woodberry kūrybos nuolaužos

Atkasiau ir aš savo kūrybos nuolaužų, kurios aiškiai iškris iš konteksto, bet slapukavimas juk nėra gėris?..

Krapnojanti tyla

Šokuoja sultingos avytės
Iš tilstančios rūko bangos
Per miegančiai svyrančius tiltus,
Kur niekad nebus atramos.

Erdvėlaikis džiaugiasi kūnais.
Jų burės vagoja žemes.
O slystančiais miesto malūnais
Mėnulis šlifuoja gatves.

Antradienis tyliai tipena,
Kur nesirodė dar pats niekados.
Galvoj man kažkas lyg kutena:
"Rytoj mes klausysim tamsos"


P.S. po susitikimo Kaune taip norėjosi pakeisti į "klausysim tylos", bet palikau kaip buvo... 😉

Pasikėlęs žemyn

Tu ateini sukėlęs vėją,
Prigrūdęs pilnas kišenes.
Rankoje laikai trofėją
Ir nežinai, kuo apsimest.

Netinka tau šios žemės smėlis,
Per prastos rūtos ir rugiai.
Vilioja tik padangių mėlis,
Bet ką parduot nebežinai.

Užkalęs pats sau karsto dangtį
Neprisišauksi duobkasių atgal, -
Kol sugirgždės Tartaro vartai
Nespėsi nieko padaryt... O gal...

Subadytas

Per pragaro padanges kritęs
Ir vargo nepatyręs vienumoj
Vėl leidies per stiklus supiltus
Ir pasakų klausais savoj baloj.

Bet angelo sparnai tvirtai sulipę
Ir nepadės tau nė kančių audra
Vėl pergalės vartus karčius pasiekti, -
Tik tapti amžina auka.

Kam vėl kartotis ir mekenti?
Vis tiek rytoj gyvatės kirs.
Galėsi vėl ausis kutenti
Ir nuomonių klausytis per akis.

Štai peršokęs per tilto žiotis
Manysi vėl pasiekęs nuos namus,
Kur kažkada skambėjo juokas
Ir pylės Nemunas kartus.

Vėl taikysi surast ramybę,
Kurią taip netikėtai praradai,
Kol žvengs velniai pirštus pamynę
Badydami tavas rankas kiaurai.

Išpylęs savo vilties taurę,
Norėsi plaukti per kančias,
Kur ašarų vainikai šaukia,
Tačiau girdėsi tik mišias.

Paskiausiai dalgį apkabinęs
Vėl belsi į žalias duris,
Karčiųjų nuolaužų pririnkęs,
Ir juoksies, dengdamas akis.

Nea, visai čia niekas iš konteksto nekrenta :P
Jau pavadinimas 'Krapnojanti tyla'... Būtent tokio šitam eilėraščiui ir reikia, juk mintys šokinėja kiekvienoj eilutėj, kaip krapnojanti tyla.
Ir vėl: antrojo pavadinimas, 'Pasikėlęs žemyn'. Taaaaaip tinka. O antras stulpelis yra toks grynas, kaip vasara Čia gal asociacija ir ne į temą, bet vis tiek
Ai, nesąmonėlių prikalbėjau, vienžo turėjot suprast, kad gražu.

Protingus komentarus paliksiu protingesniems... O pats galiu pasakyti tik tiek, kad man patiko LABAI LABAI!
Kurk toliau, Woodberry!

Nieko protingo nepasakysiu ir aš... Labai gražūs gliukai, pasakiškos haliucinacijos, užkabinančios kažkur giliau dūšioje...
Beje, antras eilėraštis man klaikiai primena veiną žmogeliuką. Nereikia ilgai spėlioti, ką 😉 Na.. tiesiog skaitau- ir matau prieš akis... ir... Oh, whatever...

Krapnojanti tyla... Taip svajinga...

Šiek tiek primena Rimą Buroką, o tas man dar ir kaip patinka... Woodberry, o "Sparnams" nesiųsi? Būtų ir :shock:

Beje, o tas "erdvėlaikis" iš literatūros pamokų ar iš mūsų gluosnio?

Starlin rašė: Woodberry, o "Sparnams" nesiųsi? Būtų ir :shock:

Beje, o tas "erdvėlaikis" iš literatūros pamokų ar iš mūsų gluosnio?

"Sparnams" nešiau, nepriėmė (pakirpo manuosius sparnus, tai krito ir produktyvumas...)
O erdvėlaikį net neprisimenu, iš kur ištraukiau. Ko gero "pagavau" kokio nors žmogaus žodyne

Aiquen rašė:antras eilėraštis man klaikiai primena vieną žmogeliuką

Oi nejaugi mane? O man irgi mane primena Ir šiaip, Woodberry, tu gerai rašai 😉 Tikrai labai įdomūs žodžių junginiai, nedrįstu spėlioti, epitetai tai ar ne, kažkokie įdomūs pardoksai ir alegorijos, ne?

Jep, būtent tave ir primena...

[quote="woodberry"Sparnams" nešiau, nepriėmė (pakirpo manuosius sparnus, tai krito ir produktyvumas...)
[/quote]

Tai kodėl tada priėmė mane?

Na čia dabar :shock: tokių gražių eilių nepriimti! imho woodberry kūryba kur kas labiau nusipelno vietos Sparnuose negu Ruželės ir Kolytos absurdiški svaičiojimai

Nesuprantu tų "Sparnų" kriterijų. :shock:

Malonu sulaukti palaikymo ko gero reiks kitais metais vėl pamėgint

O taip! Taip! Taip, be kalbų! Go you.

Čia vienas iš tų, kada naktį nesimiega

Sėdėtojas ant uolos

Tą vakarą lijo trofėjais.
Buvo šalta, drėgna ir vėjuota.
Ore tvyrojo rūkas ir džiaugsmas.
Visi buvo nemiegoję.
Kažkas šoko aplink laužą.
Kai kas ropojo tvoromis po du ir grupėmis.

Jis sėdėjo ant aukščiausios uolos.
Žiūrėjo į tolį. Ir laukė.
Po jo kojomis gulėjo keletas gabalų karjeros ir ateities.
Ant jo kairės rankos ropojo boružė.
Kairės rankos, kuri laikė laišką.
Laišką, skirtą gavėjui, kurio pašto dėžutė jau pilna.
Priėjau ir paklausiau, kodėl neropoja tvoromis kaip kiti.
Boružė nuskrido.
Sėdėtojas ant uolos patylėjo ir atsakė:
"Gera liūdėti, kai esi laimingas...".

Vertinga nemiga 😉
Labai fainas dalykėlis. Ypatinga atmosfera.

Puikus logikos nesugadintas kūrinėlis Man patiko

Šviežulėlis šviežutėlis.

Pagalbos?

Jei kartais jus bėda ištiktų,
Ar būtų liūdna ir slogu,
Viena viltis tikrai jums liktų -
Prašykit mano paslaugų.


Jokių stebuklų nedarau,
Nemokų aš statyti tiltų.
Aukso avelių neganau,
Net rankų negaliu sušildyt.

Tai, ką darau aš - ypatinga -
Klientams ištapau karstus.
Tikrai užsakymų nestinga,
O atlygis - tik sąžinė - kuklus.

Kai kokį karstą ištapau,
Jo savininkui palengvėja.
Juk kiekvienam gyvent smagiau,
Jei tik jo karstas pagražėja...


Vaikšto nauji užsakovai
Nešini savais karstais:
Bus malonu miegoti lovoj,
Puoštoj tapybos raizginiais.