[Asveja] Stovyklos programa

Kurį Priesaikos tekstą? Mano asmeninis kanonas yra HoME Vol.10 ch.2 (The Annals of Aman). (Taip, "Belerijando poringėse(?)" irgi yra, bet jos - ankstesnis, rodos, dalykas, ir su Silu ne tiek koreliuoja, kiek norėtųs; ten nė Eru, nei Amžinosios tamsos nepaminėta).


'Be he foe or friend, be he foul or clean,
brood of Morgoth or bright Vala,
Elda or Maia or Aftercomer,
Man yet unborn upon Middle-earth,
neither law, nor love, nor league of swords,
dread nor danger, not Doom itself,
shall defend him from Fëanor, and Fëanor's kin,
whoso hideth or hoardeth, or in hand taketh,
finding keepeth or afar casteth
a Silmaril. This swear we all:
death we will deal him ere Day's ending,
woe unto world's end! Our word hear thou,
Eru Allfather! To the everlasting
Darkness doom us if our deed faileth.
On the holy mountain hear in witness
and our vow remember, Manwë and Varda!'

P.S. Savanoris kaip ir yra, pasakykit, ką vaidint, nes Feanoras - kaip Hamletas, norėk nenorėjęs, ne taip paprasta gaut. Ir iš vis visi atsiliepkit, a-ū, negi visi vaidinimai bus su trim tais pat vaidintojais???
Beje, ką, Priesaiką kažkas žada išverst taip kaip reik? Būtų Na, tiek to, net Beovulfas į rusų verstas ne su tom aliteracijom, neįmanomo neprašysim 😉
Angliškai tai tart nemoku, o va senąja kvenja - prašom.

Neturiu nė vieno teksto, tai man tas pats. Ir jeigu versiu, tai labai apgraibom, nes neturiu laiko. Bet, atrodo, teks?

P.S. Fingolfino ir Feanoro dialogo nebereiks.

Pažiūrėjau, kad neturim atsakingo už Įniršio karą, ir nematau minčių, ką čia daryti. Masuotę? Nežinia, ar visiems patiks. Vaidinimą? Masines maudynes (nes Belerijandas tai nuskendo, o gyventojai liko)?

Turbūt tą masuotę, kaip kukliai įsivaizduoju. Kvailiojimai vandenyje nėra saugūs.

Beje, B. ir L. skirtos aktyvios veiklos - estafečių pvz. planavimo - iš manęs verta tikėtis tiek, kiek iš karšto rūkymo skumbrės.

Aš išvis bijau, kad sekmadienį jau nebebus noro nieko daryti ir klausyti. Ir neturiu jėgų nei minčių kažką sugalvot... Tiesiog pasakyt "nuskendo Belerijandas", ir tiek?

Dėl estafetės: jos tikrai reikia, na bet prašau, padarykit Man tikrai gana to, ką jau darau Estafetę nesunku padaryt, reikia numatyt punktus, kokių reikia, o paskui vietoj apsižiūrėt ir išrinkt vietas. Iš stovyklinių estafečių prisimenu tokias greičiui, kur reikėjo važiuot dviračiu, paskui plaukti, paskui bėgti, paskui dar kažką (perdavinėjant lazdelę komandos nariams). Į medį įlipt. Pernešt malkų krūvą iš vienos vietos į kitą. Suvalgyt citriną. Eiti "slieku". Ir panašiai.

Masuotė turbūt pasidarytų savaime, jei tik žmonės žinotų, jog reikia atsivežti paminkštintus ginklus.

Kalbant apie laiką: taip, turėsiu jo dvi dienas prieš stovyklą, nes jau bus atostogos. (Atleiskit, bet dar dieną prieš tai MIEGOSIU). Taip pat porą vakarų (na jie po porą valandų nuo grįžimo iki nulūžimo trunka) iki to turėčiau galėt paskirt susirinkt tekstui, deja, tai bus prasta pirmoji redakcija. Pats psakojimas, laimė, jau teka mano gyslomis. T.y. GALIU PASAKOTI. Dabar, vidurnaktį, tikėkimės, bet kada.

Hm. Laiqua, tamsta bent vietovę esi matęs? Tarkim, prižiūrėti patį vyksmą (jei tik į mano galvą kas sugebės įkalt, kas ten turi vykt) galiu, bet šiaip esu mačiusi tik estafetę pradinių klasių fizinio metu: nubėgt, persiverst - paliest ką ir grįžt. Pasišlykštėjimas išliko visam amžiui, bet čia, laimė, prižiūrėtojos pareigos leis nedalyvauti.

Kva kva?... Ar tau praktika kokia dabar?...

Nu dar paplečiu tą, ką viršuj minėjau (tik pvz). Pvz visi padalinami į dvi komandas. Pirmasis komandos narys bėga tam tikrą atstumą, paliečia antrąjį, tasai plaukia tam tikrą atstumą, paliečia trečiąjį, tasai suvalgo citriną, tada ketvirtasis perneša krūvą malkų, penktasis lipa į medį ir nulipa, šeštasis su septintuoju pastato palapinę, visi likę turi į ją sulįsti ir užsisegti miegmaišiuose. Visa tai pavadinama "kaip Berenas su Lūtijena vėju lėkė į Angbandą".

O, sugalvojau, kaip įtraukt betrukdančius 2K - tiesiog prisiminiau antrą po estafečių pagal nuosavą nekentimą pradinukų sporto rūšį, kvadratą. Į bėgantį mėto kamuolius, o tas turi išsisukt arba pagaut. (Ne, mėtymui netinku).
Ir reik kažką peršokt / užšokt - Bereno šuolis.
O kaip padaryti sėlinimą užsimaskavus? Šliaužt su maišu ant galvos?

Taip, vietovėj buvau. Kaip ir sakė Starlin, konkrečias vietas, kur vyks kiekvienas punktas, sugalvosim jau būdami ten. Dabar reikia sumąstyti, kas iš viso turi vykti.

Dėl ginklų - dalyviams galima paminėti, kad verta vežtis ginklus ir kostiumus. Tiesa, ką daryt su registracija? Kol kas užsiregistravo gal penki žmonės

Ir dar - ar dar kas nors, be Starlin, Indrajos ir manęs, kažką daro? Žinau, kad nassa nebeturi interneto, Elentari irgi atsiprašė, dėl Folko irgi suprantama. O daugiau? Strėle, Aredhel, anyone else?

Taip, man dabar praktika. Piešimas. Bet tai nereiškia, kad neturiu laiko. O ką?

Dėl registracijos siūlau kol kas nesijaudint. Garantuoju, kad žmonės susigriebs vėliau. Siūlau pradėti jaudintis antradienį - nes jau reiks pradėti palapines skaičiuot.

Savaitgaliais beveik negaliu prieit prie interneto. Galiu daryti viską, kas nesusiję tiesiogiai su istorijomis ir pasakojimų turiniu, nes nežinau Silmarillion turinio, tik šiokias tokias nuogirdas. Todėl mielai virsiu valgį, siuvinėsiu ir atliksiu kokius nors juodus darbus - nunešt, padėt ar pan.
Taip pat manau, kad gal dar susitikę pirmadienį galėsim pasikalbėt ir gal dar ką apsiimsiu. Nežinau net ką...

x-post su kita gija.

Idėja estafetėms - pernai Estijoje mus mokė užsimaskuoti, pasinaudojant po ranka esančiais dalykais. Galbūt suorganizuojam kažką panašaus, toje vietoje, kur B ir L persirengė vilkolakiu ir šikšnosparne?

Pirmyn

Ir, beje, su tais vaidinimo epizodėliais darom taip: vaidina tas, kas neseka. T.y. aš vaidinsiu tik šeštadienį, jei reiks. O penktadienį ir ketvirtadienį - jūs.

[offtopic] Finvės genealoginis medis mast dai! [/offtopic]

Vaidina, kas neseka? Rask man Tūriną, ir būsiu dėkingas Nors tą galima ir be vaidinimo intarpų pasekti, tik abejoju, ar mokėsiu.

Tūriną, aišku, leisim...

Iš Bl turbūt tik Bereno ir Tingolo dialogai, skaityt leidžiu, nes tiksliai ir nelabai trumpintai mokytis - per baisu. Tai Berenas - Laiqua, Tingolas - Starlin?

Ilūvataras aišku kas...

Melkoro ir Ungolijantos rietenoms, Feanoro monologui, Priesaikos skaitymui ir Mandoso vaidmeniui (pastarąjį galima skaityt iš lapelio).

Nu OK, tiek kiek Ungolijantai reik, mano rūkytos skumbrės smegenys išmoktų. Tada Laiqua Melkoras.

Aha, Feanoras logiškiau vyriškas. Bet kaip ten su Priesaika? Ar L. vis dar nenori?...O St. žino, kad Hildos meistrų grupė Priesaikos "dėl visa ko" buvo sutarus nedaryt? Bet jos nebus anei brolio. Ir būtent todėl ji dar labiau gundo. Ir sūnelis gi ten gali būt. Bet L., rodos, iki šiol "blogą" - iš Belerijando - temoka, tad labai sveika būtų tą ką reik išmokt.

O kiauliškas Mandoso variantas būtų, jei būčiau aš su kostiumu iš spektaklio... (beje, tas chalatas labai tiks ir Tingolui, nes jam tinka pilkumas ir sidabriškumas). Bet ir nekiauliškas gali būt - su tais gėlėtais marškiniais iš dainų ir šokių ansamblio.

Tai aš Ungolijanta ir Mandosas? Ir gal dar vos vos Melijana B. ir T. dialoge. (Beje, būtų labai linksma iš dalyvių vietoj išrinkt Lūtijeną, kad šalia Bereno pastovėtų, ir įtariu, jog L. žinos kandidatę?).

Dialogus galima ir reikia sukurt. Knygoj juk jų nėra daug.

Nu, priesaiką tai paimi ir perskaitai iš popieriuko, didelė čia bėda... Galima savanorių grupę surast, kad choru paskaitytų, jeigu jau iš org.com niekas nenori. Tuoj išversiu atgrubnagiškai, tebūnie.

Pala, netrumpintas knyginis B. ir T. dialogas - jau per akis... Kukliai manau. Šiaip ketinu atskleidinėti originalo teksto grožį ir todėl nekurti, ypač "tuščioj vietoj". Va, dar originalus yra Bereno ir Huano, ar reik?

Laiqua dar gal nebuvo prisijungęės, dar neaišku, ar nenori. O vertimą tai suredaguosim

Turi omeny šitą? (iš alfa)

– Kas toks esi, atėjęs čia kaip vagis ir drįsęs neįsakytas prisiartinti prie mano sosto? – paklausė Karalius.
Tačiau Berenas, apimtas pagarbaus baugulio dėl Menegroto puikumo ir Tingolo didybės, nieko neatsakė. Todėl prabilo Lūtijena:
– Jis yra Berenas, Barahiro sūnus, žmonių valdovas, didis Morgoto priešas, kurio žygdarbių istoriją apdainuoja net elfai.
– Tekalba Berenas! – tarė Tingolas. – Ko čia nori, nelaimėli mirtingasai, dėl kokios priežasties palikai savo žemę, kad įžengtum į šią, kuri užginta tokiems kaip tu? Ar gali nurodyti, kodėlgi mano galia neturėtų būti panaudota griežtai bausmei už tavo įžūlumą ir kvailybę?
Tada Berenas, pažvelgęs aukštyn, išvydo Lūtijenos akis bei Melijanos veidą, ir jam pasirodė, kad žodžiai buvo įdėti jo burnon. Baimė išsisklaidė, o seniausios žmonių giminės išdidumas sugrįžo, ir jis tarė:
– O Karaliau, mane čia atvedė likimas, per tokius pavojus, kurių nepabūgtų netgi retas elfas. Čia suradau, ko tikrai neieškojau, bet radęs turėsiu amžinai. Tai brangiau už visą auksą bei sidabrą ir vertingiau už visus brangakmenius. Nei uolos, nei plienas, nei Morgoto ugnys, nei visų elfų karalysčių galybė neatskirs manęs nuo lobio, kurio trokštu, kadangi Lūtijena, tavo dukra, yra skaisčiausioji iš Pasaulio Vaikų.
Tuomet menę sukaustė tyla, nes ten stovintys apstulbo ir išsigando, manydami, jog Berenas bus nužudytas. Bet Tingolas lėtai ištarė:
– Mirtį užsitarnavai šiais žodžiais, ir mirtis greitai tave ištiktų, jei paskubomis nebūčiau davęs priesaikos, dėl kurios dabar gailiuosi, prastakilmi mirtingasai, kurs Morgoto karalijoje išmokai paslapčia šliaužioti kaip jo šnipai ir vergai.
Berenas atsakė:
– Gali man skirti užsitarnautą ar neužsitarnautą mirtį, bet nepriimsiu iš tavęs nei prastakilmio, nei šnipo, nei vergo vardo. Felagundo žiedas, kurį jis įteikė mano tėvui Barahirui mūšio lauke Šiaurėje, liudija, kad mano giminė nenusipelnė tokių vardų nė iš vieno elfo, karaliaus ar ne.
Išdidūs nuskambėjo žodžiai, ir visi žvilgsniai nukrypo į žiedą – Berenas jį iškėlė, o jame mirguliavo žali brangakmeniai, noldų sukurti Valinore. Šis žiedas priminė dvi gyvates, kurių akys buvo smaragdai, o galvos susitiko po auksinių gėlių karūna, kurią viena laikė, kita – rijo: tai buvo Finarfino ir jo giminės ženklas. Tada Melijana palinko prie Tingolo, ir slaptai pašnibždėtas patarimas liepė jam sulaikyti įtūžį.
– Ne tu nužudysi Bereną, – tarė ji, – į nenumanomus tolius galiausiai jį nuves jo likimas, visgi supintas su tavuoju. Sergėkis!
Tačiau Tingolas tylėdamas žvelgė į Lūtijeną ir mąstė: „Nelaimingi žmonės, menkų valdovų ir trumpaamžių karalių vaikai, – negi tokie galėtų savintis tave ir likti gyvi?“ Tada, nutraukdamas tylą, jis tarė:
– Regiu žiedą, Barahiro sūnau, ir pastebiu, kad esi išdidus bei laikai save galingu. Bet tėvo žygdarbiai nepadėtų gauti Tingolo ir Melijanos dukros, net jei jis būtų padaręs paslaugą man. Žiūrėki! Aš taip pat geidžiu neatiduodamo lobio. Uolos, plienas ir Morgoto ugnys saugo brangakmenį, kurį norėčiau turėti, nepaisydamas visų elfų karalysčių galybės. Tačiau girdžiu, kad tavęs tokios kliūtys nebauginą. Todėl eiki savo keliu! Atnešk man savo rankoje Silmarilį iš Morgoto karūnos, ir tada, jei taip nuspręs, Lūtijena galbūt duos tau ranką. Tada turėsi manąjį brangakmenį ir, net jei Silmariliuose glūdėtų Ardos lemtis, laikysi mane dosniu.
Taip jis nukalė Dorijato lemtį ir įkliuvo Mandoso prakeiksman. Girdėjusieji šiuos žodžius suprato, jog Tingolas nesulaužysiąs priesaikos ir tuo pat metu pasiųsiąs Bereną į pražūtį, nes žinojo, kad net visa noldų galia prieš Apgulties pralaužimą nepadėjo netgi iš tolo pamatyti švytinčių Feanoro Silmarilių. Mat jie buvo įstatyti Geležies karūnon ir Angbande branginami labiau už visus turtus: juos saugojo balrogai, nesuskaičiuojami kardai, tvirtos grotos, neįveikiamos sienos ir tamsi Morgoto didybė.
Berenas nusijuokė ir tarė:
– Už mažą kainą elfų karaliai parduoda savo dukras – už brangiuosius akmenis ir meistrų dirbinius. Bet jei tokia tavo valia, Tingolai, aš ją įvykdysiu. Kai vėl susitiksime, mano ranka laikys Silmarilį iš Geležies karūnos, nesgi ne paskutinįsyk regi Bereną, Barahiro sūnų.
Tada jis pažvelgė į tylėjusios Melijanos akis, atsisveikino su Lūtijena Tinūvijele, nusilenkė Tingolui bei Melijanai ir, nepaisydamas jį apsupusių sargybinių, vienas paliko Menegrotą.
Tuomet Melijana pagaliau prabilo ir tarė Tingolui:
– O Karaliau, gudriai suregzti tavo ketinimai. Tačiau, jei mano akys neprarado regėjimo, tau nepalanki ir Bereno nesėkmė vykdant užduotį, ir sėkmė, kadangi pasmerkei arba savo dukrą, arba save patį. O Dorijatas dabar įtrauktas galingesnės karalijos lemtin.
Tačiau Tingolas atsakė:
– Neparduodu elfams ar žmonėms tų, kuriuos myliu ir branginu labiau už visus lobius. Jei būtų vilties ar nuogąstavimų, kad Berenas kada nors gyvas sugrįš į Menegrotą, jis nebebūtų išvydęs dangaus šviesos, nors prisiekiau.
Bet Lūtijena tylėjo ir nuo tos valandos nebedainavo Dorijate. Slegianti tyla apėmė girias, o šešėliai pailgėjo Tingolo karalystėje.

Visa tai yra gražu, bet pvz. aš ne CSLewisas ir neturiu sugebėjimo iš klausos viską atsekti ir dar suprasti. Nežinau, kaip kitiem, bet man daug paprasčiau būtų įsigilinti į istoriją, jeigu dialogas skirtųsi nuo pasakojimo, ir visų pirma būtų aiškus, o tik paskui sektų teksto vingrybėmis. Na, pavyzdžiui:


TINGOLAS: Kas toks būsi?
LŪTIJENA: Jis yra Berenas, Barahiro sūnus žmonių valdovas, didis Morgoto priešas.
TINGOLAS: Tylos! Tegu pats kalba. Ko tau čia reikia, mirtingasai? Kodėl palikai savo žemę? Ar žinai, kad šitas kraštas užgintas tokiems kaip tu? Turėčiau tave griežtai nubausti... Pasakyk, argi neturiu tam pagrindo?
BERENAS: O Karaliau, mane čia atvedė likimas per didelius pavojus. Čia suradau, ko neieškojau, bet radęs turėsiu amžinai. Tai - didžiulis lobis, ir manęs nuo jo neatskirs nei Morgoto ugnys, nei visi elfų karaliai. Nes tavo dukra Lūtijena yra skaisčiausia Pasaulyje.
TINGOLAS: Už šituos žodžius turėtum būti nubaustas mirtimi. Deja, skubotai daviau priesaiką, dėl kurios dabar gailiuosi, taigi tau, galima sakyti, pasisekė...

Aha, bet man pasirodė, jog Sile ilgas kalbėjimas apie ką nors yra meninė priemonė. Beje, ilgas, tačiau išraiškingas, čia gi kokios emocijos. Jei tiksliai, turiu omeny taip:

Tingolas:
– Tekalba Berenas! Ko tau čia reikia, nelaimėli mirtingasai, dėl kokios priežasties palikai savo kraštą, kad įžengtum į šį, kuris užgintas tokiems kaip tu? Ar gali nurodyti, kodėlgi neturėčiau panaudoti savo galios griežtai bausmei už tavo įžūlumą ir kvailybę?

Berenas:
– O Karaliau, mane čia atvedė likimas, per tokius pavojus, kurių nepabūgtų netgi retas elfas. Čia suradau, ko nė neieškojau, bet radęs turėsiu amžinai. Nesgi tai brangiau už visą auksą bei sidabrą ir vertingiau už visus brangakmenius. Nei uolos, nei plienas, nei Morgoto liepsnos, nei visų elfų karalysčių galybė neatgrasys manęs nuo lobio, kurio geidžiu, nes Lūtijena, tavo dukra, yra skaisčiausioji iš Pasaulio Vaikų.

Tingolas:
– Mirtį užsitarnavai šiais žodžiais, ir mirtis greitai tave ištiktų, jei paskubomis nebūčiau davęs priesaikos, dėl kurios dabar gailiuosi, prastakilmi mirtingasai, kurs Morgoto karalijoje išmokai paslapčia šliaužioti kaip jo šnipai ir vergai.

Berenas:
– Gali man skirti užsitarnautą ar neužsitarnautą mirtį, bet nepriimsiu iš tavęs nei prastakilmio, nei šnipo, nei vergo vardo. Felagundo žiedas, kurį jis įteikė mano tėvui Barahirui mūšio lauke Šiaurėje, liudija, jog mano giminė nenusipelnė tokių vardų nė iš vieno elfo, karaliaus ar ne. (iškelia žiedą)

Melijana (pašnabždomis Tingolui):
– Ne tu nužudysi Bereną, į nenumanomus tolius galiausiai jį nuves jo likimas, visgi supintas su tavuoju. Sergėkis!

Tingolas:
– Regiu žiedą, Barahiro sūnau, ir pastebiu, kad esi išdidus bei laikai save galingu. Bet tėvo žygdarbiai nepadėtų gauti Tingolo ir Melijanos dukros, net jei jis būtų padaręs paslaugą man. Žiūrėki! Aš taip pat geidžiu neatiduodamo lobio. Uolos, plienas ir Morgoto liepsnos saugo brangakmenį, kurį norėčiau turėti labiau nei visų elfų karalysčių galią. Tačiau girdžiu, kad tavęs tokios kliūtys nebauginą. Todėl eiki savo keliu! Atnešk man savo rankoje silmarilį iš Morgoto karūnos, ir tada, jei ji taip nuspręs, Lūtijena galbūt duos tau ranką.

Pasakotojas:
Taip jis nulėmė Dorijato lemtį ir įkliuvo Mandoso prakeiksman. (...) [O silmariliai] buvo įstatyti Geležies karūnon ir Angbande branginami labiau už visus turtus: juos saugojo balrogai, nesuskaičiuojami kalavijai, tvirtos grotos, neįveikiamos sienos ir tamsi Morgoto didybė.

Berenas (nusijuokęs):
– Pigiai elfų karaliai parduoda savo dukras – už brangiuosius akmenis ir meistrų dirbinius. Bet jei tokia tavo valia, Tingolai, aš ją išpildysiu. Kai vėl susitiksime, mano ranka laikys silmarilį iš Geležies karūnos, nesgi ne paskutinįsyk regi Bereną, Barahiro sūnų.
(išeina)

Melijana:
– O Karaliau, gudriai suregzti tavo ketinimai. Tačiau, jei mano akys neprarado regėjimo, tau nepalanki ir Bereno nesėkmė vykdant užduotį, ir sėkmė, nes pasmerkei arba savo dukrą, arba save patį. O Dorijatas dabar įtrauktas galingesnės karalijos lemtin.

Tingolas:
– Neparduodu elfams ar žmonėms tų, kuriuos myliu ir branginu labiau už visus lobius. Jei būtų vilties ar nuogąstavimų, kad Berenas kada nors gyvas sugrįš į Menegrotą, jis nebebūtų išvydęs dangaus šviesos, nors prisiekiau.

Pasakotojas:
Bet Lūtijena tylėjo ir nuo tos valandos nebedainavo Dorijate. Slegianti tyla apgobė girias, o šešėliai pailgėjo Tingolo karalystėje.

T.y. verta keisti tik į kitą gražų dalyką, bet iš kur mes čia tą labai gražų paimsim... Eilių kurt nemoku.

Va, prieš tai improvizacijai kol kas turiu taip:

Informacija dalyviams:

Tingolas sėdi soste, priešais jį – Berenas. Ką jie pasakys vienas kitam? Lapeliuose paminėtos smulkmenos ten ne šiaip sau...

THINGOL
Esi didis elfų karalius, branginąs savo dukrą labiau už viską pasaulyje. Mirtingųjų nė tarnystėn nepriimi, skirtingai nei atsibastėliai noldų karaliūnai kruvinomis rankomis. Ne pagalbon atėję, o atsiimti silmarilių, kurie dabar įstatyti Morgoto karūnon. Ir kaip jie ketina tuos brangakmenius atgauti, jei Morgotas įsikūręs neįveikiamoje tvirtovėje Angbande? Visi eina iš proto, o šis žmogus – turbūt didžiausias beprotis. Kaip jis drįsta bendrauti su tavo dukra? O nelaimingoji, rodos, žavisi valkata!?

MELIAN
Esi maja, pamilusi Tingolą ir tapusi jo karaliene. Tavo išmintis ir aiškiaregystė leidžia suvokti daug paslapčių. Silmarilius, kurių atvyko noldos, atsiimti iš Morgoto – ne elfų jėgoms. Juose užrakinta Amano šviesa ir Ardos likimas. Niekas negali turėti su jais reikalų ir nebūti paliestas lemties. Tu žinai, kad per tavąją Dorijatą saugančią juostą tegali pareiti tas, ką veda didesnė galia, nei tavo. Jau seniai numatei, jog ją peržengs žmogus, Beoro palikuonis, o iš šio žygio gims giesmės, kurios išliks, net kai persimainys visa Viduržemė. Šis žmogus – čia, jis ir tavo puikioji dukra pamilo vienas kitą. Tu išmintinga, atsargi ir labai gerbi savo vyrą. Todėl greičiausiai neįsikiši į pokalbį, bet ką po jo pasakysi vyrui?

BEREN
Tu – vargo užgrūdintas karys. Šiame krašte suradai savo meilę ir žinai, kad be jos negalėtum gyventi. Tu ne tik myli, tu gerbi savo mylimąją ir nevestum jos be jos tėvų sutikimo. „Nevestum“ elfams reiškia ne tik apeigas, tai reiškia „tarp jūsų nebūtų sueities“. Tu gerbi elfus ir jų karalius, tačiau žinai, jog tavo giminė irgi verta jų pasitikėjimo – juk turi Finrodo Felagundo tavo tėvu Barahirui padovanotą žiedą.

P.S. "Nei uolos, nei plienas, nei Morgoto liepsnos, nei visų elfų karalysčių galybė neatgrasys manęs nuo lobio, kurio geidžiu" teksto nagrinėtojų laikoma labai svarbia vieta, nes struktūra tai atkartoja Priesaiką. Kai kas sako, jog ne Tingolas, o šie žodžiai užveržė lemties kilpą. T.p. toliau yra Kelegormo atkartojimas: "– Ar būtų jis draugas, ar priešas, ar Morgoto demonas, ar elfas, ar žmonių vaikas, ar bet koks Ardos padaras, nei įstatymas, nei meilė, nei pragaro draugė, nei valų galybė, nei kerėjimo galios nuo tūžmasties Feanoro sūnų jo negintų, jei jis paėmęs ar radęs sau silmarilį paglemžtų. Nes mums vieniems lig pasauliui pasibaigsiant priklauso silmariliai." Tik dėl "demono" tinkamumo abejoju, gal "dvasia"?...

Gerai, jei nori mano nuomonės: tai yra labai gražu, bet nesuprantama. Atmink, kad tai yra popiečio pasakojimas, ir kad jis turėtų būti šiek tiek lengvesnio turinio (nenumenkinant vertės, aišku), nes vakare bus duota tikrai didelė dozė pasakojimo - būtent pasakojimo, nes vakare jau niekur nelakstysim, sėdėsim aplink laužą. Įsivaizduok teoretinę karštą popietę, kai visi iš ryto jau būna prisiskaitę geografinių pasakojimų ir gana prisisėdėję dieną prieš tai. Jeigu būčiau neskaičius Silo, iš tavo paaiškinimų (ypač improvizacijos) nieko nesuprasčiau. Visų pirma tiesiog tingėčiau gilintis. Įsivaizduok, kad vardai "Berenas", "Lūtijena", "Tingolas", "Melijana" tau prieš akis pasirodo pirmą arba antrą kartą ir tu nė velnio nerauki, kas jie tokie. Pirma, ką turėsi išsiaiškinti, nebus, ar Berenas buvo iš Beoro giminės. Pirma turėsi išsiaiškinti, kokie santykiai buvo tarp jų giminystės prasme ir požiūrio vieni į kitus prasmes. Lygtai tą tavo paruoštukės ir daro, bet iš tiesų ne: tai yra tekstas, į kurį reiktų gilintis, kad jį suprastum. O tai vargina ir atbukins stovyklautojus dar iki pasakojamosios vakaronės.

Ir išvis nesupratau: kas ten per improvizacija? Prieš vaidinimą, m?