-=Bertos Taverna=-

Elfė apsižvalgo aplinkui."Vaizdelis niūrokas.Vieni nedraugiškai nužiūrinėja mane su Miriel, kiti-dar 2 ką tik atėjusius žmogystas, Vilkų vėjas vos aprimęs tebekaukia lauke, mano draugas jau nuvestas į arklidę...." Tikėdamasi , kad ten bent jau apygerės sąlygos, ji nuleidžia akis, paslepia plaukus po išsiuvinėtų žvaigždėm gobtuvu ir atsidususi kimba į pyragą-nusiraminimui....
Paskui ji pajunta, kad tebėra išalkuis, spjauna į figūrą ir, persėdusi prie Miriel, užsisako šernienos su elfišku vynu(ar kuo ten...).Atidžiai įsisteibelija į Pindefliosą, pataiso gobtuvą("Velnias, nuolat slysta, galėtų nors kiek tvirčiau laikytis, o tai visi pamatys tuos nelemtus karčius...")ir laukia tarsi kažkokio ženklo ar žinios...

Pavalgius Asjant ima dairytis po apytamsę taverną. Iš tylių kalbų supranta, jog nutiko nelaimė - pasimirė šeimininkė. Truputį nuliūsta, nes bekeliaudama daug girdėjo apie pastarosios linxmą būdą ir vaišingumą, bet kadangi dar nebuvo tekus garbė su ja susipažinti(taip išeina, kad ir netex... ),per daug neima širdin.

Kiek paklaidžiojus akimis po kambarį ji pastebi gan aukštą vyrą su tokiu pat kaip ir jos - tamsiai žaliu - apsiaustu, vienišą besėdintį prie matomai naujo staliuko.
'Panašus į burtininką - pamanė - o jei burtininkas, tai turėtų daug keliaut...'
Daug nemąsčius Asjant pasiėmė savo bokalą nuostabaus elio ir patraukė link dėmesį patraukusio vyriškio
-Galima? - paklausė, ir, nelaukus atsakymo, atsisėdo. - Nežinau, kaip paklaust... Na... matau, kad daug keliaujat... Galbūt neseniai lankėtės Etenmuro priekalnėse? Suprantat, ten gyvena mano šeima... Senokai nesimatėm... Tie gandai apie baltuosius vilkus, kamuojančius tas vietoves, taip ir žeidžia širdį - vis galvoju - ar namiškiai... - nebaigusi sakinio Asjanth pakelia bokalą prie lūpų, nugeria gurkšnelį ir sulaikius kvapą laukia mago atsakeemo...

Būk pasveikinta bendraapsiauste keleive-maloniai keldamas drėbto molio taurę sklidina vyno 😉 atidžiai nužvelgia prisėdusiąją.Jos nekantrus ir vos vos baikštus žvilgsnis verčia prisistatyti:
Esu Alatar, žaliasis klajoklis..nors..kadaise buvau mėlynasis..bet tai nesvarbu. Deja prie Etenmūro buvau labai seniai..tais laikais ten dar buvo pilna trolių*nužvelgia prisėdusiąją..na lyg ir ne iš trolių,švelniai mąstant:)*,dabar nenumanau,kas ten..tiesa sakant nebuvau šiuose kraštuose jau apie tūkstantį metų..nuo mūsų,trijų kelionės į rytus. Klajojau aš tolimuose pietų bei rytų kraštuose,o gandai iš šių vietų ėjo padriki ir negausūs:apie besikuriančias tautas,grįžtantį šešėlį bei jo žlugimą,žmonių Karaliaus Elesaro valdymą(taip,jo žygūnai pasiekė mane prie Runo jūros kranto)..apie Etenmūrą negirdėjau nieko,bet manau,jog viskas ten gerai..šešėlis šiuose kraštuose paliko gilų randą,dar iki šiolei neišnyko jo ženklai ir padarai,tačiau jis pats žlugo,žmonių gerokai(turiu pastebėti,bet aš jų stengiuos vengt) pagausėjo,nebaisūs jiems senieji vilkai..šiaip aš maniau nukeliauti į Fornostą,tačiau šita klaiki žiema pas jus(senokai aš tokios nemačiau)..brr..sudreba,mat pro plyšius prasismelkęs šalto vėjo gūsis užpūtė kelias žvakes..kolkas pristabdysiu kelionę savo..namo(ilgesingai šypteli).O ši taverna gal ir ne pati linksmiausia(bent jau kolkas)vieta šiose žemėse,tai bent jau kolei kas saugiausia,tad siūlyčiau ir jums čia kolei kas pasilikt..galbūt pro šalį čia kartais prajoja žygūnai?jei taip,tai jie galėtų nunešt mano laišką į Fornostą,o grįžtant pakeliui ir pasiteiraut kaip jūsų artimieji laikosi..o jūs beje,kas būsit?kokiai tautybei jūs priklausot?apie čionykščius nedaug težinau,daug kas pasikeitė...
Iš tolo atsklinda rami muzika ir užlieja salę savo migla.

Smiginu elfes savo veizolais, jos nelieka skolingos. Į smuklę užklysta dar vienas gobtuvuotas tipas.
Miriel Serinde stengiasi būti mandagi, jai nekaip sekasi, net sakinio neužbaigia.
- Ko jau taip nepažįstu? - perklausiu jos. - Aš daug ką pažįstu.. tai yra, šitą... pažinojau.
Minutei atsijungiu susikrimtęs dėl savo "klinikinės mirties" ir dabartinės amnezijos.
Kadangi jos susiparinusios laukia tą minutę, aš atsigavęs tęsiu savo mintį:
- Aš čia pirmą kartą šitoj tavernoj... Žinot, čia jau daug kas įvyko, didžiosios dalies aš nenorėčiau prisiminti, geriau jūs papasakokit ko ieškot, kur keliaujat? O jūs panele Coronar galit nesplėpti savo laukinės prigimties, nėr ko gėdytis...
Murmėdamas kažką panašaus į "tvarte gi šilta", paimu ir išgeriu paskutinį likusį bokalą nuo Zaegino gimtadienio.

Iš juodarūbio akių matyti, jog jis išties nenori prisiminti to kažko, kas čia nutiko. Trūkteliu pečiais. Na, pavojingas neatrodo, ir į prie.. verslininką nepanašus. Gal kiek tyliau, nei reikalauja mandagumas, sakau:
- Aš esu kurjerė, dirbu vienai šeimai, užsiimančiai... tarkim taip- labai paklausių prekių gamyba. Atvykau čia verslo reikalais. Šiame mieste turiu susitikti su vienu pirkliu iš harado, gal pažįstate tokį Džangrą? Pagyvenęs, randuotas, panašus į lokį. Jis lyg ir turėjo manęs čia laukti.
Papurtau galvą, nes Cora vėl nori pasipuikuiti savo švytinčiais plaukais:
- Atleisk, brangute, mudvi ir taip per daug triukšmo sukėlėme atvykę. Į mus ir taip spokso...
Tęsiu pasakojimą:
- Taigi, kadangi užsakovo nėra, telieka apsistoti čia ir laukti jo pasirodant. O Cora- ji mane lydi visur. Sėdėdama nykstančiame Lotloriene neišmoksi gyventi...

-Kam tvarte šilta?Ar tik tu ne mane turėtum omeny?-tyliai sušnypsčia Cora ir nagais bilsteli į stalą.Fliosas nejaučia noro paragauti jos nagų-mat jie aiškiai yra ginklas-ilgi, tvirti, pakaustyti mažutėlėmis metalo plokštelėmis, ir taip nusmailnti.Dėl atsargumo jie padengti sustumiamais šarvais ant galiukų, kad akių ar dar ko neiškabintų be reikalo...
Fliosas tyli ir gana paniekinamai neatsako, Coranar suprunksčia tiksliai taip, kaip jos arklys, tik daug tyliau(kad įtarimų nekiltų, nes elfė to nesigėdina).
-Miriel teisi-geriau jau nebekristi į akis ir nesukelti dar daugiau įtarimų...O kaip dėl to pirklio?-pakartoja Miriel klausimą.

- Ar to su šniauke?- grėsmingai paklausiu, beveik negirdimai prislinkęs elfukei už nugaros. Abi nesuprasdamos spokso į mane.
- Nu, šniaukė, toks biškiuką nelegalus ginklas, kovinis dygliuotas botagas. Retas ir bjaurus ginklas, jei uosto sargyba suuostų, Džangrui būtų ragai.
Miriel abejodama linkteli, suprask, jo, buvo kažkoks botagas.
- Aha, tada tas. jis čia, mačiau. Antrame aukšte tavo tautietę tvarko...- echydnai išsišiepiu ir vienu mauku pabaigiu taurėje likusį midų.- jei nori, gali eit ieškot, bet...- mosteliu laiptų pusėn. Iš viršaus tikrai girdisi kažkas, ko nesupainiosi su jokiu kitu garsu.
- Gerai, gerkit jūs čia...
Grįžtu į savo vietą ir toliau nužiūrinėju aplinkinius. Kažkuri hobitė, pademonstravusi neįtikėtiną supratingumą, atitempia man visą ąsotį midaus ir kūkčiodama nuskuodžia į virtuvę.
Alataras pliurpia su ta nauja atvykėle, kurios veido taip ir nepavyksta įžiūrėti. Nusprendžiu ilgiau nesislėpti ir su visu ąsočiu nuplumpinu prie jų.
- Sveiks, tai vis delto prisistatei? Sveika ir jūs, malioningoji ponia, vardo neišgirdau... Nu kaip, dirbsi, ar apsigalvojai?- vėl atsisuku į Alatarą.

Pasižiūri į prisėdusį midaus mėgėją.Pasitrina akis :shock: *bene būsiu ką užmiršęs..koks darbas?*
-taigi,gavau kvietimą ir nutariau čia užsukti..lauke šiaip šalta,tad kol kas dar sušilt reikėtų..atsiprašau už nemandagumą šalia manęs sėdi ee.. (pamato kaip tyliai sukruta jos lūpos) Asjant..deja nieko daugiau apie ją nežinau,nors mielai čia su visais susipažinčiau.Tiesa sakant kelis,tiksliau kelias jau pažįstu šiek tiek(meta žvilgsnį į elfes),bet daugiau apie čionykščius bei šią vietą menkai težinau..tikėjausi,jog šios tavernos garsioji šeimininkė papasakos,bet kiek girdėjau ana išklydo iš laiko ir erdvės ribų ..būna, būna,pasitaiko..
Tiesa pasakius,mielai pasikalbėčiau su čionykščiu ūkvedžiu.Šioje vietoje labai jau šalta. Per visus galus šitą izbušką perpučia, o židinys menkai gelbėja..gal tas ūkvedys girtas kur voliojas,kad nepastebi tokių dalykų? 😉 prikeltume sakau,iškvostume,gal jis kur turi sąmanų ar kokio gero molio skylėms užkamšyt..prikeltume tada mes visą namą,pasikrutintų..o tai sėdi visi šiek tiek apkvaitę,matyt nuo šalčio stingstą mąstymo aparatai..ir šeimininkė,maž atšiltų..
belaqukdamas Midmėgėjo atsakymo susitabdo visur spėjančią hobitukę ir užsisako aštraus troškinio su gaiviuoju eliu.
-darbai darbais,bet pirma-pavalgyt ir išgert reikėtų,be šito gero ir pasiilgto-nė iš vietos

Vis dar negaliu atsigauti po Bertos mirties, bet naujokams, regis, tai jau nė motais. Nusišluostau ašaras barzda ir trumpai pastoviu kampe.

Staiga virtuvėje pasigirsta hobitės šūksnis. Krūptelėjusi įlekiu ir matau ją mirkančią nykštį šaltame sniego tirpsmo vandenyje.
- Kas atsitiko? - klausiu. Atsakymo laukti nereikia. Aiškiai mažylė bus įkišusi pirštą į man ruoštą vandenį, dabar jau ganėtinai nugaravusį.
- Maudynės! Pamiršau, - apgailestaudama pažvelgiu į hobitę, čiumpu mažą kubiliuką (et, po tokių įvykių didelio ir nebenorėčiau), sumaišau karštimą ir šaltimą ir skubėdama nusimazgoju veidą. Atsisuku į kitą hobitę, ką tik įlėkusią pro duris (pirmoji vis dar inkšdama laižo pūslę):
- Man žadėtas kambarys, - tarnaitė linkteli. - Pavargau...

Hobitės palydėta, iškart krentu į lovą. Prieš tai, be abejo, pasikišu visą savo turtą po pagalve, užremiu duris ir palaimingai užmerkiu akis. Tikiuosi, tavernos lankytojai labai netriukšmaus.

Atsistoja ir tvirtu žingsniu einu link EXIT, vaidenasi neoninė iškaba.
"Nusibodo gyventi" pagalvoju, "ką tik atgimiau, o jau atsibodo... Šis amžius ne man".
Lazda guli ant žemės šalia durų. Praeinant pro ją šmėsteli mintis, "kokio velnio tikėjausi iš to pagalio?"
Durys tiesiai prieš nosį. Apipelijusios, sutręšusios, truputį persikreipusios. O rankena blizga.
Tarpdury susistumdau su tuo puskvaišiu bardės gerbėju, kuris per savo testosterono užpiltą smegeninę manęs net nepastebi. Palinkiu jam visokeriopos sėkmės...
Šaltas vilkų vėjas puola mane vos išėjusį, per sniego sūkurius nematau net savo ištiestos rankos. Galiausia parkrentu ir lieku gulėti. Kažkas pradeda valgyti mano koją... pofig, argi pirmas kartas - ištversiu...
Priešmirtiniai klyksmai nepasiekia tavernos lankytojų ausų, jos užkimštos raudono sniego vata.

Juodarūbis, tarsi kažką prisiminęs, net neatsisveikinęs išskuba lauk. Kaip nemandagu!
Nepatenkinta suraukiu nosį ir gurkšteliu vyno. Ką gi, bent viena akių pora nebespoksos į Coros plaukus. Atsigręžiu į globotinę:
- Sakyk, vaikeli, kodėl prie miesto vartų atsilikai? Juk buvome sutarę neišsiskirti, kol neatsidursime saugioje vietoje. Ką tu sau galvojai? Juk žinai, kokie tie uostamiesčiai- niekada nežinai, kas valkiojasi gatvėmis...
Tarsi patvirtindamas mano žodžius, lauke pasigirsta skausmingas klyksmas. Neįmanoma suprasti, kieno- vyro ar moters- balsas, ne, ne balsas- klaikus paršelio žviegimas, pereinantis į kliuksintį baubimą...
Kaip nuplikyta pašoku nuo suolo, dėkinga elfiškai klausai- kiti tavernos lankytojai, atrodo, nieko negirdi. Pripuolusi imu tūzgyti Zaeginą:
- Paklausykit, ten lauke kažką užpuolė, greičiausiai tą žmogėną, kuris ką tik išėjo, nejau negirdit? Turite kažką daryti...
Pusorkis tik tingiai dėbteli į mane ir toliau mirko ūsus miduje. Puolu prie Alataro:
- Nejau ir jūs sėdėsitre lyg niekur nieko?!

(negaliu gi atsakinėt, jei prieš mane nėra trijų sliachtų pasisakiusiųjų )
greit,lyg išsiveržęs vanduo, pakyla nuo kėdės ir nuskuba prie ginklinės. pasiima savo Oroneleną ir išskuba laukan su elfe žviegimo pusėn.Lauke siautėja siaubingai šaltas vėjas,vos matosi toliau nei 5 jardai..siautėja ir išbadėję vilkai..veikiau tai atklydę vargai..jie taršo paukštuko kūną(anas pasyviai irdemonstratyviai nesigina), bet atšipę dantys sunkiai kanda.
Alatar pripuola prie vieno padaro ir įsmeigia kalaviją į jo vidurius.šis,paplūdęs kraujais, krenta ant sniego.sniegas nusidažo raudonai.pūga įsisiautėja. kiti du padarai paklaikusiom akim(iš baimės ir begalinio įsiučio) puola elfę. Alatar vienam nušnioja apsiseilėjusią ir kruviną makaulę. Likęs vargas, netikėtai gavęs nuo elfės :shock: snukin, sprunka šalin. per vėjo gūsį Alatar šūkteli elfei:
-Ar turi lanką??šauk,kad nesikankintų ir nebesugrįžtų,šauk!!
atsisukęs paima nuo kruvino sniego leisgyvio paukštuko kūną,užsimeta ant pečių ir neša vidun..

Tegu nors ir tūkstantis vargų plėšo tą baidyklę- dėl jo savo sėdynės nejudinsiu. Abejingai spoksau, kaip elfė su Alataru išskuodžia lauk gelbėti Pindeflioso. Kaži, ar yra nuo ko jį gelbėti, gal tik paslydo ir susimalė savo šviežai ataugusią nosytę, tai ir kriokia, kaip pjaunamas...
Midus jau veikia, darosi visai šilta. Ir ta Asjant- protinga, nelenda su klausimais, mato, kad nusisprogt noriu. Mirkteliu jai ir pasiūlau midaus- dar pusė ąsočio liko.
Po šimts nusiperdusių balrogų, o tai jau negerai- lauke klykia toji elfė, ir Alatar kažko rėkalioja. Matyt, visgi tai rimta. Nusipurtau nuo ūsų lašus ir raunuos lauk- mažu rimtai mano pagalbos reikia...
Tarpdury vor neparmušu žemėn Alataro su kažkokiu kruvinu nuograuža ant peties- matyt, Flioso likučiai.
- Kur elfa?- rėkiu,- ką, palikai pūgoj vieną su vargais? Asilas tu, šitam jau kažin, ar bepadėsi, damą gelbėt reikėjo!
Nubrendu per pusnis, bandydamas surasti spiegiančią Miriel...

-Vos pataikiau...-atsidūsta elfė, nuleisdama išraižytą (žinoma, žirgais) lanką.-Per tokią pūgą lengvai galėjau pašauti Miriel, kuri spiegė išsigandusi pro pat šalį prašvilpusios strėlės, bet dėkui Eru, nepašoviau, va vargas pašautas nubėgo, tai yra nukrito nebegyvas nuo strėlės...Gali eiti, Zae, už kilnumą ačiū, nors pavėluotą, o tu Alatar.... -Coranar ryžtingai pagrasina jam už tai, kad Miriel paliko su vargais, kurių kumsčiais neužmuši ir su elfe eina į taverną, užsisako kvapnaus, gero midaus nusiraminimui.Abi sėdi tyliai ir atsipalaidavusios gurkšnoja midų.....Staiga abidvi krūpteli, tik dabar prisiminusios Fliosą.Tuo pat metu atsipeikėja ir kiti tavernos lankytojai....Tačiau pro ne iki galo uždarytas duris kyšteli snukį didelis vargas, durys subraška, ir už vargo nugaros pasirodo daugybė kitų vilkų, taverna pradeda drebėti nuo jų daug daugiabalsio staugimo.Vilkų vadas išlaužia duris ir puola į vidų.

Kai tas burtininkas, Alatar, taip staigiai nubėgo, vos pakviestas elfės Miriel ( kas, kad rimta priežastis buwa :P ), Asjant pasijuto paskutine kvaiša. Aišku, nuotaiką pakėlė tas... nu... pusorkis... berods... su nemokamu midum...

Bet kai pro duris pradėjo lįst vargai, čion atvilioti to kvailo Pindenflioso, moteris galutinai pasiuto. Pagaliau nusimetė ištikimąjį žaliąjį apsiaustą, ir visi pamatė rudas jos akis, kurios tuo momentu kaip tik buvo nukreiptos vargų link, ir tikrai nepasakysi, jog jose būtų galima rast nors lašeliuką kitokio jausmo, išskyrus neapykantą. Ji išsitraukė po apsiaustu slėptą kardą, kurio anksčiau niekas nepastebėjo, ir, su žvėriais išlindus laukan, užtrenkė paskui save duris.*girdisi vargų cypavimai*

Po penkiolikos minučių ji vėl įžengė pro duris, padėjo truputį kruviną kardą kampan, ir sėdos atgal savo vieton. Dabar visi tavernoje esantys žmonės, hobitai, elfos, etc.., galėjo kad ir blausioj židinio šviesoj išvyst jos veidą. Negali sakyt, kad jis buvo negražus. Na, galbūt anksčiau jis ir buvo gražus- tuo metu, kai per visą kairį skruostą nėjo gilus randas, matos, padarytas ne žmogaus rankos...
- Senos skolos...-paprastai nutęsė jinai ir pakėlė prie lūpų savąjį pusorkio dovanotą bokalą...

Iš lauko kruvina ranka bešluostydamas tamsų kraują nuo kalavijo grįžta Alatar. Per trumpą laikotarpį tiek visko įvyko..o dar ta nelemta pūga( )ji daugeliui įgriso, trumpam sumaišė protą sujaukė jausmus..nesimatė kur vargas,kur elfė,kur strėlė, kur pusorkis ar leisgyvis fliosas..ir visdėlto viskas baigėsi laimingai.Neaišku iš kur atklydę vilkvargiai įvarė daugiau energijos,nei baimės jausmo.Taverna,nors ir ne visa,trumpam atkuto. Pusorkis, nubėgęs ieškoti elfos įvarė daugiau baimės vargams savo letenom ir bliovimu.Per pūgą nesimatė,kas paleido strėles,bet bent jau du bjauriasnukiai padarai krito vietoje(tas pats, kur gavo per snukį,vėliau gavo strėlę į subinę, ir dar kitas).Elfė saugiai grįžo į taverną,fliosą,kaip kokį maišą teko nutempti pačiam..dar teko patiest du padarus,vienas iš jų spėjo įkąst į ranką(skauda,po šimts mumakų)
kita vertus begrįžtant nutiko keistas dalykas..suspaudęs kruviną ranką Alatar nepastebėjo tamsoje,siaučiant pūgai besėlinančių dviejų vilkvargių(taigi užpuolusioje gaujoje,matyt buvo 9 vargai..kaip kokie senovės prisiminimai-nazgulai..pagalvoja).Šie gal ir būtų užpuolę bei sudrąskę Alatar prie pat durų,bet tuomet išėjo Asjant..pilkšvais odiniais drabužiais apsirėdžiusi žmogysta rankoje laikė tamsų kardą,akys žibėjo pykčiu ir senovine neapykanta žvėrims. Metusi ironišką šypseną į Alatar ji garsiai suriko.Alatar pamanė:"na dabar tai viskas..rytiečiai,mumakai,laukiniai,orkai,vaargai..atrodo jau viskas,bet ne štai prieš mane stovi nauja jėga,kuriai vargu ar verta priešintis"
Pasilenkė lyg vengdamas smūgio,bet jos kardas buvo nukreiptas ne į jį. keliais mostais ji paleido žarnas vienam žudyti ištroškusiam padarui,o paskiau kitam-grakščiai,lyg elfė išsisukusi nuo antrojo puolimo, ji kirto visa jėga..iš alkano siaubūno išsiveržė paskutinis kauksmas..
:shock: nustebęs žiūrėjo į šį kruvina vaizdą.O Asjant tebedegė kovos įsiučiu:
-Matai,kaip reikia su jais?
Atidarius duris Alatar išvydo kaip ji drebančia ranka švelniai palietė kairį skruostą,ramiai atsiduso,padėjo į šalį kardą, ir nuėjo atgal prie savo gėrimų.. :shock:
Alatar nusiplovė kruviną ranką šaltu vandeniu ir apsivyniojo balkšva skiaute. Paprašęs vėl nežinia iš kur atsiradusios(matyt gerokai nusnūdusios)hobitės atelaso lapų, prisėdo prie stalo.
-kas tu?-paklausė rudaakės.-kauniesi kaip elfė,mauki kaip orkas,atrodai kaip žmogus,kalbi kaip dvarfas..taip ir neatsakei anksčiau...

Kadangi su vargais Alatar ir toji Asjant susitvarkė beveik be pašalinės pagalbos, grįžtu prie stalo baiginėti savo midaus. Puse ausies klausausi, kaip tiedu aiškinasi, kas iš kur, ir kodėl taip gerai kaunasi....
Gerai būtų ir tą moteriškę į agentūrą užverbuoti, tingiai mąstau, kardu švaistosi kaip pasiutus, net žiūrėt gražu.
Kažkur prie baro, kur Alatar nudrėbė Flioso kūną, girdėti murmesys ir sunkūs atodūsiai. Išgirstu Miriel balsą:
- Viskas, jam jau niekas nebepadės. Gal ir būt išgyvenes, jei kai kas būtų atsargiai paguldęs jį ant žemės. Bet ne, reikėjo nušveisti kaip skudurą, galva tiesiai į suolo kampą...
Atsisukęs matau abi elfes, palinkusias prie lavono ir įsiutusiais žvilgsniais raižančias Alatar nugarą. Nepasakyčiau, kad man gaila to išsišokėlio, bet visgi žmogus buvo...
Atsistoju, pasitariu su prabėgančia Rozmarita ir nuvelku Pindeflioso palaikus į Velionės Bertos kambarį. Suguldau abu ant lovos ir atsitraukiu pasigrožėt savo darbu- štai, gaspadine, gyva būdama nenusikabinai, tai bent po smerčiaus pasidžiauk.
Grįžtų į salę ir imuosi savo taurės...

Tokie gelbėtojai... Išgelbėjo! Padėjo!!! Pribaigė- teisingiau būtų...
Nugailėjusi užmuštojo, einu prie stalo. Nieko nebepakeisi, svarbiausia, kad nei mums, nei kitiems tavernos lankytojams niekas nebegresia. Pajuntu pavydų Asjant žvilgsnį. Šauni kovotoja, bet kuo gi aš jai neįtinku? Nieko nesuprantu...
Coranar, net nebandydama nusiraminti po kovos, vis šokčioja ant suolo ir dairosi į duris- mažu dar vienas vilkas pasirodys. Nuo jos strykčiojimo ir taip klibantis stalas tirta, mano taurė nuvirsta, saldus vynas upeliais pasileidžia link mano brangaus apsiausto...
- Raminkis!- subaru Corą kiek griežčiau, nei reikėtų,- geriau nueik į arklidę ir galų gale atrišk nuo balno mūsų krepšius, kol hobitės ko nors nenukniaukė.
Globotinė pasišokčiodama išskuba pas savo brangiausią draugą, o aš mėginu surikiuoti mintis. Taaaip, Džangras čia, bet iki ryto reikalų nesutvarkysim... Vadinasi, belieka tik atsipalaiduoti ir pasimėgauti šiltos pastogės teikiamais patogumais.
Užsisakau dar vyno ir, kol negrįžo mano padūkėlė, einu prie gretimo stalo.
- Atleiskite, ar nesutrukdysiu?
Asjant neatrodo labai patenkinta, tačiau Alatar (mirkteliu senam pažįstamam) ir pusorkis neprieštarauja. Prisėdu priešais kariūnę, bet kreipiuosi į Zaeginą:
- Atleiskite, girdėjau, jog turite saugos agentūrą. Ar ne jūsų žmonės pernai vasarą lydėjo karavaną su šilko kroviniu iš Lotlorieno į pietus?- pusorkis linkteli pritardmas,- Taigi, mums pranešta, kad krovinys nepasiekė užsakovo. Iki kur jūs turėjote juos lydėti?

Coranar meta paskutinį įsiųčio žvilgsnį į Alatar ir išstryksi pas savo brangųjį Spindulį.
Arklidėje prisiglaudus prie žirgo šilto balto šono ji visai nurimsta.Pastovėjus ir pasidžiaugus ji imasi atrišinėti maišus nuo puošnaus balno, padėto greta ant stovo.Stropiai perskaičiuoja pinigus, ištikrina visus daiktus.Pamačius, kad niekas nedingo,ji deda viską į balnakrepšius ir šiuos berakindama netyčia brūkšteli išgaląstu nagu sau per ranką:
-Pošimtsbalrogųudunųgorgorotųtangorodrimųlotlorienųanduinųmearųizenų(pyp) (pyp) (pyp)-pasiunta mergina, tačiau laiku spėja prikąsti lūpą, kad neužrėktų.Susiradusi skepetaitę ji nusivalo kraują nuo lūpos, o tada apžiūri ranką.Žaizdelė poros cm gylio.
-Ir tai vadinas vos užgavauGerai, kad ne venas persipjaviau...-sukrizena ji, prisiminus smagią istorijėlę, kai ji netyčia brūkštelėjo nagu per riešą.Į kambarį įėjusi MIriel pamanė, kad jos globotyionė nori nusižudyti..
Coranar susiranda naujas mitrilo plokšteles ir jas veržia prie nagų galų taip, kad šiaip jie būtų nepavojingi, tačiau būtų galima riekalui esant šarvines plokšteles sustumti.Montažo darbai užtrunka netrumpai.
Paskui elfė imasi pinti Spinduliui "eržilo kasas", kad karčiai ne taip švytėtų ta nelemtaja blyškaus aukso spalva.Pabaigus ji pasijunta pavargusi ir bveik snaudžia arklidėje prie savo numylėtinio, voiena akim stebėdama, kas dedasi tavernoje.Štai Miriel tebesėdi prie to nepažįstamojo nežmogaus...

Tuo metu, kai Asja kaip tik pasakojo Alatar'ui apie save (būtent apie tokio kvailo vardo kilmę - kvaišas prosenelis pusorkis dievino kvailus vardus, o minkštaširdei motinai gondorietei šis - Asjant - ypačiai patiko) , prie judviejų staliuko prisėdo pusorkis(kažin, koks jo vardas? Kažką ketvirtadaliu ausies girdėjau apie kažkokią saugumo agentūrą - būt įdomu sužinot daugiau, bet negi kreipsies tiesiog 'pusorki'... ), o paskui jį - ir vyresnioji elfė.

Pagavau save vėl smeigiant pavydų žvilgsnį Miriel pusėn. Ne, taip juk negalima... Ar ji kalta, kad mano veidą bjauroja tas randas, o jos - ne? Taigi, kad nekalta...

*Asjant nutaiso kuo draugiškesnę šypseną ir įdėmiai klausosi pokalbio apie šilką.*