Majos archyvai

Demetra rašė:Kodėl tik liūdnos eilės atrodo parašytos nuo dūšios?

Kaip sakė, regis, Aiquen, kai žmogus laimingas, jam ne iki eilėraščių rašymo - jis skuba džiaugtis. O kai liūdi, tada ir kyla poetiškos mintys

Kai sėdi vienas, nelabai būna linksma. Štai ir visas paaiškinimas, kodėl geriausi eilėraščiai gimsta liūdnumoje. Kai aplinkui šurmulys - parašysi nebent kažką hiphopiško.

Senasis Gollumas rašė: Kai aplinkui šurmulys - parašysi nebent kažką hiphopiško.

Arba kažką panašaus į užstalės dainušką...

Įkvėpė mane S. Golumo Pasaulio sukūrimas ir po jo esantis šedevras 😉 Neišturėjau, stvėriau į rankas plunksną, kuri labai neklusniai išraitė štai ką:

Senas Orkas
Mulkis, Kvėša,
Ėjo kartą
Takeliu.
Ir sutiko
Orkas senas
Kitą orką -
Su kirviu.
Tu kudlotas
Mulki senas,
Tarė tas,
Kur su kirviu.
Mano takas,
Mano miškas
Traukis, kol
Nepervėlu
Mulkis, Kvėša
Ko nesprogo:
Na ir kas,
Kad su kirviu
Mano miškas,
Mano takas -
Aš gudresnis,
Aš einu
Suriaumojęs,
Net baisu,
Vožė antras
Su kirviu
Tik gerai
Nepažiūrėjo,
Ir pušelę
Apgenėjo.
Tai supyko
Su trenksmu
Kirto mostu
Platesniu.
"Apšienavo"
Girios pusę
Ir išsikvėpė
Uždusęs...
Senas Orkas
Pažiūrėjo,
Palinksėjo,
Pralinksmėjo
Ir nuėjo sau
Plačiu,
Kvailio iškirstu
Keliu 😉

Atsakingai pareiškiu, kad visi čia veikiantys personažai yra išgalvoti ir tokių įvykių niekad nėra buvę... ...na, bet jei yra norinčių, galite paspėlioti, į ką gi šie herojai gali būti panašus

Šiaip ar taip eiliukės dedikuojamos S. Golumui 😉

grrrrrrrrrrrrrrrrrrrr..........

Čia susižavėjimą, ar nepasitenkinimą reiškiantis garsas?

Taisa: būtų malonu, kad ir S.G. išreikštų savo (kad ir neigiamą) nuomonę. Šiaip ar taip kūrinėlis parašytas jo garbei





Aš, va, prisimenu pavasarius
Su žydinčiais kaštonais.
Jų buvo daug. Kaštonų...
Pavasarių kur kas mažiau.

Ir dar prisimenu beribį norą
Gražiai pasiekt padangę
Tais baltais žiedais,
Kuriuos gegužė dosniai dovanoja.

Kai plėvesuoja vėliavos šilkinės
Aistrių pavasarinių šnabždesių,
Ir taip įžūliai švilpauja varnėnas
Po langu, tarp nutiškusių rasų.

Padangių toliai skęsta žieduose,
Priplakę saulę prie žalios planetos,
O norai, kliedesiai ir aistros
Neranda vietos žydinčiam skvere.

Kažin, ar šitaip dar žydės kaštonai?
Ar bus jų daug?... Kaštonų.
Bet pavasarių kur kas daugiau,
Po šitos žemės mėlynuoju stogu.

Ir aš žiūriu į žydintį kaštoną,
Pavasarį vėl kupiną aistrų.
Žiūriu, kaip tolsta išsvajotas tolis,
Kaip jam pasiekt nebeužteks ir
tūkstančio žiedų.

Vrrrrrrrrrrrrrrrrr.....
Neaišku, ar čia reiškia erilėraščio kvailumą ar gražumą.Abiejų nelabai trūksta. Pagal mūsų standartus-nuostabus kūrinėlis.

*Gollumas skaito paskutinį Majos opusą ir kaifuoja*
Pajutau pavasarį, pajutau. Jei neiko nerašau -vadinasi nėra prie ko prikibti. Gėriesi skaitydamas ir tiek.

Oi, Maja! tas animuotas kūrinėlis apie orksius... nerealu

Stogai virš debesų,
Ar debesys virš stogo...
Ar ne vis tiek?
Žiedai pavasariniai
Jau seniai išsprogo,
Nors to nematė nieks.

Dangus po debesim,
Ar debesys širdy...
Ar tai svarbu?
Juk temstant nieks negirdi
Mano paslapčių.

Žolė prie pat dangaus,
Ar dangūs žolėse...
Juk man - vis viena.
Kad slepias griovyje
Gelsva papurus pienė,
Kurios man niekas nepadovanos
Po mėlynai žaliu skliautu.

Melancholija kankina... Arba pavasarinė, arba priešsesijinė. Dar neapsisprendžiau 😉

Kad visus tokia lyriška melancholija kankintų. Aš jau gera savaitė iš savęs nieko doro išspaus nesugebu.

Gali pasitreniruoti su citrina, o tada imkis savęs (prieš tai išgėręs išspaustą turinį be cukraus ). Lyrikos negarantuoju, bet kažkoks efektas turėtų būti 😉 (Žinoma, jei nesi maniakas-citrinų mėgėjas )

O kad mane irgi...*grąžo rankas*

Po apsilankymo Amatų dienose, berods jaučiu pakylėjimą. Taip kad citrinos neprireiks. Po valndėlės WELCOME į keistumėlius. Bus naujienų (jei šuo leis darašyti)

Ot Maja įkvėpėja *dumia į savo giją*(Jei tėtis leis darašyti)

Kad nieks nepagalvotų, jog numiriau


Tarp švendrių,
Nendrių
Ir upės čiuožikų,
Vandens lelijų,
Baltų - geltonų,
Girdėjau,
Kaip šneka,
Girdėjau,
Kaip tyli
Upė,
Tarp smėlio
Aukštų krantų.

Tarp švendrių,
Nendrių,
Baltų lelijų,
Tarp kranto
Ir upės
Tamsių vandenų,
Mačiau žolėmis
Išnarstytą gylį,
Ir dugną -
Prigėrusį
Medžių sapnų.

Tarp švendrių,
Nendrių
Ir srūvančių lapų,
Tarp upės,
Upelės
Rudų raibulių,
Girdėjau,
Kad šneka,
Tikėjau,
Kad teka
Ir mano dienelės
Margų atspindžių.

*kastuvas*
(ir tegu sako kas ką nori)

Kad čia jau viso ekskavatoriaus reikia, kastuvo neužteks

Nuostabus kūrinėlis. Kur buvai taip ilgai dingus iš kūrybinės plotmės?

Pakaifavau... Je, gers (tipo - cool) je, jeje...

O aš kai perskaičiau, šitą SG nuotraukąprisimeniau. Labai tinka