*Rohano bardų penketukas* - žaidimas

-Tai kaip mes tuščiu skrandžiu dirbsim?- vos tik užsitrenkus durims savo nuomonę pareiškė Earkongota.- Aš tai supykau už tokią Ealdredo nuomonę. Jis gal ir visko organizatorius, bet nepažįstant žmonių taip šnekėti... Gerai. Gal kas nematę Rohano žamėlapio, kai bardas sakė?
Earkongota atsiminė, kaip keliaujant prie miesto sienos kabojo miesto žemėlapis.
- Tai gal aš dėliosiu dorasą, nes tik jo žemėlapį mačiau. Jei kas dar ką žino tai sakykit.

- Aš gana gerai pamenu Rohano žemėlapį,- Linksmai pranešė Kvena. paskelbus užduotį pralinksmėjo, o ir pilvas nebetuščias,- dažnai tėvo žemėlapius vartydavau, jis gi pirklys. ir keliaudavau nemažai... Tai ką imamės darbo?- paragino ji ne itin intuziastingai nusiteikusius kolegas.

Elfgifutė nedrąsiai prisiartino prie besidarbuojančių merginų:
- Na, žemėlapį, gal kada ir esu mačiusi, bet sudėlioti jį iš atskirų gabalų niekad nebandžiau. - Ji pakėlė dvi toliausiai gulėjusias dalis, sudėjo jas vienap, paskui kitaip, pakreipė galvą, bet dalys aiškiai netiko viena prie kitos. Vis dar laikydama dalis rankose prašneko toliau:
- Gal reiktų pradėti nuo Anduino ir slinktis link Eldoraso?
Tada detales atkišo uoliai besidarbuojančiai Earkongotai, gal ši žinos prie ko jos galėtų tikti...

Eormanriko nuotaika visai subjuro. Visų pirma prie stalo net nespėjo pasireikšti, o dabar dar ir gavo užduotį, kuri buvo anaiptol ne jam. Eormanrikas net nežinojo kurioje Viduržemės vietoje gyvena, ką jau kalbėti apie kitas geografijos žinias.
- Nesąmonė... Visiška nesąmonė..- sumurmėjo jaunuolis linguodamas galva.

-Aš galėčiau pamėginti dėlioti vakarus,- tarė Stigandas, kuris iš tiesų apytiksliai prisiminė vietovę,mat jam teko žvilgtelėti į žemėlapį prieš keliaujant,kad nesusidarytų netikusio maršruto.Tiesa,visa kita jam buvo mįslė.
-Ar kas nors dar dėlioja vakarus?

- Gera mintis Elfgifute, ištikro protingiausia būtų pradžioje sudėti Anduiną,- Iš pradžių Kvenai užduotis pasirodė lengva, bet pradėjus dėlioti pasirodė, kad gabalėlai velnionišai maži, o žemėlapis turėjo išeiti gana didelis ir tėvo žemėlapiai čia visko neišgelbės,- o tu, Stigandai, jei nori tai dėliok vakarus, manau niekas neprieštaraus. Erkongota ir aš tuomet bandysim platint nuo Anduino į šonus. Ei! Eormanrikai, ką tu sau manai? Ateik ir padėk mums dėlioti žemėlapį! Užduotis duota mums visiems, tai ir dirbti turime visi.
Ir pagaliau visi rimtai ėmėsi darbo.

Kai Elfgifutė pakišo žemėlapio gabaliukus Earkongotai, ši žvilgtelėjo, kažką suburbėjo ir vieną gabaliuką pridėjo prie savo žemėlapio. Elfgifutė pažvelgė į jos darbelį.
- Kažkaip keistai čia tas žemėlapis atrodo... - mergina ne iš karto suprato, kas čia ne taip. - Pala, o kaip čia šalia Edoraso atsidūrė Anduino gabalas? Ir... ir kodėl jis teka į rytus? - Elfgifutė negalėjo patikėti savo akimis, o Earkongota dirbo iš peties, dėliojo detales vieną prie kitos nesustodama. - Ei, Earkongota, - papurtė už peties įsijautusiąją, - ar tu tikrai žinai, kaip atrodo Rohano žemėlapis?

- Ramiau, aš tik bandau dėti, - Earkongota nusišypsojo.- Tu ką, rimtai manei, kad aš tokia buka? Nors nemoku skaityti ir nepažįstu raidžių, bet kur upė dar atskiriu. Čia nesudėta, čia tiesiog pasidėjau korteles kelias arčiau savęs, nes pavalgyti visgi norisi; jei nesudėsim - negausim. O kas iš jūsų moka skaityti? Galim sakykime pasiskirstyti - kas moka skaityti vienoje grupėje su tuo kas nemoka - sakykim po 2 , 3 žmones, nes jei visi dabar imsimės ginčytis dėl detalių tikrai nieko gero neišeis.
Earkongota pagavo Eormanriko gan piktą žvilgsnį:
- Ar kažką ne taip pasakiau?...

"Jei pasakyčiau ką darai ir kur tau eiti, turbūt apsižliumbtum" pamanė Eormanrikas ir plačiai išsišiepęs tarė:
- Viskas puiku. Tu nuostabiai darbuojiesi.

Jaunuolį buvimas su tais žmonėm ėmė erzinti.

- Šaunu,- jam atsakė Earkongota ir nusisuko.

- Am... Man atrodo, kad šita detalė čia visai netinka, Erkongota, Edorasas prie Baltųjų kalnų, ne prie Anduino. Palauk, čia tas netinka, pabandyk aną,- Jau ir Kvena pradėjo įsijausti į žemėlapį,- ne, ne, čia aiškiai parašyta: "Viršversmis". Patikėk, aš žinau kur gyvenu, o gyvenu aš tikrai ne prie Fangorno girios, o prie kalnų. Va ten dėk, taip...
Dėlioti žemėlapį darėsi vis sunkiau ir sunkiau.

- Žiūrėk, yra toks dalykas, kad aš skaityti beveik nemoku, tad kai kur nelabai orientuojuosi, tik iš matymo kiek atsimenu. Tai vat, kad iš manęs per daug nesitikėkite,- niekam neatsakius, Earkongota pabandė pratęsti kalbą, nes įsivyravo nejauki tyla.- Įdomu, kada bus vidurnaktis ar ne?

Kai darbas jau buvo baigtas, visi atsitraukė nuo žemėlapio ir ėmė veikti kiekvienas ką sau. Earkongota paklausė visų:
- Čia bus klausimas ne į temą, bet kuo jūs kiekvienas vertėtės ar kokio amato mokėtės iki patekote čia?

-Tiesą sakant,- prabilo kėdėje atsipūtusi Kvena,- aš niekur nedirbau. Gyvenau su tėvu ir dviem broliais, jie manimi ir pasirūpindavo, bet aš tikrai nesėdėdavau rankų sudėjus ir nesimėgavau lengvu gyvenimu. Kai tėvas darbo reikalais išvažiuodavo, dažniausiai pasiimdavo mane kartu, kad pagelbėčiau, o brolius prižiūrėti dvaro palikdavo. Kai kelionės metu nuobodu būdavo, mokindavo jis mane skaityti, rašyti, dar kartais skaičiuoti, o skaičiuoti tai baisiai pepatikdavo. Bet pravertė gyvenime, oi pravertė.
Atsiminusi vieną begalo kvailą ir juokingą įvykį Kvena nusijuokė.

Per visą tą žemėlapio dėliojimą, Mergina buvo visai pamiršusi, kad sargybinis padavė jai raštelį, kurį reikia perduoti Erkongotai. Vos jį atsiminusi, Kvena Priėjo prie Erkongotos įsitaisiusios toliausiame kampe:
- Žinai, kai mane Eodvyga nusivedė į sargybinę, vienas toks vaikinas paprašė tau jį perduoti,-vos pastebimai iš už juostos išsitraukusi raštelį perdavė Erkongotai,- mokėsi perskaityti?
- Nelabai, o gal tu gali man perskaityti?- šiek tiek nuraudusi paprašė "Gotė".
Kvena tyliai, kad niekas kitas negirdėtų perskaitė raštelio turinį. Erkongota tuoj pat išraudo kaip bijūnas.
- o... kaip jis atrodo?- nedrąsiai paklausė mergiotė ir dar labiau nuraudo, nors tai atrodė neįmanoma.
- Na... jis trumpais juodais plaukais, žaliom akim, aukštas, tvirto sudėjimo, sargas gi. Apie būdą jo beveik nieko nežinau, beveik neteko bendrauti.
- Aišku, dėkoju kad perskaitei. Ir... gali apie tai niekam neskyti?
- Žinoma. O ką tu veikei prieš čia patenkant?- Paklausė Kvena.

- Apie ką čia šnabždatės? - Prieidama prie merginų paklausė Elfgifutė. Ji jau kurį laiką stebėjo abi paneles. - Na gi, na gi, paslaptys visada labai įdomu. Ar tik nebus koks slaptas gerbėjas?
Elfgifutė pasisukiojo aplinkui ir kiek pašaipiu žvilgsniu nužvelgė savo konkurentes. Tada apsisukus ėmė dairytis po salę, vaikščiodama ir bandydama rasti ką nors įdomaus.
- Kažin, ar ilgai mus čia laikys? Kur visi pasidėjo? Visą dieną ant kojų, pavargau, norėtųsi pailsėti. Aš nepratus viską daryti pati. Mano tėvas - pirklys, žinomas miesto žmogus. Nenoriu nieko įžeisti, bet prie tokių sąlygų aš nepratus.

Stigandas sėdėjo tiesiai ant grindų ir grožėjosi savo nuveiktu darbu- gabalas vakarinės dalies žemėlapio buvo sutvertas jo pastangomis.Išgirdęs kaip Elfgifutė balsu mąsto,nusprendė ir pats įsitraukti į pokalbį,mat jau kuris laikas nebuvo nė žodžio pasakęs:
- Taigi prie tokių sąlygų nė aš nepratęs- šita salė tarkim,didžiulė prabanga,viskas blizga,grindys kietos kažkokios,-jis patapšnojo grindis.

- O kalbant apie amatus,-tarė prisiminęs Earkongotos klausimą,-jokių nesimokiau.Dirbau žemę kartu su tėvais, bet tai nuobodu. Neįsivaizduojat kaip.

Earkongotai buvo keista. Ji juk beveik nieko nepadainavo ,o jai jau kažkas meilės laiškus siunčia. Nu nieko sau. Sugalvok šitaip. Išgirdus Stigando pasakymą apie žemės dirbimą, Earkongota prisiminė namus.
- Žinot, dar tik pirmas vakaras kai mes čia, o man liūdna, kad šiandien nė sykio neįspyriau Bernardui.
- Kas tas Bernardas?- kažkuris esantis patalpoje paklausė.
- Brolis mano gi. Du turiu. Bernardas ir Senbregilas. Žinot ką? Gerai, kad ne sesės. Nemėgstu austi ir visokių kitokių nesamonių. Jei jie būtų sesės, tai nuo to neišsisukčiau. O štai motina - audėja. Norėjo, kad ir aš būčiau, bet, kadangi, aš nekenčiu šio darbo nepavyko priverst. Padėjau tėvui dirbtuvėse arba su broliais tvarkėmės namie. Šiaip dirbti aš niekad pernelyg nemėgau. Kartais (pakankamai dažnai) išsprukdavau iš namų į tėvo kalvės palėpę ir ten grojau kanklėmis. O sykį, kad mane priverstų dirbti tėvas sulaužė kankles. Ot tai depresija buvo... Po kokio mėnesio Bernardas man pagamino kitas. Vienžo...- Earkongotos žodžius nutraukė durų rakinimo garsas...

Durys prasivėrė, ir pro jas į menę įskriejo pasišiaušęs šuo dygliuotu antkakliu. Šunėkas mikliai atsistojo ant kojų ir įsispoksojo į ant grindų sėdintį Stigandą. Matyt, tas jam kažkuo nepatiko, nes šuniukas pradėjo šiepti dantis. Kažkuri merginų bailiai pasitraukė arčiau sienos. Šuo staigiai pasuko galvą...

...durys vėl sukrutėjo, kažkas, paskubomis šnabždėdamas likusiems už durų, įsigrūdo į vidų ir apsisuko. Tai buvo Botulfas. Pirmiausia jis pastebėjo gyvulį:
- Katinėli! - išskėtęs rankas, Botulfas pribėgo prie šuns ir jį pakėlė (ne be pastangų: šunėkas, kas jį ten žino, maž ir nedidelio ponio svorį siekė).
Išmetęs šunį atgal, pro kur atėjęs, Botulfas pasitaisė tuniką ir į jo veidą vėl grįžo išdidžiai pašaipi mina. Jis atidžiai nužvelgė ant grindų gulintį žemėlapį. Atsikrenkštęs išsižiojo:

- Na ką. Darbas atliktas, įskaitau. Nepaisant to, kad pusė detalių apkramtytos. Kitą kartą su valstybine nuosavybe prašyčiau elgtis pagarbiau.

- Lorde! - kilstelėjo ranką Elfgifutė, - Jau turbūt vėlus vakaras. Ar šiandienai dar turėsime užduočių?

- Be abejonės, - suurzgė Botulfas. - Be jokios abejonės. Vakarienė, panelės ir ponaičiai, jau beveik garuoja jūsų jaukiuosiuose apartamentuose, bet iki grįždami ten, turėsite parodyti lordui Ealdredui, ko šiandien išmokote ir ką sužinojote. Jis pats pasirodys už poros minučių, taigi malonėkite susirikiuoti į eilę ir ištraukti burtus.

Botulfas atkišo penkis pagaliukus, kuriuos ištraukę dalyviai pamatė, kad ant jų užrašyta po numeriuką.

- Jums bus pateiktos penkios užduotys. Pasirinkti galėsite bet kurią, bet viena užduotis galės būti pasirinkta tik vieną kartą. Rinksitės bei užduotis vykdysite eilės tvarka. Tikiuosi, - Botulfas vėl piktdžiugiškai nusišypsojo, - kad komandinis darbas buvo tikrai komandinis. Visos užduotys bus susijusios su tuo, kaip gerai spėjote pažinti savo konkurentus. Draudžiama pasirinkti užduotį, kuri susijusi su savim pačiu.

Dabar durys atsilapojo plačiai, pro jas, lydimas pažo ir Eodvygos, įžengė bardas. Jis atrodė pailsėjęs. Matyt, prigulė pokaičio.

- Botuli! Paaiškinai tvarką? - priežiurna linktelėjo. - Puiku. Pristatyt užduotis!

Pažas iš koridoriaus atitempė krūvelę popieriaus lakštų. Botulfas vėl atsikrenkštė ir pristatė visas užduotis vieną po kitos:


Užduotis A

Vietovė, iš kurios kilęs kandidatas, vardu Stigandas, garsėja vienu įvykiu, susijusiu su Ilgosios žiemos metais. Trumpai atpasakokite šį įvykį.


Užduotis B

Kandidatė Kvena gyvena miestelyje, esančiame prie kalnų ir upės. Įvardykite kalnus ir upę bei parodykite juos žemėlapyje. Papasakokite, kaip vadinasi regionas, per kurį teka ši upė, ir kuo jis žymus.




Užduotis C

Kandidatas Eormanrikas dalyvių prisistatyme atliko vieną dainą. Papasakokite apie šios dainos autorių, pateikite dar bent vieną jo kūrybos pavyzdį ir savo vertinimus tokio tipo kūrybai.


Užduotis D

Kandidatės Elfgifutės šeima užsiima prekyba. Pasakykite, kokio tipo tai prekyba ir kuo ji pasižymi (su kokiais regionais patogiausia prekiauti, kuo prekiaujama, kokios pastarųjų metų tendencijos).


Užduotis E

Kandidatė Earkongota dalyvių prisistatyme atliko dainą. Kieno kūrybos tai buvo daina? Sudainuokite ją dar kartą, pateikite trumpą teksto analizę. Parodykite žemėlapyje dabartinę kūrėjo (ar kūrėjų) dislokacijos vietą.


----

NVŽ: dėl užduočių paskaitykit užkulisiuose.

Jaunieji bardai išsirikiavo į eilę. Penketas tarpusavyje susižvalgė, nes nežinojo nuo kurio eilės galo pradėti. Botulfas nusižiovavo, tarytum duodamas ženklą negaišinti senojo Ealdredo.
Kurį laiką ore tvyrojo tyla. Dainius kantriai stovėjo ir laukė kurio nors pasirodymo. Earkongota nevalingai sugniaužė kumščius, nežinodama ar jai pradėti ar ne. Praėjo jų laukimo minutė. Ir dar viena. Kažkas nusičiaudėjo. Visi tebestovėjo ramiai. Kažkas krebžtelėjo kambario kampe.
- Tai ką, jau pelytės išsigandot?,- tarė Botulfas.
Senasis bardas nusijuokė jaunu juoku, ir toliau stovėdamas laukė kažkurio iš penketo kalbos.
-Ar galite pakartoti visas užduotis?- paprašė Kvena.- Taip greitai pasakėte, kad nesusigaudžiau...
Ealdredas pakartojo visus variantus ir toliau laukė.
- Aš imu C,- neišlaikiusi įtampos išbėrė Earkongota. Ji juk skaityti nemoka, žemėlapį nelabai pažįsta, o apie Mino Taurą yra kažką girdėjusi. Teisingiau – daug ką. Juk visoje Viduržemėje kadaise buvo iškabinti žemėlapiai su jo veidu ant Minas Tirito.- Norėčiau pradėti nuo to, kad Stigandas padainavo puikiai,-Earkongota ypatingai pabrėžė paskutinį žodį.- Tai buvo Mino Tauras iš Minas Tirito, kiekvienas apie jį yra bent girdėjęs. Buvęs žaidimas panašus į šį, tik vad kad Minas 2ą vietą užėmęs. Yra žinoma (ar sklando gandai), kad Miną prodiusuoja bardas Arūnas Va. Kodėl Va – niekas nežino. Sakoma, kad jo antrasis vardas yra labai juokingas. Mino Tauras turi dar porą žinomų dainų – „Elfė, kvepienti braškėm“ ir „Gitaros“. Sako, kad gitara – kažkoks naujovinis instrumentas, bet aš nežinau. Tiesą pasakius, man jo kūryba atrodo juokinga. Kaip elfė gali kvepėti braškėmis? Man tai yra nesuprantama. Pas mane, kaime daug kas dainavo šią dainą, o aš su Bernardu Hm..-Earkongota nenorėjo skyti ką ji tada darydavo. Tad ji sustojo ir kelias minutes tylėjo.
- Tu, ne aš,- Botulfas su ironija balse paskatino Earkongotą pasakyti tai, dėl ko ji dvejojo.
- Aš, su Bernardu... apmėtydavom pomidorais – atseit milžiniškom braškėm, kad kvepėtų kaip toji elfė – tuos, kurie dainavo.
Po šio Earkongotos sakinio visi prapliupo juoktis arklišku juoku. Mergina ir pati iš savęs ėmė juoktis, bet pasakojimą kažkaip reikėjo užbaigti.
- Tai manau pasako mano nuomonę apie jo kūrybą. Patsai Mino kilęs iš Minas tirito,-Earkongota parodė į žemėlapį.


-Tai tiek apie garsųjį Rohano „bardą“ Mino Taurą.

Kol Earkongota pasakojo savo istoriją lordui Ealdredui Elfgifutė pasisuko į šalia stovintį Stigandą ir sušnibšdėjo: “Ar Tu iš Helmo Daubos?” Tas numykė : “Mhmm” ir žvilgtelėjo lyg norėdamas ką klausti, bet abu nutildė Ealdredo žvilgsnis. Elfgifutė nuleido akis ir kaltai šyptelėjo. Tuo metu Earkongota pasakojo apie pomidorus ir pasigirdo juokas. Elfgifutei buvo nejuokinga.
- Nei Tu jį pažįsti, nei šnekėtum, - burbtelėjo nepatenkinta mergina. Ji buvo Mino Tauro gerbėja ir manė, kad bardu žaidimą laimėti turėjo būtent jis. Atsisukusi į kiek sutrikusią Earkongotą išdidžiai pridūrė: – Kai jis buvo pas mano tėvą namuose...
Bet pabaigti nespėjo. Lordas Ealdredas nebuvo nusiteikęs šeimyninėms istorijoms ir nutraukė Elfgifutės prisiminimus:
- Galėsi vakare papasakot ką tavo tėvo namuose veikė Mino Tauras. O dabar gal ką į temą papasakosi.
- O taip, kaip tik norėjau tą padaryti, - jau nuolankiau atsakė Elfgifutė. – Aš pasirinkau A varijantą, nes man labai patinka senos istorijos. O štai Stigandas kaip tik iš tokių senų ir paslaptingų apylinkių kaip Helmo Dauba. – Elfgifutė pasitaisė plaukus, pasisuko taip, kad visus matytų, kiek mokėdama grakščiau išsitiesė ir pasuko galvą. Manydama, kad atrodo pakamai gražiai, išpoškino: - Ilgoji žiema prasidėjo 2758 metais ir baigėsi 2759 metais. Ji truko beveik penkis mėnesius ir labai išvargino Rohano žmones. Tuo metu kraštą valdė Helmas. Jis susipyko su... su... – čia Elfgifutė užsikirto ir išraudo, - aš tiksliai neatsimenu su kuo karalius Helmas kariavo, bet kaip tik tuo metu su kažkuo kariavo...
Botufas, lordas ir Eodvyga prunkštė matydami visai bepasimetančia merginą. Ką veikė kiti Elfgifutė nematė, nes nuleido akis ir ėmė kramtyti lūpas. Tada susitvardė ir vėl pasitempusi tęsė stengdamasi žiūrėt į tuščia priekinė sieną:
- Taigi, buvo nuožmus karas. Man atrodo, kad jis baigėsi gerai… Galima, aš dar legendą papasakosiu, man pasakojo senelė… - “senelę” palydėjo prunkštimas, bet mergina lyg niekur nieko pasakojo toliau. – Taigi, ta žiema buvo labia baisi visiems, kurie kariavo, tiek priešams, tiek karaliaus Helmo žmonėms. Prasidėjo badas, nes niekas tokios ilgos ir šaltos žiemos nesitikėjo. Helmas neteko savo sūnaus… Atrodo (tyliai pridūrė). Ir tada karalius pasidarė kaip nesavas – jis pūtė ragą ir žudydavo priešus plikom rankom (Elfgifutė įsijautė ir parodė kaip, bet jos baltos lieknos rankos atrodė neįtikinamai). Visi priešai jo labia bijojo, nes galvojo, kad karalių saugo kokios tai stebuklingos jėgos. O kur burtai, tai visada viskas atrodo dar baisiau. – Prisiminus šią baisią istoriją merginai per visą kūną šiurpuliai bėgiojo, ji žvilgtelėjo į lordą Ealdredą, tas nusižiovavo ir atrodė nuobodžiavo. Bet Elfgifutė tęsė. – O paskui, taip pasakojama, kad karalius suakmenėjo. Pavirto į baltą akmenį. Taip jį ir palaidojo jo pavaldiniai. O tai ilgai ir siaubingai žiemai atminti žydi simbelmiunės. – Iškilmingai pabaigė savo pasakojimą Elfgifutė ir grįžus į savo vietą giliai atsikvėpė.

-Kaip gražu,-susijaudinęs tarė Stigandas.
-Mmmm,-dar numykė.
-Na, gerai,-surimtėjęs tarė,-aš atliksiu užduotį E.
-Kai vėl pavasaris bučiuos šermukšni ir bukus… pradėjo dainuoti jis.Kadangi nežinojo melodijos,tai kankles buvo palikęs ant grindų ir vis žvalgėsi ,kad tik kas neliestų.
-Kai vasara karščiu apglėbs benokstančius vaisius,
Kai derliaus laukdami apsunks žiemkenčiai ir dangus,
Šešėlyje man bitės gaus ir medų neš slapčia
- Nelauk manęs, negrįšiu aš: aš pasiliksiu čia.
Tęsė jis.Ir su visokeriopu įsitikinimu ,kad puikiai prisimena žodžius,toliau giedojo:
-Kai akmenys paplentėm kauks ir sužaliuos lazda.
Tu lauk manęs, kai nebelauks niekas niekada...
Pajutęs, kad visi kažko dėbtelėjo, jis sutriko, tačiau tęsė:
-Ateis žiema ir medžiai virs, ir girios suvaitos...
Ir pagaliau pabandė užbaigti aukšta gaida.
Tu tik žiedelio nenumauk, ir nenukirpk kasų!
Tik Ilgai laukus, dar palauk, - Grįšiu, iš tiesų
Neišgirdęs anei susižavėjimo, anei kitokių šūksnių,jis kiek nustebo,bet tada prisiminė, kad ne viską dar atlikęs, gana plačiai užsimojo ir apvedė žemėlapyje Anduino pakrantes tardamas:
-Na, jie gyveno kažkur čia,ko gero čia,- bakstelėjo prie Lorieno ir nusišypsojo Ealdredui ,mat neturėjo supratimo ar teisingai parodė ar nelabai.

-Na, akivaizdu, kad tai daina apie meilę,taip.Šioje dainoje supinami gamtovaizdžio motyvai su lyrinio subjekto išgyvenimais,sugretinami, reikėtų sakyti.Metų ciklas rodo nepertraukiamą vyksmą,nors ir trunkąs sąlyginai trumpą laiką simbolizuoja amžinybę, suprantama galime teigti,kad šis jausmas galbūt pernelyg hiperbolizuotas…-stengdamasis atrodyti rimtas svarstė Stigandas,kol pastebėjo,kad Ealdredas vos tveria nesijuokęs, todėl kiek galėdamas oriau nusilenkė ir pasitraukė į savo vietą.