Lietuvos kinas

O man ten esminis aspektas atrodė bendravimas. Kito žmogaus, sakykim, draugo ieškojimas, bet tuo pačiu ir bijojimas atsiverti. Man tas filmas - apie žmonių santykius.

Hm, žiūrint paprastai... komunikacija=bendravimas

Na, ta istorija apie draugų ieškojimus, pirmąsias meiles ir pan. išties yra grynoji filmo medžiaga (turinys); nesiginčiju. Tuomet klausimas būtų, ką reiškia pasakymas "filmas yra apie..." Čia jau kiekvienas savaip įsivaizduoja. Va aš metanaratyvų visur ieškau

Apskritai imant gražus filmas, bet neišbaigtas. Neaiškus formos ir metražo santykis: ar tai turėtų būti kinematografinė miniatiūra, ar kažkas ilgesnio? Pabaiga lieka pakibus ore, neišrišta. Aišku, nelengva būtų nenuodobų pilną metražą ištempti, kai dėmesio centru pasirinkta gyvenimo smulkmė... Kiek jau tos smulkmės rodoma, tai gražiai. O kas virš jos - yra ką šlifuoti.

O Tu esi kada stebėjusi kokį vaiką, tarkim, tris dienas iš eilės? Vaikai man visada atrodo begalinis išminties šaltinis. Tenka karts nuo karto susidurti su visokiausiais vaikais: vaikais, kuriuos myliu, vaikais, kurie man kelia neigiamas emocijas, aktyviais, flegmatiškais vaikais, išdykusiais vaikais, smalsiais vaikais, vaikais, kurie negirdi, vaikais, kurie turi protinę negalią... Jie visi stebi pasaulį ir viską viską kvestionuoja. Visas tas "taisykles" ir stereotipus, kurie suaugusiam atrodo savaime suvokiami jie perleidžia per savo "kodėl?" ir išnagrinėja. Kai stebi vaiką, tikrai gali daug ko pasimokyti ir kyla noras pačiai daugeliui "savaiminių" dalykų iškelti klausimą "kodėl?".

Šitas filmas man atrodo kaip suaugusio žmogaus problemų nukėlimas į vaiko pasaulį. Ir laikas bei detalės pasirinktos ne šiaip sau, nes tais laikais vaikai bendravo šiek tiek kitaip. Tais laikais pirmokei "turėti kavalierių" buvo gėda prieš drauges, prieš mamas ir močiutes, visi Tave stebėdavo, juk už vaikų auklėjimą buvo atsakinga visuomenė, visur vyravo gana griežti moraliniai suvaržymai. Buvo smalsu, knietėjo, masino ir tuo pačiu nedrąsu. Lygiai kaip kad šiandienis suaugęs žmogus yra suvaržytas savo darbinės aplinkos, pareigų, visuomenės, juk dažnai pašaipiai sakoma "įsimylėjo kaip šešiolikmetis". Tos pačios problemos. Noras išpildyti svajones, kito ieškojimas, pernelyg atvirų žmonių, kaip kad draugė, parodžiusi savo ir kitų "sekretus" neįdomumas. Juk ta draugė nepaliko Rolanui jokio įspūdžio. Absoliučiai. Norisi kažko slapto, intymaus, kažko, kas vyksta tik tarp dviejų žmonių. Ir tos tėvų skyrybos ten ne šiaip sau, abu vaikai į skyrybas reaguoja kaip į neišvengiamą dalyką, tai prideda dar daugiau dvejonių ir nedrąsos ieškant draugo, prideda daugiau vidinio netikrumo jausmo. Ir tame filme nevyksta komunikacija. Žodis "komunikacija" pernelyg šaltas. Jis man iškart kelia asociacijas su sausa informacija iš psichologijos vadovėlių apie adresatą ir adresantą, informacijos kodavimą, fatinį, instrukcinį ir afektinį komunikavimą... ne, ne, ne, filme nebuvo komunikacijos. Filme buvo bendravimas. (labai viliuosi, kad suprasi, ką konkrečiai aš čia turiu omeny) Ir aš neįžiūriu čia lyginimo su "anksčiau" ir "dabar", neįžiūriu visiškai jokios nostalgijos. Manding, tai grynų gryniausias vaizdavimas, kaip viskas vyksa būtent dabar, tik tai nukelta į kitą plotmę. Į labai gudriai parinktą plotmę.

Ir tos nusibodusios filmo formos nereikia. O kam tie nelemti standartai? Keturiasdešimt minučių - savotiškai netgi intriguoja. Ir su pabaiga viskas tvarkoj. Nėra jokio reikalo viską, lyg medicinos studentų tyrinėjamą varlę, išskrost. Ir nenušlifuoti kampai yra labai šaunu, kai dabar visur pilna pernelyg išlaižytų holivudinių niekalų. Labai žavus filmukas.

Panelė Nežinia rašė:O Tu esi kada stebėjusi kokį vaiką, tarkim, tris dienas iš eilės?

O taip. Praeitą vasarą nieko neveikiau, tik vaikus stebėjau po dešimt valandų per dieną

Jie visi stebi pasaulį ir viską viską kvestionuoja. Visas tas "taisykles" ir stereotipus, kurie suaugusiam atrodo savaime suvokiami jie perleidžia per savo "kodėl?" ir išnagrinėja. Kai stebi vaiką, tikrai gali daug ko pasimokyti ir kyla noras pačiai daugeliui "savaiminių" dalykų iškelti klausimą "kodėl?".

Nesiginčiju
Tik reikia nepamiršti, kad čia yra prisiminimas apie savo (ir kitų, jau užaugusių, bendraamžių) vaikystę. Prisiminimai yra sąmoningai ir tikslingai atkuriami ekrane. Tai, žinoma, nereiškia, kad jų atkūrimas ir yra filmo tikslas, tačiau tai yra sąmoninga filmo kūrėjų priemonė.
Čia yra ne tik stebėjimas, bet ir savistaba. Neišvengiamai - ir savo praeities, ir dabarties stebėjimas. Taigi filmo autorė(-iai) žiūri ne tik į savo praeitį, savo vaikystę su visais jos lūkesčiais, bet ir į savo dabartį bei į dabartinę vaikystę.

Šitas filmas man atrodo kaip suaugusio žmogaus problemų nukėlimas į vaiko pasaulį.

O ar galima skirti "suaugusio žmogaus problemas" nuo "vaiko problemų"? Ar tai nėra tos pačios problemos, tik pakitusios, įgavusios kitokią formą?

Tais laikais pirmokei "turėti kavalierių" buvo gėda prieš drauges, prieš mamas ir močiutes, visi Tave stebėdavo, juk už vaikų auklėjimą buvo atsakinga visuomenė, visur vyravo gana griežti moraliniai suvaržymai.

O dabar tikrai kitaip? Gerai gerai, visuomenė liberalesnė, bet vis tiek pabandyk pasakyti pirmokei, kad "Dominykas tave įsimylėėėėėjo" - niekur nedingus ta gėda

Ir tame filme nevyksta komunikacija. Žodis "komunikacija" pernelyg šaltas. Jis man iškart kelia asociacijas su sausa informacija iš psichologijos vadovėlių apie adresatą ir adresantą, informacijos kodavimą, fatinį, instrukcinį ir afektinį komunikavimą... ne, ne, ne, filme nebuvo komunikacijos. Filme buvo bendravimas.

Kadangi esu įpratus paprastus dalykus perkelti į teorinį lygmenį, tai ir žodis "komunikacija" beigi komunikacijos kanalų nagrinėjimas visai nesipjauna su šiltomis filmų atmosferomis Galima vadint ir bendravimu, sakyti, kad čia filmas apie tai, kaip žmonės ieško erdvės, kurioje galėtų vienas kitam kažką svarbaus pasakyti (cf. filmo pabaiga, kai galų gale ta erdvė "atkovojama" iš sudėtingų gyvenimiškų aplinkybių). Esmės nekeičia.

Ir aš neįžiūriu čia lyginimo su "anksčiau" ir "dabar", neįžiūriu visiškai jokios nostalgijos. Manding, tai grynų gryniausias vaizdavimas, kaip viskas vyksa būtent dabar, tik tai nukelta į kitą plotmę. Į labai gudriai parinktą plotmę.

Nostalgija nėra įmanoma be "dabar". Nostalgija nėra grįžimas į praeitį, tai yra atsigręžimas į praeitį, nes kažkas dabartyje verčia atsigręžti. Tu teisi, "viskas vyksta būtent dabar": tiesiog nemanau, kad sovietinės vaikystės istorija čia simuliuoja šių laikų suaugusiųjų gyvenimą, greičiau šių laikų suaugusiųjų gyvenimas yra priežastiniu ryšiu bandomas susieti su anais laikais, o taip pat su jais lyginamas (kas mes buvom tada? kas esam dabar? kaip tai, kas buvo anuomet, paveikė mūsų virtimą tuo, kas esame šiandien?).

A, nespekuliuosiu daugiau šita tema, nes tikrai, neturint filmo po ranka sunku tą daryti.

Ir tos nusibodusios filmo formos nereikia. O kam tie nelemti standartai?

Ar ką nors sakiau apie standartus? Filmo forma - ne konkretaus minučių skaičiaus reikalas, o sugebėjimas papasakoti istoriją ar atskleisti savo mintį per būtent tiek laiko, kiek reikia. Man šia prasme filme šio to pritrūko. De gustibus non est disputandum...

Nu va kokia įdomi diskusija, seniai bebuvo tokia

"Vienui vieni" visgi surado mane ir tapo pažiūrėti. Iki kino meno toloka, bet šį tą apie temą skaičiusiam visai neblogai. Nėra to baisiojo lėtumo, aktoriai geri. Na, bet jei aš pirmąkart matomus veikėjus pažindavau pagal vieną kurį iš daugelio vardų ir, kas dar labiau neįtikėtina, pagal išvaizdą, tai suprantama, kad nešališkumo iš manęs čia jau nėra ko norėt...

Indraja rašė:"Vienui vieni" visgi surado mane ir tapo pažiūrėti. Iki kino meno toloka, bet šį tą apie temą skaičiusiam visai neblogai. Nėra to baisiojo lėtumo, aktoriai geri. Na, bet jei aš pirmąkart matomus veikėjus pažindavau pagal vieną kurį iš daugelio vardų ir, kas dar labiau neįtikėtina, pagal išvaizdą, tai suprantama, kad nešališkumo iš manęs čia jau nėra ko norėt...

Dėl vaidybos nesikabinėsiu. Patiko. Bet istoriniu požiūriu, per daug panašu į naujųjų laikų propagandą.. Dabar viskas atvirkščiai partizanai angelai, o rusai velniai. Kai tuo tarpu visas tas reikalas buvo didžiulė košė su visa vaivorykšte spalvų ir atspalvių..

He, taigi niekur nedingo ir klasika NNM, ir krikščioniškoji-humanistinė (o ne patriotinė) propaganda "Kai aš buvau partizanas". Padėtis, be abejo, buvo sudėtinga, ir absoliučiai teisių pusių nebuvo (ir tas lietuviškame kine netgi labai neblogai atsispindi), bet kartais tiesiog ant dūšios gera pasidaro, kai pažiūri į žmones, kuriems buvo aišku, ką daryti, o mintys sukosi apie apie tai, kaip tai daryti efektyviau. Jie irgi egzistavo... O šiuo konkrečiu atveju pateisinu netgi būtent propagandą (beje, šis žodis nebūtinai reiškia kažką negražaus). Lukšos "Partizanai" visų pirma, mano kuklia nuomone, yra tos srities šedevras.

Ech, galėčiau - būtų tas siužetas įduotas kokiems nors padoresniems autoriams Holivude... Būtų dar ne tokia propaganda

Beje, jei skaitai ataskaitas iš žaidimo "Miestelis", kur nors ne tas periodas, bet karas irgi daugmaž partizaninis su visais "žaviais" tokio metodo aspektais, ir jei jau matei ataskaitą apie mano personažą, kuris būtent dvejojo, bijojo, mąstė apie krikščioniškumą ir t.t. - tai suprasi, kodėl man būtent šiuo momentu to nevienprasmiškumo jau gerokai per akis

Iš lietuviško kino tai man mažai kas patinka... Nu nebent "Kobra 11", ten gerai mašinas taško.

"Tadas Blinda. Pradžia" - žada lapkričio 19d. Nepraėjo nė pusantrų metų, kai netgi Pamaskvėje buvo žaidžiama apie 1863 m. sukilimą! Turbūt pirmas filmas Lietuvoje apie tą laikotarpį?

Du įdomūs darbai (nors ir ne iki galo lietuviški, bet vis tiek):
Anarchija Žirmūnuose
Amaya
Reiks eit į kiną, ne kitaip, nes abu, kaip sakoma, "užskaitau"

Apie Anarchiją Žirmūnuose. Vien dėl straipsnio norisi nueiti.

ir fotkė/skrynšotas geras:


Apskritai imant, džiugu už tokį filmą Lietuvoj
Skaitai Anarchy in the UK/R ir žiūri Anarchiją Žirmūnuose

"Knygnešys" - visai simpatiškas, nors ir trumpas, filmas, labai patiko ir jo platinimo politika. Ypač malonu žiūrėti po vaidmenų žaidimo apie vos keletu metų ankstesnį laikotarpį, vien ilgaplaukis žandaras kiek šiltų jausmų sukelia. Tiesa, kokiam rekonstruktoiui turbūt būtų atvirkščiai

"Pavergtųjų sukilimas" - dokumentinis filmas apie 1941 m. birželio sukilimą. Turėtų įtikti netgi rekonstruktoriams (jie šauniai dalyvavo filmavime) ir istorikams. Eisiu į kino seansą, labiausiai mane įtikino nuomonė, kad filmas pastatytas kiek įmanoma tiksliau ir sąžiningiau (ne naujiena, kad įvykis nevienareikšmiskai vertinamas, apie jį sąžiningai kalbėti ir svarbu, ir nelengva). Tačiau tai netrukdo filmui išreikšti ir pilietinę poziciją.

"Tadas Blinda. Pradžia" - patiko. Ir peizažai gražūs, ir su jumoru, ir netgi labai neblogą mintį pasakė. Ir ten kažkas vyksta! Ir maištininkai, ginkluoti lazdomis, kareivius sumuša! Atrodo, kad visgi padaryta tai, kas tiek laiko atrodė neįmanoma - kultūringas nuotykių filmas. Be abejo, man itin džiugu, kad veiksmas turi šį tą bendro su 1863 m. sukilimu. (Tiesa, istoriniai įvykiai sudėlioti taip, kaip patogiau scenarijui - Muravjovo čia dar bent porą metų nebuvo).