Personalinės Aiquen Haliucinacijos

Tu čia apie kurį, Cora? Ten du...
O šiap- dėkui.

Atrodo, savaitė jau praėjo?

Tai, kas čia parašyta, dienos šiesą išvydo vos prieš pusvalandį... urmu... Taigi, va:

***

(Skiriama mano mieliausiajam Zae)

Tėvas

Delnuose- auksiniai rutuliai.
Prisimerkia vertikalūs vyzdžiai-
Paskutiniai saulės spinduliai
Švelniai blėsta. Niekas neužklys čia,

Nesudrums jaukios ramybės niekas-
Oloje vanduo taip skambiai tyška...
Septyni kiaušiniai- jie dar miega,
Bet pabus. Išskleis sparnus virš miško

Septyni auksiniai slibinai...

***
Ši haliucinacija patiekiama kartu su įkvėpusia ją nuotrauka:

©Александр Щербин

Pažvelkite į šitą sąžinės iškreiptą rūstų veidą-
Stebėkit- šitaip miršta džiaugsmas, garbei ir kilnumui vietą
Užleisdamas.
Dvigalvė laimė- vieną jei bučiuoji, kita tau iltim skaudžiai drasko šonus.
Kaip naiviai skamba riksmas virš senamiesčio įkaitusių stogų,
Sužeisdamas
Užuojautos pritvinkusias rankas! Kaip bailiai akys ieško ženklo,
Kuris bylotų- viskas, kas įvyko- tiesiog kvaila, absurdiška
KLAIDA!!!..


***

Kaukas

Surinkau žvaigždes,
Rasą surinkau,
Išnaršiau žoles-
Rūką pagavau,

Laumės juostą sau
Nučiupau lankoj,
Volungės dainas
Užrišau terboj,

Nugvelbiau slapčia
Aitvaro sparnus-
Ir iš jų nakčia
Ausiu tau sapnus.

***

Vat

Tikra poetė-baltų, juodų, rudų(ar ten bordinės?), geltonų, aplesininių ir visokių kitoktių eilių poetė.

Dėkui Aš manau, gyvenimas tikrai turi būti kuo spalvotesnis- vaivorykštė melsvai pilkame fone.

Jo, ten bordinė... 😉

Hm... įdomu... Apie slibinus ypač. Man patiko. O nuotrauka priminė vieną filmą...

Nuotrauka ir man primena vieną filmą O "Kaukas" - labai linksmas, oi, koks mielas

viskam šioje gijoje apibūdinti radau tik vieną žodį:
Tinúviel...

Oi, Indraja... *šniurkšt*

***
Mažytis niekutis iš Susitikimo-

(pagal mano nurodynus fotoaparato mygtuką spaudė Laiqua)

Vadinasi, jei ką: "Golumo Upelis. Šeimininko ola."

O likę bandymai vaidinti fotografę- va čia http://aiquen.photosight.ru

Oi... grožis, Aiquen, tikras grožis. Gerai moki nurodymus davinėt

Na jau... Jei nebūtum fotiko atsivežęs, tos nuotraukos apskriitai nebūtų... Ačiū, brol, bet lygiai tiek pat pagyrimų esi vertas ir tu

Gražūs pirmieji bandymai, Aiquen 😉
Ypač tas be pavadinimo man labai labai.

Dėkui

Kadangi maloningoji Aiquien pagyrė mano interpretacija aš iki žemės graibymo pagautas šios garbės svaigulio ryšiuos prie tamstos eilių interpretavimų.
pasirinkau "Tėvą",mat jis kažkaip vizualiai labiausiai,mano galva,tinka..:

juodame fone atsiranda raudonas užrašas-Tėvas(tik nežinia kodėl toks pavadinimas..) Vaizdas šviesėja ir tampa neryškus,smėlio spalvos,toks besiliejantis..pamažu ima ryškėt rankų kontųrai.Skamba [pirmoji eilutė.
Du rutuliai,lyg gyvi.Jie yra auksiniai,tačiau lyg nekalto kačiuko akys prisimerkia(vyzdžiai).Prisimerkimas toks vakarinis,prieš saulės spindulius(kamera šiuo metu yra labai arti,rutuliai užima didžiąją ekrano dalį),kurie atsispindi rutuliuose,lyg veidrodžiuose. Jiems gęstant kamera tolsta..aplink-tamsėja..tuštuma..lyg tie delnai kyšotų iš tamsos,pro atvertas duris..tamsa apima viską..vyzdžiai,būdami tokie tingūs ir ramūs,merkiasi labiau...veiksmas oloje...neryški šalta ir balkšva švieselė krenta kampuose.Tyla sudrumsčia tik lašantis vanduo.Kamera,lyg pasiklydusi klajoja po tamsos labirinta,ieškodama garso šaltinio..vandens taškėjimas pagal principą " šilta-šalta" lėtėja..ant pjedestalo suguldyti 7 kiaušiniai(stručio dydžio)..keista,bet kiaušiniai švelniai knarkia:)kamera,lyg būtų pats subjektas(o gal tos akys..rutuliai..?) nusisuka,bet vaizdas susilieja.Tai sudaro dvigubo,sapnų pasaulio vaizdą.Vyzdžiai visai suglausti..užsimerkė,,sapnuoja..ateitį...kaip išsiris( nevisai) iš kiaušinių ir išskris per olą į mišką ir tolyn,į saulę...

Oi, dėkui Įdomi interpretacija, įtaigi, gyva... Nors truputuką nepanaši į tai, ką iš tiesų turėjau galvoje-mano vizija buvo kur kas banalesnė. Jei tauta nieko prieš, norėčiau (nors, kaipo kūrėjai, nedera taip elgtis) pateikti sąvą vaizdinį variantą
Taigis:
Neryškus auksinis mirgėjimas... Vaizdas tolsta, ryškėja- pasimato vienas, paskui antras ir trečias auksiniai burbulai, apšviesti nuo kaži ko atsispindėjusios, ne tiesioginės, gesvos šviesos. Kamera dar labiau atsitraukia, pasimato dideli žali delnai, kuriose guli žaižaruojančios auksinės sferos. Viduriniame rutulyje blyksteli atspindys- saulės spindulys, šviesa užlieja visą vaizdą, rutuliai išnyksta žibėjime. Po sekundės šviesa nublanksta, grįžta į atspindį- tik jau ne rutulyje, bet didžiulėje akyje. Vyzdys susiaurėja, kamera juda artyn, neria į akies gelmę- olą; iš tamsos išnyra stalaktitai. Mirgėdami rausvoje saulės šviesoje nuo jų kapsi lašai. Kamera pasisuka šviesos šaltinio link- olos angos, kuria pusiau užstoja slibino siluetas. Jis sujuda, eina artyn (pakeliui nuspirdamas kelių riterių liekanas), užstoja šviesą, viskas aptemsta... Po akimirkos iš tamsos išnyra tamsiai žali žvynai, toldami virsta plačia nugara, pečiais ir galų gale visu slibinu. Jis pasilenkia ir padeda tris auksinius rytulius prie kitų keturių į paprastą smėlio daubelę olos gilumoje, pasilenkęs švelniai baksteli kelis nosimi, tarsi glostydamas (stambus planas, nuo kvėptelėjimo aukštyn ūžteli smėlio debesėlis), ir susirango šalia. Padeda galvą ant sukryžiuotų priekinių letenų ir be galo liūdnu žvilgsniu įsispokso į temstantį dangų. Kamera nuseka jo žvilgsnį, spėja užfiksuoti paskutinius spindulius, kurie tuoj pat išnyksta už horizonto (iki pat horizonto driekiasi žalia giria). Kamera pajuda, vis greitėdama, medžiai skrieja apačioje... Staiga sustoja, vaizdas sudreba, susivarto, lyg operatorius būtų patekęs į baisinį oro verpetą, tačiau įmanoma įžiūrėti septynius auksinius siluetus, skrejančius saulėlydžio link...
Vat toks vat neoriginalus siužetas... Vienišas tėtušis slibinas, saugantis brangiausią savo turtą.

Žžžžavu.....Toks vienišas kraugeris slibinas, švelniai ir rūpestingai saugantis savo vaikus.... Gražu, labai gražu.Nuostabus kurinys, puiki mintis, ir ji taip subtiliai ir švelniai pagauta-na, tarsi šilkiniu tinklu.... 😉

Cora, bet juk tai ne sąvarankiškas kūrintys, o tik paaiškinimas eilėraščiui... 😉 Anyway- ačiū

Mano nuotraukų fronte- pora naujienų Tiksliau, senienų, bet sutvarkytų, išskalbtų ir nupudruotų. http://aiquen.photosight.ru

Gražios tos naujos senienos
Sekmės tolesnėje fotografinėje karjeroje

tėkmė

mano pasąmonės vaizdiniai tavęs nepasiekia ranka ištiesta amžinybėn panyra kaip
irklas į vandenį tavo dangus žvaigždėmis apsipylęs kaip ašarom veidas pasrūva viltim
išbarstyta tarp lapų daugybė tuščių prirašytų nutriušusia plunksna balandis nubraukia
nuo tako pėdas senas ištampytas mintis nepaliekanti pėdsako tavo delne besiskleidžiantis
žiedas tamsos


****************************************


P.S. Dėkui, broliuk

O, geras! Mėgstu tokius pasąmonės srautus. Labai melodinga, sakyčiau.