-=Bertos Taverna=-

Žaidimas tęsiasi. "Bertos tavernos" pradžią rasite čia:
http://www.aimoo.com/forum/postview.cfm ... ID=1219306
Šiame puslapyje- paskuitnės kelios žinutės ir tolesnis veiksmas...

Paukštukas
Nauja muzika varo man žiaurią depresiją, bet kartu sukelia ir namažą pyktį - akys aptemsta, kvėpavimas pagilėja, ant kaktos susikaupia prakaito lašai.
"Grhhh..." urzgiu savo kokone, o į išorę neprasprūsta joks garselis. Tačiau kitas garselis kėsinasi išsiveržti iš po manęs su pilno komplekto spalvinga kvapų
puokšte. "Uchhhh..." sušvokščiu, jaučiu, kad galiu ir neišlaikyt.
Pašoku nuo kėdės ir nešdinuosi nuo šito baro kuo toliau, kol neištiko kokia nelaimė. Sumišę sugėrovų veidai palydi mane į tupyklą. Lekiu ten tiesiu taikymu, tik kad
nepataikau... Patenku į paslaptingąją tavernos virtuvę, iš kurios ant stalų keliauja kvapniausi valgiai ir gardžiausias gėralas. Įdomu, iš kur tokia puiki produktų
kokybė tokiame užkampy? Gal ji turi pažinčių? Gal tiesiog daug pinigų? Na jei turėtų daug pinigų, tai galėtų nusisamdyti geresnį bardą nei tą mišrūnę. Kas bus -
tas, su kočėlu per makaulę negausiu, blogiausiu atveju pasiteisinsiu, kad į tupyklą ėjau, o iš tiesų juk taip ir buvo. Atlapoju virtuvės duris ir matau...


Aiquen
...dvi DIDŽIULES akis, įsmeigtas į jį. Berta, išgirdusi durų girgžtelėjimą, atsisuko, pasiruošusi atskaityti pamokslą tinginėms hobitėms, bet ne- tarpduryje kaip gyvas
stovi Juhanas! Toks pat pakumpęs, kojos klištelėję, akys rusena kaip žarijos... Bet vietoj įprasto "Lėlyte, žiūrėk, ką aš tau turiu!" (Juhanas po sėkmingo apiplėšimo visada įvirsdavo į kajutę nešinas glėbiu trofėjiniu brangenybių ir elfiškų papuošalų savo mieliausiajai) , pasigirsta silpnas "Kur čia tupykla?" ir nuskamba garsas,
patvirtinantis klausimo svarbą.
Berta pašoka kaip nuplikyta, čiumpa drėgną pašluostę ir prispaudžia ją prie nosies:
- Juh... Pindefliosai, vardan apsvilusių plaukų ant balrogo pasturgalio! Čia tau nuo grybų ar nuo ko?!


Zaegin
Na va, vel likau pamirštas... Pindefliosas nusiplovė.. ir dar apsiš... Dvorfė, viską aplink pamiršus, šukuojas barzdą... taiiiip... laikas imtis veiksmų.
o gal as tam juodmagiui nukirsiu galva? ir pažiūrėsiu, kaip atauga, per kiek laiko...
o gal visiems nurėžus galvas? ir dvorfei, ir bardei - ir Bertai???? KRRRAUJO!
Pabunda tėtuko genai...
Pajuntu nevaldomą energijos ir linksmumo priepuoli, ir lėtai traukdamas kalaviją, pamažėl artinuos prie Pindeflioso.


Starlin
- Čia dabar kas! - iš nuostabos net suklinku, kai Zaeginas išsitraukia kardą. Pastarasis į mano nedvorfišką išsišokimą nekreipia dėmesio ir toliau keistai spokso į
itin įtartinai bendraujančius Bertą ir Pindefliosą. Na, žinot. To jau per daug. Kas čia per smuklė?
Nubėgu prie pakylos ir pašnibždu bardei ausin:
- Ką nors linksmesnio moki? Matai gi, lankytojus depresijon varai.
Kiek pyktelėjusi grįžtu prie savo daiktų ir sugrūdu šukas atgal į ryšulį. Zaeginas vis dar nerimsta.
- Ei, ponuli! - sušunku. - Na, nereikia taip pykti. Sėskit, pašnekėsim dar, pabendrausim TAIKIAI...


Paukštukas
Pindefliosas stebi, Pindefliosas fiksuoja, Pindefliosas skaičiuoja; jis niekada nieko nepraleidžia pro akis, ir visada apskaičiuoja teisingai, jis neklystantis -
visagalis...
Smuklininkės akys hipnotizuoja, traukia į save, veda iš pusiausvyros, suardo visus mano skaičiavimus, privelia siaubingų klaidų, mėto erorus, ir dar blogiau aš
nebegaliu niekur daugiau žiūrėti, kaip tik į tuos veizolus, kurie, man dabar aišku, žiūri ne į mane, o į kažką visai kitą. Jos mato tai, ką nori matyti. Pusėtinai atgavęs
sveiką nuovoką ir išsilaisvinęs iš hipnozės, prabylu į šeimininkę:
- Aš tik... - bet mane nutraukia įvykiai už mano nugaros - orkiažmogis išsitraukęs geležį kėsinasi į mano privatumą, o dvorfė metusi šukas bando jį sustabdyti.
Nusikvatoju ir sakau - Zaegin, ar norėtum savo gimimo dieną tapti žmogžudžiu, tavo privati apsaugos agentūra žlugtų, nes jos bosas turi problemų su nuosavų
veiksmų kontrole? Tad nuleisk tuos ašmenis ir geriau eik su dvorfe į viršų, aš paskui irgi galiu prisijungti tik ar dvorfė neprieštaraus? Galim palošti, galim miegoti,
galim pasakoti kraupias istorijas apie Mirkwood'ą, galim pasimėgauti lov... - bet čia buvau nutrauktas.


Aiquen
Neaišku, ką ten nori pasakyti Pindefliosas- jo tiradą nustelbia grėsmingas urzgimas. Berta, nežinia kaip spėjusi nučiupti savo garsujį ąžuolinį kočėlą, jau stovi
tarpduryje. Visas sentimentalumas ir nuovargis išgaruoja, kaip nebuvęs- Bertulė mėgaujasi adrenalino antplūdžiu. Vienas užtikrintas mostelėjimas- ir Zaegino
kalavijas žvangteli atsitenkęs į laiptus, o pats pusorkis cypdamas susigrūda burnon atmuštus pirštelius.
- O dabar, berniukai, arba susitaikot, arba prašom į smuklės kiemą. Jei jau panižo delniukai, tai malonėkit savo reikalus atlikti lauke ir nelaužyti man čia baldų,-
Labai lėtai ir aiškiai prataria smuklininkė, nuplikydama abu žvilgsniu, nuo kurio ir nazgului susuktų vidurius.- Eikit, pasiraičiokit po sniegelį, o tą, kuris liks gyvas, aš
asmeniškai palydėsiu pas uosto sargus- o jau nebus tokie mieli ir atlaidūs, kaip aš! - užbaigia smuklininkė, nedviprasmiškai spoksodama į Zaeginą.
Demonstratyviai nusisukusi (bet vis dar įsitempusi- o jei prireiks įsikišti? ) Berta prieina prie Khes:
- Na, mieloji, dar ką nors užsisakysi? Gal Karališkos Įpatingosios arbatytės?
Susistumdymą iš antro aukšto nebyliai stebi tamsios akys. Vienu momentu haradietis jau nori pulti į apačią- elfiškas vynas kaitina kraują ir jam norisi gerai,
smagiai, vyriškai išmalti kokią nors marmūzėlę... Bet čia jį už pakarpos pačiumpa balti elfaitės piršteliai ir griežtai įtraukia į kambarį....
Aiquen vėl panikuoja, bet, atvesta į protą dvorfės, užtraukia linksmą rohanietišką turgadienio dainušką.
Pūga pradeda rimti.


Starlin
- Ne, dėkui, arbatytės jau šiandien man pakaks, - atsakau Bertai ir primenu: - sakiau, kad norėsiu kambario. Ar galiu paprašyti į jį ir rėčkos šilto vandens? Ir apskritai, ar galiu į taą kambarį iš šitos salės kraustytis po ketvirčio valandos? - iškrapštau pinigus, nes Berta prašė mokėti iš anksto. - Kol kas dar pasikausysiu bardės. Praskaidrins truputį nuotaiką, - ir priduriu tyliai: - O tai tie keli lankytojai, kurie buvo likę, ne itin gerai nusiteikę.
Tuomet išsitraukiu suvyniotą popieriaus lakštą ir imu skaičiuoti šiandienos išlaidas.


Aiquen
Muzikėlė prityla, bet nenutyla- bardė, net ir pavargusi, bijo prarasti užmokestį, taigi iš paskutiniųjų plėšo gerklytę.
Berta atsidususi paima pinigus iš dvorfės.
- Gerai, tuoj paruošiu kambarį. Tik va su rėčka gali būti sunkiau... Nebent tamstelei nereiks itin didelės, nes didysis maudynių kubilas jau... hm... užsakytas.
Smuklininkė patraukia link vidinio kiemo durų, kad galų gale parsivestų padėjėjus- tampyti rėčką į antrą aukštą- Aukselio darbas. Tačiau durys neatsidaro.
"Hm, gerokai mus apdrėbė" susirūpinusi murma Berta, viena akimi spoksodama į vis dar tapduryje linguojantį Zaeginą. Nenuleisdama akių nuo peštuko, Berta patraukia link pagrindinių smuklės durų- teks eiti aplink, viena rėčkos ji tikrai neužtemps. Tačiau laukujės durys irgi nenori atsidaryti.... Moteriškė, keikdama save, kad taip ir neprisiruošė pakeisti vyrių ir durys atsidaro tik išorėn, įsiręžia iš visos sveikatos- bet rezultato jokio. Užpustyta, taip sakant, iki ausų.
- Bijau, garbioji dvorfe, tamstelei teks praustis apačioje- arba pasitenkinti paprastu kibiru. Nebent įkalbėsi tuodu,- ji linkteli Zaegino ir Pindeflioso pusėn,- padėti.
Ji pabando prasisprausti į virtuvę, tačiau platūs Zaegino pečiai užgrozdinę duris kaip reikiant.
- Ei, sūneli, pasitrauk, garbiajai barzdukei vandens reikia. Ei, kiba apkurtai?


Zaegin
-Aaaa!
Kočėlas per nagus - ne pats maloniausias dalykas, vienaip ar kitaip...
- Och, atleiskite gerbiamieji žmonės ir nežmonės - linkteliu dvorfei. - Nežinau, kas man čia pasidarė... tiesiog kažkoks proto užtemimas, arba afektom būsena - kaip kad aiškino garbusis mokslinčius Laiqualassis - tada nieko nematau, nieko negirdžiu...
Šeimininke, paimkit nuo manes visus aštresnius daiktus, nei peilis sviestui tepti, ir pasaugokiet juos iki ryto - ir pasklusdamas savikontrolei pradedu nusiiminėti ginklus, kuriu, kaip žinia, mano profesijos atstovai turi daug ir įvairių, ir slepia įvairiose vietose:
1. Išmusštasis iš pirštų dvorfų darbo lenktas vienarankis kalavijas (šimitaras)
2. vienas trumpas, dviejų pėdų ilgio kalavijas (made in Gondor)
3. Du pėdos ilgio kinžalai (taip pat gondorietiški)
4. pėdos ir dviejų colių ilgo Rivendeilo elfų darbo stiletas (iš bato aulo)
5. Sauja mėtomų žvaiždučių - nežinia kodėl vadinamų keistu žodžiu - šurikenais - jų tiekėjas gyvena Harado rytuose
6. pora saujų sunkių švininių rutuliukų ir metalinę savo gamybos timpą (puikus įrankis diversijoms ir varnų medžioklei)
7. Skydas su aštriu smaigaliu per vidurį (paduodu šeiminikei nuo židinio)
8. ir galų gale - savo pasididžiavimą ir slaptą ginklą - Mordoro Ašmenis - plonytį stiletą, gal pusės pėdos ilgio, bet darantį mirtinus sužeidimus)
- Taigi, kur mes sustojom? Gal alaus? - kreipiuosi tiek į Pindefliosą, tiek ir į dvorfę.

Paukštukas
Alus, o kas čia tokio?" nustemba kodėlčiukas.
Apdujęs stebiu kaip Zaegin nusiginkluoja ir ant stalo kaupiasi gelžgalių krūva. Galvoju, kad jeigu nuo paskutinio mano apsilankymo prekybos sistema ir ginklų vertė nelabai pasikeitė, tai galėčiau nugridęs orkažmogį, ramiausiai susirinkti jo niekučius ir parduoti artimiausiame Gondoro turguje, gaučiau turbut nemažai, žaisliukai pagaminti tikrų meistrų. Blizga išgaląsti dinamiškų formų ašmenys, metalai aukščiausios rūšies. Masina. Varvinu seilę. "Alus, o kas čia tokio? Geriau išgeriam ką nors rimto, tikriems vyrams. abejoju ar šitoj iščiustytoj seklyčioj atsiras tokio nektaro, kuri geria patys Istari, bet gal rasim atitikmenį?
Nusyšypsau sau po nosim, ir mirkteliu Khes - prisidėk prie mūsų. Smuklininkė malasi aplink nežinodama kaip čia tikroviškiau parodyti savo pyktį, todėl aš jai sakau:
"Ar rasi mums birzgalo pritaikyto gerti nemirtingiesiems? ar teks kiaušinti kitur?"


Aiquen
Pastebėjusi žybsinčias Pindeflioso akeles, Berta čiumpa glėbin Zaegin turtą, prasispraudžia virtuvėn, įgudusiu judesiu koja užtrenkia už savęs duris ir nupūkščia į savo kambarėlį. Nudrebia ginklus ant lovos, atidaro palei langą stovinčią plienu kaustytą skrynią, ir tvarkingai sudeda jon prabangiuosius Zaegin ašmenis. Užrakina skrynią, raktą paslepia ten, kur net ir prigėręs niekas neieškotų. Išeidama iš kambario dar žvilgteli į veidrodį. Veidrodis išraiškingai nualpsta. Virtuvėje smuklininkė pripila katilą vandens ir pakursto po juo beužgęstančią ugnį- greičiau nei per dvidešimt minučių vanduo neužkais, taigi, Khes teks palaukti su maudynėmis.
Bertukė grįžta prie baro.
- Nemirtingųjų gėrimo, sakai?- niurgzteli ji Pindefliosui.- Jei vėl nori samanės, tai net nesvajok. Jūs, jaunimas, niekam tikę girtuokliai, todėl jūsų pačių labui siūlau midų. O kitur neiškiaušinsit, smuklė užpustyta iki palangių. Nebent kas nors nori išlipti lauk per langą ir atkasti sniegelį. Ką, nėra norinčių?
Ji tyliai sukikena, pripila tris bokalus putojančio midaus ir pastato ant baro. Ir čia pat krūptelėjusi pašoka- kažkur šalia smuklės, perrėkdamas pūgos ūžavimą, užstaugia šuo. Bent jau Berta tikisi, kad tai šuo...

Starlin
Suprantu, kad vargšei Bertai nepavyks užboginti kubilo viršun, todėl tik užjaučiamai pasižiūriu į moteriškę (tiedu smuklės lankytojai, regis, visai pablūdo, nesugeba užpakalių pakrutint) ir patikinu, kad man bus gerai ir apačioje.
- Kad tik tie balbiesai nsimaišytų po kojom. Aš - padori dvorfė, - šniurkšteliu Zaegino, gerokai suplonėjusio, kai nusikrovė nuo savęs tą gelžgalių naštą, ir Pindeflioso, į ginklų krūvą žiūrinčio labai jau dvorfiškomis akimis, pusėn ir priduriu: - Ne, ačiū, alaus nenoriu. O ir tetulė Berta jums neduos, - Berta jau pila midų visiems trims.
Šiek tiek nusiraminusi, prisėdu ir toliau skaičiuoju išlaidas. Berta taip netikėtai šokteli, kad brūkšteliu per savo užrašus.
- Kad tave! Ai, garbingoji smuklininke, tik šuo ten, tik šuo! Paprašyk šitų dviejų, kad nuvarytų, jeigu bijai. Nes aš irgi bijau, - šnipšteliu tyliai tyliai. - Tikiuosi, čia durys sandariai uždarytos? A, kurgi nebus - sniego tikriausiai didžiausios pusnys priverstos...

- Na taip, užpustė kaip reikiant...- Berta sunkiai atsidūsta ir, praskleidusi užuolaidas, žvilgteli laukan. Nesimato nieko, tamsu, kaip vargui po uodega...
Šuo vėl sustūgsta, ir smuklininkė skubiai atšoka nuo lango. Staugimas pereina į gailų cypimą ir staiga nutyla, tarsi šunėkas, pabrukęs uodegą būtų nėręs būdon.
Ir čia pat pasigirsta kitas balsas, jau akivaizdžiai ne šuns. Galingas kauksmas nustelbia pūgos ūžavimą, smuklės langai sudreba, atrodo, netgi žvakės sietyne prigęsta. Prie pirmojo prisijungia antras balsas, dar vienas, ir dar... Bardė cyptelėjusi apsikabina savo liutnią ir įsispraudžia į kampą.
Berta susimąsto- gal jau pradėti panikuoti? Bet ne, žmonės gi mato...
- Garbioji Khes, ar tau teko kada girdėti apie Vilkų pūgą?- pasisuka senoji į dvorfę.- Visada galvojau, kad čia tik močiutės pasakos, kad anūkėliai greičiau į loveles sulįstų, bet pamenu, vaikystėje jau teko kažką panašaus patirti. Tiesa, mažytė buvau, nieko neprisimenu. Sako, kad kartais rytų vėjas, lėkdamas per Pelenoro lauką, prižadina kritusių karių dvasias. Ir jos, trokšdamos dar kraujo, vilkais pasileidžia pavėjui. Va, dabar pasiklausau tų balselių, ir visai nejauku pasidaro... gal ir ne išmislas visa tai? Juk čia normalių vilkų tai nėra. Anei šunų valkataujančių...
"O gal be reikalo nuginklavau tą pusorkį? Nors ne, šmėklų peiliais nepapjausi.." šmėkšteli mintis. Bertą išpila šaltas prakaitas.

Suprantu Bertos susijaudinimą, bet pati stengiuosi savo išbalimą (nuo jos kalbų) slėpti po barzda.

- Na jau, šeimininke, na jau... Pūga - tik gamtos išdaigos. Nors, turiu pasakyti, - pasislenku arčiau ir pereinu į šnabždesį, - ir aš esu vaiduokliškų istorijų girdėjusi. Ypač apie Moriją ir jos tiltą. Tiksliai nežinau, kas ten per Karą įvyko, bet sklinda gandai, kad buvęs kažkoks elfų padaras, už visus kitus galingesnis. O jau orkų išperų kiek! Tie, kas buvo, padėjo galvas, išskyrus kelis narsuolius. Tai va, sako, ir dabar iš po tilto pučia stiprus vėjas. Neišmanėliai sako, kad bedugnė po tiltu tęsiasi per visą Ardą, o vėjas pučiąs kažkur nuo jūros kitoje pusėje, kur daug tokių elfų padarų gyvena, Aš, žinoma, tuo netikiu, bet pasakos yra pasakos... Apie Vilkų vėją negirdėjau. Bet ir prisigalvoja gi žmonės...

Pasipurtau - kažkodėl staiga pasidarė vėsoka. Imu straksėti, kad išbaidyčiau nemalonias mintis.

-O tamstelė, šeimininke, iš kokio regiono būsit kilusi? - paklausiu.

Khes pasakojimas, kaip ir kiekviena laiku papasakota baisi istorija, šiurpuliais nubėga Bertos nugara.
-Na... Mes ne Morijoje dabar, o ir pūga niekuo negresia, kol viduje sėdime,- ji įsiklauso į kaukimą, tai tilstantį, tai vėl griebiantį už ausų pleniniais nagais.
-Tikiuosi...-sumurma ji pati sau,- kad Aukselis irgi supranta, kad laukan lįsti neverta.
Smuklininkė atsiremia į stalą ir palinksta prie dvorfės:
- O aš beveik vietinė... Gimiau žvejų kaimelyje, į pietus nuo Dol Amroto. Tėvukas mano visai neblogai vertėsi, netgi nuosavą laivą turėjo. Bet manęs neviliojo toks likimas, neturėjau jokio noro visą gyvenimą lopyt tinklus ir skaičiuot pajamas bei išlaidas.. O ir ištekėjus niekas nebūtų pasikeitę, kaip žinia, visų žvejų buitis vienoda. Tai va, vieną dieną į kaimą atsigrūdo gauja neaiškių žmogėnų, kaip vėliau paaiškėjo- piratų. Jiems reikėjo šio bei to, ir patikėk, paėmė nesiklausę. Kol jie rausėsi klėtyse ir podėliuose, jų vadas sėdėjo ant šulinio rentinio kaimo vidury ir krapštinėjosi panages lenkto durklo galu, kaip dabar atsimenu... Va tada aš jį ir pamačiau. Kvaila buvau tada, nepagalvojau, ką darau..- Berta atsidūsta ir nubraukia ašarėlę, lėtai riedančią raukšlių labirintu,- Būčiau žinojus... Kad aš būčiau žinojus...

Bardė vis dar negali atsigauti, ji dreba kampe. Kaukimas lauke pradeda tilti.

Berta pakyla nuo stalo, kad nueitų patikrinti, kaip ten šyla vanduo maudynėms, bet dar nepasiekusi baro, susmunka ant grindų. Ausyse spengia taip, tarsi rietųsi gauja vargų, akyse suraibuliuoja juodos dėmės...
"Ot biesas, čia dabar kas..." dar spėja pagalvoti senutė, tačiau siaubingas skausmas krūtinėje aptemdo sąmonę. Ji girdi, kaip kažkas šaukia, berods, dvofė, tačiau garsai tyla... tyla... tyla...

*infarktas*

Berta, trumpai papasakojusi apie save, keliasi ir eina virtuvės link, bet netikėtai išvirsta iš klumpių. Klykteliu ir pribėgu. Šeimininkė guli nejudėdama. Bardė kampe apsiverkia ir dreba toliau. Pavėduliuoju Bertai virš veido, bet ji neatsiliepia. Trinkteliu per skruostą.

- Ei, kas nors! Hobitės ar jūs, nelemti keliaujantys pusorkiai! Negi nematote - šeimininkei negera! - sušunku ir desperatiškai trankau Bertai per krūtinę - gal atsibus?

Nemelavo senos pasakos...
Pūga, priėmusi į savo šiurpų chorą senosios smuklininkės balsą- ir gyvybę- nušvilpia tolyn, link užšalusios pakrantės. Greitai vėjas visai nurimsta, tik retos snaigės mirgėdamos byra iš padebesių...
Lengvai žengdama per purias pusnis link smuklės artinasi aukšta figūra. Miriel Serinde, viena iš nedaugelio pasilikusių Lorieno gyventojų, ieško tavernos, kurioje gautų gurkšnelį saldaus elfiško vyno ir ramią nakvynę.
Durys užpustytos. Elfė žvilgteli per langą, tačiau apšerkšnijęs stiklas neperžvelgiamas... Ji tyliai pabarbena į langą. Jokio atsakymo. Miriel bilsteli stipriau. Kažkur viduje pasigirsta susijaudinę balsai, tačiau niekas neskuba atverti durų.
Neapsikentusi turistė barkšteli į stiklą kelionine lazda ir- o varge- tas kraupiai džergždamas išdūžta. laukan išlenda paklaikusi barzdota ašarota dvorfo marmūzė:
- Ko?
Miriel bando teisintis, tačiau akivaizdu, kad išdužęs stiklas galvos sąvininkui (sąvinikei?!) rūpi mažiausiai.
- Ak, įleiskite galų gale mane, šalta gi...- tiesiai šviesiai pareiškia elfė.

Staiga-dwarfui nespėjus susigaudyti-durys išverčismos nuo vyrių.Anksčiau už elfės pasirodžiusi figūra pasirodo beesantis paklaikęs iš baimės didelis žirgas.Miriel lėkte įlekia vidun, arklys iš paskos.Visi nustebę veizėja į atvykelius, Zae automatiškai pakelia ir įstato vargšes duris atgal.Lauke šiurpiai stūgauja Vilkų Vėjas,nuo grindų keliasi murmanti Mireil Serinde, paskui ima neaiškiai atsiprašinėti ir pristato arklį(Vėliau, kai pastebėjo-raitelę) kaip chaoso kaltininką.
-Tu Miriel, ot kokia nedėkinga ir užmarši....Juk aš irgi iš Lorieno ir mes gi keliavom kartu kurį laiką!-suprunksčia raitelė vos ne kaip savo ristūnas.Visi stebisi beveik iki orkiško infarkto.

Kai Berta kaip maišas nudrimba ant grindų, mano girtumas kaip mat išsisklaido. Nepaisant visų Khes pastangų smuklininkė nebeatsigauna. Velnias, tai kas dabar grybus keps?
Bardė tvernos kampe mąsto panašiai- pasimirus šeimininkei, jai labai parūpsta honoraro klausimai- kažkas turės sumokėti už dainavimą tokiomis kraupiomis sąlygomis.
Padedu dvorfei nunešti velionę į jos kambarį. Tuo pačiu susirandu skrynioje užrakintus savo ginklus, tačiau palieku viską, kur buvo. Pasiimu tik elfišką durklą ir užsikišu atgal už bato aulo. Nesinori likti beginkliu, kai... Kai aplink šlaistosi tas... Fliosas.
Nespėjus grįžti į bendrąją salę, pasigirsta trenksmas ir vidun įvirsta dvi žmogystos ir arklys. Po perkūnais, kas per raitelis, kuris savo arkliapalaikio suvaldyti negali?!
Įstatau į vietą išverstas duris ir grėsmingai nužiūriu įėjusias figūras. Elfos, ar ką? Nu ta antra apskritai neaišku, į ką panaši...

*Fliosas liaujasi spoksojęs į vieną tašką*
hm pastebėjau gana dažnai man taip atsitinka - sėdžiu, kaupiu enegiją, kontempliuojiu, virškinu, gaminu dujas, gimdau mintis, pro aprūkusius stiklus stebiu aplinkinį pasaulį, renku naudingą informaciją, rūšiuoju ir... net nesusimąstau, kokio bieso visa tai darau. Tada suveikia saugiklis ir aš atsijungiu "zvimbt" - out, gone, disconnect, not responding...
... tačiau dabar aš pabundu. Žinoma, išsiskėtojęs ant grindų storosios šeiminikės lavonas man atrodo neestetiškai, tačiau nubraukęs ašarėlę pagalvoju apie save patį. Man patinka apie save galvoti, aš toks, aš anoks, aš pats pats... Žiūriu į nesėkmingas Zaegin ir Khes pastangas atčiuchinti Bertą ir toliau galvoju apie save: aš galėčiau, aš pasivarginčiau, aš žinau... Aš žinau tinkamų burtažodžių, reikia tik paprašyti... viltingai žvelgiu į pabalusį Bertos veidą, bet ji nenori su manim šnekėtis... Zaeginas puola prie savo ginklų nervingai dirčiodamas per petį. Sugaunu jo žvilgsnį, kuris sako: "pabandyk dar ką nors iškrėsti menkysta", aš nutaisau jam atsakymą ir siunčiu vizualiuoju paštu: "jo jo, manai tau padės ta geležėlė?..." Po to mūsų nebylų pokalbį nutraukia atvykėliai. Pasmirsta arkliu, pakvimpa elfais, pakimba laukimas kurį norisi šaukštu nugraibyt nuo nejaukios tylos.

Elfė liaujasi kaltinti Miriel ir trumpai prisistato:
-Aš esu Coranar, keliauninkė.Įsiveržiau į vidų todėl, kad lauke siaučia pats tikriausias Vilkų vėjas Žirgo suvaldyti niekas neįstengtų...-miglotai pasiteisina ji.Tada nutyla ir bando suvokti, kas nutiko smuklės šeimininkei-tai galima išskaityti iš jos akių.Pastarųjų rainelės labai keistos, viena jų pusė mėlyna, kita sodri žalia.

Aplinkinių žvilgsniai, įsmeigti į Coranar, kol kas nerodo jokių atšilimo požymių. Suprantu, kad čia ką tik nutiko kažkas jei jau ne baisaus, tai labai nemalonaus. Bandau taisyti situaciją:
- Taip, kai siaučia Vilkų pūga, net elfams sunku suvaldyti žirgus. Žinote, kaip jautriai jie reaguoja į nelabas jėgas. O ši pūga ypač smarki, tarsi ką tik būtų gavusi naują sielą...
Berods, ramus mano balsas padarė savo- bent jau dvorfė ir pusorkis kiek atsipalaidavo. Žmogėnas juodais drabužiais vis dar spokso į mus su neslepiamu priešiškumu. Tęsiu prisistatymą:
- Mano vardas Miriel, esu viena iš nedaugelio, likusių Lotloriene. O ši jauna būtybė- mosteliu į Coranar,- mano globotinė. Ko gero, paskutinis kūdikis, gimęs šioje jūros pusėje. Jai dar net šimto metų nėra, taigi atleiskite jos vėjavaikiškumą ir ne pačias rafinuočiausias manieras. O dabar galbūt galėtume išgirsti ir jūsų vardus, garbūs ponai?

Pirmas nutraukiu vėl pakibusią tylą:
- Esmi Zaegin, saugos tarnybos šefas. Šita barzdukė, ištikta aparpalio- Khes, garbinga prekeivė. Anas padaras,- pašnairuoju į Pindefliosą,- tegu pats prisistato, jis mėgsta apie save kalbėti. Tiksliau, jis mėgsta apie save žliumbti. O jūs, gražuolės, užeikit, sėskit... Eisiu, paieškosiu, kur slapstosi padavėjos, joms juk irgi apie gaspadinės mirtį pranešti reikia...
Nutylu, nes elfos, atrodo, tik dabar suprato, kas čia darosi. Palieku jas aiškintis su dvorfe ir Fliosu, o pats bandau prasibrauti į tą daržinę, kur turėtų būti tarnų kambariai.
Po dešimties minučių grįžtu, už pakarpos tempdamas dvi iš siaubo labai greit blaivėjančias hobites (Petunija ir Rozmarita, ane, mažės? ). Liepiu joms daryti tvarką; greitai viena iš jų nulekia prie velionės, o kita puola klausinėti visų, kas ką užsisakys. Pats pasičiumpu neišgertą midaus taurę ir atsisėdu kampe, arčiau prie bardės. Ta vis dar tyli ir mąsto apie savo pinigėlius.

Pro duris, su būriu snaigių iš paskos, įvirsta tamsiai žaliu apsiaustu apsivilkusi žmogysta. Gobtuvas jai slepia veidą, bet gan įdomiai skambantis balsas, tariantis:
-Laba. Me esmi keliautoja Asjant iš... iš visur. Pabūsiu čia, gerai? Tik trumpam. Tenoriu pasišildyt ir užkąst. Tas vėjas netgi visko mačiusį dunadan'ą nustebintų...-išduoda, kad šio apsiausto savininkas - moteriškos lyties.
Nelaukusi atsakymo iš liūnokai atrodančių aplinkinių, ji keliauja prie staliuko, esančio netoli židinio ir nutyla, belaukdama pirmyn-atgal po visą taverną siuvančios hobitės(o gal hobičių?Juk šios rasės atstovai tokie panašūs...)
Pagaliau gavusi minutėlę padavėjos dėmesio, Asjant užsisako kažkokį įdomaus pavadinimo patiekalą ir pradeda dairytis po taverną.
-Kažin, kodėl visi tokie tylūs?- pagalvoja ji. Bet neišsakytos mintys turi savybę nebūti atsakytos, taigi jai belieka tik stebėti.

Apstulbusi Coranar užsisako daug raminančios liepžiedžių arbatos ir dribteli prie stalo.Sėsdamasi ji mosteli plaukais, ir juodut juodutėlės, spalva juodesnės už Morgoto širdį sruogos sužimba blyškiu auksu.Tą pastebi tik Ore, Fliosas ir bardė.Nustebę jie vėl isisteibėlija į elfės plaukus-jie varno sparno spalvos, dargi juodesni, tieiog švyti juoduma.Bet štai elfė vėl mosteli galva, ir plaukų sruogos sužimba ta pačia blyškaus aukso spalva...
Dargi atvykelės akys....Prie nosies jos mėlynos, tiktai mėlynos, nė ženklo kitokios spalvos, bet kita rainelių pusė prie smilkinio yra žalut žalutėlė , tarsi, tarsi ...kas?Staiga jie susivokia:tokios pat spalvos yra jos žirgo, kurį sutrikęs Aukselis dabar vedasi į arklidę, akys!...Baltutėlaičiai pilkio karčiai blizga ar švyti tokia pat spalva, kaip ir jo šeimininkės plaukai...
Pati elfė neatrodo labai įtartina ar pavojinga-tamsaus gymio, apsirengusi paprastais kelioniniais drabužiais, bet kodėl ji nėra juodaplaukė, ir jos akys tos pačios kaip ir arklio?Tai netgi keisčiau nei balti elfių plaukai, gali nušvisti juoda spalva, ir šviesiai žalios rainelės-šį reiškinį jie yra matę, o vat dabar...
Akivaizdu, kad kiti nepastebėjo nieko keisto elfėje, bet pati Coranar pastebėjo9, kad kažkas su nuostaba steibelija į ją, bet nenori užsimesti už nugaros kabančio gobtuvo....

na ir fokusai - stebisi mano sąmonė - vilkų vėjas, vienišos elfės keliautojos, su žirgu į smuklę... ir į mane žiūri...
- Pindefliosas aš, - sakau garsiai. Patrynęs niežtinčią nosi dar pridusiu, - magas, eee... tiksliau mago mokinys, čia kažkur mano lazda mėtėsi, joj visa mano galia, o manyje tik nuosėdos, trupinėliai... tiesą jų užtektų... - pasižiūriu į Bertą ant grindų, - ... ne nebeužtektų.
Tas faktas mane nuliūdina, visgi gaila jos, gera šeimininkė buvo, davė paėst, užmokesčio nepaėmė... išgeriu kažkieno pamirštą bokalą į jos sveikatą.
Įėjusi būtybė iškloja apie save daug, bet nieko, ir iškart patraukia užsisakyti ėdalo, ką gi aš jos nepažįstu, ir išvis nieko nepažįstu. Žiūriu į nepažįstamus (turbūt piktus) nežmones apstojusius mane ratu ir laukiančius pasiaiškinimo, man darosi nepatogu ir karšta, nors pro visus smuklės plyšius traukia skersvėjai. Susierzinęs sakau:
- Matot kas čia įvyko - staigi šeimininkės mirtis, priežastys nežinomos, pasekmės taip pat. Tačiau jūs linksminkitės, dabar ji jau išplaukė vakaruosna, ar ne? O jūs dar spėsit, linksminkitės! - Sukrizenu iš savo šlykštaus bajeriuko ir tęsiu monologą, - o kodėl vienos keliaujat? Ar nevertėtu nusisamdyti kokio nors palydovo? O gal jūsų žirgelis kovinis, atstoja būrį vyrų? Nors ne, atrodo seniai šertas...

Mane erzina įžūlus Pindeflioso balsas, tačiau žinau, kokia apgaulinga kartais būna išvaizda- ir pirmas įspūdis. Mėginu išlikti mandagi:
- Ir į kurį klausimą turėčiau atsakyti pirmiausia? Gerai, iš eilės- vienos keliaujam. Jei žinai saugius kelius, nereikia nei vyrų būrio, nei kovinio žirgo,- šypteliu ir, mostu paliepusi Corai vis dėlto paslėpti po gobtuvu švytinčias kasas, tęsiu,- O žirgas- Coranar numylėtinis. Augintinis, taip sakant. Pašėlęs, kaip ir šeimininkė. Na, ar jūsų smalsumas patenkintas? Ir beje... Ar jūs- nuolatinis šios smuklės lankytojas? Gal pažįstate.. Nors ne, greičiausiai nepažįstate.
Dar sykį nusišypsau mago mokiniui, viena akimi stebėdama ką tik įėjusią žmogystą. Pro šalį krypuojančios ir gailiai šniurkščiojančios hobitės paprašau taurės putojančio vyno sau, Corai užsakau obuolių pyrago. Ji nori prieštarauti, tačiau nenusileidžiu- atseit, vien liepžiedžiais gyva nebūsi, ne laikas dabar apie figūrą galvot.
Apsidairau, akimis ieškodama vieno pažįstamo pirklio, kuris turėjo (ar bent jau žadėjo) čia trainiotis, tačiau jo nė kvapo. Atsidūstu ir pakviečiu Pindefliosą prisijungti prie mūsų. O gal dar ką įdomaus papasakos...

Ir kadagi baigsis šita žiema? -pagalvoja Alatar. Jis jau senokai paliko pirmąsias šiose žemėse sutiktas tavernas.Ten aplink dar buvo palyginus šilta.Net pas dvarfus oloje nebuvo tokio šalčio..tiesa, anie mažakalbiai,beigi barzdos dar tik pradeda želti. Apie orkynės "džiaugsmus ir vargus" stengiasi negalvoti. Taaaip..atsimenu,kokie karščiai buvo Harade,Khande,tolimuosiuose rytuose bei pietuose..Brrrr-nusipurto nuo eilinio speigo gūsio.dar labiau susisuka į savo tamsiai žaliąjį,šitiek mačiusį apsiaustą. Prieina prie dailaus namuko durų."Lyg ir čia"-pagalvoja.Išsitraukia nedidelę pilkšvos medžiagos skiautę ant kurios raudonai užrašyta:
Alatar kviečiamas vidun. ...bla bla bla(perspėjimai).Šefs,Zae.
kagi,pats laikas čia užsukti..Jo mintis nutraukia mestas žvilgsnis-prie durų slenksčio aiškiai matyti kanopų pėdsakai bei vos vos matosi elegantiškų žingsnelių žymės...kagi,-pagalvoja-pats to nenorėdamas vis jas sutinku...
Įeina vidun. Jaučiasi šiek tiek slogi atmosfera(nors kai kuriems tai nė motais-paguldyta galva ant stalo ir vis dar tvirtai įsikibusi ranka į bokalą-jau matytas vaizdelis:))visi tokie tylūs.susislapstę į tamsius kampus.nejaugi tai mirties(skaudžios gal netekties) kvapas?Nusprendžia nerizikuot:atsisega Oroneleną bei mažą durklą,nusimeta gobtuvą,ir pagaliau(nes jau piktokai šnairavo kai kurie)uždaro duris. Ginklus padeda į rakinamą ginklų dėžę(koks patogumas -nusistebi),pats preina arčiau prie židinio pasišildyti. prisėda prie nedidelio ažuolinio stalo.(bene bus naujas?dar šviežiai sukaltas,kvepia..matyt po muštynių)studijuoja meniu(kaip viskas gardu :shock: net ašarėlę nubraukia...senas geras Viduržemės elis, gardus kepsnys,kvapni arbata..kurgi rasi tokį gėrį rytuose ar pietuose?). Pakelia pilkšvai žalias akis ir atidžiai apsidairo.Sugauna žmogystos žvilgsnį(vėliau anas prisistatys Fliosu).Žvilgsnis ne tuščias ir atidžiai tyrinėjantis taip pat-nusprendžia.Kadaise jis tokį matė Khande,kai sutiko vietinių išminčių-raganių būrelį bemedituojanti didelėje apvalioje palapinėje..ir kas galėjo pamanyti 😉
pro šalį prakrypuoja hobitė,tad nelaukdamas užsisako gėrimo. atneša vyno(gaivaus,bet kartu ir sodraus,stipraus,lyg vasaros pabaigos brandumo..matyt Gondoro vynas)sustingsta ir žiūri į spragsinčią ugnį.stengiasi pajust šių namų gyvąstį..pro plyšius retkarčiais kaukteli vėjas..o gal vilkai?akivaizdu,jog tie plyšiai vietiniams mažai terūpi..
ramiai laukia,kol pasirodys kvietimą įteikęs Zae..užsikuria pypkutę,sau maloniai papsi..

Nespėju apžiūrėti atėjusios moteros- o pro duris jau įvirsta naujas žmogėnas. Iškart atpažįstu Alatar- tą patį, kuris norėjo mano "Skritulio Kvadratūroje" įsidarbint. Keistokas tipas, bet rekomendacijas neblogas pristatė...
Kol pats nepastebėjo, aš irgi nenoriu išsiduoti, tik stebiu, kaip Petunija bando išaiškinti bardei, jog pasirodymas dar nebaigtas. Nugirstu:
- ... nebūtų norėjusi, kad dėl tokios smulkmenos kaip mirtis, nukentėtų verslas...
Nepraėjus nė penkioms minutėms pasigirsta nauja daina. Gerai, kad ta mišrūnė susiprato nedainuoti užstalės blevyzgų, kuriomis vaišino visą vakarą.
Pasigaunu padavėją ir užsisakau dar midaus. Kadangi girtas būdamas sugebėjau apmokėti ne tik savo, bet ir pusės smuklės lankytojų gėrimus (o atgauti pinigų iš tų mažų sukčių nėra šansų), nusprendžiu dar sykelį prisigerti- gal ir Fliosas mažiau nervins. Ir ko tos elfos jį prie stalo pasikvietė? Ką tas susna tokio turi, ko neturiu aš?
Susibnervinęs sumerkiu ūsus į midų... Gimtadienis, joptararai...