Žinutė #321
Visiems menininkams nutinka ši bėda: kritikai taip išanalizuoja ir suinterpretuoja, kad anie taip nė nesapnavo 😉
Taigi, kritikai būtent giria autorę už originalumą ir bando kapstyti toliau: ką sąmoningai ir pasąmoningai norėta išreikšti šiuo piešiniu? Būtų per daug primityvu akivaizdų antikinių grožio standartų nepaisymą suprastinti iki noro parodyti elfų nežmogiškumą, nors šio motyvo atmesti taip pat nedera. Galima padaryti prielaidą, kad veido forma šiuo atveju yra ne tik ir ne tiek anatominė improvizacija, bet prasmėraiškos priemonė. Žmogiškajam žiūrovui piešinys vienu metu gali sukelti ir antipatijos, ir simpatijos pojūtį. Atstumiantieji elementai būtų tradiciniai "raganiškieji" veido bruožai, simbolizuojantys klastingumą, suktumą, pavojingąjį seksualumą. Empatiją iššaukiantieji - nežymi skausminga šypsena ir toks pat žvilgsnis, susikaupimo, mąslumo, liūdesio ženklai. Šis derinys verčia susimąstyti apie vaizduojamojo elfo vietą Ardoje. "Raganiškieji" elementai paskatintų tapatinti personažą su avarais, tačiau tradicijoje su jais retai siejamos perteiktosios emocijos, skausmingas pasaulio laikinumo suvokimas. Eldiškoji interpretacija reikštų, jog autorė tikrai nevaržoma įprastinių dogmų, jos kūryba išsilaisvinusi ne tik nuo jų, bet ir nuo knygų įtakos. Šis personažo įvairialypumas atrodo trikdantis, tačiau stebėtojas visgi galėtų jį sutapatinti su konkrečiu veikėju - Maeglinu.
(Apsaugok Eru, man tikrai į Maegliną nepanašu, bet tokia ta kritiko duona).
Taigi, kritikai būtent giria autorę už originalumą ir bando kapstyti toliau: ką sąmoningai ir pasąmoningai norėta išreikšti šiuo piešiniu? Būtų per daug primityvu akivaizdų antikinių grožio standartų nepaisymą suprastinti iki noro parodyti elfų nežmogiškumą, nors šio motyvo atmesti taip pat nedera. Galima padaryti prielaidą, kad veido forma šiuo atveju yra ne tik ir ne tiek anatominė improvizacija, bet prasmėraiškos priemonė. Žmogiškajam žiūrovui piešinys vienu metu gali sukelti ir antipatijos, ir simpatijos pojūtį. Atstumiantieji elementai būtų tradiciniai "raganiškieji" veido bruožai, simbolizuojantys klastingumą, suktumą, pavojingąjį seksualumą. Empatiją iššaukiantieji - nežymi skausminga šypsena ir toks pat žvilgsnis, susikaupimo, mąslumo, liūdesio ženklai. Šis derinys verčia susimąstyti apie vaizduojamojo elfo vietą Ardoje. "Raganiškieji" elementai paskatintų tapatinti personažą su avarais, tačiau tradicijoje su jais retai siejamos perteiktosios emocijos, skausmingas pasaulio laikinumo suvokimas. Eldiškoji interpretacija reikštų, jog autorė tikrai nevaržoma įprastinių dogmų, jos kūryba išsilaisvinusi ne tik nuo jų, bet ir nuo knygų įtakos. Šis personažo įvairialypumas atrodo trikdantis, tačiau stebėtojas visgi galėtų jį sutapatinti su konkrečiu veikėju - Maeglinu.
(Apsaugok Eru, man tikrai į Maegliną nepanašu, bet tokia ta kritiko duona).
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen
Arthoron-Volochonskij-BG
Artanna tienen
Arthoron-Volochonskij-BG
