Baltosios, ir ne tik, eilės... tikrai ne kvenija

2004-03-26, 18:35

Žinutė #21

*Puselfė bardė pasiima litnią, susiderina stygas ir bando parinki melodiją šitai nuostabiai baladei...*
Laaaaaiqua...*sniff* Grooooožis....*sniff*

Kind of makes you go crazy, you know. Whacko. Really out there, CUCKOO! You bring any apples?

Laiqualasse

2004-03-26, 20:15

And the strings crescendo like the sunrise in the sky
The percussion section thunders like the storm clouds in their wonder up on high
The brass is roaring like the mighty ocean’s tide
Creation is music, and music is creation

Nai i cala Eruo siluva tielyasse...

gilthoniel

2004-03-28, 14:42

Žinutė #23

Aha, gražu...
*eina prie bardės padėti rinkti melodiją, nes tai, atrodo, nesiseka*

"Aš esu lietuvis kaukas didžiausiame New York'o viešbutyje" - A.Š.

Elfhild

2004-03-28, 14:45

Žinutė #24

khem khem, jeigu reikia akompanimento, aš jūsų paslaugoms

*čiumpa pieštuką ir penklinę ir ima harmonizuoti*
Va čia tai elfiška kūryba =D>

Hrrrr

Laiqualasse

2004-04-09, 18:53

Žinutė #25

Buvo šiek tiek elfiškos kūrybos, dabar metas neelfiškai

Non-existence

You have to stand alone
To live without a friend
You feel like chilled to bone
And you can’t comprehend

Why everything that seemed so well
All life, all friends, and everything
Had to fall down into the deepest pits of hell
Leaving you alone, without a simplest thing

To hold in hands, to see, to smell
To hear, to taste, to think about
To be just like a morning bell
That would behind your ears ring aloud

And wake you up, and bring you back to life
And give yourself to you again...
There’s nothing, not even a simple knife
That you could use to feel the pain

This pain would let you feel alive
If only for a second it would last
And you would sense a hive
Of bees inside you flying fast

They would devour you, take you, eat you
But it would be much better than
Existence, non-existence, life that’s untrue
This over lengthened song of a swan...

And the strings crescendo like the sunrise in the sky
The percussion section thunders like the storm clouds in their wonder up on high
The brass is roaring like the mighty ocean’s tide
Creation is music, and music is creation

Nai i cala Eruo siluva tielyasse...

Aiquen

2004-04-09, 18:59

Žinutė #26

*Aiquen padėrusi spokso į ekraną ir prisimena, ką ką tik sapnavo... :shock: *

Kind of makes you go crazy, you know. Whacko. Really out there, CUCKOO! You bring any apples?

Laiqualasse

2004-04-10, 15:10

Žinutė #27

Tik nemėgink nuslėpti, kad tas tavo sapnas ir buvo mano įkvėpimo šaltinis

And the strings crescendo like the sunrise in the sky
The percussion section thunders like the storm clouds in their wonder up on high
The brass is roaring like the mighty ocean’s tide
Creation is music, and music is creation

Nai i cala Eruo siluva tielyasse...

woodberry

2004-04-10, 17:30

Žinutė #28

Tikrai vertas dėmesio "gabaliukas". Teisingas toks

BirdOfPrey

2004-04-10, 18:18

Žinutė #29

taip, teisingas, ir dar žinok, Laiqua, kad vakar apsimelavau tau - ne epika čia

tos ankstesnės poemos buvo epinės, o šitas yra gryniausia lyrika

Laiqualasse

2004-04-10, 18:57

Žinutė #30

Nieko, BoP, man vienodai rodo, ar čia epika, ar lyrika, svarbu, kad kažkam patinka

And the strings crescendo like the sunrise in the sky
The percussion section thunders like the storm clouds in their wonder up on high
The brass is roaring like the mighty ocean’s tide
Creation is music, and music is creation

Nai i cala Eruo siluva tielyasse...

Laiqualasse

2004-05-16, 22:57

Žinutė #31

Gamtoje kartais ateina įkvėpimas... Rašyti ME tematikos kūrinius... Tai štai čia yra vienas toks

Ir nelaikykit manęs Perumovu

Pasaulio pradžia

Pradžioje nieko nebuvo
Tik Tas, kuris yra visada
Bet tas nebuvimas pražuvo
Ir jau nebegrįš niekada

Nors iš pradžių tebuvo ugnis
Liepsna, kuria jaučiam savyje
Vis dar tik gyvybės viltis
Kaip saulės šviesa vandenyje

Viltis įgavo formą paskiau
Nes tapo ji muzika Ainų
O šios, ją pagavusios, vijo toliau
Į vieną visuotinę dainą

Pasaulį sukūrė iš gijų dainos
Nuklojo melodija kalnus ir pievas
Ir Ainos visos iki vienos
Džiaugėsi Arda kaip niekuo

Tik vienas toks buvo tarp jų
Kursai pagiežingai žiūrėjo
Į tokią daugybę dalykų naujų
Kurie taip teisingai derėjo

Pavydas užvaldė jo širdį
Nes jo darbai neprilygo kitų
Tad manydamas, jog nieks jo negirdi
Ėmėsi griauti kūrybą visų

Jis stengėsi kurti muziką naują
Žudančią, griaunančią Ardos skliautus
Norėjo sugniaužti pasaulį į saują
Kad būtų jo žemė, vanduo ir dangus

Tuomet Tas jam pasakė: “Klausyk
Ir prieš toliau griaudams gerai pagalvok
Sūnau liepsnos mano, ką nori daryk
Ir giesmę kokią tik nori giedok

Vis tiek mano esi tvarinys
Niekaip ir niekad jau tai nesikeis
Ir nei vienas tavo kūrinys
Tavęs nuo manęs nepaleis

Pasaulis šis – iš mano valios
Muzika ir esybė tavo taip pat
Neturi jokios tu čia galios
Jei kovosi – išnyksi kaipmat.”

“Vienatini, tik nesuprask neteisingai
Niekada nenorėjau griauti šios žemės
Net jei kada nors dariau ką klaidingai
Atleisk – esu tik tavo tarnas žemas.”

“Pats nesiteisink, betgi pažiūrėk
Ką melodijos tavo sukūrė
Meluoti man geriau jau nenorėk
Kiek visko naujo Arda dabar turi.”

Tik tada sukilėlis suprato
Ką jis pasiekė darbu savu
Apžvelgęs Ardą daug jis rado
Ir sniego, ir žemių po ledu

Ir dykumas pamatė, kuriose
Nešiojo smėli audros baisios
O jūrose – vienose, kitose
Nuo vėjo vandenys su dangum maišės

Atėjo jam pagaliau suvokimas –
Pasaulis šis jau sukurtas
Ir jokiais, net baisiausiais griovimais
Ar pačiais galingiausiais burtais

Nesunaikins jo jokios galios
Nes Arda tai, pasaulis, žemė
Ainų sukurtas iš Jo valios
Ir nėra to, kas jo likimą lemia

And the strings crescendo like the sunrise in the sky
The percussion section thunders like the storm clouds in their wonder up on high
The brass is roaring like the mighty ocean’s tide
Creation is music, and music is creation

Nai i cala Eruo siluva tielyasse...

Senasis Gollumas

2004-05-17, 01:02

Žinutė #32

Jei neskaityti keleto ritmo sutrikimų (kurie, beje, nepjauna ausies) - lenkiu žilą galvą. Nors velniai nematė tos ritmikos-tirmikos - svarbu elėse yra DVASIA.

- Пап, а Лукьяненко существует ?
- Нет, сынок, это фантастика.

Laiqualasse

2004-05-22, 15:06

Žinutė #33

Šiandieninis mano gliukas... dar šviežias ir šiltas, ką tik iškeptas

(Specialiai pavadinimą parašiau sumažintą, nes man eilėraštis atrodo gražesnis be pavadinimo)

Inside

delve to the core of your mind
leave bare body of yours behind
see gloomy corners of your soul
where no sun shines and no wind howls

breathe the chilling gust of thought
see what madness it has brought
smell the fragrance of your brains
just remember - they’re enchained

break these everlasting bonds
swim through your mind’s endless ponds
leave past behind, sow a new seed
and give yourself a life to lead

watch galaxies inside your heart
tear horrid shadows all apart
calm your anger, still your wrath
make a new way, trod a new path

discover strength to break the ice
play with your fate and roll a dice
no horrid monsters you have to fear
no apparitions drawing near

And the strings crescendo like the sunrise in the sky
The percussion section thunders like the storm clouds in their wonder up on high
The brass is roaring like the mighty ocean’s tide
Creation is music, and music is creation

Nai i cala Eruo siluva tielyasse...

Miriel Serinde

2004-05-23, 00:41

Žinutė #34

Kažkas, berods, jau pastebėjo, kad Laiqualasse eilės prašosi muzikos. Šitas- tiesiog reikalauja.

"watch galaxies inside your heart "- jei pasakysiu, kad kai ką primena, ar nebūsiu sumaišyta su žemėmis?

Laiqualasse

2004-05-23, 11:11

Žinutė #35

Miriel Serinde rašė:Kažkas, berods, jau pastebėjo, kad Laiqualasse eilės prašosi muzikos. Šitas- tiesiog reikalauja.

"watch galaxies inside your heart "- jei pasakysiu, kad kai ką primena, ar nebūsiu sumaišyta su žemėmis?

Gal ir prašosi, tik kad aš pats tai muzikos kurt deja nemoku

Bet jei kas nors norit - pirmyn

tai priklausys nuo to, KĄ primena

And the strings crescendo like the sunrise in the sky
The percussion section thunders like the storm clouds in their wonder up on high
The brass is roaring like the mighty ocean’s tide
Creation is music, and music is creation

Nai i cala Eruo siluva tielyasse...

Miriel Serinde

2004-05-24, 02:54

Žinutė #36

E... nesvarbu

Laiqualasse

2004-05-24, 18:24

Žinutė #37

Čia yra kūrinys, kuris greičiausiai nebuvo vertas išvysti dienos šviesą. Bet, šiaip ar taip, išvydo. Kas turit labai daug kantrybės ir pakantumo prastiems skaitalams, tagu skaito. Kiti nesijaudinkit, nedaug prarandat

***

Priešais stovėjo vampyras. Ne koks nors aktorius ar pigus fokusininkas, persirengęs vampyro kostiumu, įsidėjęs ilgas iltis į burną ir apgaudinėjantis patiklią siaubo ištroškusią publiką. Tai buvo tikras vampyras. Su tikromis iltimis. Beje, nuo jų, kaip ir nuo jo ilgų nagų, varvėjo dar šiltas kraujas. Kraujas merginos, kurios nejudantis kūnas tysojo numestas kampe. Atrodo, vampyras buvo šiek tiek suirzęs, nes netikėtai apsireiškęs įsibrovėlis sutrukdė jam atlikti šventą maitinimosi nekaltų mergelių krauju ritualą.
Bent jau taip atrodė pačiam įsibrovėliui. Nors, žinoma, tokiu jis savęs nelaikė. Jis buvo riteris, karys, pasiruošęs visiems laikams išvaduoti pasaulį nuo šių monstrų padermės. Žinia, jis toks buvo ne vienas, tačiau dabar galėjo pasikliauti tik savo sumanumu ir, savaime suprantama, rankos bei šarvų tvirtumu. Bendražygiai krito. Krito, regis, begaliniuose tuneliuose, koridoriuose, labirintuose, pilnuose spąstų ir šito monstro, dabar stovinčio priešais jį ir šiepiančio nasrus, parankinių – šikšnosparnių, vilkų ir kitokių, atrodytų, visai nepavojingų padarų, kurių sąmonė buvo sukaustyta vampyriškais apžavais o patys gyviai paversti žudymo mašinomis. Krito vienas po kito, atkakliai verždamiesi galutinio tikslo link. Ir prasiveržė – nes visi jie buvo kaip vienas, visi kartu kovojo, ir vieno iš jų mirtis nemenkino kitų pasiekimo.
Laikydamas kalaviją priešais save, sugniaužęs jo rankeną abiem rankomis kol pabalo krumpliai, žmogus žengė žingsnį į priekį. Žiūrėjo tiesiai priešais save, bet žvilgsnį koncentravo ne į priešą, o į ginklo ašmenis. Lūpos vos pastebimai krutėjo, kartodamos apsauginius užkeikimus, kurie turėjo apvalyti protą ir sąmonę nuo galimų pabaisos mėginimų ją užgrobti.
Vampyras atsitraukė žingsnį atgal. Jo pečiai nusviro, tačiau akyse švietė sumišęs ryžtas ir baimė, pasitikėjimas savimi ir atsargumas. Beje, kaip padaras, tituluojamas ‘pabaisa’, ‘monstru’, ‘pragaro išpera’ ir panašiais ne ką geresniais epitetais, jis atrodė labai kultūringai – pražilę poilgiai plaukai tvarkingai sušukuoti ir surišti į uodegėlę pakaušyje, veidas, nors ir išbalęs, bet visiškai lygus, be menkiausios raukšlės. Smailokų ausų galiukai kyšojo pro plaukus. Apsirengęs vampyras buvo tvarkinga, nors ir neištaigia, liemene, po ja baltavo marškiniai, o kojas dengė žalsvos medžiotojų paprastai dėvimos kelnės bei aukštaauliai tokios pat spalvos batai. Jei ne aplinka ir situacija, kurioje dabar buvo padaras, bet kas galėtų jį nesunkiai palaikyti pasiturinčiu valstiečiu ar medžiotojų, bet tik jau ne tuo, kas jis buvo iš tiesų.
Visa tai nepasirodė svarbu žmogui, kuris žengė dar žingsnį artyn. Jis matė, nors tiksliau būtų sakyti – įsivaizdavo matąs, tik juodą perpuvusią blogio pritvinkusią pabaisą, vertą geriausiu atveju greitos mirties nuo kalavijo ašmenų, o blogiausiu – ilgų ir lėtų kankynių kokiuose nors požemiuose, apie kuriuos joks padorus žmogus nieko konkretaus nežinojo ir tikėjosi niekad nesužinosiąs. Savęs karys irgi nematė tokio, koks buvo – apdriskusio, susibraižiusio, sulankstytais ir sulaužytais šarvais, kruvino. Pats sau jis atrodė šventojo teisingumo nešėjas, šviesos šaltinis, turintis vienintelį tikslą – naikinti tamsą, kuri stovėjo prieš jį.
Tamsa prabilo:
- Atrodo, turiu lankytoją... Tik, deja, kaip ir daugelis tavo bendrų prieš tai, tu neatrodai nusiteikęs pokalbiui.
Žmogus tik girgžtelėjo dantimis, o mintyse ėmė dar karščiau kalbėti saugančius burtažodžius. ‘Prasideda’, šmėkštelėjo mintis jo galvoje, bet greit užgeso. Vampyras kalbėjo toliau:
- Negi manai, kad viską išspręsi nurėždamas man galvą? Ar netgi paskui įsmeigdamas drebulės šaką man į širdį, į nebegyvą burną prikišdamas česnakų ir atlikdamas dar daugybę visokių ritualų, neva neleidžiančių mano sielai grįžti į kūną? Taip taip, nesistebėk, - pamatęs nuostabos ir išgąsčio kibirkštį žmogaus akyse, pratęsė, - žinau apie visas tas apsaugos priemones. Kažkada juk ir pats naktimis karstydavau savo trobos langus bei duris česnakų vėriniais, o po pagalve laikiau drebulinę lazdą. Manai, padėjo? Kaip pats matai – ne.
Žmogus sustojo. Labai lėtai šiek tiek nuleido ginklą, truputėlį atpalaidavo rankas, bet ne tiek, kad galėtų būti užpultas iš netyčių. Pagaliau drįso pasižiūrėti į vampyrą. O šis kalbėjo toliau, kalbėjo ramiu, užtikrintu ir pamokančiu balsu – taip paprastai kalba seni vyrai, sekdami pasakas ir senųjų amžių istorijas jaunimui vakarais prie laužų ar židinių:
- Juk aš ne visada buvau vampyras. Ir negi manai, kad man labai patinka toks gyvenimas? Patikėk, nė trupučio nedvejodamas sutikčiau grįžti atgal į savo gimtąjį kaimą... Tik jo jau turbūt seniai nebeliko... – padaro akyse sužvilgo ašaros. – O jei ir liko, tai dabar ten gyvena mano proanūkiai, ir jie visiškai nebeprisimena savo dingusio protėvio...
Žmogus išplėtė akis. Griuvo viskas, ką jam pasakojo ir mokė apie vampyrus. Jam buvo sakoma – ‘jie moka tik žudyti’, ‘jų vienintelis troškimas – išsiurbti tavo kraują’, ‘jų šnekos – apgaulė’... Bet šitas kalbėjo apie šeimą, namus, ir kalbėjo taip nuoširdžiai, kaip nemokėtų joks melagis. Rankos tarsi pačios nusviro, bet žmogus vis tiek neprarado budrumo – atsitraukė porą žingsnių atgal. Vampyras, tarsi to visiškai nepastebėjęs, tęsė:
- Bet užteks apie tai. Tas gyvenimas pražuvo visiems laikams. Nebegaliu tapti tuo, kuo buvau anksčiau, ir jau esu susitaikęs su šia mintim. Su kuo negaliu susitaikyti – tai su savo dabartiniu kūnu. Aš jo nekenčiu. Nekenčiu, kai esu priverstas gerti kitų kraują, žudyti kitus, dažniausiai visiškai nekaltus žmones, vien tam, kad pats išgyvenčiau. Nekenčiu savęs, bet gyventi noriu. Instinktas nugali mano protą ir neleidžia numirti iš bado... Kiek kartų esu mėginęs užsirakinti šiame ar gretimuose kambariuose, užsidaryti už grotų ir laukti, kol išsekęs kūnas nebepajėgs išlaikyti sielos! Nepavyko. Nė karto. Vos kyla alkis, manyje pabunda žvėris – plėšrūnas, grobuonis, klaiki pabaisa, kuriai svarbus vienintelis dalykas – gauti maisto.
Sulig šiais žodžiais kalavijas vėl tarsi savaime įšoko žmogui į rankas, jo raumenys vėl įsitempė. Jis suprato esąs apgaudinėjamas, o tas monstras priešais jį tik ir laukė progos, kol galutinai numarins kario budrumą, kad galėtų šį pasigriebti ir iščiulpti visą jo gyvastį, o paskui palikti merdintį kūną kur nors pakampėje, taip suteikdamas žiurkėms galimybę papuotauti.
Toks vaizdas aiškiai iškilo žmogui prieš akis ir šis nebelaukė. Užsimojęs pripuolė prie padaro, kirto jam per kaklą taip stipriai, kaip sugebėjo. Tačiau, didžiausiai jo nuostabai, vampyro galva nenulėkė nuo kūno, o ginklas, skambiai žvangtelėjęs, atšoko tarsi nuo metalinės plokštės.
- Negi tu vis dar nesupranti? – šiek tiek pakeltu balsu, bet vis dar ramiai, paklausė vampyras. Atrodė, lyg jis būtų ne supykęs ar įsiutęs, o tik mažumėlę nustebęs. – Tu manęs nenugalėsi. Niekas negali nugalėti manęs – aš susitaikiau su tokiu gyvenimu ir, nors jo nekenčiu, bet turiu gyventi. Todėl dabar apsisuk ir keliauk atgal. Niekad tau netrukdys iš čia išeiti, pažadu. Bet nemėgink kovoti, nes žūsi. Juk tu to nenori, ar ne?
- Vienintelis dalykas, kurio noriu, yra sunaikinti tave, šlykštyne, išpera! – suriko žmogus ir puolė vėl. Šį sykį vampyras nesileido paliečiamas, o šoko į šoną. Susverdėjęs žmogus apsisuko ir smogė vėl, bet priešas dar kartą išsisuko.
Apylygė kova tęsėsi neilgai. Buvo akivaizdu, jog vampyras pailso. Jo judesiai pasidarė nebe tokie plastiški, išsisukinėjimai – vangesni. Porą kartų nesėkmingai pabandęs nutverti žmogų ir įsisiurbti jam į kaklą, toliau jis tik gynėsi nuo šio smūgių. Bet ir tai jam sekėsi vis sunkiau. Porą kartų kalavijas skaudžiai grybštelėjo odą, sykį net įsirėžė tarp šonkaulių.
Galiausiai žmogus parvertė priešininką ant žemės ir prikišo kalavijo ašmenis jam prie pat kaklo.
- Ką dabar pasakysi, melagysčių kupinas išgama? – iškošė pro sukąstus dantis.
- Aš jau pasakiau, tik tu neklausei, - pasigirdo atsakymas, vis toks pat ramus, tarsi vampyras šnekėtųsi su savo senu draugu, sėdėdamas prie židinio. – Daryk, ką sakaisi privaląs daryti.
- Mirk! – suriko karys ir įsmeigė ašmenis padarui į kaklą. Pasigirdo gargaliavimas, jis vis tilo ir tilo, o galiausiai visai išnyko. Vampyro kūnas be gyvybės žymių gulėjo ant grindų. Iš jo kaklo varvėjo tamsiai raudonas kraujas.
Žmogus ištraukė kalaviją iš padaro kaklo, užsimojo ir vienu smūgiu visai lengvai atskyrė jo galvą nuo kūno. Galva nuriedėjo kelis žingsnius į šalį. Žmogus pasisuko ir žengė prie jos.
Bet tada atsitiko kai kas, ko jis tikrai nesitikėjo ir negalėjo tikėtis. Begalvis lavonas sujudėjo. Kairė ranka staigiai šovė į šoną, sugriebė žmogaus koją ir, šiam nespėjus net suvokti, kas vyksta, pargriovė jį ant žemės. Jis nukrito visai prie pat galvos, kuri taip pat netikėtai atsimerkė, ir tose nebegyvose akyse sužibo piktdžiugiškas triumfas.
- Sakiau, jog manęs nenugalėsi... – sušvokštė bekraujės lūpos. Burna prasižiojo ir iltys įsmigo į apdujusio, negalinčio pasipriešinti kario kaklą – vienintelę kiek apnuogintą kūno vietą.
- NE!!! – suriko žmogus, bet buvo vėlu. Jis pajuto, kaip aštrūs peiliai perduria odą, įsisiurbia į kraujagyslę ir ima siurbti. Dar mėgino nusipurtyti prikibusią galvą, bet pajuto, jog nenumaldomai grimzta į miegą...
Miegojo ilgai. Nejuto, kaip galva baigė siurbti jo kraują ir įleido savojo. Nejuto, kaip ima didėti jo iltiniai dantys. Nejuto, kaip visas kraujas susidrumsčia ir vėl nuskaidrėja, tik lieka jau ne toks. Dar nežinojo, kas jo laukia ir kokie teisingi buvo senojo vampyro žodžiai – jo nugalėti neįmanoma.

And the strings crescendo like the sunrise in the sky
The percussion section thunders like the storm clouds in their wonder up on high
The brass is roaring like the mighty ocean’s tide
Creation is music, and music is creation

Nai i cala Eruo siluva tielyasse...

Coranar

2004-05-24, 18:58

Žinutė #38

Eiktu, Laiqua, toks kuklumas sau kenkia

Nuostabu, aš jį labai lengvai perskaičiau:eini į "atsakyti", copy-paste į atsakymo langelį ir mėgaujiesi normalaus dydžio begal gražiu ir išmoningu kūriniu.

Po šiuo dangumi gimsta labai mažai būtybių, kurių norai turi kokią nors reikšmę.

Laiqualasse

2004-05-24, 21:10

Žinutė #39

Coranar rašė:Nuostabu, aš jį labai lengvai perskaičiau:eini į "atsakyti", copy-paste į atsakymo langelį ir mėgaujiesi normalaus dydžio begal gražiu ir išmoningu kūriniu.

Dar galima nukopijuoti tekstą i Word'ą arba kitą tekstinį redaktorių ir pasididinti šriftą. Tas šrifto sumažinimas šiuo atveju buvo ne tam, kad negalėtumėt perskaityti, o tam, kad mažiau vietos užimtų.

And the strings crescendo like the sunrise in the sky
The percussion section thunders like the storm clouds in their wonder up on high
The brass is roaring like the mighty ocean’s tide
Creation is music, and music is creation

Nai i cala Eruo siluva tielyasse...

Miriel Serinde

2004-05-25, 00:22

Žinutė #40

Mmmmm... Miela