Personalinės Aiquen Haliucinacijos

Kadangi Mamytė liepė kiekvienam atsidaryti po atskirą giją savo kūrybai, tai tą ir darau... Mano grafomanijai reikia erdvės...
Tik va, nežinau, ar verta čia sukišti senuosius savo eilėraščius... Jei tauta pareikalaus- sudėsiu 😉
Dabar, pradžiai, įmesiu tik vieną, kuris nebuvo pasirodęs senojoje poezijos gijoje, tik Gluosnio žaidime. Dėl vaizdo, taip sakant...

Mano Karaliau, ranką ištieski,
Tamsą nubrauki nuo mano akių...
Tavojo žvilgsnio prieblandoj ieškau...
Tiktai rasotą tylą randu...

Kvapas jazminų, tirštas lyg miegas,
Mantija driekias nuo tavo pečių...
Ranką ištieski, mano Valdove,
Naktį nuvyk, o, Karaliau, meldžiu!

Volungės balsas tamsą nuplauna-
Saulė- karūna ant tavo galvos!..
Surenku rasą- ašarų vyną...
Lyg vystantis žiedas lig žemės lenkiuos...

*Elva be žado* fantastika....Aiquen šaunuolė..

Dėkui, Elvute Šiaip jis žvėriškai senas, vienuoliktoj klasėj dar rašytas...

Oi, Aiquen, kuo greičiau kelk čia viską, ką turi! Plyyzzz, mieloji, taip noriu viską perskaityt dar kartelį 😉

Nuostabu!!! :shock: *akys issprogusios is pavydo* Kelk cia visa kuryba kuo greiciau!

Palinkus prie tošinio lopšio...
Ranka, pridengusi akis-
Ar nuo pilkų sidabro bokštų
Jis parkeliaus? Ar jis sugrįš?

Ar šeimininko liūdnas žvilgsnis
Stikliniais pančiais nesuriš?
Ar nuo pilkų sidabro bokštų
Jis parkeliaus? Ar jis sugrįš?

Ar baltos burės neapakins,
Atverdamos naujas duris,
Ar nuo pilkų sidabro bokštų
Jis parkeliaus? Ar jis sugrįš?

Ar šiltas vėjas virš pušyno
Primins, kam plaka jo širdis?
Ar nuo pilkų sidabro bokštų
Jis parkeliaus? Ar jis sugrįš?

Plinkus prie tošinio lopšio...
Ismeigtas žvilgsnis į duris-
Nuo sidabrinių uosto bokštų
Jis parkeliaus. Jisai sugrįš.

****

Žirgo karčiais juodais
Nusišluostyk akis
Ir viena neraudoki
To, kurs jau niekad negrįš.

Juk ne veltui užgeso
Jo žvilgsnis šviesus,
Tvirtos rankos apgynė
Tavuosius sapnus.

Tad negasdinki ašarom
Mažo sūnaus,
Kai ieškodamas sapno
Prie tavęs prisiglaus.

Simbelmynės žiedais
Nedabinki plaukų.
Jos ne tau, jos tik žydi
Virš valdovų kapų.

Nusišluostyki ašaras
Karčiais, kvepančiais vėju
Ir lengvai atsidusk-
Vėlei rytas atėjo.

Neverk- akmuo terauda už tave
Žaliom mėnulio ašarom.
Giesmė, ištirpus lietuje
Ir tai, ko prašom,
Ko meldžiamtamsoje suklupę,
Rankas į dbesis ištiesę-
Į juodus debesis, į juodą šviesą;
Ir tai, ką apverkia gegutės,
Žilas kasas išpynę senės
Parduoda sendaikčių turguj.
Nubrauk jaunystę nuo sutanos
Aklajam kunigui, kuris
Užmiršo tavo vardą jau.
Atleiski jam.
Ir bus
Atleista
Tau.

*****

Tavo delne skleidžias persiko žiedas...
Lakstingalu šilkas pridengia akis.
Rankos pavargę panyra i miega.
Slapčia susilieja diena ir naktis...

***

Sutiksiu tave skuduryne
( žalias chalatas man moja )
Tau vynuopgiu patala kloju-
Mylėki mane paskutini
karta...

Veronika 1997

Manęs negedėjo niekas,
Nešluosčiau ašarų aš.
Virš pabalusių gruodžio ražienų,
Tolimam stebuklingam krašte,

Sukos varnos vestuvių šoky.
Rūkas glostė karštas rankas.
Savo svetimą kaltę suvokus,
Išpynus suveltas kasas,

Nuėjau. Nelydėjo niekas.
Virš upės tiltas palinko.
Pagiringas rytinis miegas
tolyn patvoriais nuslinko.

Tyros Dunojaus gelmės
Neprisiėmė nuodėmės.
Niekas manęs negedėjo.
Niekas manęs negedės.

***

Žuvys pakils iš upės
Švytinčiais sparnais
Paukščiai panirs į žemę
Su lietaus lašais
Vilko balsas šauks tave
Šauksmas pasiklys rūke

Medžiai ateis prie
Tavo namo vakare
Šakos kaip rankos
Susilies šventam rate
Aš ištirpsiu lietuje
Vieversiai išgers mane

Dieną pakeis naktis
O naktį keis diena
Dašimt laukinių ančių
Nusineš tave
Pievų geltona žole
Liksi mano mintyse...

Vėl viskas bus kaip paprastai- išeisiu aš,
Išeisi tu- į kitą pusę.
Prie kelio liks tušti namai- tai kas,
Vistiek ne mūsų.

Po metų tu sugrįši- kitas, kito viduje;
Tas kitas bus žmogus man nematytas.
Namai prie kelio vėl paskęs juoke
Ir žvakių šviesoje. Ir šitaip iki ryto...

Galbūt taškysis vynas. Gal vanduo. Gal niekas
Nieko neišgirs, galbūt kas nors sutrikęs nuskubės pro šalį,
Išgąsdintas keistų garsų ir gurgždančio pernykščio sniego;
O gal tai bus jau kitas namas šalia kelio,

Kur viskas bus ir vėl kaip paprastai- išeisiu aš,
Išeisi tu- į kitą pusę.
Prie kelio liks tušti namai- tai kas,
Vistiek ne mūsų.

***

Už lango renkasi balandžiai-
Kas vakarą jų vis daugiau.
Delnuos plevena pilkos kandys,
Ir gatvėje kažkaip tamsiau...

Išplėstos lempų akys žlimba
Nuo rožinės slidžios nakties
iš debesų nutįsta kilpos-
Liežuviai dangiškos kalės.

Ko taip žiūri? Nejau tau gaila,
Kad aš nueisiu po velnių?
Aš pasigėriau nuo vandens
Drumztų beminčių šulinių.

Pareik namo, išgerk arbatos
Ir pasislėpk po prabangiais,
Pirktais Arabų Emyratuos
žmonis naktiniais marškiniais;

Nelįsk į mano girtą rytą,
Neliesk nutriušusių plaukų-
Aš pasigėriau nuo vandens
Drumztų beminčių šulinių.

Jie išeina. Visi.
Per bežądžius miškus,
Per mėnulio nušviestus
Grafystės alukus.

Jie išeina ne tam,
Kad vasario gale
Vėl išgirstumei balsą
Mieguistam šile.

Betgi tu nežinai,
Tik kas rytą daiaris
Į užsnigtą takelį
Po senais ąžuolais,

Ir bandai susivokti,
Kodėl pamatei
Sidabinę žuvėdrą
Ten, kur vakar verkei

Atsirėmęs į gluosnį;
Ir kodėl vakare
Tylų jūros ošimą
Išgirdai kamone...

Vėjas atneša dainą
Ir nuskrieja tolyn...
Ir, bespalviams šešėlaims
Palinkus artyn,

Supranti- jie išėjo,
Išejo visi.
Liko tiktai daina
Ir tylus ilgesys.

***

Nuotraukų senų belaisvė
Aš buvau, bet štai sapne,
Už dulkėto lango stiklo
Balsą išgirdau rūke

Ir palikus juodą kavą
Į pavasarį žengiau-
Negalėjau atitraukti
Žvilgsnio nuo skaistaus dangaus

(suskambo muzika)

...horizonte iškilo kalnai,
Išpiešti sidabru.
Baltos miglos tarpelkio dugne
Dar alsavo sapnu,

Kai pakilo balti vieversiai
Iš pirmosios žolės-
Dabesų nėriniuoti kraštai
Jiems dainų pavydės.

...gervuogynų kvapnioj tankmėj
Palikau dvejones-
Žinau, keliauti turiu,
Kur žibuoklės nuves.

pasipuošusi plukių žiedais
Basa nuėjau per miškus.
Liaunos šakos pušų man mojo
Ir glostė vėjas pečius...

Atsiduso iš džiaugsmo žemė
Ir pravirko iš džiaugsmo dangus-
Mano sese, einu pas tave,
Kol rodo kelią lietus.

Aš buvau laisvas
Visada laisvas
Kai žvaigždės krito
Lapkričio rytą

Aš buvau vėjas
Laisvas kaip vėjas
Elnių varovas
Miškų valdovas.

Seniai žegnojos
Ir mergos drebėjo
Kaip epušės lapai
Nuo rudenio vėjo

Išgirdę naktį
Laukinį kauksmą
Pilko žvėries
Įsakmų šauksmą

Girios žolynai
Seni ąžuolai
Lenkės link žemės
Ir ošė džiugiai

Giesmę giedojo
Šventą ir ilgą
Sveikino didį
Karalių Vilką.

***

Miškas nuščiuvo
Sukluso dangus-
Iš tolimo krašto
Atėjo žmogus

Ir ištiesė ranką
Be kardo šveitraus
Be baimės ir pykčio
Be verksmo gailaus

Ir tarė išvargintu
Tyliu balsu-
Būk mano brolis,
Keliaukim kartu.

Tu vienišas vilkas,
Aš senas karys
Aš pats tarsi keistas
Laukinis žvėris.


Žolės sukliko,
Dangus atsiduso-
Girių Karalius
Žmogui pakluso

***

Palinkę prie tako
Stebėjosi smilgos-
Girių tankynėj
Nesislepia vilkas

Aikčiojo žmonės
Ir traukės iš kelio
Medžioklis ir vilkas-
To būti negali

O kelias vis bėgo
Į tolį, į tolį...
Sudilo mėnulis
Kaip sausas raguolis

Sudilo-prisirpo,
Ir vėlei sudilo
Kol metai prabėgo
Ir pievos pražilo

Kol giros užmigo
Ir upės sustojo
Pavargusią žemę
Pusnynai apklojo

Kol dangų balti
Miesto kuorai užstojo
Ir eit jau nepajėgė
Atmuštos kojos.

Anapus dantytų
Granitinių sienų
Keleivių priglausti
Netroško nei vienas

Baugščiai spoksojo
Pro tarpus langinių
Pajuokiančios akys
Pirklių ir merginų

Leido sušilti
Tik puodžius kuprotas
Nepabijojęs
Svečio gauruoto.


Davė užkąsti
Apdžiūvusio sūrio,
Dar atsiprašė,
Kad duonos neturi...

Naktį jis mirė-
Senas jau buvo.
Rytą keliautojus
Vėtra užgriuvo

Miestas sukilo-
Puodžių užbadė
Niekšų kaklams
Jau paruoštos kaladės...

Čiupo kas kirvį,
Kas ietį ar šniaukę;
Brolius pavijo
Kemsuotoj palaukėj...

Namo grįžo vienas,
Ir tas vos paėjo,
Drebėjo kaip kiškis,
Net dantys barškėjo

Nieko nesakė,
Tik šnirpštė, dejavo...
Naktį jo dūšia
Dangun iškeliavo

Sako, kad ten
Ir tada tai nutiko-
Broliai kovoj
Sielos broliais paliko

Širdys sustingo,
Akys pastiro-
Žmogiškas pradas
Į dulkes suiro.

Kai mėnesiena
Vėl palietė mišką,
Žvaigžės kraujo lietum
Begalybėn ištiško

Iškilo į dangų
Liepsnos auksinės
Deivės Gyvūnos
Pirštai ugniniai.

Būtį kaip drobę
Suplėšė- susiuvo,
Gyslomis vėlei
Gyvybė pasruvo.

Vilko nasrais
Išsišiepė lūpos-
Žiū, prie akmens
Jau vilkolakis klūpo.

Vilko gi balsas
Virto dejone-
Taip susimoka
Už gyvastį žmonės.

Akys primerktos,
Be džiaugsmo, be pykčio;
Tam kad žudytų.
Tam, kad išliktų.

Broliai gyvenime,
Broliai mirty-
Du siluetai
Bežvaigždėj nakty...

Guliu baltoj žolėj, kurios nėra-
Šalti pūkai kuteną ausį.
Šakų voratinklis bespalviam danguje
Prigaudė varnų- bet paleido sausį.

Nuskrido sausis, gailiai sučirškėjęs,
Nudžiovęs eglę pereitų Kalėdų.
Paliko šlapią užpernykštį vėją
Ir seną gražią išgertuvių gėdą.

Vasaris- klišas liliputas-
Parduot man bandė Valentiną...
Pravirko molio angeliukas
Ant apdulkėjusios lentynos.

Rausva širdelė kartoninė,
Kurios man nieks nedovanojo,
Balandžiui kaklą apkabinus
Kaltai vasarį apraudojo.

Balta žolė staiga išnyko...
Slidžiam purvyne turškias Valentinas.
Kaimyno patvoriais nušlubčiojo Velykos,
O aš likau, šermukšnį apkabinus.

***

Suvilgykim gerkles krauju
Ne vandeniu- mes ne gėlės
Šiąnakt miegokim kartu
Noriu pabust susivėlus

Uždek tą raudoną žibintą
Padek visą miestą- sušilsim
Žiūrėk- mano kasos išpintos
Aš noriu, kad šianakt pakiltum

Į verdančius debesis, dangų,
Atskiestą saldžiausiu vynu
Agonijoj virpančios rankos
Padės man pamiršti, kad tu-

Tai tik tu. Tu ne tas, kuriam skirta
Ištirpti nakties tamsoje
Tik leisk man dar kartą patirti-
Esu. Dar gyva. Vis dar čia.

Juoda lelija plaukuose
Ir kraujo pilnos taurės-
Gyvenimo puota.

Dievai kvatoja danguje
Ir laisto skausmo vyną-
Ar tai lietus ryte?

Naktis nutyli jų vardus,
Nutyli tavo kaltę-
Ar šito negana?

Bet tu viena tuščiam name
Už girgždančių langinių-
Galų gale viena.

***

Plonytė sidabrinė laumės juosta
Apjuosia pievą debesis ir dangų
Stiklinės žvaigždės nutupia ant skruostų
Ir šiltas vėjas paima už rankų

Ir aš turiu tą tyrą mėnesieną
Ir švelnų tavo vasaros jaukumą
Ir pasiklystu dobilienoj
Apsvaigus nuo nakties artumo

...

... jau kyla mėnulis, ar matai? Danguej tingiai draikosi debesų juostos. Ar girdi lakštingalas? Tukstančiai jų šiąnakt laukia, kada pražys vyšnios. Užuodi rūką? Lyg sapnas jis sūkuriuoja virš upės, virš bambukais apaugusio slėnio, virš mėnesienoje spindinčių ryžių laukų. Semiu jį rankumis, atsargiai pakeliu prie veido. Koks gaivus!.. Migla srovena tarp pirštų, kaip baltas šilkas slysta žemyn mano tamsia rytietiška oda, nusinešdamas nuovargį ir aitrias kelio dulkes (aš taip pavargau, kol atėjau čia... )
Brendu epr sidabru užlietą slėnį. Ryžių daigai kutena basas pėdas. Alkanas vėjas glosto kelius, draiko ant kaktos nepaklusnius plaukus... Ak!
O, ne, nieko, tik neatsargi plaštakė, vydama savo draugą, isipainiojo juodose mano garbanose. Kokia ji maža ir juokinga! Ištiesiu ranką į dangų (kimono rankovė atkrenta iki peties; paliesta rūko oda pašiurpsta- mėnulio šviesoje ji atrodo baltesnė už porcelianą ) . Delne ilsisi mažytis trapus sutvėrimas. Pilki sparneliai nepatikliai virpteli- skrisk!
Miniatiūrinis plevenantis šešėlis išnykstabambukų tankmėje. Seku paskui jį. Tamsiai žalias šilkas ištirpsta nefritinėje vėsoje- įžengiu lakštingalų viešpatijon. Krištolinės giesmės akimirksniu prityla. Girdėti tik vėjo snaresys bambukų viršūnėse ( o gal tai tik šimtai pauščių tylutėliai atsiduso, vildamiesi, kad ramybės drumsteja pasitrauks? ) Einu. Švelnūs sultingi lapai tarsi kaltindami plakasi į ištiestus delnus. Kažkur čiurlena vanduo, drėgnosžemės kvapas kuetna šnerves. dar dešimt žingsnių. dar penki... Du... Išnyru iš tirštos žalumos taip pat netikėtai, kaip ir nugrimzdau. Už nugaros dėkingai sušnara lakštingalos.
Stoviu kalvos papėdėje. Žvelgiu į tamsius pavidalus, nebyliai kopiančius stačiais šlaitais. Sulinkę nuo rasotų pumpurų naštos, vyšnios kantriai stiebiasi į adngų. Šimtai, tūkstančiai tuoj tuoj prasiskleisiančių žiedų virpėdami laukia saulėtekio.
Lėtai kylu vingiuotu taku. Kažkur toli, slėnyje, vienas po kito gęsta jonvabaliai, gęsta trapus porcelianinis mėnulis. Nedrąsiai suulba volungė.Aš jau beveik viršūnėje...Ne! Ne ne ne NE!
Skruostais pabyra stiklinės žvaigždės. Noriu apsisukti, bėgti šalin, bet žolės kibiais pirštaisapsiveja kulkšnis ir supančioja mane kaip kumelaitę paupio pievoje. galiu tik stebėti...
Priešaušrio migloje sunkiai įžiūriu baltą apsiaustą su auksiniu demonu ant nugaros. nakties juodumo plaukuose žiba rasos lašai. Ašarotos smilgos droviai glaudžiasi prie tavo kojų. Pasidėjęs ant kelių trumpą kardą tu sėdi ant akmens ir lauki aušros. Staiga krūpteli. Atsigręži ( rudose akyse blyksteli pirmieji kylančios saulės atšvaitai) . Ištiesi ranką ir atsargiai paglostai mano skruostą.
... Išgasdintis beviltiško riksmo į dangų debesiu ūžteli lakštingalos.
Nustebusi saulė tingiai žvilgteli iš už horizonto, užliedama dangų liepsnos liežuviais.
Kalnuose lėtai pražysta vyšnios.

„Šiąnakt dar
Midus putoja;
Ryt drebės
Prieš mūšį kojos.
Šiandien sveikas;
Ryt gal lapės
Kaulus ištampys.

Rauda sesė
Ir motulė,
Kaukia šunys
Prieš mėnulį.
Tegu rauda,
Gal ir Giltinė
Susigraudins.

Palaukėj jau
Renkas varnos-
Koks tamsus
Likimo sparnas.
Nesėkmė viena
Nevaikšto...
O sėkmė- viena.

Dar midučio,
Mielas drauge,
Paklausyk, kaip
Vėtra staugia
Ak, išgerkim,
Užsimirškim,
Rytas dar negreit...“

Absoliuti tyla.
Netiksi laikrodis
Ir nejuda užuolaida.

Beveik tamsu.
Tik žiba veidrodis,
Pridengtas mėlyna skara.

Ar tu dar čia?
Aš nejaučiu alsavimo
Ir neužuodžiu tavo sąmonės.

Kažkur šalia,
Kas kartą vis arčiau
Į žemę nulaša mintis...

Sustok. Jei tu išeisi,
Užims šešėlis tavo vietą
Ir laikas subyrės į dulkes.

***

Jei tu- tai tamsa
Atšaldanti širdį
Juodais spinduliais
Tai kodėl gi šviesa
Taip žeidžia
Akis?

Aš geriu. Geriu už praleistas progas. Geriu už save- tokią didelę ir suaugusią. Už save- tokią mažą ir užmirštą. Galbūt turėčiau lūdėti. O gal džiaugtis. Džiaugtis, kad oras geras, kad vynas pigus, o alus- šaltas... Džiaugtis, kad negailestinga birželio saulė lašas po lašo sunkia iš manęs mintis, sunkia liūdesį ir neviltį, sūriais lašais plauna nuo veido rūpesčio raukšles, juoko raukšles nuo akių, liūdesio raukšles nuo lūpų; plauna mano kūną ir sielą, tyška ir susigeria į žemę , nusinešdama viską, kas dar bnt kiek turi prasmės... „neklausk, kas atsitiko. Tikriausiai nieko, tik prie kelio akmuo pravirko...“
Nieko. Nieko. Nieko. Nieko. Nieko. Nieko. Nieko. Nieko. Nieko. Nieko. Nieko. Nieko. Nieko. Nieko. Nieko. Nieko. Nieko. Nieko. Nieko. Nieko. Nieko. Nieko. Nieko. Nieko. Nieko. Nieko. Nieko. Nieko. Nieko. Nieko. Nieko. Nieko. Nieko. Nieko. Nieko. Nieko. Nieko. Nieko. Nieko.
...nieko...

Aš geriu už tave. Už tą, kurio niekada nepažinojau. Už tą, kuris ryte geria kavą, o alų- vakare; kuris gatvių asfalte manto žemę, o parduotuvių vitrinose- dangų. Už tave. Net jei nesutiksiu tavęs. Niekada.

Aš geriu. Geriu už visus. Visus, kuriuos kada nors pažinojau. Geriu už saulę, už sniegą, už miestą, už dangų, už mišką, už tave, už save, už juos ir jas- tuos, kurie vaikšto gatve ir dulkėtu lauko taku; už tuos, kurie geria šaltą alų, nukamuoti kaitrios birželio saulės; už tuos, kurie kelia taures į savo ir savo priešų sveikatą; už tuos, kurie perka cigaretes, kojines, automobilius, Dievą, moteris, kavą,baldus, aliejinius dažus, tualetinį popierių, taures, dešrą, kvepalus, duoną, saulėgrąžas, save, mane, tave, knygas, vandenį, ginklus, telefono korteles, salotas, žemę, upę, vienatvę, tylą, pusiau saldų vyną, meškeres, nešiojamus kompiuterius, figos lapus, akinius nuo saulės, svetimus vaikus, išeiginius drabužius ir spurgas su džemu, skėčius, avietes, gitaras, kuriomis niekada negros, gyvenimus, mirtį, sveikatą, meilę ir mėtinius saldainius, poetus ir valkatas, arklius, turistinius autobusus, akmenis, žvakes šventoriuje, nuodėmes, skalbimo miltelius, rūkytą mėsą, paparčio žiedus ir bobų vasaros voratinklius, varines apyrankes, gėles ir paukščius narveliuose.... Geriu už tuos, kurie yra ir už tuos, kurie buvo; už senas fotografijas ir negirdėtus balsus. Už jus ir už mus.
Už juos. Už jas.
Ir už tave.
Už save.

Už mudu.

Lėtai byra sekundės. Kaip trupiniai nuo pyrago riekės byra sekundės, riekė po riekės nuo valandos pjaunu minutes. Lėtai, be galo lėtai į valandas pjaustau dieną.
Kvepia kava ir steriliais tvarsčiais. Ir tikrai nekvepia vyšniomis. Nei vanile, šviežiai nuopjauta žole ar itališkomis spurgomis. Negirdėti muzikos. Negirdėti paukščių, tik stiklo barškčiojimas ir beviltiškai liūdnas durų girgždesys, slaugių tapsenimas ir mažų gumuotų ratukų cypsmas.
Ant nubraižyto kavos stalelio stovi gėlė smulkiais raudonais žiedais. Sekundės kaip riebios dulkės aplimpa vaškinius jos lapus.
Slaugės tarškina lėkštes. Pakvimpa maistu. Pietų metas, ligonių maitinimo laikas, KIAULIŲ ŠĖRIMO VALANDA.
Sekundės byra iš palubės, plevena ore, nugula akmenines grindis ir kavos staliuką. Sekundės sūkuriuoja skersvėjyje, lenda į akis, užkemša šnerves, aplimpa balso stygas, veliasi į plaukus ir graužia, graužia, GRAUŽIA!!!
Šiąnakt sapnavau žuvį. Keistą, raguotą žuvį alaus butelyje. Baisią žuvį raudona galva ir melsvais pelekais. Nuožmią, dantingą žuvį, mano prijaukintą gražią žuvį, Ištikimą žuvį. Ji lindėjo alaus butelio dugne ir laukė manęs.
Lėtai. Labai lėtai. Visiškai lėtai.

Lašas rytinės saulės
Tirpsta arbatos puodely.
Tingiai siūruoja alyvos.
Tyli mieguistas kelias.

Lyg sapnas sklaidosi rūkas.
Bunda prie kelio liepos.
Bičių tylus gaudimas
Aviliuose pasislėpęs.

Šypsos katė ant krosnies.
Suminga plaštakės naktinės...
Ištirpo arbatos puodely
Lašelis saulės rytinės.

***

Atleiski tai, kuo esu,
Atleiski tylą ir lietų.
Galbūt mano sieloj tamsu,
Mano rankos šaltos ir kietos.

Atleiski man tai, kuo buvau.
Atleiski naktį ir vėją.
Aš pati per ugnį ėjau.
Aš pati už save kentėjau.

O to, kuo nebūsiu rytoj,
Gali neatleisti, nereikia.
Ne tu pasiklydai tamsoj.
Ne tave tavo rankos prakeikė.

***

Šiltos, lyg vasara, akys
Rankos, kvepiančios vėju
Milijoną saulėlydžių matęs
Pusę pasaulio apėjęs

Trumpai minutei sustojo
Lyg stygą palietė širdį
Ir vėlei sparnais suplasnojo
Ir skambesio jos neišgirdo

***

Žvakutės. Silkės. Girliandos.
Eglė- žalioji sesė.
Juokas. Šerkšnas ant stiklo.
Varpai. Židinys prigesęs.

Katinas, murkiantis giesmę.
Dovanos. Vaikas apsnūdęs.
Aguonų pienas. Prėskučiai.
Benamis šuva prie aludės.

Šienas ant stalo. Plotkelė.
Senos aptrintos kėdės.
Švytintis motinos veidas.
Žvaigždė danguje. Kalėdos