-=Bertos Taverna=-

Pro pūgą Simbelmyne pamatė šmėkštelint tavernos ženklą. "Galų gale"- atsiduso. Jos žirgas nuo ilgo ir smarkaus jojimo buvo apsiputojęs ir nuvargęs o ir ji pati jau ėmė abejot, ar sugebės ištiesti nutirpusias kojas. Prie tavernos durų tysojo negyvų vargų krūva. Simbelmyne suraukė antakius "Tikiuosi, jų arklidžių durų sklendės padorios"- pagalvojo ir raminančiai paglostė savo juodo žirgo karčius.
Šiap ne taip ji nušoko žemyn, privedė žirgą arčiau priemenės ir, atidariusi duris, žengė į taverną, lydima šalto vėjo gūsio. "Smuklininke!" šūktelėjo nuo slenksčio ir sustojo abstulbusi, kaip garsiai nuskambėjo jos balsas. Tavernoj tvyrojo mirtina tyla, kas gerokai skyrėsi nuo visų Simbelmyne apkeliautų smuklių. "Smuklininke!"- pakartojo jau tylesniu balsu. Šįkart atsakymo sulaukė. Jauna hobitukė užsikirsdama paaiškino, kad šeimininkė mirė. Merginą apėmė negera nuojauta - pirma krūva vargų, dabar negyva smuklininkė... Ramaus poilsio tikėtis turbūt neverta, tik daugiau per tokią pūgą nėra kur dėtis. Simbelmyne pasiteiravo, kur arklidės, išėjo atgal į lauką, ir, sekdama hobitukės nurodymais, nusivedė žirgą į vidinį kiemą.

Coranar buvo arklidėje.Nuo begalinio garsaus Martos tarškėjimo jos brangusis baltakailis net pasibaidė.Šiaip ne taip elfė įtikina jį, kad neverta taip stipriai spardyti sienų, dar išvers.Smarkuoli mano....Coranar prisiglaudžia prie šilto žirgo kaklo, užmiršta viską, kas kraupaus buvo šį vakarą...Tokių įvykių netruko;šeimininkės mirtis(gerai, kad nors šios nematė),Flioso savižudybė, vargų užpuolimas ir kraupi Asjant žūtis....
Elfė jau buvo beužsnūdus, tačiau atsidarė durys, pasigirbo balsai....
Kažkokia mergina atvedė į arklides savo žirgą-pavargusį, apsiputojusi juodį.Coranar išgirdo, kaip ji klausė kažkurios tai hobitukės:
-Pasakykite prašau, ar čia skląsčiai tvirti?
-Ne tik skląsčiai tvirti, bet ir sienos stiprios,-atsiliepia elfė, išėjusi iš gardo, kuriame, užuodęs kitą arklį, sužvengė jos širmis.
Mergina nužvelgia elfę nuo galvos iki kojų ir kiek šypteli, bet nieko nesako.Coranar gūžteli pečiais ir eina gardan raminti vėl žvengiančio ristūno.Kol atvykelė tebėra garde prie savo juodžio, Coranar nuėjusi pašaukia arklininką....

Kilus šiokiam tokiam sambruzdžiai,Alatar po truputį atsipeikėja.Nežinia ar tai arbata,ar naujieji sveteliai,ar pripratimas prie kasdieną aplankančios mirties bei kraujo pliūpsnių paveikė,bet Alatar viską mato kuo puikiausiai.Net pati taverna atrodo kiek aiškiau..
-oi,bene bus perdažyta viskas?kokie ryškūs kontūrai..mmm..šviežiena(pamislija jog taip gali dar išgasdinti svetelius,tad skuba pasitaisyti)..turėjau omenyje nauji keliautojai
Hmm..pakvimpa žirgais,lyg kokiam Rohane jaučiuos..jau senokai ten nebuvau(pagalvoja Alatar)..kita vertus gal ir gerai..nekokie man atsiminimai su tuo pašėlusiu ristūnu iš šiaurės..rytų žirgai-kas kita..ir visgi,tas kvapas...kotai žiūriu visgi nūdna šičia..
nukeliauju link bardės:
-saukau,gal raugiam šitas liudnas balades kol kas..ir užtraukiam ką linksmo?gerai kad taip vat kokį miškavaikį..tas tai užvestų šitą..em..pusiau morgu bevirstantį namuką:)taigi barde,gal ką nors įkvepiančio?čia aš turiu šiek tiek..na..jei...
(išsitraukia nedidelį ryšulėlį,kuriame susukta neaiškios kilmės medžiaga.džiovinti lapai.maloniai kvepia )
štai pypkutė,gal pridegt?parukysma,o tada dainą užtrauksma...

Nursiraminusi dėl arklidės saugumo Simbelmynė nuvedė Herestrelį į gardą. Mandagumas ir pokalbis su elfe turės palaukti - nusprendė, pirmiausia reikia įkurdinti žirgą. Tyliai murmėdama Rohano kalba mergina nusegė balnakrepšį ir švystelėjo jį į kampą, nuėmė balną ir kamanas, nurtaukė nuo garuojančios žirgo nugaros kiaurai peršlapusią gūnią ir išleido karčių pynes, kad šie greičiau išdžiūtų. Radusi šepetį ji kruopščiai nuvalė žirgą ir šukavo jo plauką tol, kol šis vėl ėmė žvilgėti. Galiausiai iš įpratimo pasilenkė apžiūrėti kanopų - vos prieš kelias dienas pakeistos pasagos laikėsi tvirtai. Tada Simbelmynė apsidairė aplink ir liko panernkinta tuo, ką pamatė. Arklidė buvo sausa ir šilta, šienas po Herestrelio kojomis - švarus ir nesupelijęs. Kampe stovėjo sulankstytų gūnių šūsnis - Simbelmynė peėmė vieną ir užmetė ant žirgo. Pasirūpinusi, kad jis gautų švaraus vandens ir gerų avižų mergina grįžo į smuklę, gavo kambarį ir, nusimetusi peršlapusį apsiaustą, pervargusi griuvo į lovą.

Mandagiai atstumiu Alatar pasiūlytą pypkutę, atseit, atleisk, balsą saugau. Bet tikrai, su gedulingomis giesmėmir reikia baigti. Greitai sumoju, kokios muzikos reikia kompanijai ir, giliai įkvėpusi (bei mirktelėjusi miegoti einančiam Zae- pavargo vaikinas, gimtadinis dalykas rimtas, o TOKS- juo labiau) užtraukiu seną rohanietišką užstalės dainą apie Merį ir arklininko dukrą. Atrodo, pasirinkau teisingai- net niūrus kilmingosios elfės veidas pasipuošia kažkuo, panašiu į šypseną.
Alatar, panašu, irgi girdėjęs dainelę, nes pritardamas stuksena pypkute į pakylos kraštą.
*Tuo tarpu antrame aukšte tyliai girgžteli durys. Liaunas šešėlis pasieniais nuslysta prie laiptų, nepastebėtas nusileidžia žemyn ir išsmunka į arklidę. Dar sykį girgžteli durys, šįsyk jau vidinio kiemo. Bet to niekas neišgirsta, nes smagiai trypdamas į salę nusileidžia Džangras, nenusakomo amžiaus pirklys iš Harado. Nuraitęs patenkintą šypsenėlę linkteli laiptais lipančiai Simbelmynei ir tiesiu taikymu patraukia link baro. Pasičiupęs ąsotį su kažkokiu gėrimu ir užsisakęs kumpio, prisėda tiesiai ant laiptų ir palaimingai užniūniuoja, pritardamas dainai. Neatrodo, kad jam labai rūpėtų, kas vyksta aplink.*

Skubėdama prabėgu per salę. Atrodo, niekas nekreipia dėmesio į tai, kad mano barzda susivėlusi ir net nepaklausia, ar susimokėjau (o aš susimokėjau). Susirandu akimis vieną hobitę ir paaiškinu tyliai:
- Skubus reikalas. Daiktus pasiimu su savimi, bet gali būti, kad grįšiu.
Tikiuosi, hobitė moka skaityti iš lūpų. Ką gi. Laikas palikti smuklę. Laukia darbai.

Rohirietiška melodija prasiskverbė pro užšautas Simbelmynės kambario duris. Tylūs pažįstami garsai pažadino merginą, ji atsisėdo lovoje, pasiražė ir staiga pajuto, kaip žvėriškai nori valgyti. Simbelmynė prisiminė paskutinį kartą burnoje ką nors turėjusi tik anksti ryte ir pasiryžo nulipti žemyn ir galų gale išsiaiškinti, kas darėsi toje smuklėje prieš jai atvykstant... Tuo pačiu ir užvalgyti, žinoma. Taigi mergina atsikėlė, susirado krepšyje padoresnę suknelę (visa kelioninės apačia buvo dėmėta nuo purvino sniego), persirengė ir, balsu traukdama dainos priedainį, nusileido žemyn. Marga kompanija sėdėjo prie stalo viduryje ir Simbelmynė, užsisakiusi pas hobitukę šernienos nugarinės kepsnį bei pasiėmusi nuo baro ragą midaus, prisėdo prie jų linksėdama ir sveikindamasi.

-Daina.. daina.. Graži daina? Ar gali būti negražių? Gali! Šita viena jų. Arba ne. Noriu. Taigi. Noriu eiti. Kur eiti? Apačion. Kojos pinasi, bet nieko, ištiestos rankos padeda susivokti erdvėje. Arba ne. Keista, anksčiau šitų laiptų čia nebuvo. Na bet nieko baisaus, truputį paskautės sėdimąją, kuria nusileidau, ir visx bus normalei. KO ČIA JŪS VISI TAIP ŽIŪROT? Manęs nematėt? Žiūrėkit, žiūrėkit, bine gaila. Tik ne per daug - gero po truputį. Kur mano elus? Nebėk, mažuti bokaliuk, nuo manęs, gi nieko tavai molinei sub*nei nedarysiu. Man reikia tik tawo turinio. OOOO, kaip geeera. Noriu dar. Perucija! Tfu ,Petunija! Įpilk dar. Ir liaukis taip keistai spoksojus į mane, lyg nemačius. Ai, tiksliai, gi leidau spoksot. Ir apskritai tu manęs nesi gyvenime mačius. TAigi... ... ... Visi taip linksmai nusiteikę.. Dainuoja kažką... O mane taip miegas lenkia.. *nusižiovauja ir nugriūna ant suolo, ta pačia proga nuversdama kelių dorų pasipiktinusių piliečių(iš kur pas mane tokie žodžiai???) bokalus.*

O Dieve!
Bent jau tas gerai, kad esu kitame stalo gale nei ta lunatikuojanti beždžionė.Jai pasisekė, kad ir Miriel čia-jei ji ko nors ant šios išpiltų, Martai būtų blogai..
Kas čia tokio ant mano nago??A, kaulo nuolauža.Matyt, pažiopsojau valydamasi.Nuoskaldą-į pastalę, gėrimą-į burną, bet ką toliau veikti?Negi nieko įdomaus nebevyks?Naujausia atvykelė, aišku, daug malonesnė už tą lunatikę, be to, iž žirgas gražuolis, pažiūrėti miela.
Be tikrai, dar kas nors įvyks?Skerstuvių buvo iki valiai, o ko nors įdomaus ir nekruvino ne.Mielai užkalbinčiau tą rohanietę, bet nežinau, nuo ko pradėti.
Kaip jau vėlu...Uaaa*žiovauja*...Nebeilgai galėsiu čia būti, rytoj anksti ryte atsikelsiu ir gal pajodinėsiu, gal kur nors rasiu ištrypto sniego , ar taip pralėksiu per laukus...

O, štai ir mano verslo partneris!
Nusprendžiu nekreipti dėmesio į Martos siautėjimus, greitosiomis užkandu kažkurios hobitės atnešto maisto, mandgiai linkteliu rohirei ir patraukiu prie Džangro. Pirklys, išvydęs mane, išsišiepia kaip jaunas mėnulis. Padeda šonan ąsotį su kaži kokiu gėrimu, nusišluosto siauras, rykliškas rando perkreiptas lūpas.
- Būk pasveikinta, žavioji miško ponia, tavo grožis nušviečia šitą varganą lūšną kaip...
- Sveikas, pirkly. Būk malonus, nepradėk gražbyliauti, nesu nusiteikusi kelias valandas klausytis apie tai, ką ir taip kas rytą matau veidrodyje. Geriau eik tiesiai prie reikalo.
Džangras demonstratyviai užverčia akis į lubas ir savo kalba sumurma kažką apie išdidžias pamaivas (manydamas, kad nesuprantu... ).
- Krovinys paruoštas?
Linkteliu.
- Vieta ta pati?
- Taip.
- Kokybė?
Piktai krenkšteliu- na jau atleiskite, šito klausinėti- mažų mažiausiai nemandagu. Kad nebūtų nesusipratimų, dėl visa ko paaiškinu:
- Kaip visada. Baltasis šį syki plonesnis, tačiau tvirtumas nenukentėjo, raštuotojo atspalviai kiti, bet patikėk, šį sezoną perkamiausi būten tokie, uždirbsi nemažai. Kada atsiskaitysi?
Sunkiausia dalis. Turiu įtikinti bene keturių pėdų ūgio metalu apsikarsčiusį seną lapiną, kad sumokėtų perpus daugiau, nei už prieš tai buvusią siuntą.
Džangras kalba tyliai, bet griežtai. Man tyliai kalbėti nesiseka, todėl netrukus visa taverna spokso mūsų pusėn.
- Ne, pirkly, nesutinku. Žaliavos brangsta, audėjai vienas po kito viską metę bėga į Vakarus. Jei dabar sutaupysi, vėliau gali likti visai be prekių. Iš savo silkių niekada tiek neuždirbsi, ir pats tai puikiai žinai. Be to, tavo bičiulis Kringelis taip pat susidomėjo šilko prekyba, o jis nelinkęs ilgai derėtis, kai užuodžia naudingą sandėrį...
Haradietis jau atrodo benusileidžiąs, bet staiga su trenksmu atsilapoja tavernos durys ir vidun įgriūna būrys uosto sargybinių...

Simbelmynė be jokio susidomėjimo žvilgtelėjo į sargybinius - jokie reikalai jos su jais niekada nesiejo... Šiek tiek apmalšinusi troškulį midumi ji apsižvalgė ir netoliese pamatė tą pačią elfę, su kuria buvo susitikusi arklidėse. Simbelmynė susisgribo, kad tada galėjo pasirodyti nemandagi, tad suskubo ištaisyti klaidą.
-Sveika,- linktelėjo elfei ir nusišypsojo, -Aš - Simbelmynė. Iš Rohano. Kas čia vyko šįvakar? Smuklė kažkokia labai keista atrodo.

Coranar irgi nedomino uosto sargybiniai-ką jie čia veikia, ji nežinojo ir žinoti nenorėjo, jei labai neprireiks.Tad elfė suskubo atsakyti į rohirės klausimą:
-Nieko nuostabnaus, kad smuklė atrodo keistai.Šį vakar buvo daug įvykių.Pirma, kai aš su globėja Miriel Serinde čia atvykom per pūgą, siautė Vilkų vėjas, sužinojom, kad ką tik pasimirė smuklės savininkė, nuo infarkto.Vėliau buvo vieno tokio loankytojo Pindeflioso savižudybė-jis išėjo laukan, kur jį sudraskė laukiniai vilkai-vargai, kuriuos išskerdėm.Dar vėliau kažkoks Reivenas buvo pasikesinęs į mano ir Miriel daiktus.Jį sulaikyti bandžiusį Zaegin(šis dabar snaudžia kažkur viršuj)vagišis mėgino papjauti...Vienu žodžiu-visi blaivūs ir nemiegantys kovojom su Reivenu, o dabar uždarėm jį viršuje kambaryje-reikės priduoti jį uosto sargybai.Taip, tliau viena tokia Asjant lipdama laiptais žemyn užkliuvo už kažko, nusirito ir mirė nuo atvirų lūžių,-Coranar neatrodė labai drąsi prisiminus tą vaizdą.-Kažkoks skerdynių vakaras, tiesą sakant,-atsikvėpė Coranar ir gurkštelėjo midaus, atsipūsdama nuo pasakojimo.Ištuštinusi ąsotėlį, jį paklausė Simbelmynė:
-Tarp kitko, kelintą rytoj keliesi?Aš nuo ryto iki ankstyvos priešpetės jodinėsiu, gal norėsi prisijungt?Visgi kažkur turi būti ištryptų kelių-kad ir uoste...
Laukdama atsakymo, Coranar apsižvalgė aplink-ką gi veikia uosto sargybiniai?

*... O uosto sargybiniai laiptais, nuo kurių supratingai prieš kelias akimirkas paspruko Džangras ir Miriel, nudunda viršun. Nepraėjus nė kelioms minutėms jie grįžta, vilkdami už pažąstų sąmonę beprarandantį Reiveną. Dviese tempia vargšą vagišių, trečiasis rankoje neša grandinę bei antrankius, kurių leisgyviam suimtajam nelabai ir reikia. Sargybinių vyresnysis kažką urgzteli ir nužvelgia visus, sėdinčius smuklėje, nieko gera nežadančiu žvilgsniu. Keturi kariai išeina, nusitempdami Reiveną, tačiau vyresnysis lieka- o su juo dar keturi gana grėsmingai atrodantys žaliūkai.
Bailiai iškišę nosis iš už baro, hobitės stebi tvarkdarius. Petunija, lyg nujausdama kažką negero, atgalia ranka tyliai užveria virtuvės duris- mažu sargybiniai nesumanys niekur šniukštinėti. Lyg nujausdami padavėjos nerimą, jie visi (kaip susitarę, nelemtieji) sužiūra i duris, tksliau- į rausvą drūžę palei jas..
Vyresnysis patraukia prie salės viduryje įsitaisiusios kompanijos.
- Labas vakaras, ponai. Esu Sermendilas, Ehelondės uosto sargybos kapitonas. Kaip suprantu, tai jūs padėjote sugauti jau seniai ieškomą nusikaltėlį. Dėkoju jums, ponai, bet, deja, esu priverstas jus apklausti- taip, panele, jus irgi- jis linkteli Coranar.- Kaip mane informavo viena liudininkė (visa kompanija nedraugiškai atsisuka hobitę, kurios lovon įvirto Alataras), prieš Reivenui mėginant įvykdyti pasikėsinimą į jūsų turtą bei saugumą, pačioje smuklėje ar šalia jos nutiko dar kažkas. Būčiau dėkingas, jei smulkiai ir išsamiai viską papasakotųmėte. Ir, beje, kur pati tavernos sąvininkė?
Nejauki tyla pakimba virš stalų...*

Padedu į šoną liutnią- kaži, ar kam nors čia dabar rūpi muzika. Stebiu apklausą, tikėdamasi, jog nebūsiu įpainiotą į tą kebeknę. Akies krašteliu pastebiu, kaip haradietis paslepia po laiptais kažkokį pailgą daiktą. Atrodo, išskyrus mane, niekas to nematė...

Klausydamasi elfės pasakojimo Simbelmynė nejučia išplėtė akis ir kilstelėjo antakius. Paprastai smuklėse, kuriose apsistodavo, didžiausias vakaro įvykis būdavo dviejų prisiliuobusių lankytojų muštynės, kurių skirti subėgdavo visi, buvę smuklėje, o čia...
-Baisu, - sumurmėjo mergina ir mintyse prakeikė pūgą, privertusią pasirinkti šitą vietą... Kita vertus, elfė atrodė maloni, ir galbūt viešnagė bus netgi smagesnė, nei įprastoje ramioje smuklėje. Ir pasijodinėjimas ryte labai linksmai skambėjo... - Keliuos aš anksti, kada norėtum išjot? - paklausė Simbelmynė elfės, tačiau šiai nespėjus atsakyti prie kompanijos prikibo uosto sargybinis.

"mmmjooo...muzikos vėl nebėr,kad mane kur sliekas.."-pagalvoja Alatar.
Vienas iš sargybinių prisiartina prie bemislijančio atvykėlio:
-gal pradėkime nuo jūsų,a?
Nužvelgiu lengvai šarvuotą jaunuolį.Šis čionais kiek nejaukiai jaučiasi,tai matyti iš jo neryžtingų akių,keistos šypsenėlėsveide bei nevalingų judesių.Trumpam jis sugriebia už odinių Alatar marškinių,lyg norėdamas pajusti valdžią ir tuoj pat išsigandęs paleidžia. Numetu lėtą, primygtinai klausiamą žvilgsnį į jaunuolį. Aplink įsivyrauja nejaukumo ir keistos įtampėlės atmosfera.Likę sargybiniai piktokai dėbteli į jaunuolį,kam šis taip nerišliai pradeda reikalą. Patyręs Sermendilas bando išsklaidyti nerimą ir kartu pakelti dvasią saviškiams:
-nagi,ponai ir ponios...(nutaiso kuo draugiškesnę veido išraišką).Mes juk tik klausiam..juk turim tam teisę.Visi mes čia taikūs ir draugiški bei norime sužinoti kuo daugiau.Išties esame dėkingi už jūsų paslaugą ir net norėtume asmeniškai padėkoti tam,kas padėjo sučiuptį tą niekšą.O taip pat nenorėdami,jog tokie nesusipratimai nepasikartotų,ir norėdami jiems užkirsti kelią siekiame skaidrumo(išskėčia rankas ir plačiai nusišypso)..taigi nesibaiminkite,kalbėkite kalbėkitės tarpusavy lyg niekur nieko,o mes tik pasidomėsime kai kurių dalykų detalėmis..a!grdėjau čia gardus alus?gaila,jog mes tarnyboje ar ne vyrai? (vyrai,trūkčiodami pečiais susižvalgo,o jis, lyg netyčia praskleista mantija atidengia visai netaikiai atrodantį kalaviją) išgertumę po pintą,pasikalbėtumėme...na?ei,šeimininke pilstykit gėrimus toliau,muzika (apsidairo ieškodamas jos akimis ir nutaisęs savo šypseną)
Sermendilas visai nenorėjo šypsotis.Jis jautė keistą įtampą.Senokai jau sklido kalbos apie kontrabandą iš rytų,bei keistus tipus besilankančius pasienio užeigose.Vietinė publika akivaizdžiai nejaučia jiems šiltų jausmų,tad reikia būti ypatingai apdairiems..ir daorytis.Dairytis į visas puses.Dažnai viską išduoda ne kas nors kitas ,o žvilgsnis...
Sugaunu įtaru besišypsančio kapitono žvilgsnį.Manyje jis nieko negali išskaityt,aš galiu tai leist,bet vat užtat kai kurie kiti lankytoai neatrodo itin žvaliai.Kai kas net į bokalą įsikibęs arba stengiasi apsimest,jog nieko negirdi ir nemato. Ir visgi,atsargiai mintis nuslysta Oroneleno link,manau,jog ne man vienam kyla minčių apie ginklus..jaunėlis kiek atsitraukia,bet kapitonas lėtu žingsniu šlepsi per salę,iš lėto nusimauna pirštines,o jo žvilgsnis po truputį rūstėja.

-Pabundu nuo žingsniu, aidinčiu po lyg ir aptilusią salę. Nedrąsiai pakeliu sawo tuščia galvelę nuo suolo.Ir ka gi aš čia matau??? Ar tik ne senas geras uosto sargybinis? OOO, šalia ir viršenybė! Pala pala*sako Marta,staigiai lysdama atgal po suolu* lyg ir nieko per daug neprisidirbau per tą, turiu pastebėti, neitin ilga laikotarpy nuo mūsų pastarojo susitikimo.. Na, tas keletas vagysčiu nesiskaito... Ar skaitosi? Bet protingi žmonės gi nepalieka man ant tako vertingu daiktu.. Kas, kad tas "takas" yra 2ame pilies aukšte, po lova esančioje slėptuvėje, užrakinamoje rakteliu, kurį mano mieliausias Ravenas suveike suviliojęs tarnaitę... Beje, qrgi jis? Ne, ne raktelis, Juodvarnis? Lyg ir tarėmes čionai susitikti.. Ex, bjaurybė, turbut pasigėrė, ir užmirso mane..*Uz kadro girdisi garsokas SHNIUUURKŠT .*

Ramiai, kad neatkreipčiau bereikalingo dėmesio į save, braukau stygas. Ištempiu ausis- darosi įdomu, kaip gi vyksta apklausa, tačiau sargybinių vadas savo darbą išmano- kam nereikia girdėti, tas ir negirdi... Na, nors žiūrėti neuždraudė.
Elfės nesikarščiuodamos atsakinėja į klausimus... Alataras nervingai čiupinėja kalavijo rankeną, tačiau elgiasi pabrėžtinai ramiai ir mandagiai... Pusorkis, visai ne švelniai išbudintas, svaidosi keiksmais ir kaišioja kapitonui panosėn kažkokį pažymėjimą, kuris pastarąjam nedaro jokio įspūdžio. Mergina- berods, rohanietė- apskritai atrodo ne savo lėkštėje ir vis dairosi, prie kurio čia stalelio persėsti ir su mitrilnage elfaite paplepėti... matyt, apie arklius. Iš po suolo kyšo Martos, įsivaizduojančios, kad jos niekas nemato, kojos. Sargybiniai, įsitaisę atokiau, ramiai jas apžiūrinėja ir aptarinėja, laukdami, kol kapitonas nurodys, ką daryti su slapuke.
Sugroju vieną dainelę, antrą... Atmosfera prie stalo kaista, vyresnioji elfė įsižeidusi kažką sušnypščia Sermendilui... Tas išbąla, bet nutyli. Neatsisukdamas rankos mostu pasiunčia porelę sargybinių virtuvėn, jie netrukus grįžta labai susijaudinę ir greitakalbe atraportuoja. Po to kompanija pratrūksta visomis Orodruino liepsnomis, visi rėkia vienas per kitą ir bando kažką išaiškinti kapitonui... Pagaunu tik atskiras frazes- "aš čia nė prie ko", nelaimingas atsitikimas" bandžiau gelbėti", viskas per tą vagį","vargai", pūga", "kad tave kur sušvinkęs nazgūlas parautų, tu, išklišus jūrų žiurke!" (pastaroji emocijų audra priklauso Miriel)...
Sermendilas susiima už galvos, kareiviai leipsta juokais, elfė susinervinusi užsriuoksi į antrą aukštą... Kai po kelių akimirkų grįžta su savo krepšiais ir, mandagiai atsisveikinusi su sargybinių vadu (vargšelis nusidažo visomis vaivorykštės spalvomis) išeina trenkusi durimis. Iš lauko dar kurį laiką girdėti melodingi keiksmai, tolstantys kitos tavernos pusėn... Mitrilnagė abejoja, ar nereikėtų pulti iš paskos, bet apsigalvoja ir lieka prie stalo.
Atrodo, viskas aiškėja. Kareiviai išneša Pindeflioso palaikus į Uosto lavoninę, ten pat keliauja ir Asjant kūnas (velionę smuklininkę palieka palaidoti hobitėms). Aukselis, sėdėdamas ant laiptų, visai nevyriškai šniurkščioja. Zaeginas, pasiuntęs visus toliau, o toliausiai- ką tik išėjusią elfę, nusivelka viršun, pareiškęs, kad niekas nedrįstų jo judinti, net jei kiltų gaisras.
Sargybinių vadas atsistoja, šaltai atsisveikina ir pasuka prie durų. Haradietis (pajutęs akivaizdų palengvėjimą, kad niekas nepastebėjo to daikto, kurį jis paslėpė po laiptais), nulinguoja tupyklon. Sargybiniai dar nori klausti kapitono, kaip elgtis su Marta, bet tas tik iškelia viršun rankas- atseit ir taip reikalų pakanka, ką jau čia ta smulki vagišė...
Taip ir būtų ramiai išėję, jei ne Aukselis. Jis pašoka žviegdamas ir šadėdamas išvelėti sėdynę tam, kas ant laiptų pribarstė vinių. Tačiau pasikuitęs po sėdyne ištraukia kažkokį odos ritinį, iš kurio kyšo dygliai.
Sermendilas išsiviepia kaip lapė prieš viščiuką ir švelniu balseliu paklausia visų susirinkusių:
- Na, mieli ponai ir ponios, tai kieno ši šniaukė?

Simbelmynė jau tikėjosi, kad sargybiniai pagaliau išsinešdins ir ji galės ramiai susitarti su elfe dėl rytojaus. Kur tau... Jie kažką užuodė ir veikiausiai nežadėjo palikti ramybėje. Mergina beviltiškai pavartė akis ir atsiduso. "Ir koks nazgūlas mane čia atnešė"- pagalvojo, ir žvilgtelėjo į langą, tikėdamasi, kad pūga rimsta. Toli gražu. - "Net jei ir rimtų, Herestrelis per daug pavargęs. Po galais, kodėl nepasilikau tam kaimely, pro kurį jojau. Čia, atrodo, net pavalgyt negausiu, hobitukės per daug susirūpinusios savo užeiga ir sargybiniais, kad prisimintų mano šernieną. O kompanija, slepianti kažkokius gelžgalius po laiptais, švelniai sakant, ne pati patikimiausia..." - apmąstymai nutrūko, ir, išgąsdinta paskutinės minties Simbelmynė stvėrėsi už šono. Kardas buvo. Mergina lengviau atsiduso ir ištuštino savo midų.

Iškalbinga tyla į Sermendilo klausimą tarsi pasako-"Ąplink-vieni idiotai" Paniekinančiai apsidairęs aplink, jis stumteli vieną sargybinių ir išeina iš tylios smuklės.

Staiga netikėtai atkutusi Marta atsistoja, pasitaiso šukuoseną, sijonus, probėkšmiasis žvilgteli į kažkieno iki blizgesio nušveistą taurę, norėdama įsitikinti, ar veidas pakankamai įprastas[žinia, nuo nuolatinio streso darbe ir išgertuvių po darbo veidas[ir likęs kūnas] dažnai būna neįprastos spalvos]. Tada keistai žvygtelėjus užsilipa ant suolo ir rėžia prakalbą:
-Visai neseniai man trenkė pakaušin protinga mintis buku daiktu- šitai smuklei reikia pramogų. Ne reikia, o REIKIA. Kitaip sakant, BŪTINA. Viena bardė*mosteli jos pusėn* negali atstoti geros programos. *bardė nepatenkinta purkšteli*. Taigi aš, daug metų eee... tobulinusis didžiausiuose Ardos miestuose, imuosi šio reikalo. Žinoma, prireiks savanorių, įvairiuose visuomenės sluoksniuose dar vadinamų savižudžiais. Taigi, tauta, padarykime tokį šou, kokio šita vietovė dar nematė! Padarykime "MISS Edhellonas RINKIMUS" Dalyvauti gali visos norinčios! Taip taip, visos, ir tu, ir tu*mėto žvilgsnį į Coranar ir Simbelmyne*. Užduotys? Sugalvosim. Pelnas? Organizuojančiai pusei[aka man] Bet pagalvokit, kaip tai pakeistų vietovę ir turizmo galimybes. Galiausiai, po velniais, juk patiems geriau matyt kažkokį renginuką, o ne vien klausytis įvairių nuvalkiotų melodijų*piktas žvilgsnis iš bardės pusės Martos lieka nepastebėtas* Tai kaip? Sutinkat? Žinoma, kad sutinkat!:] Norin2ios dalyvauti gali ateiti prie šito stalo*mosteli į geriausią staliuką, už kurio pati šeip nesėdėjo ir niekas net nesiūlė sėsti* ir užsiregistruoti

Nuilsusi ir pati besistebėdama savo iškalba Marta nuslenka prie minėtojo staliuko, atsuka kojas į židinį ir mirkteli hobitei-~Man alaus~