Per sesiją ir užpuola didžiausias įkvėpimas. Pirmasis epikos gabaliukas. Tikriausiai skaitosi novelė.
Prie mokyklos garsiai sustojo automobilis, palikęs ryškias stabdymo žymes. Iš mokyklos išbėgusi, galines duris atidarė gal kokių dešimties metų mergaitė ir skubėdama įlipo vidun. Vos tik ji uždarė duris, automobilis staigai šoko į priekį.
Prie vairo sėdėjo vidutinio amžiaus vyriškis netvarkinga šukuosena. Avėjo šlepetes. Šalia jis buvo pasistatęs jau pustuštį viskio butelį.
- Tėveli, tu ką, pabėgai iš ligoninės? Tau juk nega...
- Gerbiama keleive, prašome prisisegti saugos diržą ir pasirengti skrydžiui. Atsiprašome, bet dėl skubėjimo pamiršome stiuardesę su visomis maisto atsargomis. Taigi, atsipalaiduokite, pamirškite visokius buitinius rūpesčius ir mėgaukitės nuostabiais vaizdais už iliuminatoriaus.
- Tėveli, ar galiu perlipti į priekį? Mama niekada neleidžia...
- Hm... Keleivis iš verslo klasės prašosi į piloto kabiną. Argi galime tai uždrausti?
Mergaitė perlipa ir atsisėda ant priekinės sėdynės. Priploja veidą prie stiklo. Pro akis bėga nespalvoti daugiaaukščiai spalvoto dangaus fone.
- Tėveli, o kur mes važiuojam?
- Ten, kur nėra laiko, nėra gydytojų, aiškinančių, kaip gyventi ir kaip mirti, nėra seselių, kas rytą besišypsančiai badančių švirkštais ir lentelėje žyminčių temperatūros kreivę. Ten, kur nėra senukų, kurie reguliariai pasakoja tą pačią istoriją, kaip peršautomis kojomis šliaužė per apkasus...
- O mama žino?
Tėvas šiek tiek susinervina, prisidega cigaretę, padidina greitį ir patylina balsą.
- ...ten, kur nėra mamų. Ten šviesa ir ramybė. Ar esi kada žvejojusi saulei tekant, kai gamta tik pabunda, o tu girdi, kaip kalbasi žuvys ar skleidžiasi gėlės?
- Juokauji? Juk mama nekenčia žuvų... žvejų taip pat.
Ji nutyla, prisiminusi, kaip kartą jos brolis grįžo su pilnu kibirų žuvų, o mama pradėjo šaukti: ”Dar vienas! Susikišk tas žuvis, kur nori. Aš jų nevalysiu ir nedarinėsiu. Neturiu aš noro su jomis kada nors terliotis!”.
Tėvas vėl prisidega cigaretę.
- O aš šiandien iš lietuvių gavau dešimt – eilėraštį reikėjo deklamuot – ir devynis iš pasaulio pažinimo. Nori, galiu dabar padeklamuot. Kazys Bradūnas. Vakaras...
Mergaitė deklamuoja, o tėvas vis rūko vieną cigaretę po kitos. Posūkis į dešinę. – “...paukšteliai lizduos...” – posūkis į kairę – “..keleiviai suradę nakvynę..” – posūkis vėl į kairę – “...jau dulkės nugulę keliuos..” – vėl posūkis į dešinę. Automobilis sustoja. Mergaitė baigia deklamuoti. Tyla. Tėvas gurgšteli viskio.
- O kodėl pasaulio pažinimo devyni?
- Mes mokėmės astronomiją ir aš ne vadovėlį skaičiau, o kitą knygą. Per kontrolinį parašiau, kad Uraną juosia devyni žiedai. To nebuvo parašyta vadovėlyje, todėl ir sumažino, nors tikriausiai apie astronomiją žinau daugiausiai iš klasės.
Tėvas pabaigė viskio butelį. Atrodė įsiutęs. Užvedė variklį ir apsuko mašiną. Greitis buvo didžiulis.
- Tė-tė-veli, kur tu važiuoji?
Tėvas tylėjo. Girdėjosi tik variklio riaumojimas. Netrukus jie buvo prie tos pačios mokyklos.
- Kur tavo klasė? Vesk.
Su griausmu atsidarė klasės durys..
- Tu mokytoja? Sėsk ir paklausyk, ką dabar papasakos daugiau žinantis žmogus.
- Jūs neturite teisės! Aš galiu iškviesti policiją!
Tėvas paleido butelį mokytojos link, bet jis sudužo, atsitrenkęs į sieną.
- Tylėk, žiurke. – paskui kreipėsi į mergaitę. – Na, papasakok tiesą apie Uraną.
- Bet, tėveli...
- Pasakok, vaikeli, - pasakė mokytoja ir išbėgo.
Mergaitė pradėjo pasakoti. Visąlaik ji juto drąsinantį tėvo žvilgsnį. Jai buvo keista, kad atmosfera klasėje pasikeitė, buvo ramu. Jos veide išryškėjo šypsena, nes ji žinojo, kad atitaiso klaidą, kurią padarė mokytoja, ir neteisybė buvo atlyginta.
- Galėčiau jums ir apie NSO papasakot, bet gal kitąkart. Dabar aš išvažiuoju.
Mergaitė paėmė tėvą už rankos ir išėjo iš klasės. Koridoriuje stovėjo mokytoja, direktorius, pavaduotoja ir keletas policininkų.
- Tėveli, važiuokim greičiau iš čia.
Mokytoja ir jos palydovai pradėjo eiti mergaitės link.
- Važiuokim, kur nėra klailų mokytojų ir gydytojų, kalbančių melą...
Mokytoja jau buvo beveik čia pat. Tėvui nekrustelėjo nė raumenėlis.
- ...ir galėsim eit žvejot saulei tekant.
Mokytoja priėjo, sugriebė mergaitę už rankos ir pradėjo tempti į klasę, kad nematytų, kaip suimamas jos tėvas.
- Tėveli, kur ji mane tempia? Nagi, prašau...
Jos skruostais predėjo riedėti ašaros.
- Tėveli...
Tyliai užsidarė klasės durys.
Nors man artimesnis toks eilėraščių stilius, kokį stengiuosi rašyti pats (būtų keista, jei būtų kitaip 
) pakankamai šiuolaikinė ir aktuali(bene būsimoji Šaltenis? 