretimo kaboko kažkas buvo užpaišęs "Per kančias į žvaigždes", dėl ko dabar baisiai niršdamas aplink lakstė smuklininkas. Būdą, kurioje anksčiau vyko registracija, vienas apsukruolis pavertė kiosku ir pardavinėjo tuščias knygutes autografams.

Kai minia jau pradėjo erzintis, iš už šoninių rūmų durų kažkas pagaliau kyštelėjo nosį, piktai pamojo pasimetusiai, kitam aikštės gale susispietusiai sargybos kuopelei, ir tie ėmė vaikyti žmones iš aikštės centro. Pačiame viduryje stovėjo dvi merginos ir jaunuolis, į juos spoksojo dar kažkokia neaiški žmogysta. Jie visi kažką įsiaudrinę aiškino prieš juos atsidūrusiam Kelmui, o tas beveik rėkė:

- Kiek kartų galiu kartoti, tuojau ateis, tuojau ateis! Ne, paliesti jų NEBUS galima!! Jūs dar jų nematėt, kaip galite vadintis "fanais"??

Atrodo, Kelmas lengviau atsikvėpė, kai sargybiniai nustūmė interesantus atgal į grūstį. Jis pats skubiai nužirgliojo prie paslaptingųjų durų, greitai šmurkštelėjo vidun ir tuojau pat išėjo, pasipuošęs mandra skrybėle su plunksna, margaspalve šauklio pelerina ir nešinas ilgu trimitu su vėliavėle. Užlipęs ant nedidelės pusračio centre esančios pakylos, Kelmas pakėlė trimitą ir sutrimitavo melodiją, skelbiančią šauklio pranešimą. Visi kaipmat nutilo.

- Miestelėnai! Kraštiečiai! Tėvynainiai! Šituomi, kaip ir žadėta, skelbiame jums didžiojo kelio į bardystės aukštumas pradžią, skelbiame naujai užgimstančią kartą, kuri tęs senąją istoriją! Tuojau čionai išvysite tuos penkis narsuolius, kurie pasiryžo dainiaus dalią pažinti, savo išmone, gražbylyste beigi gražumais jus džiuginti, šviesą visom žemėm nešti. Bet pirmiausia - tieji, kurie iš šitų molių meną lipdys! Pasitikite - bardų akademijos komanda!

Minia suūžė, iš bokšto nugriaudėjo nedarnios improvizuotos fanfaros, ir po vieną iš už durų ėmė lįsti pasipuošę, pasitempę žmonės.

- Vyriausiasis priežiurna - Meduseldo archyvų globėjas, didis kraštotyros žinovas, Meduseldo sargybinės garbės kapitonas - karališkasis sūnėnas Botulfas Vinfledsonas! - pristatė Kelmas aukštą, išlakaus stoto šviesų vyrą, kuriam įsiūbavus į sceną, minioje nuvilnijo moterų atodūsiai.

- Muzikos priežiurna - Meduseldo karališkojo choro meno vadovas Anlafas Aldburgiškis! - įkrypavo nedidelis, bet aiškiai labai reikšmingai besijaučiantis pusiau nuplikęs pusamžis vyrelis.

- Iškalbos priežiurna - vyriausiasis dvaro šauklys, viso krašto šauklių viršeiva - Kelmas Bugėsonas! - čia Kelmas išsiviepęs ėmė lankstytis ir maudytis plojimuose, tačiau tuojau pat tęsė:

- Ūkio priežiurna - paties vyriausiojo bardo namų šeimininkė Eodvyga! - iš scenos kampučio kukliai linktelėjo aiškiai sutrikusi tvirto sudėjimo nebe pirmos jaunystės moteris.

- O patsai tas, kurio balsas daugiausiai lemia, tasai, kurį visi nuo jūrų lig jūrų gerbia: vyriausiasis Meduseldo ir visos Markos dainius ir pasakininkas, patsai garbingiausias - Ealdredas Beornviunsonas Foldiškis!

Minia nutilo, visų akys buvo įsmeigtos į oriai pakyla jam pastatytos kėdės link žengiantį senąjį bardą. Visa jo povyza bylojo, kad čia - pagarbos vertas žmogus. Ealdredas vilkėjo brangios medžiagos tunika ir kelnėmis, avėjo patogius minkštus batus, puoštus bronziniais karoliais, jo ilgi žili plaukai buvo rūpestingai suglostyti ir supinti į kasų vainiką. Rodėsi, žmonės taip ir laukė, kada bardas prabils, tačiau senolis tik atsisėdo, linktelėjo Kelmui ir tasai, lyg tyčia nuleidęs balsą, pratęsė:

- Jo didenybė karalius Elfvinė Eomersonas ir jos didenybė karalienė Leofvenė globoja šias varžytuves ir linki jų dalyviams sėkmės, tačiau patys viską atiduoda garbiojo Ealdredo rankosna, mat patys kaip tik išvyko viešnagėn į Baltąjį Miestą, - šauklys vėl atsitiesė ir tarsi pradžiugo, akyse sužibėjo valiūkiškos liepsnelės: - Na, o dabar - tai, ko jūs visi laukėte! Pasitikime mūsų dalyvius! Kai ištarsiu jų vardus, prašau paraginti plojimais juos ateiti čia, ant pakylos! Ar jūs pasiruošę? Kur jūsų rankos?!

Minia suūžė. Kelmas nuo nugaros nusikabino pergamentą ir išvyniojęs ėmė skaityti:

- Kvena nuo Viršversmio! - iš aikštės šono drąsiai ant scenos žengė aukšta daili mergina su ant nugaros kabaldžiuojančia liutnia ir ryšulėliu rankoje.

- Elfgifutė iš Anburgo! - iš pat priekio nuo kėdutės ("Kėdutė??" - išpūtė akis Kelmas) išdidžiai pakilo tamsbruvė mergina, rankose ji nieko neturėjo, tačiau greitai paaiškėjo kodėl: scenos šone iškart atsistojo kita, prasčiau apsirengusi mergina su nemažu ryšuliu ("Šitą reikės sutvarkyti..." - mintyse susiraukė Kelmas, o Botulfas kažkodėl labai jau maloniai nusišypsojo tarnaitei)

- Panelė Earkongota! - visi sužiuro į aikštės galą, iš kur pasigirdo šūksnis: "Matai, sakiau, kad aš dalyvauju!", ir iš sutrikusio sargybinio rankų ištrūkusi smulkutė mergina prasibrovė per minią ant pakylos.

- Eormanrikas iš... neįskaitomai užrašytos vietovės, - susiraukęs baigė sakinį Kelmas. Niekas nesirodė, - Eorman... - vėl pradėjo šauklys, bet pamatė kažkokį jaunuolį stumiantis per žmones ir kantriai palaukė, kol tas užsikeberos šalia šone eilute sustojusių merginų.

- Ir galiausiai: Stigandas nuo Helmo Daubos!

Žiūrovai ovacijomis pasveikino paskutinį dalyvį - neaukštą, iš pažiūros labai jauną šviesiaplaukį, apsikabinusį kankles, - ir Kelmas pasitraukė į šoną. Pagaliau atsistojo Ealdredas:

- Jaunuoliai ir jaunosios damos! - pradėjo jis. O taip, iš balso buvo justi, kad tai - profesionalas. - Aš burnos neaušinsiu, mano tėvynainiai mane jau girdėjo ir dar girdės, kol protėviai pasišauks pas save. Į šią aikštę jie susirinko pasižiūrėti jūsų - tų, kurių vieno rankosna tikiuosi perduoti savo meną ir visą Rohano bardų ateitį. Ir žmonės jus dar ne kartą matys, - minia suūžė, - nes jūs - ne tik mano, bet ir jų viltis! - minioje pasigirdo šūksniai "E-al-dred, E-al-dred!" - Tad, nors dar mokslai nepradėti, parodykite jiems, parodykite, kokių bardų šiandien susilaukė Meduseldas! Kad paskui jie žinotų, ar sparčiai mokotės, ar dideliais žingsniais žengiate į priekį!

Ealdredas atsisėdo. Stojo mirtina tyla. Dalyviai, atrodo, jautėsi nelabai jaukiai. Botulfas atsisuko į juos ir sušnypštė:

- Jis turi omenyje, pademonstruokite žmonėms kokį nors savo bardišką talentą, tai yra, prisistatykite, kas jūs esat, bet bardiškai - jaunimėlio akys švytėte švytėjo nesupratimu, - Ko spoksot? Labai trumpai. Pirmam nušvilpimui, - sukikeno Botulfas, - Nagi? Kas pirmas?

Eormanrikui ilgai laukti nereikėjo, dėmesys sumaišė pojūčius tik porai minučių ir dabar jau jautė kad laikas nustumti baimes į šalį ir imtis veiksmų.
Žvilgtelėjo į būsimus varžovus. Iš jų pusės nepamatęs jokios reakcijos, o tik gilų sumišimą akyse, Eormanrikas iš nežinomos vietovės žengtelėjo į pakylos priekį. Netyčia akimis susidūrė su sargybinės kapitonu, pavadintu Botulfu Vinfledsonu. Šio akys nežadėjo nieka gera. Tai trumpam išmušė Eormanriką iš vėžių, o minia jau ėmė nepatinkinta niurnėti. Išgirdo gan garsiai ištartą frazę "išėjai į priekį ant scenos prišikt?" ir tai padėjo, jaunuolis atsipeikėjo, ir bjauriai išsiviepė vyriausiajam priežiurnai Botulfui Vinfledsonui.
- Kai pabaigsiu, gal tamsta ateis surinkt?- paklausė Eormanrikas, atsisukęs į dvimetrinį žmogystą, numetusį pasityčiojimą. Šis nieko neatsakė.
- Aš, ponai, nekvaršinsiu jum galvos kažkokiais savo gyvenimo atpasakojimais, mano biografija nėra tiek įdomi, kiek įdomi yra mano asmenybė,- po pauzės tarė jaunuolis ir pagyrūniškai vyptelėjo,- ir jūs galėsite tuo įsitikinti. Artimiausiu metu.
Tai teręs jaunuolis čiupo savo liutnią, kurią buvo pasidėjęs ant pakylos krašto, ir užgrojo kelis akordus. Tai padaręs turėjo prisipažinti suklydęs. Kaip muzikos priežiurna pristatytas vyras taip susiraukė, kad atrodė lyg ne ko kito, o gryno mėšlo suvalgęs. Mergina, viena iš dalyvių, taip pat laikanti liutnią plačiai išsišiepė. Tyčiojosi pakankamai atvirai.
Eormanrikui teko greitai pasirinkti: improvizuoti, ar užgroti kąnors populiaraus... Ir nusprendė. Tai buvo jauno, labai greit populiarėjančio Mina Tirito "bardo" (rimti bardai vadino jį tik pasityčiojimu iš bardo vardo), pasivadinusio "Mino Tauro" slapyvardžiu, daina. Ją žinojo visi. Eormanrikas užtraukė...

Be meilės mirt galiu,
Akys nemeluoja.
Tau sakau
Patikėk mieloji
...

Minia užsivedė ir dainavo kartu, nekreipdama dėmesio į kalidas, Eormanrikui grojant liutnia. Tekstą žinojo visi. Kai daina baigėsi, visi pratrūko pašėlusiai ploti. Eormanrikas žinojo, kad bardui ir visai tai priežiurnų armijai nepatiko, bo prisistatė nekaip, bet minia jau ėmė jį gerbti, o populiarumas Eormanrikui buvo svarbiausia. Nesvarbu ar jis bus pasiektas per Meduseldo vyriausio bardo postą, ar per žiemgalos smuklę.

Po plojimų nusišypsojo, padėkojo ir grįžo į vietą. Botulfas Vinfledsonas nebesišypsojo. Eormanrikas vėl išsiviepė jam. Šykart - ypač bjauriai.

Kol Eormanrikas dainavo ir “vedė iš proto” publika visuotinai pamėgtu hitu, Elfgifutė nusėlino link pakrašty stovinčių kelių muzikantų. Šie, matyt, turėjo užpildyti tylos pauzes, jei tokios atsirastų. Trumpai su jais pasišnibždėjusi sugrįžo prie tarnaitės. Ūžiant plojimams susiruošė savo prisistatymui: išsitraukė šilko skraistę, šalmą (jis buvo padarytas iš krakmolytos medžiagos ir apipurkštas sidabrinės spalvos dažais, todėl labai iš tolo visai panašėjo į tikrą) ir kardą. Pastaruosius pasidėjo prie scenos krašto, o skraiste apsigaubė ir, linktelėjus vadovaujančiam, išėjo į priekį.
- Nuskambėjus tokiai puikiai dainai apie meilę reikia šokio apie meilę, - garsiai pradėjo Elfgifutė bandydama perrėkti Eormanriko “fanus”.
“Meilės šokis...” nuvilnijo per minią. “O geras...”, “Davai, pavaryk....”
- “Eovynos šokis”, apie meilę Tėvynei...
Suskambo švelni muzika, Elfgifutė pasiruošė šokiui, o minia suūžė iš nusivylimo (tikriausiai dėl meilės Tėvynei). Elfgifutė šoko sukdamasi per visą sceną, muzika mainėsi, o su ja ir šokio nuotaika – nerūpestingą merginos šokį keitė kovos garsai. Šilko skarą – šalmas ir kardas. Pastaruoju Elfgifutė mojavo taip įnirtingai, kad vos nenurėžė kokiam tai smalsuoliui skrybėlės. Minios nusivylimas pamažu keitėsi į entuziazmą ir palaikymo šūksnius. Galiausiai Elfgifutė stojo prieš nematomą siaubingą priešą – nazgulą ir nurėžė jam galvą. Minia net aiktelėjo. Tada mergina viena ranka nusiėmė šalmą, iš kitos paleido kardą ir suklupdama nusilenkė plojančiai miniai. Atsistojo švytėdama – buvo patenkinta savo prisistatymu. Sunkiai gaudydama kvapą pasitaisė išsidraikiusius plaukus ir siųsdama oro bučinius nuėjo į scenos kraštą.
Hilda greitai išbėgusi surinko šokio – vaidinimo “priemones” ir sugrįžusi prie šeimininkės stebėjo, kas bus toliau.

Stigandas per pirmus pasirodymus tyliai bandęs sau pagroti melodiją, išgirdo plojimus ir pasinaudojo proga: publika buvo gerai apšildyta, o dar ir idėja buvo neprasta - kiek pameilikauti..
Taigi Stigandas išėjo į priekį perbraukė stygas ir pradėjo groti,nusprendęs apdainuoti Edoraso grožį ir jo žmones, nepaisant to, kad nei šio miesto žmonių jis pažino, nei grožio pamatė.

"...Žaliuoją medžiai,
Žibą fontanai
žvalus jaunuolis būdoje.
jums pasisekė,gyvenat čia
EDORASE (ūūū)

puikūs miestiečiai
linksmi malonūs
geranoriškai,....padės,
kuo tik galės
jeigunorėsipernakvotiniekadnepasiūlys, skylės!"

Taip buvo apdainuotas Edoraso žirgų eiklumas, kurio dainius dar nebuvo matęs, mergelių grožis ir išdidumas, nors į tai neatkreipė dėmesio. Improvizuodamas jis nelengvai rinko žodžius, tačiau tai kažkiek kompensavo lėtu kanklių ritmu ir įsijautimu.
Stengėsi žvalgytis kuo plačiau, štai, pamatęs apkūnų vyriškį, tuojau išgiedojo, kad Edorase žmonės sveikai įmitę ir stotingi.
Taip tęsė, kol pajuto, kad jau laikas baigti, tad ir užbaigė greita melodija su ilgai ištęsta paskutine nata.
- Ėhė ,- sušuko Stigandas, ir suskubo pasislėpti už kitų dalyvių, mat žodžiai dainuojant apie save "Berniukas iš Helmo, paklausyk Kelmai..." nelabai patiko priežiurnai Bugėsonui.
Minia paplojo.

Stigandui nubėgus nuo pakylos Earkongota žengė priekin. Jos keliai pradėjo virpėti iš baimės - prieš tokią galybę žmonių mergina savo gyvenime nebuvo dainavusi. Jos konkurentai pasirodė gerai, tai Earkongota bijojo susimauti. Dainuoti ji mokėsi tėvo kalvės palėpėje, pasislėpusi nuo visų, ir niekad savo dainų, giesmių, raudų nerodė žmonėms.
Earkongota paprašė šalia scenos stovėjusio jaunuolio pagroti birbyne. Pati, ji grojo kanklėmis. Sėdusi ant žemės mergina nelaukė, kol įsiaudrinusi minia nurims, ir ims klausytis jos dainos - kuo greičiau tai baigsis, tuo geriau. Gal net niekas negirdės, kaip ji pjaus pri šalį. Ji užsimerkė, ir tylutėliai uždainavo:

Kai vėl pavasaris bučios, šermukšnius ir bukus,
Kai vėjas siaus ir džiaugsmas dūks po sielą ir laukus,
Krūtinė nerimauti ims platybėse kalnų,
Sugrįžki pas amne ir tark, šis kraštas man gražus...

Auditorija nutilo, nes susivokė kažkam dainuojant. Akimirksniu visi mutilo ir ėmė klausytis žodžių. Jos konkurentai išsyk atpažino entų dainą apie meilę. Earkongota labai susinervino, nes ji viena girdėjosi visoje aikštėje.
Mergina dainavo toliau.

Pavasaris į sodus grįš, ir javas sužaliuso,
Ir vyšnios žiedo baltumu pasaulis pasipuoš.
kai žemės įsčios po žiemos, gyvybei atsibus,
Negrįšiu aš, aš liksiu čia, šis kraštas man gražus...

Birbynininkas pradėjo garsiau groti, o Earkongota tęsė dainą. Nebaigus dainos, minioje vėl kilo ūžesys. Mergina girdėjo konkurentų juoką, bet dainai pasibaigus visi ėmė audringai ploti.
Earkongota negirdėjo, ką pati dainavo, bet nulipus nup pakylos toks geras jausmas ją užplūdo.. Taip ji nesijautė dar niekados. Padėkojusi birbynininkui, ji išdidžiai nužingsniavo link kolegų.

Grojant Eormanrikui, Kvena darsyk patikrino, ar liutnia suderinta gerai. Po to, kai jis padarė tokią baisią grojimo klaidą, nesinorėjo, kad taip atsitiktų ir jai pačiai.
Baigus Erkongotai, Kvena išėjo į priekį. Jai nepatiko dainos apie meilę. Mergina atisėdo ant nedidelės kedutės ir reikšmingai kostelėjusi tarė:
- Po tokių linksmų dainų, neprošal būtų išgirsti ir liudnesnių, apie jūrą. Šis kūrinys bus be teksto.
Po šių žodžių minioje pasigirdo keli nepatenkinti balsai, bet vos tik Kvena užgavo stygas visi nusčiuvo. Jos daina skambėjo kaip jūros bangų mūša, kaip kirų klykavimas, beveik kaip verksmas. Ir išties daina buvo labai lūdna.Tokios liūdnos tikriausiai niekas visame Edorase seniai negirdėjo. Kažkokia moteris minioje net išspaudė ašarą...
Kai Kvena baigė groti, žmonės jai plojo, nors tokių ovacijų kaip Eormanrikas nesulaukė. Gal dėl to, kad dauguma išgirdę melodiją visai užsimiršo. O ir pati Kvena paniro į atsiminimus... Nulipusi nuo pakylos mergina pastebėjo, kad Anlafas Aldburgiškis kažin ką šnabžda Botulfui Vinfledsonui, kuris žvilgsnį buvo įsmeigęs kažkur į sieną. Kelmas vėl užlipo ant pakylos.

Kelmas užlipo ant pakylos ir, nusilenkęs žiūrovams, komandai ir dalyviams iškilmingai pranešė:

- Taigi, garbūs žiūrovai ir, manau, būsimieji gerbėjai, - minioje pasigirdo mergaitiški spygavimai "Riki! Riki!", vyriškas "Fi-gu-tė!", dar kažkoks neaiškus riksmas, - dabar mūsų dalyviai apsigyvens drauge, gerai prižiūrimi, saugomi ir mokomi. Jiems teks išmokti sugyventi vienam su kitu, teks įveikti įvairių išbandymų, apie kuriuos kas dieną jums pranešinės miesto šaukliai, o po dviejų savaičių - taip, įsidėmėkite, po dviejų savaičių, tuo pačiu metu vėl sutikite juos aikštėje ir pamatykite, kiek jie pasikeitė!

Minia vėl ėmė spygauti, tačiau Kelmas sutrimitavo, ir visi, supratę, kad šou baigėsi, ėmė skirstytis. Komanda mikliai suginė dalyvius į būrį ir palaukė, kol tie tvarkingai vorele sueis pro šonines duris į rūmus. Ealdredas kažkur pradingo, su jaunimu liko tik Botulfas, Kelmas ir Eodvyga. Jie penketuką iškart tamsiu koridoriumi nuvedė kažkur per vidinius kiemelius. Bardams-kandidatams išsyk tapo aišku, kad jie eina ne į pagrindines sales ar dvariškių kambarius: Botulfas dideliais žingsniais žirgliojo per kažin kokius sandėlius, virtuves, drabužines, kol priėjo kitoje rūmų pusėje buvusį arklidžių ir tvartų kompleksą. Čia kompanija sustojo, ir Botulfas atsisuko į savo auklėtinius:

- Štai, atėjom, - ranka stumtelėjo vienas duris, jos atsivėrė į gan erdvią ir šviesią, tačiau aiškiai netobulai užkamšytom rastinėm sienom patalpą. Prie sienų kėpsojo kaugės šieno, jokių gyvulių nebuvo, bet iš gretimų patalpų buvo justi šioks toks kvapelis. Botulfas tęsė: - Čia artimiausias dvi savaites bus jūsų namai. Atsiminkite: jokio kontakto su išoriniu pasauliu. Dienotvarkę nustatome mes, būsite užrakinti, jei prispiria gamta - belskitės. Šalia visada budės žmogus. Aišku, tai nereiškia, kad visą laiką čia ir sėdėsit: anaiptol, čia - praktiškai tiktai jūsų miegamasis ir kūrybinės dirbtuvės.

Kvena pakėlė ranką:

- O... mes su berniukais kartu?

Botulfas išsiviepė:

- Ką, nepatinka? Vienžo. Įsikurkit. Po poros valandų pietūs. Jūsų buitim rūpinasi Jadvyga, oi, Eodvyga, - jis stumtelėjo nekalbią moterį prie kompanijos. - Jei ko prireiks, skambinkit šituo varpeliu. Bet, - jis reikšmingai pažiūrėjo į Elfgifutę, - Eodvyga jum ne kokia tarnaitė. Ir apskritai. Tarnaičių čia jums nereiks, - Elfgifutės palydovė, atsekusi iš paskos, susigūžė kampe, - Mesk tuos daiktus, vaikeli, ir su šeimininke pasimatysi po dviejų savaičių aikštėje. Kas? Kažkas nepatinka? Siūlau tau eiti su manim, o šituos... šituos paliekam vienus iki pietų.

Botulfas ir Kelmas pamerkė vieną akį, Eodvyga dar pakedeno arčiausiai buvusią šieno kaugę, ir visi išėjo. Trakštelėjo spyna...

Jau einant paskui priežiurmas Elfgifutę apėmė prasta nuojautą. Ir kaip visada neapvylė – gyvenamoji vieta pranoko baisiausius įtarimus. Įėjus į patalpą mergina iš nuostabos dar paėjo keletą žingsnių į priekį ir sustojo vidury žvalgydamasi aplinkui bei negalėdama patikėti savo akimis. Ji beveik negirdėjo Botulfo taisyklių aiškinimo. Atsipeikėjo tik kai priežiurma už parankės lauk tempė Hildą. Tarnaitė atrodė pasimetus ne mažiau už šeimininkę; nežino, ką čia jai daryt – nepaklusti Botulfui nedrįso, o ir šeimininkės palikti nesinorėjo. Ypač tokioje būklėje. Tačiau priežiurma į diskusijas nesileido.
- A... a... i... – lemeno Elfgifutė žengdama paskui Botulfą, bet po jo pašaipaus “Kas nepatinka?” sustojo ir beviltiškai atsiduso.
Durys užsidarė ir “penketukas” liko dairytis aplinkui. Elfgifutė pažvelgė į naujus bendragyventojus:
- Bet gi čia tvartas!
„Na, tvartas. Ir kas?“ – tarsi bylojo aplinkinių akys.
- Kur aš kabinsiu savo sukneles? – žvelgdama į tuščias sienas blaškėsi vargšelė, - kur dėsiu savo daiktus? Kur miegosiu? Tai baisiau negu baisu...– Ji klestelėjo ant artimiausio šieno kūgio ir užsidengusi rankom veidą ėmė tyliai sriūbauti.
Kažkas priėjęs ramindamas paglostė jos petį.
- Na, aš ne-suu labai išlee-pus, - kiek susigėdus ašarų, vis dar verkšlendama, teisinosi Elfgifutė, - myliuu gyvuliukus, bet nenoriu kvee-pėt kaip kuu-melė...
Elfgifutė bandė suimti save į rankas ir susitvardyti. Išsitraukė nosinaitę nertais kraštais, nusišluostė akis, kiek galėdama elegantiškiau nusišnypštė nosį. Staiga pažvengė į savo nosinaitę ir supratus, kad ne kas kitas, o pati turės ją ir išsiskalbti, vėl susigraudino.

Earkongotai jos naujieji namai nepasirodė tokie baisūs kaip Elfgifutei. Netgi patiko. Ją savotiškai žavėjo minti, kad artimiausiu metu gyvens su visiškai skirtingais žmonėmis ir dar hm... tvarte. Jauku, nepalyginsi su tėvų tvartu, kur buvo kiauras stogas. Bet Earkongota ten mielai leido savo laiką, nes kai tėvas dirbdavo į palėpę prasmukti negalėjo, tad tekdavo groti tvarte. Beveik galima sakyti, kad mergina buvo pripratusi gyventi tokiomis sąlygomis, kur "kvepia" gyvuliais, daug šieno, ir šeimyna nelenda.
Merginai tikrai juokingai pasirodė Elfgifutės vaitojimai. Kas čia blogai? Vieta kaip vieta, jauki, visą laik čia juk nebūsim.
- Mergyte, susitaikyk,- Earkongota tarė nelaimingąjai - ji juk niekada nesuprato žmonių iš pasiturinčių šeimų - išlepėliai ir tiek.
Mergina net nesusimąstė, kad kiekvienas turi savo poreikių ir kad kitiems reikia daugiau, nei jai.
- Mano kampas prie lango!- nelaukus kitų nuomonės pridūrė ir tėškė maišą su savo daiktais kampan (aišku, kanklių nemetė), ir pati paskui juos nukūrė.
Elfgifutės kūkčiojimai nesutrukdė jai džiaugtis konkurso pradžia. Pagaliau!
Viena! Be šeimos, ir su bendrus interesus turinčiais žmonėmis! Merginai iš Erecho beržynėlio gyventi su kitais dainiais buvo svajonė, kuri išsipildė.

- Ei linksmiau, juk ne laidotuvės,- pabandė užvesti kalbą Earkongota...

Eormanrikas iškart suprato, kad bus nekas. Kompanija jį ėmė nervinti jau dabar, prasėdėjus kartu vienoje patalpoje vos kelias minutes. Nurijęs kandžią frazę apsižliumbusios merginos link, ir dar kandesnę bestryksinčios adresu, tyliai atsisėdo ant vieno iš gultų.

-Tvartas? Kodėl gi ne?- pašaipiai sau panosėje suburbėjo Kvena, kai įžengė į tą...patalpą. Šiaip ji nieko blogo neturėjo prieš tvartus, juk visą laiką pati prižiūrėdavo savo žirgą, bet jame gyventi..."Nu ir gerai, jeigu taip, tai taip. Išgyvensiu."
Kai tik spyna trakštelėjo, mergina pasidėjo daigtus prie arčiausiai buvusios šieno krūvos kairėje. Po to teko atlaikyti nepatenkintą Eormanriko žvilgsnį, Elfgifutės kūkčiojimą ir Earkongotos strakaliojimą.
nesugalvodama ką daugiau veikti, ji pirma pradėjo pokalbį:
-Taaaip... Tai kaip gyvenatės?
Į jos klausimą niekas neskubėjo atsakyti.

Kai tik durys užsirakino Stigandas suprato per savo skubą kvailai padaręs.Šis tvartas jam priminė arklį-jo arklį,laukiantį užeigos,dėl kurios pavadinimo jis net nebuvo tikras,arklidėse.
Jeigu net po dviejų savaičių arklys kur nors nedings, jam reikės sumokėti krūvą pinigų už priežiūrą.Pačiu blogiausiu atveju-pėsčiam eiti namo. Nutaręs dabar nesinervinti, jis pagalvojo, kad pabandys pakalbėti su Eodvyga, ko gero sukalbamiausia iš visos organizacinės kompanijos.
Kol jis taip mąstė, viena dalyvių labai susikrimto ir pravirko.Stigandas praeidamas patapšnojo jai per petį,atseit "ša!", ir pradėjo tikrinti šieno kaugių minkštumą.Suradęs minkštą ir dar neužimtą, jis sumetė daiktus.
" Gyvenam tvarte,- mintyse apibendrino jis. Pietūs už dviejų valandų. Įdomu, o bent maistas bus žmoniškas? Ar kaip ir priklauso tvarto gyventojams- jovalas?"
Mintis pertraukė nedrąsus Kvenos klausimas ir žodis "gyvenatės" jam pasirodė kiek juokingas.
Šiek tiek pamąstęs apie galimą šio žodžio kilmę, mintyse jį išasmenavęs, jis pasijuto negalįs atsakyti. Todėl nuvirto ant šieno,bet ausis ištempęs laukė ar kitiems kaip nors gyvenasi.

Elfgifutė pamažu nusiramino. Vis tiek nieko negalėjo pakeisti. Net truputį pasidarė gėda, kad taip "skystai" prisistatė. Kelis kart atsidusus apsidairė. Visi įsitaisė kas kur. Teks pasirinkti tai, ką jau netyčiom pasirinko - kitos šieno kaugės buvo užimtos.
Staiga mergina apsižiūrėjo, kad tebevilki savo gražiąją suknelę, o šienas tikrai ne pati švariausia vieta. Kaip ji paskui viešumoj pasirodys? Kokios nors širmos tvarte dairytis buvo beviltiška.
- Gal, ponai, malonėsite nusisukti, damoms reikia persirengti, - maloniai paprašė Elfgifutė vyrukų ir užlindus už savo kaugės ėmė raustis ryšulyje. Išsitraukė paprastą pilką languotą suknelę ir, šiaip ne taip išsirangiusi iš dabartinės, ją apsirengė. Nusiavė ir batus. Bent kiek kojos pailsės, nes kaip žinia - gražūs daiktai dažnai būna pernelyg nepatogūs. Susišukavo plaukus, užsimetė vilnonį šalį (ko tai vėsoka pasidarė) ir paslapčia pasikvėpino. Tada užsiropštė ant šieno ir parietė po savim kojas.
- Na, kaip čia gali gyventis? Tiesą sakant, tikėjausi bent jau rūmus pamatyti. Mano senelė pasa... - čia Elfgifutė vis tik nutarė susilaikyti nuo giminės istorijos. - Tiek visko buvau girdėjus, kaip čia linksma, smagu, gražu - tik gyvenk ir norėk. O čia, - demonstratyviai mostelėjo ranka, - nežinau nė ką galvot. Gerai, kad dar mama įtikino šitą paprastą suknelę pasiimt, dėl "viso pikto". Pamatytų dabar mane draugės. Atrodau kaip kaim...mmm, kiek neįprastai.

-Tu tikrai neatrodai kaip... kaimietė,- Pasakė Kvena Elfgifutei, nužvelgusi tvarte sėdinčius kolegas,- o kadangi draugės tavęs nemato, tai nepergyvenk dėl savo išvaizdos.
supratusi, kad į jos klausimą daugiau atsakymų tikėtis beprasmiška, Kvena pradėjo brazdenti liutnios stygas. Kadangi priekaištų dėl to nesulaukė, užgrojo garsiau.
Nugirdusi, kaip Elfgifutė šnekėjo apie savo mamą, mergina prisiminė ir savo šeimą. "įdomu, kaip tėvui prekyba sekasi? Prieš man išvažiuojant minėjo kad išvyksta kažkur į Gondorą. O broliai? kaip jiems sekasi?ar namuose viskas gerai?". Tokios ir panašios mintys sukosi galvoje.
-Bernotas!!!- iškasdinusi visus buvusius tvarte suspigo Kvena,- mano žirgas liko toje smuklėje!
Nušokusi nuo šieno krūvos nulėkė prie durų ir ėmė trankyti jas kumščiu, kol jas kažkas atidarė. Net nesulaukusi kol tas kažkas paklausk kas čia nerimsta, ji graitai išpyškino:
- Mano žirgas, jis dabar yra vienoj tokioj smuklėj "Sidabrinė ietis" ar galite jį kaip nors iš ten paimti ir priglausti į kokias arklides iki konkurso pabaigos? jei reikės užmokėsiu, tik nepalikite jo ten, prašau!
Duris atidaręs senis lyg tyčia norėdamas ją panervuoti tylėjo.
- Pone ar girdite ką sakau?!