Majos archyvai

Pasidairiau, paklajojau po šitas poetines gijeles ir prisiminiau, kad kažkada, seniai seniai, kai pasaulis dar buvo jaunas... ir aš šį tą rašinėjau. Tai išsitraukiau seną, apdulkėjusį sąsiuvinuką ir nusprendžiau šį tą ištraukti į dienos šviesą.

Tarp melo
Ir tiesos
Nebūna tiltų,
Kaip tų
Saulėtekių,
Tarp ryto
Ir nakties.

Tarp melo
Ir tiesos
Nebūna meilės.
Ir čia jos niekas
Neieškos.

Tarp melo
Ir tiesos
Nebūna "jeigu".
Ir nežiūrėk
Tikrumui
Į akis...
Jisai tau nieko
Nesakys.

Tiesiog
Atnešk man
Saulės obuolį
Ir pilnaties monetą
Delnuose.
Ir tai nebus
Nei melas,
Nei tiesa.

Dar! Dar! Dar!

Jėga! Noriu dar!

Oi, tikrai nesitikėjau iškart sulaukti dėmesio, kai čia tiek talentų

Taip pamaloninta pažadu dar ką nors išvilkti į dienos šviesą

Kaip nesulauksi dėmesio, kai tavo kūryba tokia gryna? Tokia labai savotiška, bet tokia graži *sniff* Laukiam, laukiam dar...

oi, negaliu. man taip gražu, kai žmonės moka rimuoti. o man - nė iš vietos. turbūt todėl ir nerašau poezijos
šiaip ar taip turime dar vieną talentą All hail Maja, all hail Maja!

Beje, man "tiltai" priminė tokią Sarah Vaughan dainą "Bridges".

There are high suspension bridges
And there are bridges made of stone
And I know that somewhere
There's a briiiiidge maaade ooof love...

Nežinau, kodėl. Tiesiog priminė. daina labai graži.

Beje, čia buvo mano bandymas mesti visus tuos "fantastiškus" ir imti aptarinėti kūrinį, jo prasmę. Ne, rimtai. Kai visose gijose lankstosi tas violetinis žmogeliukas, imi galvoti, kad visi tik perskaito, bet nebando suprasti. Pamėginkim...

Dabar aš griežtai prieštarausiu savo mieliausiai mamytei- niu jau ne. Užtenka tų aptarinėjimų ir analizių, kuriomis jus kankina mokyklose. Aš laikausi labai griežto principo- poezija NĖRA daiktas, kurį reikėtų išnarstyti po kaulelį. Vistiek juk kiekvienas supranta savaip, kiekvienas randa kažką sau, ir tai dažniausiai nė velnio nepanašu į tai, ką norėjo pasakyti autorius. 😉 Ne ne, preciousss, aš nieko nenagrinėsiu, nieko nekomentuosiu. Suprasiu tą eilėraštį taip, kaip noriu suprast, gėrėsiuos juo ir nesuksiu galvos, kas ten ir kaip, ir kodėl. Vat.

Dar trupiniukas analizei, mėgavimuisi ar kam tik norit - kad ir neskaitymui

Kaip tūkstančiai
Griaustinių
Jai per širdį.
Kaip tūkstančiai
Žaibų
Jam per akis,
Kai du,
Lyg atskiri
Žvaigždynai
Būt negali.
O tik kartu -
Kaip Žemė
Ir Dangus.
Ir tik kartu,
Kaip tūkstančiai
Griaustinių.
Ir tūkstančiai
Žaibų...
Nė vieno
Atskirai.
Kaip Žemė
Ir Vanduo,
Kiekvienas
Savo dalį -
Kad taptų
Vėl nedalomi,
Kaip tūkstančiai
Griaustinių
Ir tiek pat
Žaibų.


Nežinau ar būtų ką čia analizuoti, bet va dabartinį mamytės parašą tikrai pravartu būtų. Tada visos kitos lyg per sviestą eitų
Perskaičiau ir pasijutau kaip normalus, sėslus, pavalgyti mėgstantis, o per daug mintyti - ne, hobitas per Bilbo atsisveikinimo kalbą. Reiškiu savo susižavėjimą.

Maja: būtum buvusi susitikime, žinotum, kad aš kažką panašaus bandžiau sukurpti sakydama neva privalomą kalbą Spėk, ar išėjo...

Aiquen: aš gi ir nesiūlau daryti analizės ir interpretacijos, tik išreikšti konkretesnį požiūrį, ne tik "fantastiška"...

Kalbant apie visą tą 'analizavimą', man yra labai sunku suformuluoti 'tarpinę' nuomonę. Tarpinę tarp 'fantastiška!' ir tokios analizės, kokias rašom per lietuvių pamokas.
Bet šis eilėraštis man patiko. Ypač tie pasikartojantys griaustiniai su žaibais. Atrodo labai į temą.

Starlin rašė:Maja: būtum buvusi susitikime, žinotum, kad aš kažką panašaus bandžiau sukurpti sakydama neva privalomą kalbą Spėk, ar išėjo...

Spėju, kad išėjo. Publiko turėjo būti sužavėta

Ką čia dar atkapsčius? Mmm.... mhmm.... aha:

Kai viduriu nakties,
Kai viduriu nakties
Nubilda laiko traukinys
Kažkur tolyn į rytą,
Žmogus prabunda
Vienas kambario erdvėj
Pakeldamas akis
Į langu išplėštą
Rugpjūčio veido lopą,
Kuriam vis plieskias,
Blėsta, krinta
Vėl nauja žvaigždė,
Kaip baltas lapas, kuriame
Taip ir nespėjai
Įrašyt svarbiausio noro.

Kai viduriu nakties,
Kai viduriu nakties
Nubilda laiko traukinys
Kažkur tolyn į rytą,
Žmogus prabunda
Vienas kambario erdvėj
Pakeldamas akis
Į lange boluojantį
Naktinės lempos gaubtą
Ir tiesdamas pirštus
Jungiklio link...
O už užverto lango
Vis plieskias,
Blėsta, krinta
Vėl nauja žvaigždė,
Kaip išverktos
Rugpjūčio akys...
Kurių skaičiuoti
Nebeliko kam,
Kai pamirštas
Svarbiausias noras.

Kai viduriu nakties,
Kai viduriu nakties
Nubilda laiko traukinys
Kažkur tolyn į rytą,
Žmogus nebeprabunda
Vienas kambario erdvėj.
Užmerktos akys mato
Ramią, tuščią sapno erdvę
Be langų...
Kuriuos nėra
Išblyškusio rugpjūčio veido
Su besiplieskenčiom
Ir krintančiom
Naujom žvaigždėm,
Maldaujančiom ištart
Svarbiausią norą.


Spėju tokios išraiškos bus tų, kurie prisivers perskaityti.
Čia vienas iš mano mėgiamų, nors gal nelabai kaip skambančių.

:shock: Na, ir ką dabar pasakyt? Mamytė pasijuokė iš violetinių besilankstančių žmogeliukų, bet kad niekas kitas man į galvą neateina...

Gražu, miela, sava...

Gijos pradžioje minėjai, kad forume daug talentų.TU VIENA IŠ JŲ, PATIKĖK 😉

Kai pelkių dievas pašaukia

I.
Kai jis pakvies
Į trumpą amžinybę,
Migla aptrauks
Akis ir plaukus,
Kai įsilies
Mauruota ramuma
Į šiltą kraują
Ir raudonis blės...
Ir kai akivaras
Praplėš krūtinę,
Drėgme prisodrintas
Bespalves lūpas
Pravers malda
Į pelkių dievą.

II.
Iš nebūties į nebūtį
(Ten pilkos miglos ganosi).
Kaip iš būties į būtį
(Miglos gali pražūti).
Ugnis, Vanduo ir Žemė
(Ten laumės galvas kelia).
Ore ištirpęs nerimas
(O pelkėje gyvenimas).
Į pelkių dievą tiesiasi
(O akys tokios šviesios)
Paskendusios ugnelės
(Ir liepsnos kloja kelią).
Į tolumą, į nesančią,
Priimk mane kaip svečią,
Pro nebūtį į būtį,
Pro skaidrią žodžių liūtį,
Per Vandenį į Žemę,
Per Ugnį į Gyvenimą,
Per žalią pelkių uždangą
Priimk mane
Į trumpą užmarštį.

Labai laumiška. Tiesiog žavu. Apskritai, atitinka mano vidinę būseną birželio gale.

*Aiquen tvarkingai apsižliumbia.*

Laumiška- ne tas žodis. Nerealu. Irgi ne tas žodis. Nežinau. Nuostabu.

Starlin rašė:Labai laumiška. Tiesiog žavu. Apskritai, atitinka mano vidinę būseną birželio gale.

O, tiesą sakant, tai mano rugpjūčio nuotaika... Beveik sutapimas 😉

Aiquen, mieloji, ašarok į sveikatą, jei ašaros skaidrios, ir trunka ne ilgiau kaip minutėlę

Labai švelnu (kažkodėl man taip atrodo), bet man nelabai... sorryz, mieloji, bet ankstesni man daug labiau patinka Gal todėl, kad niekad nesijaučiu kaip laumė?