Knygų ekranizacijos

Na Jūs melieji ir duodat...

Indraja, kokia po velnių nebloga pabaiga? Vien tik dėl tos pabaigos režsierių ant laužo!!! „- Слушай беззвучие, -- говорила Маргарита мастеру, и песок шуршал под ее босыми ногами, -- слушай и наслаждайся тем, чего тебе не давали в жизни, -- тишиной. Смотри, вон впереди твой вечный дом, который тебе дали в награду. Я уже вижу венецианское окно и вьющийся виноград, он подымается к самой крыше. Вот твой дом, вот твой вечный дом. Я знаю, что вечером к тебе придут те, кого ты любишь, кем ты интересуешься и кто тебя не встревожит. Они будут тебе играть, они будут петь тебе, ты увидишь, какой свет в комнате, когда горят свечи. Ты будешь засыпать, надевши свой засаленный и вечный колпак, ты будешь засыпать с улыбкой на губах. Сон укрепит тебя, ты станешь рассуждать мудро. А прогнать меня ты уже не сумеешь. Беречь твой сон буду я.“

O dabar žiūrim screenshotą iš serialo(kur puikiai matosi, kad Margarita jau tikrai ne basa, ir po jos kojom nežinia kas, bet jau tikrai ne smėlis):



Ir tai Bulgakovo ekranizacija? O Volando balius? O spalvų nebuvimas? O iš piršto išlaužta KGB tema? Tiksliau NKVD. Kuris tuo metu net vadinosi ne NKVD, o kažkaip kitaip. Ir Gaftas vaidinantis ...(patys žinome ką). O Galybinas kalbantis Bezrukovo balsu?..

P.S.Va Filipenko su Abdulovu pasistengė Ir Galkinas pasistengė. Už tai jiems ir pagarba. O šiaip pornografija. Pasityčiojimas. Mano manymu jau geriau nedaryti nieko nei daryti taip.

Ir vėl „piratavimas“(.nfo dėja neradau, todėl už ripo tikrumą ir kokybe neatsakau):
ed2k://|file|The.Mists.of.Avalon.CD2.DVDRip.DivX-PosTX.avi|733306880|5B4673D253FBE7147DBCB635D14D1805|/
ed2k://|file|The.Mists.of.Avalon.CD1.DVDRip.DivX-PosTX.avi|734633984|F2EFA5011E45EA3E0ADF0615126DE21D|/

GADIKLIAI GADIKLIAUSI

"Puikybė ir prietarai"

Kažkaip pastaruoju metu vis pataikau ant filmų, kurie man tikrai patinka. Nežinau, arba moku išsirinkti, arba pasidariau labai tolerantiška. Bet "Puikybė ir prietarai" (toliau PP) tikrai vertas dėmesio. Gali būti, jis man paliko tokį įspūdį todėl, kad ėjau tikėdamasi visai ko kito: saldokos romantinės dramos, kurioje prie knygoje sausokų nuolatinių pokalbių apie vedybas ir potencialius jaunikius bus pridėta nemaža dozė bet kuriai standartinei šiuolaikinei melodramai būdingų komiškų elementų, frazių, dialogų, o visa tai bus atmiešta gražiais gamtos vaizdais ir dar gražesniais suknelių nėrinukais, neminint jau kaspinų ir XIX amžiaus šukuosenų su garbanėlėm. Ir ką aš matau? Pirmi kadrai - visai ne idealizuotas dvaras su penkiomis aikštingomis Benetų panelėmis. Pirmi kadrai - tai niekuo neišsiskirianti mergina su aptriušusia knyga, per purviną kiemą su žąsimis grįžtanti namo... į dvarą, bet ne į tokį standartinį, kurio buvo galima tikėtis. Pasidaro įdomu - ir išlieka iki galo. Nes vaizdas, kurį matome ekrane toli gražu nėra idealizuotas. Turbūt todėl, kad čia britų kinas, gal net sąmoningai norintis atsiriboti nuo holivudinių paveikslėlių. Veidai realistiškai įraudę, visi prakaituoja, kaip ir turi būti šokant, suknios truputį papilkėjusios, nes juk čia provincijos diduomenė, o ne kokios tau grafienės pretenzingi rūmai, ne visos ponios ir panelės tokios žavios kaip Keira Knightley - o jai, beje, tai atleistina, nes taip ir turėjo būti... Aukštuomenės šeima, kurios motina didžiuojasi galinti samdyti virėją, kad jos dukroms nereiktų plušti virtuvėje, bet vartai suklypę, parkas truputį netvarkingas, purvinos kiaulės ir žąsys neslepiamos nuo panelių akių o sukiotis tarp skalbėjų - jų kasdienybė, nors ir ne darbas. Po šimts, nežinau, kaip iš tiesų gyveno tokios šeimos XIX amžiuje, bet šitoks paveikslas man daug įtikinamesnis nei nublizginta perdėm snobiška aplinka, vaizduojama kitur! Kaip ir tos nuolat pasikartojančios pauzės, kai nemokama, nežinoma, kaip bendrauti ir ką pasakyti, kai žvilgsniai kalba už save, kai pasijunti nepatogiai drauge su veikėjais, nes kažkas leptelėjo visišką nesąmonę - kam visa tai užpildyti muzika, jeigu šitas nejaukumas daug svarbesnis už dirbtinai kuriamą dramą, kurią garso takelis bando vaizduoti daugumoje kostiuminių (ir ne tik) filmų? Štai už ką žemai lenkiuosi naujausio PP kūrėjams.

Kaip ekranizacija filmas taip pat geras. Ta pati įtampa, niekas nepamiršta (o knygos įspūdžiai man dar visai švieži). Aišku, kai kas labai sutrumpinta (pavyzdžiui, Lidijos pabėgimo linija galėjo būti ir truputį išplėtota, kad būtų pabrėžta nepatogi padėtis, į kurią ji įstūmė savo šeimą), tačiau pagrindinis siužetas nenukentėjo. Vienoje scenoje buvo balansuojama ant pavojingo sentimentalumo ribos: Darsio pasipiršimas perkeltas į lietų. Laimei, nenuskubėta per daug ir nepasukta keliu to filmo, kokį tikėjausi pamatyti, o nepamačiusi pradžiugau. Ypač įstrigo tai, kad filmas ir baigiasi gan nestandartiškai: ne apsikabinusios porelės, žvelgiančios į šviesų rytojų, vaizdu, o vieninteliu ir todėl nepakartojamu pono Beneto juoku. Tai sukūrė įspūdį, kad istorijoje anaiptol nepadėtas taškas - bet kas eina po to paskutinio kablelio, turėsime įsivaizduoti patys.

Aktorių darbas geras, tipažai, kaip jau minėjau aukščiau, parinkti nestandartiškai ir taikliai. Nuvylė gal tik Wickhamo personažas, visai ne tokį įsivaizdavau ir įspūdžio nepaliko jokio. Brenda Blethyn gerai tinka vaidinti isteriškoms veikėjoms (kas matosi ir iš "Paslapčių ir melagysčių"). Nežinau, ar Knightley tikrai buvo verta tos "Oskaro" nominacijos - nieko itin įspūdingo nepamačiau, - tačiau kadangi nė vieno kito filmo iš nominuotųjų nesu mačiusi, tai negaliu spręsti. O štai Matthew Macfadyenas - Darsis tiesiog verčia iš klumpių. Taip, jis žaaaaaavingas bet drauge ir toks tinkamas savo personažui: jo jausmų ir charakterio vystymasis parodytas nuosekliai ir atidžiai. Apskritai, po seanso pagalvojau: tegriebia mane balrogai, koks skirtumas, kaip jie visa tai padarė - svogūnas, glicerino lašai... Koks skirtumas!!! Svarbu, kad aš patikėjau.

*šniurkšt* Sentimentai - žodis nepageidaujamas, bet čia jo reikia, nes ir sentimentai gali būti geri.

P.S. Be to, ar dažnai tenka ekrane matyti įtikinamą meilės istoriją be jokių bučinių?

Operatyvių piratų, pasidarbavusiu netelevizujuotų piliečių labui, dėka pasikroviau ir per porą vakarų peržiūrėjau "Meistrą ir Margaritą". Na, visų pirma turiu pasakyti, kad pasitvirtino mano siaubinga nuojauta dėl karštai mylimo romano tobulos ekranizacijos neįmanomumo: kaip vaizdinėmis priemonemis perteikti visas kūrinio mintis ir siužeto vingius, visas subtilybes? Jei jau kila tiek ginčių dėl, hm, ne tokių kompleksiškų kūrinių ekranizacijos, tai ko jau norėti iš MM… Iš vienos pusės, nesinori prarasti nei mažiausios smulkmenos, iš kitos - norėtusi išvysti sugebėjimą interpretuoti ir perteikti kūrinio idejas, kurios neretai išblanksta, kai yra ekranizuojama paraidžiui; norėtusi, kad genialų rašytoją ekranizuotų genialus režisierius ir pamatyti ne tik ekranizaciją, bet ir stilių. Galbūt, tobula ekranizacija būtų autorinių filmų serija… na, čia jau svajonės.
O serialą pavadinčiau nebloga videoiliustracija knygai. Be abejo neapsieita be gana grubių netikslumų. Basos kojos visgi smulkmena, tačiau nesuprantu, kaip galima buvo paaukoti tokią svarbią sceną, kai suraganėjusi Margarita po Latunskio buto nusiaubimo guodžia berniuką - čia gi ne koks potėpis, mažmožis, čia atsiskleidžia veikėjos nepaisant visko neprarasta žmogiškoji pusė! Paskutinėje serijoje pagaliau pamačiau ir kažką panašaus į autorinę kūrinio interpretaciją: kadrai iš propagandinių kronikų su "liaudies priešų" atskleidimu neblogai užbaigia Piloto siužetinę linią su moralu "bailumas yra baisiausia nuodemė", tačiau IMO įterpti juos reikėjo butent po Piloto išlaisvinimo. Užtat užtestas NKVD pranešimas visiškai gadina įspūdį, IMNSHO tinkamesnė pabaiga šiai istorijai būtų ataskaita apie sulaikytus Korovinus ir juodus katinus. Vietomis labai pagadino įspūdį siaubingai nevykęs įgarsinimas, pvz., pirmoje serijoje, Piloto ir Ješua pokalbio metu; aktoriai stovi kieme, o balsai skamba kaip uždaroje patalpoje. Begemotas-katinas - specefektų dailininkų geda: kam iš viso reikėjo kompjuterinės grafikos, jei toji pabaisa atrodo kaip lėlė, jokios katiniškos plastikos, jokio šarmo. Sakyčiau, pagal neatitikimą jis turėtų pasidalinti pirmą vietą su vilkolakiu iš HP-3.
Tačiau, nepaisant visų pretenzijų, didžiąja dalimi žiūrėjau neatsitraukiant. Visų pirma, nuostabiai parinkti aktoriai. Iš pradžių badė akis Volandas-Basilašvilis, bet pripratau. Abdulovas, Galybinas, Lavrovas, Galkinas - nepakartojami; dėl Gafto, abiejose vaidmenyse - <I>swoon</I>. Margarita gal ir neblogai vaidino, bet tokios kompanijos fone, dėja, smarkiai pralošė, nes čia reikėjo daugiau, nei neblogai, pagrindinis moteriškas vaidmuo - tai jums ne trys stygos… Sunku kažka išskirti, tačiau labai patiko scena ligoninėje, kur Meistras bendrauja su Ivanu: puikiai parinktas apšvietimas, tai Meistro akys švystėli, tai profilį parodo… Geras žaidimas su spalvomis, atsirandančiomis, kai tik prasideda velniava. Minėtoji Meistro ir Margaritos susitikimo scena: gal ir galima buvo išspausti iš jos kažką daugiau, bet ypatingai neužkliuvo, atrodė naturaliai; "meilė, kaip suomiškas peilis" nebutinai reiškia atvėpusius žandikaulius.
Viena labiausia įstrigusių frazių - iš režiseriaus saviveiklos (mat dauguma Bulgakovo frazių man jau spėjo tapti įprastomis): "На втором столбе - ма-алчать!"
Bendrą įspūdį sunkų apibrežti, labai jau jis nevienareikšmiškas, bet serialas yra tikrai geriausia iš mano matytų ekranizacijų, nors ir nuoširdžiai tikiuosiu pamatyti dar geresnę. Tobulumui ribų nėra .

Jeigu skaitėte knygą, "Mists of Avalon" žiūrėti neapsimoka Knyga psichologinė, o filmas tik mėgaujasi faktais fakteliais, nelįsdamas nei į Morgeinos, nei į kieno nors kito motyvus. Tuo labiau - tuos motyvus iškreipia, pritempia prie savos siužeto schemos (Morgause čia jau tikrai pernelyg vienspalvė). Žodžiu, televizijos serialiūkštis, nieko daugiau. Vaidyba ir specialieji efektai - šiek tiek geriau už Hallmarką, bet nedaug. Nesugebėjo net normalios sekso scenos padaryti, ką jau kalbėti apie Great Marriage ar panašias scenas. Kas išties gražu - kostiumai. Sėdėjau ir seilę varvinau... Tik va, Avalono žynių suknelės galėjo būti ir paprastesnės, kaip ir Vivijanos būstas (jis turėjo būti tiesiog nedidelis namelis, o ne didžiulė akmeninė menė...) Ir dar labai gražu ir labai į temą - Loreenos McKennit atliekama pagrindinė filmo daina.

Man visai patiko "Baltojo oleandro" ekranizacija. Aktoriai gal ir ne visi atitinka mano susikurtus veikėjus, bet vaidina gerai. O jau Astrida ir jos mama apskritai atrodo fantastiškai . Ir tas jų namų šviesumas, šaltos spalvos, erdvė - kūrėjai tikriausiai atspėjo mano mintis. Iki galo nepažiūrėjau, todėl įdomu , kaip viskas baigėsi. Šiaip ar taip , ekranizacija labai nebloga, padarė įspūdį, kaip ir knyga.

Mano nuomone geriausia ekranizacija - Gaidajaus 'Dvylika Kėdžių'. Veikėjai atidirbti idealiai iki beviltiškumo Apskritai neįsivaizduoju kitokio Benderio nei Gomiašvilio sukurtasis...

Beviltiškas rašė:Mano nuomone geriausia ekranizacija - Gaidajaus 'Dvylika Kėdžių'. Veikėjai atidirbti idealiai iki beviltiškumo Apskritai neįsivaizduoju kitokio Benderio nei Gomiašvilio sukurtasis...

Pilnai sutinku . Velesnis pastatymas net ir su Mironovu tikrai nevykes..

Gaidajaus 'Dvylika Kėdžių'

Reiks pažiūrėt

"Nibelungų giesmė" lyg ir ne knyga, bet. 1924m. beveik 6 val. filmas ją puikiai papildo. Man tik ir būtent filmas padėjo pamatyti kūrinio mastą. Sakyčiau, nedaug bus perdėta sakant, jog ji buvo sukurta, kad Fritz Lang galėtų ją ekranizuoti. Režisierius geba kurti monumentalų, didingą vaizdą (palyg. jo "Metropolis") ir perteikti dramatizmą (kaip ir jo filme "M"). Poema man didelio įspūdžio nepadarė, tačiau nufilmuota ta pati drama jį tikrai palieka. (Nors siužetas vis tiek man "keistas", gal tik vienas kitas veikėjas ir įdomus, ir ne antipatiškas, o labiausiai gaila tai Atilos - Ecelio). Beje, tai nebylusis filmas pagal poemą. Pagiriamasis žodis režisieriui už "komerciškumą" ir efektų nesibaidymą. Dauguma efektų yra beveik įtikinami (slibino irgi gaila buvo...). Aktoriai vaidina savotiškai - senobiškai, bet emocijas perteikia puikiai.

Įdomus pastebėjimas: vokiškuose užrašuose poroj vietų pastebėjau konstrukcijas, pažodžiui vartotas JRRT, o titruose į "normalią" anglų kalbą išversta buvo visai ne tais žodžiais.

P.S. dar vienas: rodau mamai kadrą su veikėjais (kurie ten iš išvaizdos, tokie, hm, specifiniai) ir sakau: "Matai, kokie įspūdingi?" Mama sako: "Tokie, kaip tie tavo..." (tolkinistai t.y. )

O prisiruošimas pagaliau pažiūrėti buvo kitos ekranizacijos pažiūrėjimo komplikacija, bet apie ją bus kitur...

Beviltiškas rašė:Mano nuomone geriausia ekranizacija - Gaidajaus 'Dvylika Kėdžių'. Veikėjai atidirbti idealiai iki beviltiškumo Apskritai neįsivaizduoju kitokio Benderio nei Gomiašvilio sukurtasis...

Grynai įdomu - o kas nors yra matę Melo Brooks'o 1970 metų amerikietišką variantą? Kažkur girdėjau kad lyg ir nieko, bet rasti neįmanoma. O norėtųsi pamatyti, kaip tie buržujai mūsų socialistinį rojų įsivaizdavo

Indraja rašė:

Gaidajaus 'Dvylika Kėdžių'

Reiks pažiūrėt

Būtinai pažiūrėk! Gali bandyt su LT vertimu, kuris daugelio laikomas geresniu, nei originalo kalbos variantas, nors man labiau patinka pastarasis.

Tarp kitko, ten ir pats režisierius vaidina - smulkią rolę, bet atlikta gerai

vytzka rašė:Grynai įdomu - o kas nors yra matę Melo Brooks'o 1970 metų amerikietišką variantą? Kažkur girdėjau kad lyg ir nieko, bet rasti neįmanoma. O norėtųsi pamatyti, kaip tie buržujai mūsų socialistinį rojų įsivaizdavo

Būtų įdomu, bet įtariu (tik įtariu), kad žiūrėdamas susirezinčiau

Prie tos pačios serijos dar galima paminėti Aukso veršį, sukurtą dar prieš Gaidajaus kėdes. Reikia pasakyt - silpnokai. Matosi, kad vaidinama, o jei matosi, kad vaidinama, filmas iš karto, galima sakyt, pagaidinamas... Į antrą pusę su vaidyba jau šiek tiek geriau, bet režisierius savavališkai iškirpo krūvą puikių epizodų, kas filmo vertę menkina dar labiau...

A. Clarke «2001: A Space Odyssey», «2010: Odyssey Two», «2061: Odyssey Three»
Be jokios abejonės, mokslinės fantastikos šedevras, bent jau pirmosios dvi dalys; trečioji jau pakvimpa “kosmine opera”: mažiau idejų, daugiau bajerių. Turiu pastebėti, jog su Kubriku Klarkas šauniai “susibendradarbiavo”: filmas labai atitinka knyga, bet, kita vertus, neabejotinai jaučiasi ir režisieriaus ranka; Klarko aprašomasis stilius puikiai perteiktas Kubriko kruopštumu. Tiesa, pastovus simfonijų fonas kiek užliuliuoja… gal buvau pramiegojus, o gal tiesiog buvau nesupratusi iš filmo, kodėl pradėjo maištauti kompas – buvau interpretavusi šį epizodą visiškai kitaip.
Užtat pajutau, kaip pasiilgau senos geros Sai-Fai, be jokių kičinių fentezijinių vingrybių, be nesibaigiančių skiedimų “nakties jėga, dienos jėga – viena *ujnia”© tema; kupinos tikėjimo žmogaus proto galia ir šviesia, nors ir ne utopiška ateitimi. Mažomis dozėmis tokia literatūra labai remoralizuoja

Maja rašė:Sena gera rusiška Trijų muškietininkų ekranizacija. Va, kaip reikia dirbti 😉

TAIP.
Ačiū Majai, kad ją jau pamačiau.
Bet šitam filmui man reikėjo subręsti. Prieš dešimtį metų turbūt būčiau nutarusi, jog nesąmonė. O dabar - šaunus ir kaip filmas, ir kaip ekranizacija. Dėl "kaip filmas" - jie turbūt net Tomą Bombadilą nufilmuotų teisingai O kaip ekranizacija - aktoriai parinkti tobulai, veiksmas šaunus, dainos visai nieko, siužetas į knygą - kiek atsimenu - ganėtinai panašus, dvasia išlaikyta. Tik, suprantama, man būnant aštuonerių - devynerių knyga neatrodė tokia lengvabūdiška! O dabar - hm, turbūt taip ir reikia...

Indraja rašė:

Maja rašė:Sena gera rusiška Trijų muškietininkų ekranizacija. Va, kaip reikia dirbti 😉

TAIP.
Ačiū Majai, kad ją jau pamačiau.
Bet šitam filmui man reikėjo subręsti. Prieš dešimtį metų turbūt būčiau nutarusi, jog nesąmonė. O dabar - šaunus ir kaip filmas, ir kaip ekranizacija. Dėl "kaip filmas" - jie turbūt net Tomą Bombadilą nufilmuotų teisingai O kaip ekranizacija - aktoriai parinkti tobulai, veiksmas šaunus, dainos visai nieko, siužetas į knygą - kiek atsimenu - ganėtinai panašus, dvasia išlaikyta. Tik, suprantama, man būnant aštuonerių - devynerių knyga neatrodė tokia lengvabūdiška! O dabar - hm, turbūt taip ir reikia...

O va čia yra filmas, kurio atžvilgiu niekaip negalėčiau būti objektyvi, bo pamačiau jį ~5 metų, įsimylėjau iki ausų pagrindinį herojų kartu su visu filmu, o kai tėvai pasakė, kad šitas filmas yra pagal knygą, tai patapo impulsas tuoj pat išmokti skaityti. tiesa, skillzų jai perskaityti susikaupė tik per beveik du metus.

"Vilkogaudžio" ekranizacija, deja, ne visai pateisino mano lukesčius. Teigiamų įspūdžių nemažai: aktoriai gerai parinkti ir gerai vaidino, gražūs vaizdeliai, nebent prakeiktas miestas jau pernelyg niūrus ir su "Sargybom" asocijavosi per daug. Net gi ne beda, kad knygos siužetą atitinka tik apie pusė įvykių: esu pažodinės ekranizacijos priešininkė, puikiai suprantu, jog kinas yra per daug nuo literatūros besiskiriantis menas. Be to siužeto neatitikimai iš dalies įsipaišo į M. Semionovos sukurto pasaulio mitologiją. Sakyčiau, panašiai Vilkogaudžio istorija galėjo būti papasakota, tarkim, po kokių šimto metų. Kur kas labiau man nepatiko nuo knygos smarkiai besiskirianti bendra atmosfera: filme vyrauja agresija, baimė – knyga, priešingai, kupina savimi pasitikinčio stipraus veikėjo ramybės, harmoningo, nepaisant visų jo nelaimių, požiūrio į pasaulį. Ir {gadiklis} megahepiendas filmui tos knygai būdingos šilumos nesuteikia. Visai nepajutau pagarbos Moteriai, kuri taip yra pabrežta knygoje. Galiausia, kruva sukištų į siužetą maginės fantastikos klišių kone užgniaužia kūrinio savitumą.
Nepaisant visų trukumų, ekranizacija paliko veikiau teigiamą įspūdį (tiesiog trukumus išskirti lengviau, nei privalumus). Tam tikras skoningumas visgi buvo išlaikytas. Be to puikiai įsivaizduoju, kokį super-puper patriotinį blokbasterį galėjo padaryti iš šios a la slavų fentezės, ir pajutau tam tikrą palengvėjimą, jog iki tokio lygio nenusirito. Vienžo, faktorius "galėjo būti blogiau" mano neprofesionaliai nuomonės irgi šiokią tokią įtaka turi.

Nu nežinau.Lygtais buvo Aivenhas (atrodo taip vadinasi) ekranizuotas.Bet jo tai neteko matyt.

„Andromedos ūkas“ (1968). Truputį bijojau žiūrėti. Knyga – viena iš tų, dėl kurių būdama dešimties įsimylėjau fantastiką. Kita, „2001 kosminė odisėja“, kaip žinia, puikiai dera su savo filmu. „Andromedos ūko“ režisierius ne toks, bet filmas – kaip „senobinis fantastinis“ – visai padorus. Būtų, jei būtų pabaigtas. Tai tėra pirmoji dalis. Sveiku protu nesuvokiama, kad būtų buvę galima taip keistai trumpinti – užmegzti porą intrigų, kurių viena yra svarbiausią idėją perteikiančios knygos siužetinės linijos dalis, ir jų neišrišti. Antrosios dalies nebuvo. Jei ketinta ją nufilmuoti vėliau, o 1970 m. (žurnale 1968 m.) pasirodė Jefremovo „Jaučio valanda“ (uždrausta po rašytojo mirties 1972m.), tai aišku, kodėl.
Filmo paliktas įspūdis neblogas. Siužetas iš puslapių perkeltas ganėtinai tiksliai. Vietomis įtampa kuriama labai gerai, tačiau kitur neretai „neišlaikyta pauzė“. Ribotos galimybės lėmė savitą aktorių parinkimą: į knygoje aprašytą susimaišiusią, tačiau kartu labai įvairią žmoniją šis baltaveidžių rinkinukas nepanašus. Tačiau jie, sportiški, kukliais rūbais, ir kažin kodėl filmo pradžioje ir pabaigoje parodomas didelis fakelas sėkmingai primena Ryfenštal „Olimpiją“. (Į tai vertėtų atkreipti dėmesį hipotetiniams „Jaučio valandos“ statytojams. Pastarasis kūrinys – kaip tik apie visas diktatūras). Labai sumaniai išspręsta nuogo kūno, turinčio palikti tik estetinį įspūdį, problema (tais laikais atvirai rodyti negalėjo): matome siluetą. Visgi knyga – iš veiksmo ir žmonių santykių neretai nuslystanti į visuomeninių teorijų aiškinimą (o rašytojo sugebėjimo įdomiai dėstyti mintis dėka nuo to netampanti nuobodesnė) – palieka ryškesnį, aiškesnį įspūdį, kaip įprasta ekranizacijų atveju.
„Andromedos ūkas“ neblogai atrodo ekranizuotas „tiesiogiai“ (gal todėl, kad tai buvo senokai). Antra vertus, jo tęsinio ir antitezės „Jaučio valandos“ tokiu stiliumi filmuoti nereikėtų. „Jaučio valandai“ reikalingas jos Piteris Džeksonas, kuris sugebėtų išspausti viską iš vizualinės kūrinio pusės ir perteikti knygos idėjas ne samprotavimų forma. Svajoju apie mažiau nei serialas pagal „Silmarillion“ įmanomą dalyką, bet senų tradicijų antiutopijų žanrui nepaprastai reikalingas kitoks nei visi kiti, jau tradiciškai cituojantys vieni kitus, kūrinys.

Aragornas rašė:Nu nežinau.Lygtais buvo Aivenhas (atrodo taip vadinasi) ekranizuotas.Bet jo tai neteko matyt.

Ekranizuotas buvo. Vadinasi "Legenda apie narsųjį riterį Aivenhą". Kaip ir įprasta tais laikais - "viduramžiški" filmai buvo kuriami filmuojami Estijoj, Latvijoj ar Lietuvoj. Ne išimtis iš šis. Aišku, ir kupeta lietuvių-latvių-estų aktorių. Filmukas lengvo turinio. Giliai nekapstyta. Žožiu - "pasaka pionieriams apie senovę".
Panašiai buvo pastatytas ir "Robin Hudo strėlės" (beje, gerokai artimesnis knygai, nei filmas su Kostneriu).

"Sunku būti dievu" (1990). Štai geras būdas pamėgti ekranizaciją: naudinga knygą skaityti taip, kad po 15 m. maždaug atsimintum, apie ką (padeda nestabčiojimas įsivaizduoti "dekoracijų" ir "aktorių", o tam labai palankus neidealus kalbos mokėjimas). Bent jau šiuo būdu - filmas geras. Tikrai buvo malonu viską pamatyti nufilmuotą skoningai, paprastai, bet kartu ir gražiai (derančios spalvos, išraiškingos kalnuotos dykumos, vyrai irgi gražūs, kovos pakankamai dinamiškos, o erotika - nesilikoninė). Gal ir ne kažkokios kino meno Džomolungmos, tačiau siužetas ir jo keliamos problemos perteiktas aiškiai, veikėjų likimai jaudina. Aktoriai neblogi, o Filipenka - žavingas. Adomaitis berods netgi su nuosavu balsu (lietuvius rusai garsindavo). Taigi, margas kolektyvas (Vokietija - Prancūzija - SSRS - Šveicarija) sukūrė labai deramą filmą. Rusai berods filmuoja kitą ekranizaciją - tikrai bus įdomu palyginti. Germano filmų nemačiau, bet jį giria kaip rimtą režisierių. Tik prašom per rimtumą nepamiršti, kad gražūs vyrai yra toks pats svarbus elementas kaip ir psichologija.

Taisa: didžiai atsiprašau, Adomaitis nurodytas - tik ne gale, o pradžioje. Garbingoje Vernerio Hercogo kompanijoje.

"Ugnimi ir Kalaviju", lenkų 1999 m. keturių dalių filmas pagal Henryk Sienkiewicz to paties pavadinimo knygą (kiek žinau, neišverstą į lietuvių kalbą).
Veiksmas vyksta maždaug nuo 1648 metų, nesutarimai ir karas tarp lenkų ir kazokų, kažkur painiojasi ir totoriai, galiausiai parodydami savo žiaurumą ir kariuomenę, o už visko slypi Maskva, kurstydama priešiškumą. Bandoma kurti Ukrainos valstybė. Nesėkmingai.
Pamačiau legendinius "sparnuotus husarus", nors filme tokie jau legendiniai jie neatrodė. Gražiai įsipina ir meilės istorija, ir draugystė, ir net raganystės, tad filmas kažkuiruo metu atrodo daugiau kaip pasaka, nei tikros istorijos pasakojimas.
Filmas patiko, užkabino. Nors kiekviena dalis trunka beveik valandą, tris dalis pažiūrėjom vienu "prisėdimu".
Vienintelis dalykas, kas retkarčiais versdavo sutrikti, tai tarsi peršokimai laike, ko pradžioje net nesupratau, o vėliau pastebėjau.... Tai kaunamasi dvikovoje, nugalėtojas su draugais švenčia pergalę, kai ateina tarnas (kuris save šlėkta vadina, nors ir neturtingu, ir visame filme vis pasirodoo netikėtu laiku netikėtose vietose - jo visur pilna ) ir praneša kad dvikovos oponentas gyvas ir jau kažką pridirbęs. Žodžiu, jau prabėgę kažkiek laiko.
Žiūrėjau tikrai su susidomėjimu, nors Alataras nuteikė nekaip - filmas apie karą, maždaug, nepatiks. Bet patiko.