Baltosios, ir ne tik, eilės... tikrai ne kvenija

Būna, pasitaiko... imkit ir baisėkitės

...tavęs

Kai sudegę žmonių likimai nusės gatves
Laimės liepsna krūtinėje tavo užges
Tada ateisiu tavęs

Kai pirmosios žvaigždės sužibs danguje
Gal draugas, o gal tik vaiduoklis gatve
Ateis pas tave

Likimai kaip stiklas byrės į šukes
Plonytis siūlelis pakils į žvaigždes
Išskris iš tavęs

Kai priešais matyti niūrus tik dangus
Iš tolo artėja likimas skaudus
Atėjęs tavo jis bus

Skaisti šviesa užlies namus ir gatves
Skausmai tarsi ledas pabirs į šukes
Bet jau be tavęs

Mintis įdomi, sulipdyta teisingai, bet lyg dar kažkoks truputėlis "nepritemptas"...

Kadangi jaučiu čia gerą dozę nuoširdumo, esu linkusi nepastebėti menkų kliurkyčių.

o aš nemanau kad čia kažko trūksta ar yra kokių kliurkų.
(;

Laiqualasse rašė: ...tavęs

Kai sudegę žmonių likimai nusės gatves
Laimės liepsna krūtinėje tavo užges
Tada ateisiu tavęs

Kai pirmosios žvaigždės sužibs danguje
Gal draugas, o gal tik vaiduoklis gatve
Ateis pas tave

Likimai kaip stiklas byrės į šukes
Plonytis siūlelis pakils į žvaigždes
Išskris iš tavęs

Kai priešais matyti niūrus tik dangus
Iš tolo artėja likimas skaudus
Atėjęs tavo jis bus

Skaisti šviesa užlies namus ir gatves
Skausmai tarsi ledas pabirs į šukes
Bet jau be tavęs

Taipi išėjo, kad atsisėdau su gitara ir daina gimė... Ar teksto autorius leistų pagal šias eiles sukurti kūrinį?

:shock:
Tai būtų... Įvertinimas su didžiąja nosėtąja Į. Pirmyn, jei tik yra noro ir įkvėpimo, nekantrauju išgirsti

Na, čia tokia bardinė gavosi, bet man visai patinka... Kadanors būtinai išgirsi! 😉

Pristumiu gotavo grafomaniško fanfikšeno dozę. Už faktų klaidas nepykit.

***

Tamsus miškas tamsią naktį. Krankia varnos, čirpia žiogai. Staiga ilgesingą giesmę užtraukia nežemiško grožio paukštė. Iš kur ji? Kas ji? Ką ji veikia šiame gūdžiame tankumyne?
Tarsi atsakydama į giesmės garsus, pro lapiją pasirodo vieniša žvaigždė. Jos šviesa prasklaido ūkanas medžių glūdumoje ir prisimerkęs beveik gali įžvelgti ilgesingai besišypsantį veidą, žvelgiantį į giesmininkę.
Šiojo taip pat pastebi žvilgsnį. Atsako tuo pačiu. Tada nutyla, grakščiai išskleidžia sparnus ir pakyla virš medžių.
Regis, nuščiūva visas miškas. Kiekvienas lapelis užgniaužęs šlamesį stebi paukštės skrydį. Ji vis kyla ir kyla aukštyn, arčiau savo tikslo, arčiau besišypsančio švytinčio veido. Jau, atrodo, tuojau pasieks jį sparno galu...
Nepasiekia...

***

Giliame tarpeklyje nepaliaujamai srūva vanduo. Upė veržiasi iš vagos, lipa iš krantų, tarsi norėdama nuo kažko pabėgti. Gal pati nuo savęs?
Greta stūkso senas didžiulis akmuo. Iki pusės užžėlęs žolėmis, krūmais bei vijokliais. Aplink jį – menkutis žemės kauburėlis.
Teka saulė. Dangus nušvinta, paukščiai purpteli į dangų, sveikindami naujos dienos pradžią.
Ant akmens išryškėja laiko išblukintos įrantos. Praėjusių laikų užrašo liekanos niekam nebežinoma kalba.
Upės vanduo rytmečio spinduliuose nusidažo raudonai.

***

Pievoje ant kalvos – du siluetai. Susiraizgiusios išdžiūvusios šakos, kur ne kur laikosi vienas kitas parudavęs lapelis. Kamienai suskilę, žievė apsilaupiusi.
Prie šaknies nukrenta lašas. Dar vienas. Trečias. Jie sūrūs, tačiau gaivina. Ašaros skverbiasi pro mirusią žievę vidun, teka ištuštėjusiais kamienais, šakomis, paliečia lapus...
Du pumpurai ima augti, plėstis. Pirmasis pražysta sidabro žiedu, antrasis subrandina aukso vaisių. Pasaulis vėl nušvinta.
Tarp medžių guli trečia figūra, išverkusi jiems visas savo ašaras.

Crossposting su filksingo gija:
http://tolkien.balt.net/viewtopic.php?p=43948#43948

Nerdanelės rauda
(filksingas; originalas - Blind Guardian “The Eldar”)

Mačiau laivus
Kai jie liepsnojo
Jie išlėkė, nepažvelgė
Net į gimtus namus

Pried.:
Mano sūnūs
Pražuvo rytuose
Mano sūnūs
Nebegrįš

Vien karčios mintys
Nepalieka niekada
Kai jie prisiekė kovot
Tą dieną supratau
Nebematysiu jų

Pried.

Kaip sunku
Galvoju nuolat apie juos
Greit išauš
Paskutinė jiems diena
Jie grįš namo

Pried.:
Grįžta sūnūs
Į Mandoso menes
Grįžta sūnūs
Kaip ir aš

Reikia susirast diską, kad prisiminčiau melodiją, bet ir vien tekstą skaitant - *šniuuuuuurkšt* Labai labai labai teisingas tekstas. Mano galva.

A, visai pamiršau:
http://rapidshare.de/files/30138540/16_-_The_Eldar.mp3

Ir... ačiū

Teksto ritmas puikiai atitinka originalą.

Grafomanija - ne šiaip sau liga. Ji dar ir užkrečiama.


Ryžtas neužges, arba Feanoringų daina
[Originalas: http://rapidshare.de/files/30450689/02_ ... y_Goes.mp3]

Šiaurėj dykuma
Ir Morgoto kalnai
Pro mūsų užtvaras tvirtas
(Gal) priešas nepraeis (x2)

Šimtmečiai ilgi
Praslinko žemėj šioj
Svajojame sugrįžti
(Bet) ta viltis tuščia (x2)

Pried.:
Nebėra atgal mums kelio į namus
Kur liejasi šviesa ir giesmės
Mums reikia naštą nešt beribę karų
Bet ryžtas mūsų neatvės

(Ka)ralius vedė čion
Atkeršyt už turtus
Pražuvo ir paliko
(Mus), vienišus vaikus (x2)

Priesaika šventa
Neleidžia nusigręžt
Ji liepia mums pakilti
(Ir) kautis visada (x2)

Pried.

Gaubia mus tamsybės
Griauna valią (x2)
Šviesim patys sau per amžius (x2)

Pried.

Pasiliko ten, už jūros, mūs‘ namai
Ir džiaugsmas, o mes tūnom čia
Už garbę kausimės kaip vienas visi
Kol Mandosas atvykt pakvies


***

Helkaraksė
[Originalas: http://rapidshare.de/files/30452945/05_ ... ht_Die.mp3]

Driekiasi ledas mums prieš akis
Viesulai (viesulai) siaučia mus
Eikim pirmyn šiuo niūriu taku
Į rytus

Ištremti esam ir išduoti
Brolių tikrų (brolių savo tikrų)
Išplaukė jie, o laivus tam krante
Sudegino

Stoviu dabar ir matau
Sniegynus amžinus
Ir mūs‘ kančią baisią
Laukiančią ten
Čia, kraupiam kely

Gal kada girdėsim dainas
Aplink medžiai žaliuos
Praraja bus įveikta;
Dabar mes einame

Ištremti esam ir išduoti
Brolių tikrų (brolių savo tikrų)
Kelio nėra, tiktai Helkaraksė
Priešais akis

***

Susitikimas
[Originalas: http://rapidshare.de/files/30454049/Mik ... e_dawn.mp3]

[pried.:]
O, Lakštingala
Tu nuostabi tarsi žvaigždė
Dar niekada aš nemačiau
Tokios žavingos elfės
Pranokstančios visas
Aš pakerėtas, o Lakštingala brangi

Gūdžioj tankynėj
Laukymėlę priėjau
Ir joje
Aš pamačiau
Kaip šokai medžiams ir gėlėms

Elfe,
Jaučiuosi kaip sapne
Kai tik tave
Matau čia šokančią (x2)

[pried.]

O kaip bijojau
Net pašaukt vardu tave
Pakviečiau Lakštingala
Tavo balsas jai lygus

Elfe,
Nepaliksiu niekada
Mudu kartu
Būsim amžinai (x2)

[pried.]

Mmmm... Mmmm! MMMM!
Norėjau pasakyti, kad tai yra labai reikalinga. He, kai kas pirmojoje dainoje vėl įžvelgtų kažką įtartino, betgi - betgi - mūsų asmeniu ji ir yra šventa!

Toliau grafomanauju, bet šitą drįstu vadinti vertu filksingo vardo. Nebaigta, bus ir tęsinys.


Sakmė apie Tūriną
[orig. melodija – „The Sound of Silence“]

I dalis

Kažkada, seniai seniai,
Kaip mums pasekė tėvai,
Vyko šiaurėj karas atkaklus
Liejos kraujas ir mūšis klaikus
Pralaimėtas
Buvo elfų ir žmonių
Tai baisu,
Bet buvo šitaip lemta

Po to mūšio vargani
Alkani beigi pikti
Grįžo žmonės į gimtus namus
(Pas) tėvus, žmonas ir savus vaikus
Tik ne vienas,
Kurį šaukė Hūrinu...
Tai baisu,
Bet buvo šitaip lemta

Liko jo žmona viena
Su sūnum ir su dukra
Sūnų ji vadino Tūrinu
Buvo jis gražus, plačių pečių
O dukrelė –
- Nijenora vardu
Tai baisu,
Bet buvo šitaip lemta

(Tū)rinui buvo devyni
Metai tie labai liūdni
„Reiks keliaut“, - mama pasakė jam
„Patarnaut Tingolui Pilkajam
Nebegrįši
Galbūt niekad į namus“.
Tai baisu,
Bet buvo šitaip lemta

Jam paskyrė du tarnus
(Iš)tikimus palydovus
Į pietus išėjo visi trys
Vylės – priešai gal nepamatys
O Morvena
Verkė, raudojo balsu
Tai baisu,
Bet buvo šitaip lemta

Pasiekė Dorijatą
Pasiklydo jie miške
Manė, kad visiems čia galas bus
Tankumyne giliame pražus
Bet surado
Ir išgelbėjo visus
Tai gražu,
Ir buvo šitaip lemta

Įžengė į Dor‘jatą
Stojo trys prieš Tingolą
Ir apsakė viską Tūrinas
Apie savo ir mamos kančias
Tad karalius
(jį) sūnum paėmė savu
Tai gražu,
Ir buvo šitaip lemta

Buvo Tūrinas narsus
Ir protingas bei dailus
Nekalbus ir liūdnas buvo jis
Nes skaudus kamavo ilgesys
Savo sesės
Ir namų mielų gimtų
Tai baisu,
Bet buvo šitaip lemta

Kartą elfas išdidus
Karšto būdo ir ūmus
Užsipuolę giminę žmonių
Lyg kokių laukinių gyvulių
Neiškentęs
(Tū)rinas trenkė ąsočiu
Tai baisu,
Bet buvo šitaip lemta

Krito elfas ant grindų
Žvelgė veidu negyvu
Persigando kraupiai Tūrinas
Manė, kad jo laukia kartuvės
Jis pabėgo, ir pavirto plėšiku
Tai baisu,
Bet buvo šitaip lemta

Jisai klaidžiojo ilgai
Bet aplinkui – vis miškai
Pagaliau sutiko jis draugų
Taip, kaip jis, likimo nuskriaustų
Prisijungė
Ir greit tapo jų vadu
Tai gražu,
Ir buvo šitaip lemta

Dorijate ieškojo
Bet nerado niekas jo
Tingolas karalius liūdėjo
Bet plačiau ieškoti išdrįso
Tik Belegas
Buvęs Tūrino draugu
Tai gražu,
Ir buvo šitaip lemta

Belegas surado jį
Didžio miško pakrašty
Ir paprašė draugą grįžt namo
Nebepyko Pilkasis ant jo;
Nesutiko
Iškeliavo į pietus
Tai baisu,
Bet buvo šitaip lemta

Su plėšikų saujele
Rado jie sau vietelę
Aukštame Amon Rūdo kalne
Manė, kad ten saugūs bus, bet ne
Išdavė juos
Dvorfas Mymas su sūnum
Tai baisu,
Bet buvo šitaip lemta

Juos užpuolė paryčiais
Atslinkę siaurais takais
Priešo orkų didelis būrys
Kas ten dėjos – nieks neapsakys
Jie išvarė
Mūs‘ Tūriną belaisviu
Tai baisu,
Bet buvo šitaip lemta

Vėl ieškojo Belegas
Rado draugą per kančias
(Su)tiko Gvindorą jis pakeliui
Klausė kas nutiko Tūrinui
Sužinojo
Jį išgelbėjo abu
Tai gražu,
Ir buvo šitaip lemta

Pasiguldė po medžiu
Lenkėsi nupjaut virvių
Bet Tūrinas akį pramerkė
Matė kardą sau šalia gerklės
Tik pašoko
Susikibo su draugu
Tai baisu,
Bet buvo šitaip lemta

Ir susmuko Belegas
Į samanėles žalias
Verkė Tūrinas karčiai, ilgai
Nepadėjo jokie prašymai
Jis nužudė
Tą, kurs buvo jam draugu
Tai baisu,
Bet buvo šitaip lemta

Rankon kardą paėmė
Šis, tiesus tarsi strėlė,
Kruvinais šypsojos ašmenim
Ir Tūrinas su slapta viltim
Pavadino
Ginklą tą Mormegilu
Tai baisu,
Bet buvo šitaip lemta

Pažvelgė aplink save
Ir pamatė Gvindorą
Pasiklausė, kas jis toks esąs
Kuo vardu yra ir kur einąs
Ir išėjo
Į pietus su Gvindoru
Tai gražu,
Ir buvo šitaip lemta

Rado jie naujus namus
O Gvindorui – ir senus
Atkeliavo į Nargotrondą
Kuris stūkso kaip didi uola
Pasiliko
Ten toli nuo nedraugų
Tai gražu,
Ir buvo šitaip lemta

Nužudyk
(Originalas: Eurika Masytė – „Laisvė“)

Aš jau nebegaliu ištverti čia ilgiau
Kai ką tik sužinojau kraupią tiesą.
Užlaužiu tragiškai nusvirusias rankas:
Šios upės gelmėse pražuvo meilė (2k.)

Tad greitai nužudyk, Gurthangai, tu mane
Kaip ką tik nugalabijai drakoną
Kaip Gvindorą kadaise nužudei
Nuveski ir mane į kapo duobę

Ši nesibaigianti kelionė jau baigta
Jau kaip akmuo išsekęs ir suklupęs
Aš raudu dėl visų, kuriuos tik pražudžiau
Geriausią draugą ir net savo sesę. (2k.)

Grafomanaujam toliau. Šįsyk ne filksingas.
Alone I stand by the silent shore
Leaving the memories of life behind
Embracing the storm with an open mind
Losing myself in it forevermore

Alone I stand in the silent wood
Calling out to the colourful leaves
Praising the majesty that I perceive
I stand as many before me have stood

Alone I stand in the silent glade
Faintly smelling the flowers around
Around me even the air is profound
Both sky and ground painted in a bright jade

Alone I stand on the silent cliff
Clouds passing by caress my face
Tall figures shimmer in unearthly haze
I weirdly feel oh so pleasantly stiff

Alone I stand in the silent crowd
Grey shapes perform their bizarre dances
I would not dream in my deepest fancies
That such a silence would be much too loud

Galima paklausti, kada bus "Tūrino sakmės" tęsinys?..

Oi, nepamačiau, kad yra nauja žinutė temoje
Tęsinys bus... Bet kada, negaliu pasakyti. Turi ateiti įkvėpimas, o kol kas šiose platumose (tiksliau - ilgumose) to dar nepasitaikė.