Baltosios, ir ne tik, eilės... tikrai ne kvenija

Geras.Tikrai.Išeitų puiki daina.

Per daug jau giriat mane
O kurti pradėjau būtent nuo galvoje iškilusios melodijos, žodžiai atsirado vėliau

Už šio eilėraščio atsiradimą visų pirma reikėtų dėkoti (o gal kaltinti - jūsų teisė rinktis) Lacrimosos dainą 'Durch Nacht und Flut', kuri mane įkvėpė. Taip pat nė kiek nemažiau dėkoti reikėtų gilthoniel, kuri išvertė man tos dainos žodžius, kad suprasčiau, kas gi mane įkvėpė
O štai ir pats eilėraštis. Neužbaigtas, bet gal jam pabaigos ir nereikia. Pavadinimo - tuo labiau nėra ir nereikia:


Švyti širdis
Sustingusi vietoj
Ateina naktis
Bet neima miegas

Šešėlių šaly
Kur dingus šviesa
Pranyko nakty
Telieka tamsa

Šmėkla širdies
Plevena ore
Tamsos nenušvies
Ši žvakė viena

Širdis iškalta
Iš balto akmens
Jame suspausta
Švieselė plevens

Suskils dar akmuo
Širdis suspurdės
Šviesa kaip vanduo
Laukan išsilies

Spindės vieniša
O gal jau nebe
Širdelės šviesa
Dvi širdys drauge

Aplink vien naktis
Ir jūra patvinsta
Bet lieka viltis
Iš naujo atgimti

Šauksmas ataidi
Toli tarp bangų
Širdis tarsi veidas
Nušvinta virš jų

Ir pėdsakas aiškus
Tarp dviejų širdžių
Nusidriekia ryškiai
Virš putotų bangų

Traukias tamsa
Šviesa per stipri
Nurimsta banga
Baigias audros širdy

Spindi šviesa
Tarp dviejų delnų
Slepias tamsa
Nuo dviejų širdžių

Šviečia viena
Šviesa virš vandens
Krantų čia nėra
Jo nieks neišsems

Pėdsakas dingsta
Jo nebereikia
Šviesa kai užgimsta
Iš naujo, iš nieko

Kažkada, seniai seniai, beveik prieš metus, Indraja užsiminė norinti palyginti savąją "biologinę" poeziją su galbūt esančia "fizikine". Nesakau, kad čia kas nors gražaus ar pretenduojančio į meną. Tai tiesiog gliukas, susiformavęs galvoje naktį, po 8 valandų nepertraukiamos kvanktinės mechanikos:

Ausis pasiekia garso bangos
Gal šimto hercų, gal trijų
Rezistoriaus laideliai rangos
Kai ritėn magnetą kišu

Oscilografas Nemunu banguoja
Ir elektronai švilpia pro ausis
Fotonai orą jonizuoja
Ar juos kas nors po vieną suskaitys?

Ašelė giroskopo sukas, sukas
Bifiliariai svyruojanti lazda
Taip duos įš kaktą, kad net bukas
Supras, kaip veikia Atvudo puikioji mašina

Ir paklaidas skaičiuosime mes vėlei
Kol dings laboratorijoje elektra
Suintegruosim kelią įdomumo dėlei
Kad kvarkais būtų užimta galva

Po kvantines putas panardę
Išlipsim antižaviame paplūdimy
Iš kur, mažus dydžius atmetę,
Patrauksim begaline plokšuma pirmyn

Nei gravitacija anei trintis ar oras
Jau mūsų kelyje ekstremaliam nesulaikys
Ir porąkart atsispindėję į kristalų tvoras
Interferuosim taip, kad mus visi matys

Labai smagu, tik sakyč, "magnetą ritėn kai kišu", nes jis antram skiemeny kirčiuojamas.

Indraja rašė:Labai smagu, tik sakyč, "magnetą ritėn kai kišu", nes jis antram skiemeny kirčiuojamas.

Mea culpa, ateity žinosiu

Laiqualasse,fantastiška!Tik dabar perskaičiau.Nerealu.Tavo seniau rašytą pasakojimą apie debesį persirašaiau ir prieš miegą skaitau.Bet būtų dar gerai,jei paminėtum ką nors apie snieguotas kalnų kepures...Bet žinoma,tai tik kukli mano nuomonė...

Na ačiū už įvertinimą Kažkaip apleidau pastaruoju metu feanoriškąją savo sielos pusę, gal reiks grįžti...
Bet va ko tikrai nemėgstu, tai taisyti senus kūrinius.

Aš irgi nemėgstu.Kai rašinėlį mokyklai rašau,tai net klaidų netaisau.Kaip bus-taip gerai...

jeigu leisit įsiterpti tai aš irgi nemėgstu , nes jau nebe ta būsena.

Joo,kažkaip tingiu visą laiką,ir paskui dar nesinori,nes visvieną,kai į švarraštį perrašau,visą laiką perfarmuluoti norisi:oi,čia negerai pasakiau,oi,blogai parašiau,ai,iš viso naują parašysiu.Vat...

O Laiqualasse,supyksiu ant tavęs,jei mums kokio eilėraščio ar pasakojimo neduosi . Primiršai savo gerbėjus,a? 😉

Po ilgo laiko drįstu vėl gasdinti ir nervinti galimus skaitytojus savo grafomaniška kūryba... Pavadinimo nėra ir nereikia.

***

Tamsoje ūžia mašinos, jų žibintai drasko nakties uždangą, skaldo miegančią tylą, dusina žvaigždžių ir Mėnulio šviesą, neleidžia, neįleidžia ramybės į miestą; bet tamsa nugali, langai užsimerkia, mašinos užmiega ir ateina naktis.
O viduje – šviesu.
Niūrūs debesys smaugia horizontą, stumia lauk Saulę, pila kibirus vandens and praeivių, temdo šviesą, priešinasi dienos valdžiai, jos galybei; bet vėjas išvaiko debesis, nušvinta saulė, pražysta gėlės, ateina gyvenimas.
O viduje – tamsu.
*
Kurtus spengimas ausyse byloja apie visišką garsų nebuvimą niekur – nei kambary, nei už sienos, nei gatvėje; pasaulis miega ir sulaikęs kvapą laukia aušros ir naujo gyvybės pliūpsnio.
O vidus rėkia.
Milijardais melodijų, prasidėjus naujai dienai, pasaulis kviečia į puotą – čiulba paukščiai, dūzgia vabzdžiai, loja šunys, trepsi žmonės, riaumoja mašinos ir ne tik; gyvybė švenčia.
O vidus tyli.

O juk labai. Labai labai. Tai, ko reikia, ir tiek, kiek reikia.

Simetrija. Gražu.

Laiqualasse, paskutinysis kūrinys kažkaip tai pačiu laiku jį perskaičiau.. gražu...

Atseit ruošiuosi LARPui Estijoje, kur teks būti pasakoriumi. Kažkokią istoriją sugalvojau vakar vakare, bet neužrašiau. Šiandien taip pat, turėdamas laiko, parašiau tokį Viduržemiškos stebuklinės pasakos variantą, kurį pateikiu jūsų teismui.
*

This is one of the stories old
Of ages past, of people bold
Who would stand strong against all foes
And bring whole countries to their toes
These were times of journeys great
Of vows that never were forfeit
A time of spirits strong and true
A time when leaders born and grew

The tale I bring of a man
Whom few would mention, if they can
For all his tale is long and sad
Although it never went as bad
As that of poor Mormegil
Whose tomb stands somewhere still
And yet this tale some sadness brings
So be prepared – it may sting

The man I speak of lived on shore
In Lindon born, which all adore
He was, as you may guess, a sailor
His father – shepherd, mother – tailor
Upon the ship Anarramar
He traveled ever wide and far
From Mithlond up to Belfalas
His standard route forever was

But once a trip went out unwell
The ship was lost, and none can tell
What happened to it or its crew
But they were gone – that much is true
And only after years passed
Has rumor reached Gondor at last
From south it came, from far Harad
Where few do travel or ever had

The ship, in fact, was not destroyed
But only carried off and toyed
With by the force of dreadful squall
Which slaughtered many, yet not all
A few of them survived the storm
And with their ship, though bad deformed
Continued on towards the land
In search for place on which to stand

They reached the shore, but scared were
To notice what had there appeared
No lands familiar, not a stone
No grass or cities where sun shone
Only by deserts they were greeted
And by the jackals all in meeting
Shocked they were, yet had to moor
Although the land was oh how poor

They disembarked and set a camp
Put a tent and lit a lamp
They had to think of what to do
How to come back to lands they knew
Our hero – Ellar – stood to lead
He argued them to pay no heed
To move as fast as they may pace
Until they reach a lived place

And they agreed to move to north
To leave the ship and all its worth
To carry only simplest things
As little as they could just bring
They slept uneasily and in the morn’
They set up to that trip forlorn
There were four beside Ellar
Four who would come not far

For days and weeks they stumbled on
Sleeping wherever they chance upon
The air was burning, so did the sand
They had little water at the hand
Hopeless it seemed to travel forth
Because no matter how much north
The landscape never made a change
‘Twas sun and sand and sandstorms raged

One morning as they set off again
One of them lay as if he was slain
They buried him, and shed a tear
They were four now, all in fear
‘How long we will bear this torment
How much before we all are spent?’
Ellar could never answer them
He only motioned and forward went

In two days after this event
They saw ahead a giant tent
They rushed to it, and saw with pleasure
A lot of people, tons of treasure
They did not know on moment that
They met a Haradrim raiding band
They hoped to ask them for a way
But what they got was only chains

The story later is unclear
I only know what I did hear
Ellar and friends were all enslaved
By the Haradrim folk depraved
They never saw familiar lands
Forever doomed in Harad’s hands
And though for freedom they all cried
One after other they only died
*

Minčių turėjau ir daugiau, bet nebuvo laiko jas surašyti. Gal dar atsiras.
[Wood - *hint, hint* - šitą galima kaip nors panaudoti mūsų vaidinime]

Ant darbastalio vaizduoklyje uždėjau Laikvos per žygį fotografuotą lubino lapą, dabar visi žiūri ir sako "o, kokia gėlė"

Ar galima sužinoti, kurią tiksliai nuotrauką? (t.y. numerį )

107. Taip pat tapetams pasilikau 026, 047, 050, 068, 070, 074, 080, 095, 100, 101, 108, 123 - tik ne visas tokioje viešoje vietoje drįsiu kabinti.

Hm... yra dvi nuotraukos su numeriu 107, bet nei viena iš jų - ne lubino lapas
O tas 107, kur lubino lapas, tai ten Folko daryta, prašyčiau neteikti man nepelnytos garbės