-=Bertos Taverna=-

-Iki Poroso žiočių, už tiek mums buvo sumokėta,- paaiškinu elfei,- Aš pats net nebuvau ten, pasiunčiau rinktinius vyrus. Turėjo užtekti tokios apsaugos. Kiek žinau, jie saugiai palydėjo karavaną iki sutartos vietos ir grįžo atgal. O kas ten po to su taiš škudurėliais nutiko- ne mano reikalas.- atseit atsiprašančiai palinguoju galvą. Miriel nusivylusi apsikabina taurę- aišku, tikėjosi, kad padėsiu išsiaiškint, kas nukniso tą jos krovinį...
Alatar neramiai muistosi, lyg į jį kas spoksotų. Pažįstamas jausmas, mane pastoviai dėl snukio aptarinėja. Ale kiba man ne tas pats?
Atsistoju ir bandau prisiminti, kur čia tupykla (kurios taip sėkmingai nerado velionis Fliosas). Atrodo, pataikau į tas duris ir kurį laiką mėgaujuosi savo organizmo natūralumu, hehe...
Grįždamas pasiimu nuo baro Rozmaritos paslaugiai pakištą dar vieną ąsotį midaus...
... Ar tai čia grindys nelygios, ar amžinatilsi Flioso dūšia koją pakišo- drebiuosi vidury tavernos ant pilvo; ąsotis, nubrėžęs ore dailų lanką, teškiasi į stalą, prie kurio sedėjau. Tiek midaus niekais nuėjo- pusė ant Miriel, kita pusė- ant Asjant, ir tik Alatar apysausis liko.
Riebiai nusikeikęs atsikeliu ir paprašau hobitės dar vieno ąsočio sau, ir po taurę Vinvynio išmaudytoms damoms- mažu neužmuš? Nors mažai šansų, panos atrodo rimtai įniršę... Ypač Asjant. Sunkiai nuryju seilę (nuuuuu, Zae, laikykis, tfu tfu tfu...) ir bandau atsisėsti į savo vietą.

Saugumo tarnybos šefui išsvirduliavus, susirūpinu dėl išgirstų naujienų..puldinėjimai pasienio regionuose nieko nestebina,tačiau dingęs šilko krovinys,vargų pasirodymai,neramios žinios iš Etenmūro...įdomu kaip klostosi reikalai Gondore apskritai..tas, kas sėdi Minas tirito soste matyt nuotuokia,jog įvairūs ženklai keliantys nerimą nieko gera nežada..
-bet juk šešėlis buvo nugalėtas..pasvarstymus nutraukia elfė.-taip,nugalėtas..ir daugiau jau nepabus..bet neramumų užuomazgos verčia klausti,ar neatsiras naujų šešėliukų?
Meta žvilgsnį į Asjant..dabar pamenu..grįždamas nuo Runo jūros krantų iš vietinių prisiklausiau apie keistus žmones..tamsius ir tylius,bet nuožmius kovoje.jų akys žiba,ne jos dega pasirodžius priešams..miškingoje rytų pakrantėje vietiniai net bambėdavo:
-kur šitie,ten sulauksi bėdos...
Dar sklido kalbos,jog tai iš rytų atkeliavę tamsiųjų žemių žvalgai,pasklidę po Gondorą..žinoma,Alatar menkai tetikėjo tomis pasakomis,ko tik kaimiečiai neprisigalvos..dunadanai buvo plačiai žinomi,jų vardas buvo pasklidęsdar tais laikais, kai Karalius Elesaras priiminėjo svečius savo karūnavimo iškilmėse..bet apie šiuos žmones buvai menkai žinoma..tačiau buvo aišku-jie nekentė senojo tamsos valdovo tarnų.medžiojo juos visur..kartais pernelyg nesirinkdami...
Alatar dar norėjo pažvelgt į keistą Asjant kalaviją,kurį ji taip puikiai valdė,tačiau tuo momentu pastebėjo atskriejantį ąsotį..niekam nespėjus nė prasižioti šis tėškėsi į stalą..sudrebėjo ir grindys-tai pusorkis šlumšelėjo ant žemės..sedėdamas tolimiausiam kampe išlikau beveik sausas..bet kai pamačiau šalia sėdinčias... pamačiau pabalusį pusorkio veidą bei žibančias Asjant akis..elfė neatsiliko,antrą kartą aptaškyta...dabar galėjai iš jų visko tikėtis(kažin ar vargas būtų likęs gyvas po tokio akibrokšto)
dar norėjau pamokyti pusgirtį pusorkį,bet šis pats lindo į nasrus...atsvirduliavo kreivai išsišiepęs žvilgsniu rodydamas į dvi taures vyno..beliko užgniaužus kvapą stebėti,kuo viskas baigsis..
-gal sakau,nereikia smurto griebtis,ir taip jo pasaulyje užtenka..?o tu(kreipiasi į suglumusį pusorkį belaukiantį lemtingo smūgio)gal,sakau atlygink nuostolius,kaip pridera atsiprašyk ir prisėsk kur kitur,kad apsiramintų visi..?kerštas prie nieko gero neprives..- mažai vilties beturėdamas dar kreipiuosi.

Gerai, kad Cora arklidėje- tie išraiškingi žodelyčiai, kuriuos berte beriu pusorkio marmūzėn, tikrai netinka jaunoms auselėms.
Pats Zaeginas rausta, bąla, prakaituoja... Kai kurių išsireiškimų neteko girdėti net jam.
Akies krašteliu pastebiu, kaip Asjant, užsiėmusi burną, net tirta nuo tramdomo juoko, Alatar spokso į mane tarsi pirmąsyk matydamas. Giliai įkvepiu ir sąlyginai švelniai užbaigiu:
- Ir jei tu, peraugusi plaukuota šunvote ant raukšlėtos vargo sėdynės, dar sykį užtėkši ant manęs bent lašelį ko nors, prisiekiu Kereborno gėlėtomis trumpikėmis, iš tavęs liks tik balutė purvinoms kanopoms nusimazgoti!
Alatar nori mane raminti. Dėbteliu į jį- ir vargšelis supranta ne vietoj išsižiojęs.
Bet jis teisus. Kilmingai damai nepritinka taip elgtis. Paliečių skruostą- tiesiog dega. Matyt, išraudau neprasčiau už pinaviją.
- Atleiskite, man reikia trumpam pasišalinti,- stodamasi sakau,- Jei būtų nesunku, gal galėtųmėte kurios nors hobitės paprašyti nušluostyti stalą ir užsakyti man,- vienu gurkšniu nuryju bailiai pusorkio ištiestą vyną,- taurę Putojančio Elfų?
Purtydama nuo skvernų midaus lašus patraukiu arklidėn pasiieškoti krepšiuose sausų drabužių. Coranar vis dar ten, pina kaseles savo brangiausiam ristūnui. O kas čia dabar?!
- Cora, vėl nagai? Nieko nesakau, kad naudoji juos kaip ginklą, bet jei tai kelia grėsmę tau pačiai... Jei dar sykelį susižalosi, būsiu priversta paprašyti tavęs juos pasitrumpinti. Atleisk, mieloji, bet šiuo klausimu manęs neperkalbėsi.
Nekreipiu dėmesio į globotinės protestus. Pasiraususi krepšyje išsitraukiu pilkšvai žalsvą atlasinę suknią (nemėgstu kelionėse dėvėti naminių drabužių, bet ką darysi) ir skubiai persirengiu. Užsimetu ant pečių tokios pat spalvos apsiaustą ir grįžtu vidun (prieš tai paliepusi Corai susirasti kurią nors hobitę ir užnešti viršun mūsų daiktus... Tikiuosi, smuklėje nėra užsislėpusio vagies- nenoriu palikti be priežiūros kai kurių niekučių).

Po tokios 'sąlyginaj švelnios' keiksmų virtinės pabaigos Asjant pagaliau baigia kikenti. Prededa juoktis balsu... "Ne, pirmą kartą matau elfę, kuri išvis mokėtų pasakyt kažką stipriau negu ' kad tavo gėlyne visos gėlės nuvystų..." Ir apskritai, Miriel padeda man patikt, nes jau nepamenu kiek metų šitaip juotis neteko... Be to, ko vien verta pusorkio fizionomija besiklausant elfos žodžių... Net gaila pasidarė jo, beigis pradingo noras jam kažką TOKIO padaryt, kad ilgam dingtų noras girtam vaikščiot.. ir apskritai vaikščiot netoli manęs.."

Taip pamintijusi, ji dar pagalvoja, jog būtų neblogai pasikeist šlapius drabužius, taigi, iš Zae rankų praeidama pagriebusi taurę vyro (fe,jau geriau alus...), Asja patraukė virtuvės linkui, nes tikėjosi ten surasti kokią hobitę, o tuo pačiu ir užsisakyt kambarį - pasitarusi su savimi nusprendė, jog šioj užeigoj pasilix dar kur laiką...

O jop... Nu, šita elfė- blogiau, nei velionė Berta.
Ausys raitosi nuo to, ką ji man sako, noriu prasmegti skradžiai grindis... ne, nenoriu, kai kuriuos posakius verta įsidėmėti. Įdomu, kur ji jų prisiklausė?
Asjant žvengia, aišku, iš mano išraudusio snukio. Grrr, bobos...
Kai abi dingsta nuo stalo, pašaukiu hobitę sutvarkyti paties pridirbto jovalo. Tuo pačiu užsakau savo saskaita abiems moteroms po ąsotį "Elfų putojančio", o sau- du uzbonus (midaus ir samanės. Petunija išverčia akis, išgirdusi užsakymą, bet nieko neklausinėja, Šaunuolė mažulė...). pasiimu sao gėrimus ir nusigrūdu į kampą prie laiptų nuplauti gėdos ir pažeminimo.
Alatar nori kažką sakyti, bet išraiškingu mostu pasiunčiu jį toliau, atseit, pala, pašnekėsim vėliau.
Bardė, jau visai nusivariusi "nuo balso" padaro mažą pertraukėlę ir dingsta tupykloje.
Iš antro aukšto girdisi klaikus knarkimas (iš kambario, kuriame miega Khes).
Tačiau Reivenas nemiega. Pasislėpęs šešėlyje pro pusiau praviras duris jis stebi, į kurį kambarį Cora nuneša krepšius...

Alatar pasijunta keistai..ar tai nuo gėrimo, ar tai nuo Vilkvargio įkandimo...
Jis jaučiasi lyg būtų ne vienas..Lyg jo viena dalis ar pusė būtų kažkur kitur.Nusipurto.pasitrina akis,Išgeria dar gurgšnelį gėrimo.
-matyt prigulti reiktų...
Pakyla nuo stalo ir mandagiai atsisveikina su damom.Tik tuomet pajaučia,kaip per marle užverštą ranką sunkiasi kraujas.."negerai"-pagalvoja.Eina ieškot kur nusiplaut ranką ir perrišti ją sausai..žingsniai darosi sunkūs,pats visas svirduliuoja..vaizdas tampa neryškus,veidai persikreipia...Staiga išpučia akis :shock:
- ne,matyt apsirikau..tenais tikrai neisiu,ten nenuodingo vandens turbūt nėra...ir pasišalina nuo tupyklos kuo toliau,mat ten tooookia smarvė..atrodo,kad tupyklos skylėj "pridirbo" visi kas tik gali,įgrūdo ten kokį smirdintį kokio padaro lavoną,ir dar apipylė jį riebiu mumako š.....-fui
galu gale susistabdo hobitukę ir paprašo dubenio vandens.ta tik išpučia akis :shock: seniai čia niekas vandens negėrė,pasitikslina ar tik ne ugninio vandens noriu..nesiginčyju su mažule(mat su JOM ginčytis beprasmiška), ir prašau paprasto,bei ugninio...
nusiplaunu ranką(nekoks vaizdelis),reiktų nuo pasiutligės..bent atelaso..bet nieko daugiau nematau..griebiu pirmą pasitaikiusią prijuostę,apsivynioju ranką ir svirduliuoju kur prigult...
atidarau duris,o ten-lavonėlių krūva.."o gal jie miega"-dar pamislyju-"..taip ir tu užmigsi,protuoli.."-taria man vidinis balsas..slenku toliau..išv paskutiniųjų jėgų atidarau duris ir griūnu į pirmą pasitaikiusią lovą..kažkoks moteriškas balsas sucypia iš išgąsčio,bet nekreipiu į tatai dėmesio,per daug nusilpęs. Guliu ir žiūriu į lubas.O jos man sukasi.Akys merkiasi.O galvoje girdisi siaubingi garsai.tarsi vyktų kautynės..žvanga ginklai,girdisi riksmai,traška kaulai,dejuoja sužeistieji,gargaliuoja merdintys..kaip tamsu darosi aplink..numigsiu...

Pasimu krepšius ir nueinu į kambarį, kikendama iš išraudusio Zae.Nerūpestingai niūniuodama užlipu laiptais, paskui mane užsvirduluioja pailsėti norintis Alatar.Pastarasis kelis kartus vos nenuvirto ir išsilaikydavo tik įsikibęs turėklų....
Staiga man susidaro toks įspūdis, kad aukštyn užlipo ne tik aš ir Alatar, ir užlipo ne su gerais ketinimais...Tačiau aš visvien ramiai, apsimetusi kad nieko nepastebiu, nusviedžiu krepšius ant lovos, juose suskamba pinigai.Išgirstu tylius žingsnius žmogaus, kuris taip tylai, besislapstydamas užlipo laiptais paskui mane."Kad jį kur būrys raudonų nazgūlų ir juodų balrogų"-negirdimai keikteliu, tačiau nugara į duris išsiteisiu ant lovos ir apsimetusi, kad jo nepastebėjau, pradedu galąsti nagus, sustumiu jų apsaugines plokšteles šonan, kad nesimaišytų..

Išeinu iš arklidės drauge su Cora. Keista, prie stalo tuščia, tik stovi pora ąsočių putojančio vyno. Nusprendžiu, jog tai- dar vienas nevykęs pusorkio (vis dar raudonuojančio kampe prie laiptų) bandymas atsiprašyti. Ką gi, neverta ilgai laikyti pykčio. Prisipilu taurę ir žvaliai kilsteliu jo pusėn- atseit atleidau.
Kartu su Cora laiptais lipa Alatar. Kas per?.. Jis labai keistai atrodo- pusiau nereginčios paklaikę akys, linguoja lyg vėjo pučiamas, apie ranką apsukta murzina prijuostė...
Palieku gėrimą ant stalo ir nuseku įkandin. Alatar apdujęs atidaro pirmas pasitaikiuses duris ir virsta ant lovos. Pasigirsta žviegimas ir iš patalų krūvos išsikapanoja persigandusi hobitė. Bandau ją raminti:
- Nebijokite, tai tik mano pažįstamas, jam truputi bloga. Tikriausiai sumaišė kambarius...
Ausis pagauna lengvą girgžtelėjimą kažkur koridoriuje. Išpuolusi pastebiu į mūsų kambarį sėlinantį pusnuogį žmogėną.
Po šimts kruvinų vargų, nežinau, ar pulti pas Corą, ar bandyti iš pakraupusios hobitės kambario iškrapštyti sąmonės netekusį Alatar.
Kelias brangias sekundes neryžtingai mindžikuoju tarpdury...

Išgirdus triukšmą koridoriuje, iš savos xatos išlenda susivėlusi, kažkokiais nenormaliais skudurais apsirengusi Asjant.
-Kas čia per (":{?><??? Net persirengt ramiai negalima ...-pasipiktinus moteriškaitė iškart nutyla, koridoriuje išvydus įdomų vajzdialį - tarpduryje stovinti Miriel kažko pasimetus dairosi čia kambarin, čia koridoriun, už jos, kambaryje lovoje guli persigandus hobitė su... Alataru (???).Pastarasis atrodo ganėtinai nesveikuojantis, perbalęs kažkoks... "Na, ne mano reikalas gi."-pamintija jinai, bet visdelto pradeda ieškoti savo bedugnėse kišenėse nuo praeito mėnesio pasivaikščiojimo užsilikusių atelaso lapų - o gal burtininkui pravers...
Grįždama kambarin paieškoti atelaso Asjant pastebi, jog netoliese esančiame kambaryje stovinti Cora kažko sunerimus(kas čia jiems visiems pasidarė??? Išsigandę, perbalę, sunerimę... Turbūt tas Vilkų vėjas neigiamai veikia jaunus(ir ne tik) organizmus), tik taisosi savus nagus(Kaip jai eina valgyt su jais? ir apskritai gyvent?) beigis žvilgčioja pro petį.

Keisti tie elfai visdėlto...

'Na, bet ne mano reikalas' - eilinį sykį sau pakartoja mėgstamiausią kaimyno posakį Asja ir pasitikėdama savom jėgom nusisuka nuo elfių, o tuom pačiuom - ir nuo koridoriaus... Galbūt, kad ir be reikalo...

Kurgi visi prašapo? Nazgūliava, visai nelinksma vienam girtuokliaut- tuo labiau, kad ir prisigert neišeina. Ar tai iš gėdos, o gal iš nuovargio... Nepasiekia galvos samanės garai. Niekaip.
Atsistoju ir imu dairytis pažistamų. Aha, viršuje girdėti Miriel balselis- ojoj, kažko išsigando narsioji elfa. Dėl visa nusprendžiu patikrinti, kas ten darosi ir lėtai lipu viršun...
- Reivenai!!!- iš visų plaučių užstaugiu, išvydęs ką daro buvęs mano sugėrovas.- Ką dirbi, asilo makaule? Palik ramybėje mergiotę!
Raunuosi į elfių kambarį, bandydamas iš už kerzo aulo išsitraukti peilį- bet čia pavargę kojos vėl susipina, ir kaip ilgas vėl šlumšteliu ant grindų. Vagišius, pasinaudojęs proga, (ir kažkodėl sumasteęs, jog pavojingesnė Coranar), prišoka prie manęs ir prikiša prie gerklės lenktą durklą.
- Tik pajudėk, susna, ir tavo draugeliui galas.- iškošia Reivenas pro dantis, nenuleisdamas akių nuo elfukės.
Akimis prašau Coranar nejudėti, bet mažylė, panašu, nusiteikė kovai. Plėšikėlis, atrodo, irgi pastebi ryžtą jos akyse, todėl griebia man už plaukų (%&^#%%^$, ir kodėl neprisiruošiau nusiskusti galvos, kaip priklauso garbingam kariui), pastato ant kojų ir atbulas išsitempia į koridorių...

Susitingstu ir prikandu lūpą, skubiai mąstydama, ką daryti.Miriel iš netikėtumo vos ne suparalyžiavo, artimiausiu laiku(apie 5-8 s.)ji neatsigaus, tai tenka pasitraukti atbulai ir tarsi išsigandus nuleisti galvą.Reiven(aha, štai koks to asilo vardas) iš džiaugsmo sušnypščia ir padaro neatsargų žingsnį į priekį-suveikė protelis, kad už nugaros yra daugiau žmonių, nei viena jauna elfė priešais, pagal jį, dar ir išsigandusi.Tokio jo mąstymo man ir reikėjo:atsispyrus iš vietos šoku ant jo.Savo veinos svoriu jo neperversčiau, tačiau Zae iš netikėtumo nuvirsta, Reiven irgi.Visi kartu atsiduriam ant grindų, Zae nuo apstulbusio Reiven nusirinta šonan, peilis nulekia nuo jo gerklės.Tačiau susigaudęs , kas vyksta, Asilas vėl prideda durklą prie pusorkio gerklės.Tačiau aš to tikėjausi ir po peilio ašmenim pakišau savo nagus:joks durklas neperpjaus mitrilo, kuris augte įaugo į nagus.Tuo pačiau metu stenguosi pati neperpjaut Zae gerklėįs.Mūsų veiksmai buvo per greiti, kad susigaudytume, ką darome, Asilas refleksiškai pasisuka ant šono ir visi kartu nusiritam keletą metrų.Tuo pat metu sąmonę atgauna Miriel, atsisuka jau beėjusi Asjant..

Atsibundu nuo triukšmo.Kažkieno atnešti sudrėkinti Atelaso lapai lyg trauklapiai padėti ant jau nebekraujuojančios rankos..neaišku,kieno tai geras darbas..ar elfės ar hobitukės,ar žmogaus,ar net pusorkio..ką gali žinot,bet jaučiuosi daug geriau.Tiesa, dar kiek silpnokai,bet vis geriau.Kur aš buvau?lyg baisiausias mūšis galvoje būtų praūžęs..toks tikroviškas sapnas,o gal vizija ..apsirengiu nuvilktus viršutinius rūbus,einu trikšmo link.Atidarau duris ir netyčia nustumiu šalin kreivos šypsenos perkreiptu veidu betupintį žmogelį..iš jo rankos ant grindų nukrenta kažkoks daiktas.nuo jo atšoka ir žibančiom akim žaižaruojanti įsiutusi maža žmogysta..šalia pat lyg tranzo ištikta atsipeikinėja kita,kiek aukštesnė žmogysta..pasitrinu akis :shock: man po kojom guli nemenkas kalnas..pasirodo tai nemenka maasė kažko įtartinai garuojančio..pasirodo,jog tai nuvirtęs pusgirtis pusorkis 😉 paduodu ranką pažįstamam,bandau pakelt.Kur tau..pats griūnu ant žemės,jėgų dar nėr tiek daug..šalia pribėga dvi jau kažkur matytos-viena aukšta bei kta kiek mažesnė(bei pastebimai jaunesnė) elfės.. jaunoji vis dar karščiuojasi,vos nesuleidžia savo nagų man į kepenis:
-atsargiau jaunuole..man jų dar prireiks..
šiaip ne taip mane pakelia..atpažįstu veidus,bei prisimenu vardus(keista, kai kuriuos iš jų jau esu regėjęs..sapne :shock: ar vizijoje..)tolėliau stovinti Asjant paspiria koją minėtąjį žmogystą kreivu veidu,tas nusirita dar toliau("vargšas"-pagalvoju..o nieko apie jį nežinau).Bendrom pastangom keliam pusorkį.."lyg pusė mumako"-sumurmu..visų veidai dar keistai dega energijos pliūpsniais..
-dėkui tiems,kas man pagelbėjo-kreipiuos.-bet kas gi čia nutiko?eime verčiau prie bendro stalo,nusiraminsime,pastatysiu išgert visems..vis dėlto aš gyvas-pastebiu 😉

Padedu Alatarui pasiekti stalą ir užsakau raminanšios "Karaliaus ypatingosios" arbatos, kuri, anot meniu, turi sudėtyje šiek tiek atelaso. Kažkuri hobitė atneša garuojantį puodelį, o aš bandau tuo tarpu papasakoti Alatarui pastarųjų kelių minučių įvykius. Keliais žodžiais apmetu lipimą laiptais ir Zaegino užpuolimą, gurkšeliu vyno ir tęsiu:
- Kai Reivenas, Cora ir pusorkis susikibę nusirito grindimis, pirmoji mano mintis buvo- Cora juos abu papjaus. Matote, jos nagai buvo tarp Zaegin gerklės ir Reiveno durklo, tas iš visių jėgų spaudė ginklą, suprasdamas, jog jei ne durklas, tai nagai pribaigs pusorkį. Tačiau kai Coranar kita ranka čiupo jam pačiam už kaklo ir pažadėjo nedvejodama susmeigti nagučius, vagis apsigalvojo ir skubiai atšoko. Ir trenkėsi į už nugaros stovinčią Asjant, kuri nepraleido progos pabandyti užlaužti Reivenui rankų už nugaros. Bet vagis nebūtų vagis, jis jau beveik išslydo iš kariūnės glėbio, kai prie jo pripuolė Cora ir, pagauta jaunatviško įsiūčio, suvarė nagus į paširdžius. Reivenas iš karto nesusmuko, tik puolė į kampą prie durų ir pasiruošė gintis toliau. Beje, tuo metu aš, nematydama prasmės dalyvauti kovoje (nes siaurame koridoriuje ir taip nėra, kur apsisukti, čiupau iš Asjant atelasą ir puoliau plauti jūsų žaizdos. Tiesa, prieš tai, hobitės siūlymu, išdezinfekavau ją samane. Toji mažylė, dar šį rytą apsistojusi smuklėje- tikra vaistingųjų žolių ir medicinos žinovė- ir kas keičiausia, elfų medicinos. Paskui palikau jus gulėti ir išskubėjau į pagalbą besikaunantiems. Tik kad kova jau buvo pasibaigusi...
Na, o kas vyko toliau, prisimenate pats- išlindęs koridoriun, parvertėte vargšą leisgyvį vagišių. Asjant kilniaširdiškai nuspyrė jį dar toliau. Mažoji hobitė išbėgo pakviesti uosto sargybinių, kad ateitų suimti Reiveno, kuris dabar voliojasi viršuje surištas ir vis dar neatgavęs sąmonės.
Burna džiūsta nuo pergyvento streso bei ilgo kalbėjimo. Mosteliu padavėjai ir paprašau stiklinės paprasčiausio vandens.

-Na ne, tik jau man šitaip tegali nutikti ... kažkam spiriant išsinarinti koją... Reikia talentą turėt matomai... - tyliai po nosimi šnekėjo Asjant, po to dar pridėjo trumputę visų mokamų kalbų keiksmažodžių santrauką. Pagaliau supratus, jog nieko gero iš keiksmų nebus, ji imasi veiksmų - grįžta kambarin ir mėgina persirengti, o tuo pačiu - ir surasti atelaso lapus, kuriuos nešė Alatar'ui.
-Kur tie ^*$*^%%#^& lapai, po šimts Balrogų??? - po neilgų apmąstymų, ji prisimena, jogis lapus kaip tik nešė burtiinkui, kai prasidėjo ta erzelynė su vagišium, o po visko Miriel juos paėmė ir uždėjo Alatar'ui, taigi, logiškai mąstant, Asjant kambaryje tų lapų nėra ir, berods, greitu laiku ir nebus... Taigi, norint atelasą (ar bent jau dalį jo) susigrąžinti, reikia nusileisti stačiaisiais laiptais žemyn.

-Na ką, pirmyn tada... - pagalvojo Asja ir taip ryžtingai, kaip tik leido sužeista koja, išėjo iš savo kambarėlio. Prie kažkurių durų miegojo prisilakęs pusorkis.. Asjant vos ne vos praėjo pro pusę siauro koridoriuko užtvėrusią žmogystą, bet, žengiant paskutinius žingsnius, koja užkliuvo už Zaegin rankos, ir moteriškaitė stačia galva nulėkė nuo laiptų... Pasigirdo garsus bildesys ir lūžtančių kaulų traškesys, laiptų papėdėje pasipylė violetinis kraujas ...

Kažkas užmynė mano brangiausią leteną :shock:
Laabi nenoriai pabundu- kaip tik laiku, kad išgisčiau kažką nubildant žemyn laiptais. ^%#$%$#, po tokių kautynių net nusnūst neleidžia, neraliuoti žmogpalaikiai...
Sunkiai pakylu ir bandau lipti žemyn, kur turėjo stovėti ąsotis su midum. Gurkšnelis šio bei to, o gal ir lėkštė keptų grybukų- būtent tai, ko man dabar reikia...
Och tu rupke, kas čia dabar? Asjant guli ant grindų, visa paplūdusi kraujais. Prie jos klūpo net pažaliavusi iš įsiūčio Miriel. Nelabai gražiai ji į mane žiūri, visai negažiai. Atrodo, mano, jog aš vargšę moteriškę nuo laiptų nugrūdau. Nekreipiu į ją dėmesio, pasilenkiu ir pridedu leteną nabagei prie riešo:
- Pulsas yra, Asja gyva. Bet jau susimaigius tai kaip reikiant. Ei, elfe, padėk paguldyti ją ant suolo, kad tiesiai būtų... Gerai... Kairė koja bent dviejose vietose lūžus, dešinė ne geriau. Kairės rankos riešas- o siaube. Cora, būk gera, nusisuk. Alatar, paduok ąsotį su samane, bandysiu žaizdas nuplauti. Ei, padavėjos, atneškit švaraus vandens...
Bandau kažkiek aptvarstyti Asjant žaizdas, bet atviri lūžiai- čia jums ne šuns pypas, pasakysiu... Gerai, kad apskritai sprando nenusisuko. Miriel, kažkiek atsipeikėjusi, padeda man iš visų jėgų. Vistiek ji geriau nusimano medicinoje, o aš, kaipo tikras kareivis, tik pirmą pagalbą teikti moku...

Man siaubingai pabodo dainuoti šitai šutvei. Ne, rimtai. Iš pradžių pasimirė gaspadinė (ei, ei, kas man sumokės?), paskui- Pindefliosas... Dabar ir karžygė kojas užvertė. Darosi baisu.
Ne, rimtai baisu. Pastatau savo mieliausąją liutnią į kampą ir pasieniais nuslenku prie baro- gal mielosios hobitės atras man lašelį šaltutėlio elio? Ooo, taip, štai mano visai neilgai lauktas bokaliukas- gudruolė Rozmarita, vos nutilus muzikai, susiprato, ko mano puselfiškai dūšiai reikia... Pusbalsiu klausiu- kas sumokės? Hobitė atsainiai linkteli į pusorkį ir burbteli:
- Šitas velionei Bertulei dar nesutemus tokį kapšą auksinukų įbruko, kad ir tamstukės honorarui, ir mūsų vėluojančioms algoms užteks... Tu tik greičiau savo elį išgerk ir muzikuot pradėk, juk žinai, kuo smagesnė muzikytė, tuo daugiau alučio ir kitų gėrimėlių gerklėse telpa.
Nieko sau?! Klientai krenta kaip musės, o padavėjoms nusispjaut...
Lyg išgirdusi mano mintis, Rozmarita priduria:
- O jie ten tegu mirinėja, kad tik be triukšmo. Jau gana to vagišiaus. Jei uosto sargyba sužinos, kas čia visą mielą vakarėlį darosi, gali sumanyti uždaryti kabakėlį. Kur mudvi su Petunija be darbo dingtume? Ne, tegu jie tik susirenka savo miruoklius išeidami- o mums nepamiršta už gėrimėlius sumokėti...
Hm. Man vistiek atrodo, jog vargšelė Rozi niekaip po Bertos mirties neatsigauna. Išgeriu elį, pasiimu dar vieną bokaliuką ir einu link savo pakylos. Hm. Reikėjo eiti pasieniais..
Užkliūnu už kažkieno ryšulio, beviltiškai sumosuoju rankomis- ir kuo nemandagiausiai nudrimbu Alatarui ant kelių. Elis nesuprantamu būdu lieka bokale.
-Ai....atsiprašau... Aš... aš gal jau eisiu? Atleiskit, man dainuoti reikia...

Alatar dar ne visai atsigavo..laikas tarsi išsikreipė-tai pagreitėjo,tai suletėjo..Išgėręs arbatėlės Alatar nusiramino..atgavo dalį jėgų, o ir malonus Elfės balsas nuramino..jis net pamiršo,jog paliko gulėti girtą pusorkį,mat tą šiaip ne taip pakėlus išsiveržė ne tik "gaivus" kvapelis,bet ir nedviprasmiškas murmtelėjimas:(maždaug)"..man vhiskaz..bhhhddbb..ghhher...ai...mmmm..."Po šių garsų pusorkis vėl virto snaust..Elfė nusivedė mane prie satlo(lyg dar vis per miglą pamenu)..bet ramybė truko neilgai
Išgirdau du riksmus ir bildesį..tai Asja nusirito laiptais,o pusorkis subaubė nesavu balsu..pasirodė kraujas,Asjant ištiko šokas,ji neperatarė iš pradžių nė žodžio tik kartu su visais išpūtė akis :shock: ..greit pasikeitė Elfės veido išraiška(pusorkio taip pat 😉 ).Ji tapo ,bet matant kraują ir atblidėjusį į pagalbą pusorkį buvo imtasi skubių veiksmų..Iš rankų į rankas keliavęs atelasas dabar vėl pravertė, na o Elfė kaip visada demonstravo puikias medicinos žinias..Alatar padavė asotį su įtartinu turiniu.."dezinfekcija"-pareiškė pusorkis :shock: kas nutiko po to kiek nepamenu,mat man pačiam iš rankos vėl pradėjo tvenktis kraujas..dabar gi žiūriu-ogi sėdžiu ant kėdės,prie to paties stalo,,o ant grindų telkšo kraujo dėmės...nė vieno pažįstamo aplink,na tik hobitės kaip visada sukiojas..pasijuntu lyg viskas būtų sustoję..
Pabundu tarsi iš tranzo kaip tik tuomet kai ant kelių kompromituojančia poza nukrinta žmogysta..mandagiai,atsiprašo,švelniai riaugteli ..(ojojoi koks elio kvapas)
-Em..na tai...nebloga mintis...turiu omeny dainą (pasitaiso,mat pamato kaip bala žino iš kur vėl atsiradę aplinkiniai išpūčia akis :shock: ,net Asja parišta ranka ir skausmo iškreiptu veidu staiga pamiršta skausmą 😉 )..rado laiką mat kada sugrįžt atrodo mes čia visi greit nusibaigsim,nereiks ir vilkų-kosntatuoju ir apžvelgiu aplinkinius: pusorkis pamušta akim,subintuota(kažin kokiu skuduru)letena,šlubčioja,ranka prilaiko pilvą;Elfė nusiplūkus nuo darbo visus gelbėti; Asja kreivai nusišypso,prie rando dabar "dera" ir mėlynės, kitų kol kas nesimato...
-mmmhhmm..(riaugteli) pritaria beklūpančioji "daininkė"...

Coranar po mūšio kruopsčiai valėsi kraują nuo nagų, kai jos tvarkymąsį nutraukė baisus bildesys laiptuose.Elfė išlekė prie laiptų...Geriau jau būtų likusi kambaryje-kraują, nesvarbu, kokį bei keino, ji puikiai pakęsdavo ant savo nagų(pripratus ), tačiau tik ten...Coranar apalpo vietoje ir tik vienam Eru žinomu būdu nenusirito paskui Asjant...
Elfė atsigavo tiksliai tada, kai nuo laiptų papedės nutempė sumaitotą Asjant.Drebančiomis kojomis Coranar nusileido laiptais žemyn, baisiai kruopsčiai apeidama kraujo klaną, paplitusį gana dideliu skersmeniu...Taip nusiristi reikia mokėti.Elfė pastebėjo, kad kitame tavernos gale ant bent kiek apylygio suolo Zae ir Miriel bando tvarkyti Asjos žaizdas(begalė jų, oi, geriau jau be prašymo nusisuksiu ), bardė suklumpa ir dribteli tiesiai Alatarui ant kelių(kaip ji sugebėjo neišlaistyti elio?talentas, ne mažesnis už "malonų" Asjant nusileidimą "minkštais" laiptais..pasekmės aiškiai matomos, tačiau geriau jau jų nepamatyti)...
Tačiau vargšelei pamatyti toli gražu ne savo noru teko-prieš Coranar akis susmuko hobitė, pati nepanorusi ir pamačiusi, kas liko iš Asjant.To jautriai elfei buvo jau žymiai per daug, tad Coranar dideliu greičiu nuvirto ant grindų, pakeliui įvairuodama galva į suolo kampą...
Dabar vaizdelis tavernoje išties šiurpus-parišta ranka sėdi Alatar, pusgirtis Zae numinta letena šokinėja apie kraupiai sužalota Asją, hobitė bei elfė neištverė pastarojo vaizdelio...

Liūdnai palinguoju galvą, atstumiu Zaegino ranką su keliais sumaigytais atelaso lapaisir parodau į sustiklėjusias Asjant akis:
- Vėlu...
Ašaros tvenkiasi akyse. Tyliai sukalbu laidotuvių maldelę- tarsi kariūnės sielai, išnykusiai anapus pasaulio ribų, tai nors kiek rūpėtų- ir, pusorkio padedama, nunešu jos kūną prie kitų numirėlių. Kažin, šypteliu pro ašaras, ar galėjo Berta tikėtis, kad jos miegamasis taps ladojimo rūsiu?
Grįžtu, padedu atsikelti ką tik atsigeivėliojusiai Coranar (vargšytė, matyti išvirtusias vilkvargio žarnas- viena, mūšio azartas slopina bet kokias kitas emocijas; bet va taip be niekur nieko mirštanti moteris- vaizdas jau ne kiekvieno akims). Globotinės kaktoje- nemažas gumbas, bet kaukolė, atrodo, sveika. Pasodinu ją prie sienos, supratinga padavėja atneša gniūžtę sniego, susuktą į skepetą. Cora prispaudžia ją prie sumušimo ir su palengvėjimu atsidūsta.
Matau, kaip bardė grįžta prie savo instrumentų, bet užuot spygavusi įprastas dainas, užtraukia atsisveikinimo raudą (matyt, Lotloriene girdėtą, nes kitur jos negieda). Ypatinga melodija keistai ramina ir slopina liūdesį. Po kelių minučių kraupūs prisiminimai ima blėsti, o pilvas- gurgti. Greitai, kol niekas neišgirdo (elfė kliurkiančiu pilvu- kokia gėda!), pasikviečiu mažylę Petuniją ir paprašau kokio lengvo užkandžio.

Miriel beieškant maisto, tavernon įeina... ne, tiesiog įskrenda mergina. Negalima pasakyti, koks tikslus jos amžius - taip pat sėkmingai ji galėtų būti ir penkiolikos, ir dvidešimt penkių. Jos ilgi, nesuvaržyti jokiais raiščių ar skarelių gniaužtais geltoni plaukai ir intelekto nesubjaurotas, bet gana mielas veidas kaip ir visur, taip ir šioje tavernoje pritraukė daug dėmesio - beweik visų akys įsmigo į ją. Visai nekreipdama į tai dėmesio ji nusišypsojo (hmmm,nepasakysi, jog itin gražiai - vis dėlto išmuštas priekinis dantis padarė savo) ir tuoj pat pradėjo plepėti. Su visais apie viską, o kartu ir nieką..:
-Labasss visiemss.. Mane vadina kaip kam patinka, bet dažniausiai Kvaitokle Marta. Oi, kaip čia šiiilta. Man patiiinka. Gal duotumėt šlakelį kokio šildančio gėralo - lauke visgi vėjas*Aptulbus Rozmarita pagriebia pirmą po ranka pasitaikiusią artipilnę taurę. Pasitaikė samanė. Geltonplaukė net nemirktelėjus viską išgeria, prieš tai pakėlus taurę(tipo pasweikinus) Zae* Mmmm, it tastes goood. Visai nieko. *mergina atsisuka Miriel pusėn.* Lebash.*nesulaukusi kažkokio itin didelio entuziazmo atsakant, pribėga prie Coranar* Oj, vargšele... Leisk, aš tau galiu padėti..*pagriebia skarelę su sniego gniūžte ir gana skaudžiai prispaudžia prie gumbo. Cora tyliai sudejuoja. Staiga 'gydytoja', lyg ką prisiminus, staigiai nusisuka nuo ligonės, lyg netyčiom užmina Alatar koją, bet net neatsiprašius garsiai sušunka*:Kur Bertulė?? Mes buvom susitikusios kažkokioj mugėj ir jin kvietėsi mane savon tavernon paviešėti... Numiro sakai?*pradeda verkti. fontanais tiesiog liejasi ašaros. Staiga nurimsta ir sako* Aj, bendrai, koks skirtumas,vis tiek nepažįstamos buvom... Na gerai, kur čia koks kambariukas?Miego noriu. Dar tiksliai - nekreipkit dėmjasio jei vėl greit grįščiau keistai atrodydama - kartais lunatikuoju...

Pagaliau, visiems dar kart nusišypsojusi savo originaliąja šypsena, keliskart užkiuvusi už laiptelių, berods net nepastebėjusi kraujo klano ant grindų, Marta užlipo laiptais į viršų, palikusi tavernos pagrindinį kambarį keistoje, dar gūdesnėje nei prieš tai, tyloje.