sausio 12, 2006, 12:16
Kaip minėjau, pradžia atrodė baisiai nuobodi. Maždaug nuo vidurio reikalai pagerėjo - siužetas "įsivažiavo". Patinka: visi aktoriai ir jų personažai, išskyrus Margaritą. Ypač patinka Basilašvilio Volandas ir Abdulovo Korovjevas. Katinas (Behemotas jis, g ten, nes rusiškai) buvo nieko, kol nepagalvojau apie evokus, laimė, dabar jis taiso reputaciją savo sparnuotomis frazėmis. Spalvos (dažniausiai), muzika. Kad nuogos moteriškės rodomos be išsidirbinėjimų. Nepatinka: Margarita, kuri panašesnė į XX a. pabaigos moteriškę, dar ir nervingą bei besimaivančią (žr. nenatūralų juoką skraidymo ant šluotos metu), nei į mano įsivaizduotą Bulgakovo Margaritą - iš pirmo žvilgsnio nepaprastą (savo dvasia) moterį, kartu ir trapią, ir drąsią, nuoširdžiai, natūraliai emocingą. (Negi geresnės aktorės dėl to nuogumo nėjo?...) Nepatinka (vietomis) pasakojimo sudėliojimas, kai siužetinės linijos pertraukiamos ne vietoje ir neišlaikant pauzių. Labai nepatinka režisieriaus-scenaristo nesugebėjimas įtraukti, užkabinti žiūrovo nuo pat pradžių. Tą būtų galima padaryti protingai ir dinamiškai sudėliojus tą patį knyginį siužetą, bet jis, matosi, nesuvokia, jog tai, kas suveikia ant popieriaus, nedarys įspūdžio, jei bus tik paraidžiui nufilmuota. Nepatinka, kad efektai ir pan. vaizdeliai vietomis tiesiog akis bado: per tiek metų žiūrėjimo į HP net nesugalvojo, kaip pavaizduoti skrydį (negalima gi rodyti nejudančios galvos nejudančio dangaus fone! Ką jie padarė su skraidynių koloritu - Margarita oranžinių atspalvių, o dangus su mėnuliu - tamsiai žalsvas (?), vienžo, pjaunasi ir iškart matosi, kad ji yra kur nori, tik ne to mėnulio apšviečiamoje erdvėje). Nesuvokia, jog Jeruzalėje Mėnulis, netgi pilnas, toli gražu neatrodo taip, kaip Maskvoje (viso labo gerokai pakreipt ant šono reikėjo). Scenelė paežerėje (kur Margarita nuskrido) dirbtinė iki negalėjimo. Ir nepatinka, jog filmas neturi knygos emocinės jėgos. Tiesa, dar reikia pamatyti pabaigą - bet visgi jau aišku, kad knyga bent jau mane sukrėtė, įtraukė kur kas labiau. Išvada: neskaičiusiems žiūrėti draudžiama. Kino versijai rasti kitą Margaritą ir viską atiduoti "Dozoro" autoriams, tiesa, pastačius prie jų kokią komisiją, kuri ribotų išsidirbinėjimų mastą
Primenu, ką sakė rimti kritikai per "Svobodą": nesukurtas pasaulis, o pasaulius kurti moka, pvz., PJ.
Mano naujos rusų kalbos žinios (ne, filmas ne toks blogas, bet užrašas gražiai atrodo): режисор, убей себя с разбегу ап стенку! (Paaiškinimas nemokantiems - dabar internete ten mada viską rašyt kaip tariama ir siūlyt autoriams "išgert nuodų" arba kaip čia "įsibėgėjus užsimušti į sieną").
Tataigis - Bortko, pasirodo, tą įžymiąją "Šuns širdį" statė (dar tik pusę pažiūrėjau - psichologiškai sunku grįžt prie tikrai įspūdingai tamsaus kūrinio, o ir neįdomu kažko, gi jau skaičiau). Jei ne puikūs aktoriai, siūlyčiau tiesiog eiti ir perskaityti.
Noriu pasakyti, jog man ne itin įdomu, ar ekranizuota
pažodžiui pasakojimo detalių ir eigos prasme. Suprantama - jei jau ekranizacija, tai turi būti kažkoks atitikimas, turi būti perteiktos tos pačios idėjos, bet - man svarbiausia, ar filmas palieka tokio pat pobūdžio bei stiprumo įspūdį kaip knyga. Ir manau, jog tam pasiekti būtina būtent
išversti tekstą į filmą.
Ė, apie tuos reliatyvumus galima parašyti knygų skyrelyje. Prie fantasy siūlyčiau
😉
O apie "Dozorą" Starlin sakė (ir ne tik ji) jog tai tik interpretacija. Pats rašytojas, rodos, tai suvokia kaip alternatyvią tikrovę knygos pasauliui. Tad parašysiu prie "Kino salių"...
<hr>sausio 13
Taigi, pagaliau baigėsi MM. Pabaiga visai OK. Bet kurgi, brangieji pažodininkai ekranizuotojai, frazė "Всё будет правильно, на этом построен мир"??? O gal praklausiau...
Primenu, tikrai labai būtų įdomu paskaityti jūsų mintis apie knygą - pati vargu ar sugebėčiau joje rasti tokių įdomių dalykų, kaip minėta. Man kol kas tik labai primityviai atrodo, jog ir Pilotas, ir Meistras, ir Margarita tiesiog mokėsi nebijoti būti laisvi...Nai tulya elenelya le
Artanna tienen
Arthoron-Volochonskij-BG